- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-08-20
- Bylos Nr.
- eI2-3451-484/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01538-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. G., M. G., G. B., I. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. G., M. G., G. B. ir I. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai R. G., M. G., G. B. ir I. B. (toliau – pareiškėjai), kreipėsi į teismą, prašydami iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT), už valstybei grąžintą 14,8500 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas) priteisti: 1) G. B. ir I. B. 21 735,35 Eur ( 742/1485 sklypo dalis); 2) M. G. 8 494,95 Eur (58/297 sklypo dalis); 3) R. G. 13 269,70 Eur (453/1485 sklypo dalis); 4) priteisti R. G. 500 Eur dydžio sumą už atliktą Žemės sklypo vertės nustatymą.
Skunde pareiškėjai paaiškina, kad Vilniaus apygardos teismas administracinėje byloje Nr. eI-3315-561/2018 priėmė sprendimą, kuriuo patenkino Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą ir pripažino prokurorės prašomus sandorius negaliojančiais, be kita ko, taikė restituciją – grąžino Lietuvos valstybei iš pareiškėjų Žemės sklypo dalis (toliau – Sprendimas). Teismas, taikydamas restituciją, iš dalies grąžino asmenis į pradinę padėtį, dėl ko pagal vidutinę sklypo vertę pareiškėjams buvo išmokėtos piniginės lėšos.
Pareiškėjai žalos atsiradimą sieja su tuo, kad dėl valstybės institucijų, įgaliotų priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, neteisėtų veiksmų, nustatytų Sprendime, buvo panaikinti sprendimai, priimti nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą procese, pripažinti negaliojančiais sandoriai ir teismo Sprendimu grąžinti žemės sklypai valstybei. Teismo Sprendimu iš pareiškėjų paėmus įsigytą nuosavybę, pareiškėjai patyrė turtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Teigia, kad valstybės valdžios įgaliotos institucijos, priimdamos administracinius teisės aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės ir atliekami kiti veiksmai, neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucija turėjo veikti vykdydama jai priskirtas viešojo administravimo funkcijas ir priimant sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo srityje, užtikrinant, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos tik esant teisės aktuose numatytoms sąlygoms bei perleidžiant turtą kitiems asmenims.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodo, kad duomenų, jog jie savo veiksmais būtų prisidėję prie žalos atsiradimo ir civiline teisine prasme galėtų būti laikomi nesąžiningais įgijėjais, nenustatyta. Pareiškėjų teigimu, jie niekaip negali būti atsakingi už jiems patiems kilusią žalą, nes rūpinosi ginčo turtu, jį tinkamai prižiūrėjo, nesukeldami jokių pasekmių. Joks teisės aktas neįpareigojo jų pašalinti trūkumus ar atlyginti atitinkamus nuostolius. Taip pat nurodo, kad žemės, esančio vandens telkinio plote nesiruošė niekam perleisti. Kaip sąžiningi žemės sklypų įgijėjai, pasitikėjo valstybės institucijų kompetencija nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese. Patikrinus dokumentus jiems nekilo jokių abejonių dėl priimtų sprendimų ir sudarytų sandorių neteisėtumo. Pareiškėjai pažymi, kad nuo ginčo žemės sklypo įsigijimo momento (2009 m. sausio 6 d.) savo jėgomis ir lėšomis daug investavo į sklypo pagerinimo darbus – pilnai sutvarkė ežero pakrantę, įrengė įrenginius, skirtus poilsiui ir sportui bei iki šios dienos prižiūri ežerą. Dėl aukščiau išvardintų priežasčių mano, kad egzistuoja faktinės ir teisinės prielaidos bei sąlygos jiems, už jų prarastą turtą, priteisti žalą, atitinkančią šio turto rinkos vertę, kuri buvo šio turto praradimo dieną.
Pažymi, kad Turto vertinimo ataskaitą pareiškėjai gavo tik 2019 m. kovo 7 d., t. y. jau po Sprendimo priėmimo ir paskelbimo, todėl Turto vertinimo ataskaita nebuvo pateikta į administracinę bylą Nr. eI-3315-561/2018. Pareiškėjai mano, kad ši aplinkybė negali būti kliūtimi inicijuoti naują teisminį procesą dėl žalos atlyginimo. Paaiškina, jog turto vertinimas buvo atliktas teisėtai, o jį atliko reikiamą kvalifikaciją turintis ekspertas. Pareiškėjai tvirtina, kad duomenų, sudarančių pagrindą abejoti vertinimu nenustatyta, todėl prašo teismo remtis pateikta Turto vertinimo ataskaita ir joje nurodytais duomenimis. Vadovaudamiesi Turto vertinimo ataskaita, pareiškėjai teigia, kad jų prarasto turto rinkos vertė yra 59 000 Eur.
