Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Danutė ŠvitinienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-180-193/2013Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00555-2012-1Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6

2013 m. kovo 22 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Ričardo Gilio, teisėjų Algirdo Gapučio ir Artūro Ridiko,

atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės T. L., a. k. (duomenys neskelbtini)

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės T. L. atstovo pagal įstatymą D. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-01-07 nuosprendžio, kuriuo T. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 93 str. 1 d. 3 p., ir byla jo atžvilgiu nutraukta.

Vadovaujantis BK 93 str. 2 d., BK 82 str. 1 d. 1 p., 5 p., 2 d., BK 83 str. ir 87 str. 1 d., 2 d. 2 p., 3 d. 5 p., T. L. paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės: įspėjimas ir elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant tęsti mokslą ir uždrausti be priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Tenkinta nukentėjusiojo N. P. ir jo atstovės R. J. civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteista iš T. L., o T. L. neturint turto ir pajamų iki jis sulauks pilnametystės ar turės savo turtą ar uždarbį, subsidiariai iš jo tėvų D. L. ir A. L. 2000 Lt nukentėjusiojo N. P. naudai neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo N. P. ir jo atstovės R. J. civilinis ieškinys dėl 450 Lt turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teigia, jog byloje nesant objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad T. L. veikė bendrininkų grupe ir kartu su nenustatytais asmenimis padarė N. P. nustatytus kūno sužalojimus, nukentėjusiojo ir jo atstovės ieškinys T. L. atžvilgiu turi būti atmestas.

Mano, kad teismas, skirdamas T. L. auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą maksimaliam įstatymų numatytam terminui, tokio savo sprendimo visiškai nemotyvavo, o draudimą be auklėjamojo poveikio priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą T. L. paskyrė formaliai, neatsižvelgdamas į visos bylos aplinkybes, tinkamai neįvertindamas jo nepilnametį sūnų apibūdinančių byloje surinktų duomenų ir visiškai nemotyvuodamas šio draudimo parinkimo ir jo paskyrimo. Bylos duomenys patvirtina, kad jo sūnus T. L. charakterizuojamas tik teigiamai. Sūnus T. L. šeimoje niekada nekėlė didelių rūpesčių, yra paklusnus ir drausmingas. Ikiteisminio tyrimo dėl sūnaus padarytos nusikalstamos veikos pradėjimas jiems, T. L. tėvams, taip pat sukėlė dvasinį sukrėtimą. Jo sūnus T. L. labai pergyvena dėl padarytos nusikalstamos veikos ir pasižadėjo ateityje nedaryti jokių priešingų teisei veiksmų. Esant tokioms aplinkybėms, mano, jog nėra jokio pagrįsto pagrindo jo sūnui T. L. auklėjamojo poveikio priemonę taikyti dvylikai mėnesių, nes ir nustačius trumpesnį laikotarpį būtų įgyvendinta auklėjamojo poveikio priemonių paskirtis. Pažymi, kad draudimas be auklėjamojo poveikio priemonių vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą yra aktualus tuo atveju, kada nepilnamečiui tėvai sudaro galimybes išvykti į kitą vietovę ar valstybę ir taip išvengti paskirtų įpareigojimų ir draudimų vykdymo. Tuo tarpu jie, T. L. tėvai, ir kartu jų sūnus T. L. turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Jie, T. L. tėvai, turi nuolatinį darbą, o T. L. mokosi. Byloje nėra jokių duomenų, kad jie turi ketinimų keisti gyvenamąją, darbo ar mokslo vietas. Todėl mano, kad draudimą be auklėjamojo poveikio priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą teismas T. L. paskyrė formaliai, jo visiškai nemotyvuodamas, nesivadovaudamas nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtimi.

Teismo posėdyje atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės, jo atstovas bei gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl BK 284 str. 1 d. nusikalstamos veikos.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tada, kai kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, realiai sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarką. Sprendžiant klausimą, ar padaryti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, be kita ko, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Išvados apie tai turi būti grindžiamos byloje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis, kurios svarbios teisiškai vertinant paskatas kaip asmenines ar kaip chuliganiškas. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia viešosios tvarkos pažeidimą, nes svarbu ir tai, kokią vietą ir būdą savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko. Viešosios tvarkos sutrikdymo padariniai būna tada, kai dėl kaltininko veiksmų aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, kai nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, padaroma žymi materialinė žala, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeliamas didelis išgąstis ar kyla sumaištis, nutraukiamas žmonėms skirtas renginys, sustabdomas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai.

