- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-12
- Bylos Nr.
- e2A-479-260/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-05849-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Žibutė Budžienė (pirm.), Raimondas Buzelis (pran.), Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje
- Atsakovas
- V. S.
- Trečiasis asmuo
- R. P.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą ir atsakovo V. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9531-214/2014 pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą ieškinį atsakovui V. S. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo R. P..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, veikianti per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, 2014 03 28 pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė priteisti jam iš atsakovo V. S. 74 449,95 Lt draudiko sumokėtą nukentėjusiam asmeniui sumą, 1770,94 Lt bylinėjimosi išlaidas, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2010 m. liepos 8 d. Kaune įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas, neblaivus vairuodamas transporto priemonę, atsitrenkė į pastato sieną ir sužalojo transporto priemonės keleivį R. P.. Atsakovas kaltę dėl eismo įvykio pripažino. Atsakovo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale, todėl ieškovas atlygino nukentėjusiam asmeniui 77 722,56 Lt dydžio nuostolius, susijusius su R. P. gydymu. Kadangi atsakovas eismo įvykio metu buvo neblaivus, ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą. Atsakovui buvo išsiųstos pretenzijos dėl žalos atlyginimo, tačiau atsakovas ieškovui atlygino tik 3 272,61 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo ieškovui 15 775,76 Eur (54 470,56 Lt), 354,13 Eur (1 222,75 Lt) žyminį mokestį, 20,28 Eur (70,03 Lt) kitas bylinėjimosi išlaidas, penkių procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2014 m. kovo 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, likusioje dalyje ieškinį atmetė, priteisė iš atsakovo valstybei 3,17 Eur (10,95 Lt) teismo turėtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad 2010 m. liepos 8 d. apie 3.15 val. Kaune, Vytauto pr. nuo Griunvaldo g. link Čiurlionio g. važiavo automobilis „Porsche Bokster“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas neblaivaus V. S., kuris nesuvaldė šio automobilio ir atsitrenkė į pastato sieną. Šio eismo įvykio metu buvo sužalotas kartu važiavęs keleivis R. P.. Atsakovas V. S. savo kaltę pripažino, su R. P. susitaikė, susitarė dėl žalos atlyginimo, todėl atsakovo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Automobilis „Porsche Bokster“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale buvo apdraustas įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Teismas taip pat nustatė, kad R. P. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikose buvo gydomas nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2010 m. rugpjūčio 2 d. veido ir žandikaulių chirurgijos, mišrių traumų, chirurgijos, centrinės reanimacijos skyriuose, R. P. atliktas veido daubų srities KT tyrimas, kuriame nustatyti veido ir galvos sužalojimai. Teismas nustatė, kad R. P. 2012 m. liepos 9 d. buvo atlikta 21 danties implantacija, kaulo bloko persodinimo operacija, 2012 m. lapkričio 8 d. atliktos papildomos procedūros, kurios buvo būtinos dėl traumų, patirtų avarijos metu. R. P. M. Z. stomatologijos kabinete buvo atliktas paruošiamojo gydymo burnos protezavimui procesas. 2012 m. vasario 19 d. R. P. pateikė ieškovui prašymą atlyginti žalą, t. y. 13 005 Lt gydymo išlaidas ir 30 000 Lt neturtinę žalą. Atsakovas nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. yra sumokėjęs ieškovui 4 615 Lt. Kitas įmokas atsakovas yra sumokėjęs už sugadintą eismo įvykio metu turtą, t. y. sieną. 