Pareiškėjai nurodo, kad jiems tapo aktualus tik reikalavimo pateikimas dėl žalos priteisimo, nagrinėjamoje situacijoje prioritetą teikiant teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo išsaugojimui. Pažymi, jog ankstesniu Sprendimu teismas priteisė 15 500 Eur, todėl pareiškėjai prašo priteisti likusią 43 500 Eur dydžio žalą.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. NŽT atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodo, jog nesutinka su pareiškėjų reikalavimais priteisti jiems likusią 43 500 Eur dydžio žalą ir tai vertina kaip siekį nepagrįstai praturtėti valstybės sąskaita.
Pažymi, kad iš Sprendime esančių duomenų matyti, kad ginčo žemės sklypo nominali vertė - 4 379,63 Eur, Nekilnojamojo turto registro duomenimis – 5 368 Eur. NŽT atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų atžvilgiu buvo pasirinktas restitucijos būdas – maksimaliai apsaugantis pareiškėjų turtinius interesus, taip pat pareiškėjams už grąžintą vandens telkinį buvo atlyginta pagal ginčo žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, nustatytą teismo Sprendimo priėmimo metu. Nurodo, kad grąžinus Lietuvos valstybei vandens ūkio paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai įgytas dalis, taikant restituciją, paskutiniams žemės sklypo dalių valdytojams iš Lietuvos valstybės priteista žala, kuria kompensuota paimtų žemės sklypų dalių vertė. Teismas siekdamas įvertinti ginčo sklypo vidutinę rinkos vertę, iš Valstybės įmonės Registrų centro duomenų bazės suformavo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame nurodyta, kad ginčo sklypo vertė – 12 400 Eur, vidutinės rinkos vertės nustatymo data – 2015 m. gegužės 7 d., tačiau tikrinant informaciją 2018 m. sausio 1 d., vertė nurodoma 15 500 Eur. Teismas vadovavosi 2018 m. sausio 1 d. informacija, todėl taikant restituciją, pareiškėjų turtiniai praradimai buvo visiškai kompensuoti atlyginant rinkos kaina.
Atsakovės atstovė nurodo, kad pareiškėjų prašymas kompensuoti ginčo žemės sklypo „O. H.“ nustatytos rinkos kainos ir teismo priteistos kainos skirtumą yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) tikslais. Pažymi, jog pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, nei iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau nei turėjo.
Teigia, kad 2016 m. buvo sudaryti du sandoriai, kurių metu žemės sklypo aras šalių buvo įvertintas 5 Eur (viso sklypo vertė būtų 7 290 Eur). Nurodo, jog pagal teismo Sprendimą pareiškėjams buvo kompensuota sumokant už žemės sklypą 15 500 Eur (2 kartus daugiau nei nurodyta 2016 m. sandoriuose). Pareiškėjai savo reikalavimus grindžia Turto vertinimo ataskaita, pagal kurią vieno aro kaina yra daugiau nei 40 Eur (8 kartus daugiau nei sklypas buvo vertinamas įgijimo momentu).
NŽT remiasi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4734-556/2018 ir nurodo, kad šalys sudarydamos teisėtus sandorius, besivadovaudamos sutarčių laisvės principu, yra laisvos susitarti ir dėl sandorio kainos, atitinkančios jų valią, taigi privatiems asmenims tarpusavyje nustačius žymiai didesnę kainą, neigiamų pasekmių perkėlimas kitam asmeniui (šiuo atveju valstybei) neatitiktų konstitucinių ir bendrųjų civilinės teisės principų turinio.