Byloje esantys įrodymai patvirtina I-osios instancijos teismo išvadas, kad 2012-06-23 d. apie 23.00 val., viešoje vietoje - Panevėžio miesto Senvagėje, Joninių šventės metu, kaltinamasis T. L. bendrininkų grupe su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį, t.y. viešoje vietoje, pribėgęs prie praeivio nukentėjusiojo N. P., be jokios priežasties, iš žemų paskatų – keršto neva dėl ankstesnių tarpusavio nesutarimų, pašalinių akivaizdoje smogė N. P. į veidą, o šiam atsitraukiant, pakišo jam koją ir N. P. pargriuvus, T. L. tris kartus jam spyrė į nugarą. Po to, nukentėjusiajam pradėjus bėgti, taip bandant išvengti prieš jį atliekamų smurtinių veiksmų, tačiau paklusus T. L. reikalavimui sustoti, priėjus T. L. bei pribėgus su kaltinamuoju buvusiems, akivaizdžiai jo smurtiniams veiksmams pritarusiems asmenims, pastarieji N. P. ėmė spardyti, smūgiuodami jam į įvairias kūno vietas. Tai, kad T. L. bei su juo kartu buvę, tyrimo metu nenustatyti asmenys, bendrais veiksmais N. P. atžvilgiu panaudojo smurtą, teisme patvirtino N. P. ir įvykį matę liudytojai D. K., E. J. ir T. Š..

Nukentėjusysis N. P. teismui patvirtino, kad 2012-06-23 apie 23 val., Joninių šventės metu, einant miesto Senvage kartu su draugais D. K., T. Š. ir E. J., sutiko ta pačia kryptimi einančius keletą vaikinų. Vienas iš jų - T. L., pribėgęs ir nieko nepaaiškinęs, N. P. vieną kartą smogė į veidą, o nukentėjusiajam besitraukiant, T. L. pakišo koją, o N. P. pargriuvus, kaltinamasis tris kartus spyrė jam į nugarą. Kiti su T. L. buvę jaunuoliai tuo metu kalbėjosi su N. P. draugais. N. P. traukiantis, bebūnant prie Senvagėje esančios elektros skydinės, T. L. pareikalavo palaukti. Priėjęs T. L. papriekaištavo, kodėl N. P. anksčiau užgauliojo jo pusbrolį ir jį patį. Tuo metu prie nukentėjusiojo pribėgus apie penketui nepažįstamų vaikinų, jie N. P. pargriovė ir ėmė spardyti.

I-osios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog įvykių loginė seka patvirtina, kad kaltinamojo T. L. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų veiksmai, nors ir nebuvo suderinti iš anksto, tačiau vienareikšmiškai buvo nukreipti N. P. atžvilgiu, turint tikslą jį sumušti. Kaltųjų bendrus veiksmus patvirtina nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymai, t.y. D. K. parodė - juos pasivijo 3-4 vaikinai, o kiti nubėgo link N. P. ir ėmė jį mušti. T. Š. parodė - prie jų pristojo keli vaikinai, o po to atsirado dar daugiau, dalis užkalbino D. K., o po to - N. P.. Vieno iš priėjusiųjų žodžiai- „čia šitie“, kito asmens spyris liudytojui į galvą bei trečiojo spyris N. P., - patvirtina chuliganiškas paskatas kabinėjimuisi. Bendrininkavimo buvimą sustiprina liudytojui D. K. pasakyti vaikino žodžiai: “palauk, ateis žmogus pažiūrės, ar čia tas“, o kitas pasakė „ne tas, aš jau tą pasigavau“ (akivaizdu – N. P.). E. J. matė ir suprato, kad apie vienuolika asmenų mušė N. P.. Kaltinamasis T. L. taip pat patvirtino, kad tuo metu Senvage ėjo kartu su septyniais iš matymo pažįstamais vaikinais.

I-osios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad bendrininkų buvimas turėjo įtakos T. L. nusikalstamų veikų sumanymui ir realizavimui. Iš tiesu T. L. demonstratyvūs smurtiniai, veiksmai buvo nukreipti prieš N. P.. Pagal nusikalstamos veikos pobūdį ir įvykio aplinkybes, kartu su T. L. smurtavę asmenys galėjo ir nesuprasti kaltinamojo bendrai daromos veikos tikslo. Šie asmenys savo smurtinius, chuliganiškus veiksmus N. P. atžvilgiu pradėjo siekdami padėti T. L., kuris jau buvo pradėjęs smurtauti prieš N. P.. Nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad veika tokiu atveju įgavo didesnį pavojingumo laipsnį, nes nukentėjusiojo galimybė priešintis ir gintis prieš kelis asmenis buvo labai sumažėjusi, o kaltinamasis T. L. neabejotinai jautėsi saugesnis, palaikomas bendrininkų bei ryžtingesnis tęsti tokius smurtinius veiksmus. Tai patvirtina jo pasakyti žodžiai „anksčiau vienas būdavau“. Todėl I-osios instancijos teismas padarė pagrįsta išvadą, kad viešąją tvarką T. L. pažeidė bendrininkų grupėje.