2011 m. rugsėjo 7 d., 2011 m. lapkričio 17 d. ir 2013 m. rugpjūčio 29 d. ieškovas pareiškė atsakovui pretenzijas dėl 5 397,81 Eur (18 637,56 Lt), 3 350,90 Eur (11 570 Lt) ir 13 761,30 Eur (47 515 Lt) išmokėtų R. P. draudimų išmokų pervedimo į ieškovo sąskaitą. Teismas, nustatęs, kad eismo įvykio, kuriame buvo sužalotas R. P., metu atsakovas transporto priemonę vairavo neblaivus, sprendė, kad ieškovas, sumokėjęs nukentėjusiems asmenims draudimo išmokas, įgijo ir turi teisę reikalauti, kad atsakovas grąžintų jam išmokėtas sumas. Teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo, nesutiko su atsakovo atsiliepimo argumentais, jog ieškovas draudimo išmokas išmokėjo pažeisdamas teisės aktų reikalavimus ir sprendė, kad ieškovas nepažeidė Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 7 punkto nuostatų, kadangi pagrindė savo reikalavimus byloje įrodymais, kai tuo tarpu atsakovas šių įrodymų neginčijo, savo atsikirtimų į ieškinį argumentų nepagrindė. Teismas sprendė, kad nukentėjusiojo ir atsakovo pasirašytas susitarimas, kurio pagrindu atsakovo atžvilgiu buvo nutraukta baudžiamoji byla, ir kuriame šalys susitarė, jog nukentėjęs asmuo jokių pretenzijų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo V. S. nereikš, negali būti vertinamas kaip aplinkybė pašalinanti atsakovo civilinę atsakomybę draudimo išmoką išmokėjusio ieškovo atžvilgiu. Teismas nepagrįstais laikė ir atsakovo argumentus, jog nukentėjęs asmuo sužalojimus patyrė savo rizika, kadangi važiavo ne prieš savo valią neblaivaus atsakovo vairuojamu automobiliu. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo prašymo nagrinėjamu atveju taikyti ieškinio senaties terminą, nustatė, kad ieškinys teismui pareikštas 2014 m. kovo 28 d., o draudimo išmokos išmokėtos atitinkamai 2011 m. birželio 28 d., 2011 m. spalio 11 d., 2013 m. kovo 8 d. ir 2013 m. balandžio 16 d. Teismas nustatė, kad ieškinys pareikštas praėjus vieneriems metams dėl išmokų, išmokėtų 2011 m. birželio 28 d., 2011 m. spalio 11 d. ir 2013 m. kovo 8 d., tačiau nustatęs, kad atsakovas 2012 m. liepos 17 d., 2012 m. rugsėjo 3 d., 2012 m. lapkričio 20 d., 2013 m. gegužės 20 d., 2013 m. birželio 20 d., 2013 m. rugsėjo 23 d. ir 2014 m. balandžio 15 d. yra iš viso įmokėjęs ieškovui 4 615 Lt. Teismas sprendė, kad šios įmokos sudaro pagrindą laikyti, jog atsakovas pripažįsta prievolę atlyginti žalą ieškovui ir ją pradėjo atlyginti, ir tai, teismo manymu, nutraukia ieškinio senaties terminą. Teismas, ištyręs draudimo išmokų išmokėjimo datas bei atsakovo atliktų įmokų ieškovui datas, sprendė, kad ieškovas į teismą kreipėsi praleidęs vienerių metų sutrumpintą ieškinio senaties terminą tik dėl 2011 m. birželio 28 d. išmokėtos 18 637 Lt draudimo išmokos, nes pirmą įmoką atsakovas sumokėjo 2012 m. liepos 17 d., t. y. jau pasibaigus vienerių metų senaties terminui ir tokiais savo veiksmais senaties termino nenutraukė, dėl ko ieškovas neturi teisės reikalauti šią išmoką grąžinti. Dėl likusių išmokėtų išmokų teismas sprendė nesant pagrindo taikyti ieškinio senatį, kadangi atsakovas, 2012 m. liepos 17 d. pradėjęs mokėti ieškovui įmokas, nutraukė vienerių metų ieškinio senatį.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą ir papildomai priteisti ieškovui iš atsakovo 1 336,60 Eur (4 615 Lt), iš naujo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, spręsdamas ieškovui iš atsakovo priteistinos sumos klausimą, nepagrįstai netaikė CK 6.55 straipsnio 2 dalies nuostatų. Teismas, nustatęs, kad atsakovas ieškovui iš viso yra sumokėjęs 1 336,60 Eur (4 615 Lt), kad reikalavimą dėl 2011 m. birželio 28 d. išmokėtos 5 397,65 Eur (18 637 Lt) draudimo išmokos pateikė praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą, kad bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas ieškovui sumokėjo 388,78 Eur (1 342,39 Lt), nepagrįstai netenkino ieškinio reikalavimų dalyje dėl 5 786,43 Eur (19 979,39 Lt). Tais atvejais, kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nei viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad yra grąžinta seniausia skola. Laikytina, kad atsakovo sumokėta 1 336,60 Eur (4 615 Lt) įmokų suma yra sumokėta dengiant 5 397,65 Eur (18 637 Lt) skolą, todėl teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl 5 397,65 Eur (18 637 Lt) sumos priteisimo, bet tenkindamas reikalavimus dėl kitų ieškovo išmokėtu sumų iš ieškovo priteisimo, nepagrįstai iš jų išskaičiavo 1 336,60 Eur (4 615 Lt) sumą.