Taip pat nurodo, kad pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, kad buvo vykdomi žemės sklypo pagerinimo darbai. Atkreipia dėmesį, kad valstybei grąžintas vandens ūkio paskirties žemės sklypas, o pagerinimai buvo atlikti pakrantėje, žemės sklypuose besiribojančiuose su valstybei grąžintu vandens ūkio paskirties žemės sklypu. Pabrėžia, kad didžioji dalis pakrantės yra užpelkėjusi, besiribojantys žemės sklypai nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims, todėl pareiškėjų teiginiai, kad ežero pakrantė pilnai sutvarkyta ar, kad jis buvo prižiūrimas vertintini kritiškai. NŽT atkreipia dėmesį ir į prieduose pateiktas fotografijas iš kurių matyti, kad ežero augmenija suvešėjo ir taip sumažino vandens paviršiaus plotą – fotografijos visiškai paneigia minėtus pareiškėjų teiginius, kad ežeras buvo prižiūrimas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Ginčas byloje kilo dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjai kildina iš restitucijos taikymo, atlyginimo.
Administracinės bylos Nr. eI-3315-561/2018 duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko (toliau – VAV) 2008 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 2.6-81-21908 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiam A. P.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko P. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 5,74 ha vandens telkinį, esantį (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 6,35 ha žemės sklypą (Nr. 936) vandens ūkio paskirčiai (bendro naudojimo vandens telkiniai), bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote, esantį (duomenys neskelbtini).
VAV 2008 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 2.6-81-21907 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei M. S.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį buvusio savininko V. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,67 ha vandens telkinį, esantį (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 4,53 ha žemės sklypą (Nr. 937) vandens ūkio paskirčiai (bendro naudojimo vandens telkiniai), bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote, esantį (duomenys neskelbtini).
NŽT 2015 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 47S-22-(14.47.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei G. L.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį J. V. įpėdinių nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,0900 ha vandens telkinį, esantį (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 1,6055 ha žemės sklypą (Nr. 1036-1) miškų ūkio paskirties žemės sklypą (ūkinių miškų sklypai); 3,9700 ha žemės sklypą (Nr. 1036) vandens ūkio paskirties žemės sklypą (bendro naudojimo vandens telkiniai), bendrame 14,8500 ha vandens telkinio sklype (kartu su bendrasavininkais G. B. – 6,35 ha ir R. G. – 4,53 ha), esančius (duomenys neskelbtini).
VAV 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12438-(81) buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 81-21908 1.3 punktas, vietoje žodžių „bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote“ įrašant „bendrame 14,50 ha vandens telkinio sklype kartu su bendrasavininkais: M. S. – 4,53 ha, Lietuvos Respublika – 3,62 ha“.
VAV 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12440-(81) buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 81-21907 1.3 punktas, vietoje žodžių „bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote“ įrašant „bendrame 14,50 ha vandens telkinio sklype kartu su bendrasavininkais: A. P. – 6,35 ha, Lietuvos Respublika – 3,62 ha“.
Nekilnojamojo turto registre minėtų sprendimų pagrindu į 14,8500 ha vandens ūkio pagrindinės naudojimo paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė įregistruota: 2008 m. spalio 15 d. A. P. į 635/1450 žemės sklypo; 2008 m. spalio 15 d. M. S. į 453/1450 žemės sklypo; 2015 m. spalio 15 d. G. L. į 397/1485 žemės sklypo.
2008 m. lapkričio 27 d. Molėtų rajono 1-ojo notarų biuro notarė F. V. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. 6675), kuriuo M. P. paveldėjo A. P. (mirusio (duomenys neskelbtini)) 1/2 turtą, t. y. 635/1450 žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
2008 m. gruodžio 3 d. Molėtų rajono 1-ojo notarų biuro notarė F. V. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. 6730), kuriuo J. P. paveldėjo A. P. (mirusio (duomenys neskelbtini) 1/2 turtą, t. y. 635/1450 žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
2009 m. sausio 15 d. M. S. dovanojimo sutartimi, kurią patvirtino Molėtų rajono 1-ojo notarų biuro notarė F. V. (reg. Nr. 116), R. G. padovanojo asmeninės nuosavybės teise 453/1450 dalis žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
2009 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, patvirtinta Molėtų rajono 1-ojo notarų biuro notarės F. V. (reg. Nr. 119), J. P. ir M. P., atstovaujami R. G., už 23 000 Lt/ 6 661,26 Eur pardavė G. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su I. B. 1270/2900 dalių žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
2016 m. sausio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, patvirtinta Ukmergės rajono 1-ojo notaro biuro notarės R. S. (reg. Nr. RS-60), G. L., atstovaujama R. G., už 2000 Eur pardavė G. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su I. B. 397/1485 dalis žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
2016 m. sausio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, patvirtinta Ukmergės rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. S. (reg. Nr. RS-56), G. B. ir I. B. už 1 500 Eur pardavė M. G., atstovaujamam R. G., asmeninės nuosavybės teise 58/297 dalis žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
Vilniaus apygardos prokuratūroje 2018 m. gegužės 4 d. buvo gautas NŽT Ukmergės skyriaus raštas, kuriame, be kita ko, prašoma imtis ginti viešąjį interesą, nes Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gegužės 13 d. sprendimais Nr. 2.6-81-21908, Nr. 2.6-81-21907, VAV 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12438-(81), kuriuo buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 81-21908 1.3 punktas, VAV 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12440-(81), kuriuo buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 81-21907 1.3 punktas, NŽT 2015 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 47S-22-(14.47.3.) neteisėtai buvo perduoti neatlygintinai žemės sklypai vandens telkinio plote, kurie negalėjo būti privatizuojami.