Pažymėtina, kad nusikalstama veika laikytina padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai ji padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos. Chuliganiškos paskatos paprastai pasireiškia neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu be tarpusavio santykių priežasties arba panaudojant tam menkavertę dingstį (LAT nutartys 2K-286/2011, 2K-349/2011).

Kolegija pažymi, kad būtent tokie T. L. ir jo bendrininkų smurtiniai veiksmai, įvykdyti N. P. atžvilgiu (kibimas, kepurės atėmimas, mušimas), padaryti viešoje vietoje, Joninių šventės metu, kuomet miesto Senvagėje žmonės ilsėjosi ir šventė ir akivaizdu, kad poilsiavę pašaliniai asmenys (tame tarpe ir nukentėjusysis N. P., liudytojai R. K., T. Š. bei E. J.) matė, patyrė ir pasipiktino pastarųjų įžūliu elgesiu, jie jautėsi nepatogiai ir buvo sutrikdyta jų ramybė, kuo kalti asmenys būtent demonstravo nepagarbą aplinkiniams. Ir tai, kad tyrimo metu nėra nustatyta daugiau (apart nurodytų liudytojų) chuliganišką elgesį mačiusių, neigiamai sureagavusių ir pasipiktinusių asmenų, nesudaro jokio pagrindo teigti, kad nepadaryta inkriminuota nusikalstama veika, nes atsirado neigiami padariniai – buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, t.y. prieš nukentėjusįjį ir kitus asmenis buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir buvo sutrikdytas tiek jų tiek ir kitų veikas mačiusių žmonių rimtis. T. L. suvokė, jog tokiais įžūliais veiksmais, grasinimais ir patyčiomis demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, numatė, kad dėl jis trikdo visuomenės rimtį ir šių padarinių norėjo. Dėl nurodytų priežasčių, I-osios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad T. L. veiksmus nėra pagrindo laikyti padarytus dėl asmeninių paskatų, kadangi šiuo atveju buvo pažeista viešoji tvarka, o nukentėjusiojo N. P. sveikata yra tik papildomas šio nusikaltimo objektas. Kaltinamojo nurodomos paskatos (neva N. P. užkabinėdavo ir užgauliodavo tiek jį tiek ir jo pusbrolį, laikytinos žemomis ir menkavertėmis (nukentėjusysis teigia net nepažįstantis jokio pusbrolio), o liudytojo T. Š. nurodyta galima priežastis - dienos metu buvęs konfliktas su tais pačiais vaikinais, - laikytina chuliganiškam elgesiui ir smurtui menkaverte priežastimi.

Kolegija konstatuoja, jog byloje esantys įrodymai patvirtina tai, kad kaltinamasis T. L., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, iš chuliganiškų paskatų viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais ir patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką t.y. veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį. Dėl nurodytų priežasčių, skunde argumentai, kad veika yra neteisingai kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d., teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir be jokio pagrindo pripažino, jog T. L. spardė nukentėjusįjį N. P. ir padarė nusikalstamą veiką, veikdamas bendrininkų grupe, atmetami kaip nepagrįsti. Todėl šalinti nuosprendžiu nustatytas aplinkybes „kad T. L., 2012-06-23 d. apie 23 val. viešoje vietoje – Panevėžio Senvagėje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent: tyčia, be jokios dingsties elgdamasis spontaniškai ir demonstratyviai, viešai, aplinkinių akivaizdoje nepilnametį nukentėjusįjį N. P. spardė, ne mažiau kaip tris kartus smūgiuodamas į nugarą. Nukentėjusiajam bandant išvengti prieš jį atliekamų veiksmų, su grupe ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų vijosi jį ir ties pastatu, adresu Elektros g. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, kartu su jo veiksmams pritarusiais nenustatytais asmenimis spardė nukentėjusįjį N. P., smūgiuodami į įvairias kūno dalis. Tokiu būdu, vienas ir veikdamas bendrininkų grupėje, ne mažiau aštuoniais smūgiais padarė nukentėjusiajam odos nubrozdinimus veide, kairėje ausyje, kakle, poodines kraujosruvas veide, dešinės akies obuolyje, kairiajame užausyje, taip nežymiai sutrikdydamas jam sveikatą“ bei perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 284 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d., – nėra jokio pagrindo.

Dėl auklėjamojo poveikio priemonės – 12 mėnesių paskirto elgesio apribojimo ir paskirto draudimo- be auklėjamojo poveikio priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą (BK 87 str. 3 d. 5 p.)

Skundžiamu nuosprendžiu nepilnamečiui T. L. paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės: įspėjimas ir elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant jį tęsti mokslą ir uždraudžiant jam be kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą (BK 93 str. 2 d., BK 82 str. 1 d. 1 p., 5 p., 2 d., 83 str. ir 87 str. 1 d., 2 d. 2 p., 3 d. 5 p.).