Atsiliepimas
Byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į ieškovo apeliacinį skundą nepateikė.
Šalies argumentai
Atsakovas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas nepažeidė teisės aktų reikalavimų vertindamas atlygintinos žalos dydį, o pareigą paneigti išmokėtų sumų dydžio pagrįstumą nepagrįstai perkėlė atsakovui. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, neatliko jokio tyrimo, nepareikalavo kompetentingų specialistų išvadų dėl sveikatai grąžinti reikiamų gydymo metodų, procedūrų ir priemonių būtinumo, kai ieškovas bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino, kad net nesidomėjo alternatyviais gydymo būdais, netyrė, ar gydymo išlaidos yra pagrįstos ekonomiškai, t. y. ar gydymosi kaštai yra konkurencingi, išmoką išmokėjo net nepasikonsultavęs su specialistais ir nepasidomėjęs, kas sutrukdė nukentėjusiajam gydytis nemokamai poliklinikoje. Ieškovas netyrė bei į bylą nepateikė jokių įrodymų, kodėl sveikatos grąžinimo išlaidos nebuvo atlygintos nukentėjusiajam iš privalomojo sveikatos fondo. Bylą nagrinėjęs teismas byloje esančių įrodymų nevertino atsižvelgdamas į draudėjo ir draudiko santykių fiduciarinį pobūdį, draudiko pareigą tinkamai atstovauti draudėją ir bendradarbiauti, ekonomišką jų tarpusavio prievolių vykdymo principą. Teismas nesvarstė, ar draudikas tinkamai pareikalavo patikimų žalos atlyginimo įrodymų, ar jo elgesys, tinkamai neįsitikinant draudimo išmokos pagrįstumu, remiantis prieštaringais žalos dydžio nustatymo dokumentais, nėra kreditoriaus neatsargumas, taip pat neįsitikino, ar išmokėtas žalos atlyginimo dydis trečiajam asmeniui yra pagrįstas.Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog nukentėjęs asmuo sužalojimus patyrė savo rizika. Nukentėjęs asmuo žalą patyrė dėl savo paties veiksmų, nes važiavo keleivio vietoje ne prieš savo valią ir puikiai suprasdamas, kad vairuotojas yra vartojęs alkoholio, o sužalojimų pobūdis leidžia spręsti, kad ir neprisisegęs saugos diržo. Ieškovas neatliko jokio tyrimo ir draudimo išmoką mokėjo net neįvertinęs žalos padarymo aplinkybių. Paaiškinimas, kad nukentėjęs asmuo miegojo automobilyje ir dėl to neprisiima jokios rizikos, yra teisiškai nepagrįstas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad nukentėjęs asmuo į automobilį pateko prieš savo valią ar kad yra neveiksnus ir negali atsakyti už savo veiksmus. Nustačius, kad nukentėjęs asmuo žalą patyrė dėl savo veiksmų, yra pagrindas sumažinti atlygintiną žalą.Teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino nutraukimą. Teismo vertinimas, kad atsakovas, atlyginęs dalį žalos, pripažino ieškovo reikalavimą, yra niekuo nepagrįstas, kadangi atsakovas atlygino tik nuostolius dėl sienos sugadinimo bei CK 1.5 straipsnio reikalavimus atitinkančią sumą nukentėjusiojo patirtos žalos prasme. Atsakovas, nepripažindamas ieškovo išmokų pagrįstumo, tačiau vadovaudamasis protingumo, ekonomiškumo principais, CK 6.253 ir 6.282 straipsnio nuostatomis, pripažino, kad pagal ieškovo 2011 m. birželio 28 d. pretenziją gali būti išmokėta iki 5 000 Lt, kuriuos atsakovas per tris metus dalimis ir išmokėjo. Atsakovas visus mokėjimus atliko jau pasibaigus ieškinio senaties terminui pagal 2011 m. birželio 28 d. pretenziją, todėl