Gindama viešąjį interesą, Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė 2018 m. birželio 4 d. per EPP sistemą padavė pareiškimą teismui, prašydama panaikinti administracinius aktus ir šių sprendimų pagrindu sudarytus civilinius sandorius bei taikyti restituciją natūra.
Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis 2018 m. gruodžio 18 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – VAAT) administracinėje byloje Nr. eI-3315-561/2018, sprendimu tenkino Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą. VAAT minėtu sprendimu panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 2.6-81-21908, kuriuo atkuriant nuosavybės teises mirusiam A. P. perduotas neatlygintinai nuosavybėn 6,35 ha žemės sklypas, esantis bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrityje;
panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 2.6-81-21907, kuriuo atkuriant nuosavybės teises M. S. perduotas neatlygintinai nuosavybėn 4,53 ha žemės sklypas, esantis bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrityje;
panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 47S-22-(14.47.3.) dalį, kuria atkuriant nuosavybės teises G. L. perduotas neatlygintinai nuosavybėn 3,9700 ha žemės sklypas, esantis bendrame 14,8500 ha vandens telkinio plote, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrityje;
panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. 2.3-12438-(81), kuriuo buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 2.6-81-21908 1.3 punktas;
panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. 2.3-12440-(81), kuriuo buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 2.6-81-21907 1.3 punktas;
Pripažino negaliojančiais šiuos sandorius:
2008 m. lapkričio 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. 6675), kuriuo M. P. paveldėjo A. P. 1/2 turto – 635/1450 žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);
2008 m. gruodžio 3 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. 6730), kuriuo J. P. paveldėjo A. P. 1/2 turto – 635/1450 žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);
2009 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 119), kuria J. P. ir M. P. pardavė G. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su I. B. 1270/2900 dalių žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);
2009 m. sausio 15 d. dovanojimo sutartį (reg. Nr. 116), kuria M. S. padovanojo R. G. 453/1450 dalis žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);
2016 m. sausio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. RS-60), kuria G. L. pardavė G. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su I. B. 397/1485 dalis žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);
2016 m. sausio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. RS-56), kuria G. B. ir I. B. pardavė M. G. 58/297 dalis žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);
Taikė restituciją:
Grąžino Lietuvos valstybei iš atsakovų žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalis: G. B. ir I. B. – 742/1485; M. G. – 58/297; R. G. – 453/1485;
Priteisė iš Lietuvos valstybės atsakovams: G. B. ir I. B. – 7 744,78 Eur (septynis tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt keturis eurus 78 euro centus); M. G. –3 026,94 Eur (tris tūkstančius dvidešimt šešis eurus 94 euro centus); R. G. – 4 728,28 Eur (keturis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt aštuonis eurus 28 euro centus).
Žemesnės instancijos teismas
VAAT 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimas įsiteisėjo 2019 m. sausio 19 d.
Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ)17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, CK 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnis).
Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Ta pati taisyklė taikoma sprendžiant ir turtinės, ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą (LVAT 2010 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-781/2010). Pažymėtina, kad nenustačius bent vienos iš paminėtų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Taigi tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pareiga įrodyti visas šias sąlygas tenka žalos atlyginimo reikalaujančiam asmeniui.
Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad LVAT savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, jog administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas. Civilinės atsakomybės už tariamai padarytą žalą klausimas sprendžiamas dėl kiekvieno subjekto individualiai, kuriam toks reikalavimus pareikštas, t. y. turi būti nustatomi to asmens atlikti arba neatlikti veiksmai, teisės požiūriu vertintini kaip neteisėti, žalos faktas bei jos dydis, priežastinis ryšys tarp nustatytų veiksmų ir atsiradusių padarinių (žalos). Teismo atliekama tariamų neteisėtų veiksmų patikra valstybės deliktinės atsakomybės kontekste yra ne aplinkybių konstatavimas, bet atitinkamų faktinių ir teisinių aspektų vertinimas. Tokia kontrolė gali būti atlikta nekvestionuojant nustatytų faktų ir jų įvertinimo kitoje byloje, o aplinkybių, nagrinėtų kitoje byloje, teisinis vertinimas CK 6.246 ir 6.271 straipsnių kontekste nelaikytinas šio sprendimo prejudicinės ir (arba) res judicata galios paneigimu. Taigi ginčijamo administracinio akto panaikinimas, būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindas savaime konstatuoti, kad visi viešojo administravimo subjekto veiksmai, susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu, buvo neteisėti ab initio (LVAT 2008 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-116/2008, 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009, 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010, 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2265/2011, 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011).
Pareiškėjai reikalavimą priteisti likusią 43 500 Eur žalos dalį kildina iš 2018 m. gruodžio 18 d. VAAT administracinėje byloje Nr. eI-3315-561/2018 priimto sprendimo, kuriuo teismas tenkino Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą ir pripažino prokurorės prašomus sandorius negaliojančiais, be kita ko, taikė restituciją – grąžino pareiškėjams 15 500 Eur. Pareiškėjai remdamiesi 2018 m. lapkričio 12 d. „O. H.“ atliktu žemės sklypo vertinimu (kuris prarastą turtą įvertino – 59 000 Eur), prašo priteisti likusią 43 500 Eur žalos dalį.
Žemesnės instancijos teismas
CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pripažinus sandorį negaliojančiu, be kitų teisinių padarinių, paprastai taikoma restitucija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, yra pažymėjęs, kad restitucija reiškia negaliojančio sandorio šalių grąžinimą į status quo – iki sandorio įvykdymo buvusią padėtį. Ji taikoma pagal CK šeštosios knygos normas (CK 1.80 straipsnio 3 dalis), atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2015).
Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų atžvilgiu buvo taikyta restitucija, kuri maksimaliai apsaugojo jų turtinius interesus – pareiškėjai nebuvo grąžinti į nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Taip pat pareiškėjams už grąžintą vandens telkinį buvo atlyginta ne pagal Vyriausybės metodiką apskaičiuotą kainą, bet pagal ginčo žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, nustatyta teismo sprendimo priėmimo metu. Iš byloje esančių duomenų, matyti, kad teismas, siekdamas įvertinti ginčo sklypo vidutinę rinkos vertę, 2018 m. gruodžio 12 d. iš VĮ Registrų centro duomenų bazės suformavo nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame buvo nurodyta, kad ginčo sklypo vidutinė rinkos vertė – 12 400 Eur, vidutinės rinkos vertės nustatymo data – 2015 m. gegužės 7 d., tačiau tikrinant viešą Registrų centro informaciją ginčo sklypo vidutinė rinkos vertė 2018 m. sausio 1 d. yra nurodoma 15 500 Eur – būtent ja teismas rėmėsi ir šią sumą, t. y. 15 500 Eur priteisė pareiškėjams iš valstybės.
Pažymėtina, kad dėl grąžinto valstybei žemės sklypo, 2016 m. buvo sudaryti du sandoriai, kuriais vieną žemės sklypo arą šalys įvertino vos 5 Eur (viso sklypo vertė 7 290 Eur). Teismo sprendimu pareiškėjams buvo kompensuota daugiau nei du kartus didesnė suma (15 500 Eur). Pareiškėjai remdamiesi 2018 m. lapkričio 12 d. „O. H.“ atliktu vertinimu, kuriuo restitucijos būdu valstybei grąžinto žemės sklypo vertė yra 59 000 Eur, prašo teismo priteisti likusią 43 500 Eur dydžio žalą.