pasibaigęs ieškinio senaties terminas negali būti nutrauktas. Teismas pagrįstai nustatė, kad ieškinio senatis yra suėjusi 2011 m. birželio 28 d., 2011 m. spalio 11 d. ir 2013 m. kovo 8 d. išmokėtoms draudimo išmokoms, tačiau nepagrįstai pripažino, kad atsakovas savo veiksmais nutraukė ieškinio senatį tada, kai tas terminas jau buvo pasibaigęs. Nors ieškinio senaties terminas nėra suėjęs tik reikalavimui dėl 2013 m. balandžio 16 d. išmokėtos draudimo išmokos, tačiau atsakovui atlyginus dalį žalos, taip pat vertinant netinkamą ieškovo elgesį administruojant žalos bylą, laikytina, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovą.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė atsakovo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina tinkamo reikalaujamos grąžinti draudimo išmokos nustatymo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas, priimdamas sprendimą dėl draudimo išmokos, vadovavosi sveikatos priežiūros įstaigų pateiktais dokumentais dėl nukentėjusiajam asmeniui atliktų procedūrų bei jų apmokėjimo. Sveikatos grąžinimo išlaidas vertino ieškovo darbuotojas, turintis gydytojo specialybę, kas leidžia daryti išvadą, jog tinkamos kvalifikacijos specialistas įvertino, ar nukentėjusiam asmeniui buvo skirtos reikiamos sveikatos grąžinimo procedūros, ar jos negalėjo būti teikiamos poliklinikoje ir pan. Nukentėjusiajam gydantis iš privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, jas administruojanti Valstybinė ligonių kasa, apmokėjusi gydymo išlaidas iš fondo, teisės aktų nustatyta tvarka reiškia regresinius reikalavimus kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusioms draudimo įmonėms, o draudimo įmonės, išmokėjusios Valstybinei ligonių kasai draudimo išmokas, įgyja reikalavimo teisę į už žalą atsakingą asmenį. Esant tokiai situacijai ieškovas neprarastų reikalavimo teisės į atsakovą. Atsakovas neįrodė savo atsikirtimų dėl reikalaujamos grąžinti draudimo išmokos dydžio nepagrįstumo, jis nepateikė jokių pagrįstų, patikimų ir objektyvių įrodymų, kad ieškovo išmokėta draudimo išmoka neatitinka realaus žalos dydžio. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog nukentėjusio asmens veiksmai lėmė žalos atsiradimą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų nukentėjusio asmens paaiškinimus dėl aplinkybių buvusių prieš eismo įvykį, kurio metu jis buvo sužalotas, pats teismo posėdyje nedalyvavo ir neteikė parodymų dėl šių aplinkybių, todėl atsakovo teiginiai, jog aplinkybės prieš eismo įvykį buvo kitokios nei kad nurodė nukentėjęs asmuo, yra atmestini. Atsakovui, kaip transporto priemonės vairuotojui, yra keliami reikalavimai nevairuoti transporto priemonės, jei joje sėdintys keleiviai nėra užsisegę saugos diržų, todėl atsakovas, matydamas, kad transporto priemonės keleivis nėra užsisegęs saugos diržo, turėjo nurodyti keleiviui jį užsisegti, jį užsegti pats arba atsisakyti vežti tokį keleivį. Atsakovo argumentai dėl ieškinio senaties termino nutraukimo laikytini nepagrįstais, nes atsakovas, sumokėjęs ieškovui 1 336,60 Eur (4 615 Lt), papildomai po bylos iškėlimo sumokėjęs 388,78 Eur (1 342,39 Lt), savo veiksmais neabejotinai pripažino, kad jis pripažįsta savo prievolę ieškovui, o tai nutraukia ieškinio senaties terminą.
Trečiasis asmuo atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, konstatuoja, kad yra CPK 327 str. 1 d. 2 p. numatytos sąlygos panaikinti priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Taip kolegija nusprendžia atsižvelgdama į tokias bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme aplinkybes.
Byloje ieškovas pateikė ieškinį, kuriame nurodė, kad 2010 m. liepos 8 d. apie 3.15 val. neblaivus atsakovas V. S. Kaune, Vytauto prospekte vairavo atomobilį „Porsche Bokster“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesuvaldė šio automobilio ir atsitrenkė į pastato sieną. Šio eismo įvykio metu buvo sužalotas kartu važiavęs keleivis R. P.. Atsakovo civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale, todėl šis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu, atlygino 77722,56 Lt dydžio nuostolius, susijusius su nukentėjusio autoįvykio metu R. P. gydymu. Atlyginęs nuostolius, ieškovas, remdamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsniu, pateikė atsakovui pretenziją. Atsakovas sumokėjo tik 3272,61 Lt, todėl prašė priteisti 74449,95 Lt sumą, taip pat bylinėjimosi išlaidas ir procesines palūkanas. Su ieškiniu ieškovas pateikė įrodymus apie 77722,56 Lt nuostolių paskaičiavimą bei sumokėjimą. Įrodymų apie atsakovo sumokėtą 3272,61 Lt sumą ieškovas nepateikė.
Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jis ieškovui pagal 2011 09 07 pretenziją sumokėjo 9600 Lt, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Argumentuodamas prašymą ieškinį atmesti, atsakovas nurodė, kad ieškovas savo rizika pažeidė draudimo išmokos mokėjimo principus ir nepagrįstai sumokėjo draudimo išmoką nukentėjusiajam, kadangi neatliko tyrimo, nepareikalavo kompetentingų specialistų išvadų apie sveikatai grąžinti reikalingų gydymo metodų ir priemonių būtinumo, išlaidų tokioms būtinoms priemonėms būtinumą, netyrė ir neteikia į bylą įrodymų, kodėl sveikatos grąžinimo išlaidos nebuvo nukentėjusiajam atlygintos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo. Be to atsiliepime atsakovas prašė taikyti senatį, kadangi ieškovas dėl dalies reikalavimų yra praleidęs sutrumpintą ieškinio senaties terminą, numatytą CPK 1.125 str. 7 d., ieškinį prašė atmesti.
Pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu teismas paskyrė parengiamąjį posėdį, tačiau nei iki jo, nei šiame posėdyje nepareikalavo iš šalių, kad jos pateiktų visus turimus reikšmingus bylai įrodymus, konkrečiai apie atsakovo sumokėtą pagal ieškovės pretenziją sumą. Nagrinėdamas bylą iš esmės teismo posėdyje teismas nesiėmė priemonių išsiaiškinti prieštaravimams tarp šalių paaiškinimų apie atsakovo sumokėtas sumas, t.y. ieškovo teiginių, kad atsakovas sumokėjo 3272,61 Lt ir tarp atsakovo teiginių, kad šis sumokėjo 9600 Lt.
Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nuo 2012 07 17 iki 2014 04 15 yra sumokėjęs keliais mokėjimais ieškovui iš viso 4615 Lt, tokią išvadą darė remdamasis tik duomenimis ieškovės pateiktos kompiuterinės apskaitos lentelės (b.l.104) , kurioje nurodytos tik mokėjimų sumos ir datos, tačiau nenurodyta mokėjimo paskirtis. Kadangi ši suma nesutampa su ieškovės nurodyta 3272,61 Lt suma, nesutampa ir su atsakovo nurodyta 9600 Lt suma, iš sprendimo motyvų neaišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas nustatė, kokia iš tikro atsakovo sumokėta ieškovei pagal pretenzijas suma, pagal kurią pretenziją atsakovas sumokėjo dalį reikalaujamos sumos. Be to sprendžiant dėl šios sumos neaišku, kodėl teismas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad jis jau sumokėjo 9600 Lt, jei netikėjo tokiu atsakovo paaiškinimu, tai kodėl nepriminė pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus, nepasiūlė jam pateikti tokius teiginius patvirtinančius įrodymus. Nenustačius byloje, kokią ieškovo sumokėtų nuostolių trečiajam asmeniui atlyginimo dalį jam sumokėjo atsakovas, byloje priimto sprendimo priteisti iš atsakovo ieškovui bendrą 54470,56 Lt sumą negalima laikyti pagrįstu.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas apskųstajame sprendime nenurodė, kodėl atmeta atsakovo nurodytus argumentus apie ieškinio nepagrįstumą, kodėl nesutinka su atsakovo vertinimu, jog ieškovas savo rizika pažeidė draudimo išmokos mokėjimo principus ir nepagrįstai sumokėjo draudimo išmoką nukentėjusiajam, kadangi neatliko tyrimo, nepareikalavo kompetentingų specialistų išvadų apie sveikatai grąžinti reikalingų gydymo metodų ir priemonių būtinumo, išlaidų tokioms būtinoms priemonėms būtinumą, netyrė ir neteikia į bylą įrodymų, kodėl sveikatos grąžinimo išlaidos nebuvo nukentėjusiajam atlygintos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo. Teismas sprendime nurodė, kad spręsdamas dėl šių atsakovės atsikirtimų į ieškinį, „teismas vertina, kad ieškovas nepažeidė Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 7 p. nuostatų, nes pagrindė savo reikalavimus byloje įrodymais, atsakovas kitais įrodymais byloje nepagrindė savo atsikirtimų, šių įrodymų nenuginčijo“. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik abstraktus nurodymas, kad šalis pagrindė savo reikalavimus byloje pateiktais įrodymais, kada nepaaiškinama, kokie įrodymai, kokias reikšmingas aplinkybes patvirtina, kaip teismas konkrečius įrodymus vertina, nėra tinkamas ir aiškus teismo sprendimo motyvavimas, ko reikalauja CPK 270 straipsnio nuostatos.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas galėjo netinkamai taikyti ieškinio senatį, kadangi, kaip jau ir buvo minėta, byloje nėra pateikti tikslūs duomenys, kada ir už ką, tenkindamas pretenziją ar pretenzijas atsakovas yra sumokėjęs ieškovui konkrečiai nenustatyto dydžio dalį išmokėtos trečiajam asmeniui sumos. Tik išsiaiškinus atsakovo mokėtų sumų konkrečias datas ir paskirtį, t.y. surinkus būtinus įrodymus, kurių šalys pačios į bylą nepateikė, bus galima daryti išvadas, ar taikytina, jei taip, tai kuriems reikalavimams, ieškinio senatis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimtame sprendime nepasisakė ir dėl ieškovo atstovo teismo posėdyje pareikšto prašymo atnaujinti ieškovui senaties terminą, jei teismas laikytų, kad tokį ieškovas praleido.
Dėl nurodytų priežasčių pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimas yra nepagrįstas, šis sprendimas naikintinas. Byloje nustačius tik aplinkybes, kad ieškovas reikalauja kaip nuostolių atlyginimą sumokėtos sumos , bet nenustačius, kokią dalį šios reikalaujamos sumos atsakovas jau ieškovui sumokėjo, nenustačius, kada ir už ką atsakovas tiksliai mokėjo tenkindamas pretenziją ar pretenzijas ieškovui konkrečias sumas o dėl to negalima tinkamai taikyti senaties taikymą reglamentuojančių normų, taip pat teismui neišsprendus ieškovės prašymo atnaujinti senaties terminą, jei teismas pripažins, kad šis terminas praleistas, teismui nenurodžius motyvų, kodėl atsakovo nurodytų argumentų pagrindu negalima ieškinio atmesti ar tenkinti jį mažesne, nei prašo ieškovas, dalimi, pripažintina, kad nebuvo atskleista bylos esmė.
Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl perduoda ją nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Bylą nagrinėjant iš naujo turi būti tinkami ištirtos ieškinio faktinį ir teisinį pagrindus bei atsikirtimų pagrindus sudarančios aplinkybės, surinkti visi būtini pagrįstam teismo sprendimui priimti įrodymai, jie įvertinti, o po to užtikrinta apeliacijos teisė, todėl teisėjų kolegija ir konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.