Kaip jau minėta „O. H.“ atliktame vertinime žemės sklypo vertė nurodyta 59 000 Eur. Turto vertinimo ataskaitoje pažymėta, kad vertintojas nedalyvavo lyginamojo objekto pirkimo-pardavimo sandoryje, todėl negali žinoti, kokiomis aplinkybės ir sąlygomis vyko šis sandoris ir buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Turto vertintojas Turto vertinimo ataskaitoje nurodo, jog skaičiavimai atlikti ir turto vertė nustatyta remiantis esmine prielaida, jog lyginamojo objekto pirkimo-pardavimo sandoris vyko rinkos sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys, kad vertintojas neįvertino dėl valstybei grąžinto žemės sklypo įvykusių sandorių ir to, kad grąžintas žemės sklypas yra valstybinės reikšmės. Kaip matyti iš Turto vertinimo ataskaitos, skaičiavimai atlikti ir turto vertė nustatyta remiantis esmine prielaida, jog sandoris vyko rinkos sąlygomis, tačiau VĮ Registrų centro duomenų bazės duomenimis – rinkos kaina yra ženkliai mažesnė (2018 m. sausio 1 d. ginčo sklypo vidutinė žemės sklypo rinkos vertė yra nurodoma 15 500 Eur). Teismas konstatuoja, jog „O. H.“ atliktas vertinimas yra neišsamus, paremtas prielaidomis, itin ženkliai nukrypsta nuo oficialių VĮ Registrų centro pateiktų duomenų, todėl negali būti laikomas teisingu.
Pareiškėjai turtinę žalą kildina ir iš to, kad ginčo turtu rūpinosi, jį tinkamai prižiūrėjo. Taip pat teigia, kad nuo ginčijamo turto įsigijimo momento savo jėgomis ir lėšomis daug investavo į sklypo pagerinimo darbus – pilnai sutvarkė ežero pakrantę, įrengė reikalingus įrenginius poilsiui, sportui ir iki šios dienos prižiūri ežerą.
Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi žala turtui yra ne tik asmens turto netekimas, sužalojimas, bet ir su tuo susijusios išlaidos. Žalos padarymo atveju kilusi žala ir jos mastas yra vertinami remiantis įrodymų visuma, nustatoma remiantis visomis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, laikantis įrodinėjimo taisyklių.
Faktų nurodymas administraciniame procese priklauso byloje dalyvaujančių asmenų diskrecijai. Pareiškėjai, kreipdamiesi dėl turtinės žalos atlyginimo, privalo pagrįsti turėtų nuostolių faktą. Pareiškėjai skunde išdėsto aplinkybes, kad patyrė žalą, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kurie pagrįstų faktą, kad tvarkant pakrantę, įrengiant reikalingus įrenginius poilsiui, sportui ir kitaip prižiūrėdami ežerą patyrė turtinę žalą. Taip pat nenurodė kaip, kur ir ką konkrečiai įrengė, kaip tvarkė ežerą ir kaip pagerino jo būklę. Pareiškėjų teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, neišsamūs, jų nepagrindžia jokie realūs patirtų išlaidų dokumentai, padarytų darbų rezultatai.
Byloje taip pat pateiktos trys fotografijos, kurios darytos laikotarpiais: 2009-2010 m., 2015-2017 m. ir vėliau. Pareiškėjai teigia, kad nuo ginčijamo turto įsigijimo momento savo lėšomis ir jėgomis daug investavo į darbus. Iš minėtų fotografijų matyti akivaizdūs skirtumai. 2009-2010 m. darytoje fotografijoje matyti, kad ežero plotas didelis, jame yra mažai augalų. 2015-2017 m. ir vėlesnėje fotografijoje matyti, kad ežero plotas akivaizdžiai sumažėjo, nes jo pakrantėje suvešėjo įvairūs augalai. Minėtos fotografijos ir skirtumai jose akivaizdžiai paneigia pareiškėjų teiginius, jog jie tvarkė, prižiūrėjo ir daug investavo į ginčijamą turtą, todėl šie pareiškėjų teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjai neįrodė skunde nurodytos turtinės žalos atsiradimo fakto, todėl jų reikalavimas priteisti šią žalą atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 straipsnis).
Skunde pateiktas prašymas priteisti pareiškėjui R. G. 500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už atliktą žemės sklypo vertės nustatymą. Skundo priede pateikta PVM sąskaita faktūra Nr. KLAI133798, iš kurios matyti, kad paslaugos gavėjas yra R. G., paslaugos tiekėjas – UAB „O.-H.“, nurodyta suma – 500 Eur.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas priimtas ne pareiškėjų naudai, prašymas priteisti 500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas R. G. atmestinas.
Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu, 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjų R. G., M. G., G. B. ir I. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.