Skundu prašoma auklėjamojo poveikio priemonės - dvylikai mėnesių paskirtą elgesio apribojimą sutrumpinti iki ne ilgesnio kaip šešių mėnesių termino ir panaikinti paskirtą draudimą be auklėjamojo poveikio priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą (BK 87 str. 3 d.5 p.).

Šioje dalyje skundas taip pat atmetamas.

Byloje nustatyta, kad nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. T. L. padarė būdamas nepilnametis, todėl jo, kaip nepilnamečio, baudžiamąją atsakomybę reglamentuoja Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso XI skyriaus nuostatos. Lyginant bendrąsias bausmių skyrimo, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas ir nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus reglamentuojančias nuostatas, matyti, kad nepilnamečiams asmenims yra trumpesnis taikomų nepilnamečiams bausmių rūšių sąrašas, šių bausmių skyrimo specifika, galimybė taikyti alternatyvias auklėjamojo poveikio priemones, švelnesnės atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės sąlygos, teistumo terminų sutrumpinimas ir kt. Taigi, nepilnamečiams, kaip ypatumų turintiems nusikalstamos veikos subjektams, yra taikomos specialios teisės normos, kurios esmingai švelnina jų teisinę padėtį, lyginant su bendrosiomis bausmių skyrimo ar atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės normomis.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, spręsdamas T. L. atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą ir auklėjamojo poveikio priemonių skyrimą, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK XI skyriaus normas, specialiai skirtas nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės klausimams ir jas taikė tinkamai.

BK 93 str. 2 d. numato, kad teismas, atleidęs nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės, skiria jam BK 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones. Šiame straipsnyje numatytos priemonės taikomos siekiant ugdyti ir auklėti nepilnametį asmenį, formuoti dorą jo elgesį ir socialinius įgūdžius, kad jis nepažeidinėtų visuomenėje nusistovėjusių elgesio normų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų, laikytųsi įstatymų ir integruotųsi į aktyvų, prasmingą bei visavertį visuomeninį gyvenimą. Tik įvertinęs nepilnamečio asmenybę, jo auklėjimo ir asmenybės vystymosi sąlygas, teismas parenka ir skiria jam tinkamiausias auklėjamojo poveikio priemones. Auklėjamojo poveikio priemones teismas privalo taikyti proporcingai, t. y. privalo skirti jų tiek ir tokias, kurias nepilnametis realiai gali įgyvendinti ir kurių taikymas efektyviausiai pasiektų joms keliamus tikslus. Elgesio apribojimo, kaip auklėjamojo poveikio priemonės, nepilnamečiams taikymo sąlygas ir pagrindus reglamentuoja BK 87 str.

Pažymėtina, kad auklėjamojo poveikio priemonių parinkimas priklauso teismo prerogatyvai. Pirmosios instancijos teismas, atleidęs T. L. nuo baudžiamosios atsakomybės, skirdamas dvi auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant jį tęsti mokslą ir uždraudžiant jam be kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą, kai pagal BK 87 str. 1 d. tokio apribojimo terminas gali būti nustatytas iki 12 mėnesių, pagrįstai atsižvelgė į nepilnamečio padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nepilnamečio asmenybę (jo amžių, užimtumą, sveikatos būklę), kitas bylos aplinkybes, taip pat į nepilnamečio nusikalstamą veiką sąlygojusias aplinkybes, t.y., kad padarė nesunkų, bet tyčinį nusikaltimą, nėra padaręs teisės pažeidimų, kitas jo asmenybė charakterizuojančias aplinkybes ir manydamas, kad kaltinamasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir nustatė įstatymo leidžiamą elgesio apribojimo taikymo T. L. terminą ir BK bendrosios dalies normų reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatant elgesio apribojimo trukmę svarbu ar nepilnametis suvokia savo padarytų veiksmų žalą, gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir pripažįsta savo kaltę, ar nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Iš nuosprendžio matyti, kad T. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nėra duomenų, kad jis nukentėjusiojo asmens atsiprašė. Padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės- smurtas viešoje vietoje, mušant rankomis ir spardant kojomis, nežiūrint į teigiamą nepilnamečio charakteristiką, irgi rodo, kad nepilnametis turi būti kontroliuojamas maksimalų elgesio apribojimo terminą. Taigi, sutrumpinti elgesio apribojimo terminą pagrindo nėra.

Įvertinus padaryto nusikaltimo pobūdį, apelianto asmenybę galima teigti, kad skundžiamu nuosprendžiu T. L. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas, įpareigojant jį tęsti mokslą ir uždraudžiant jam be kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą yra optimali, užtikrinanti jo elgesio kontrolę ir stebėjimą bei padėsianti pasiekti tokioms priemonėms keliamus tikslus.

Apelianto pozicija, kad elgesio apribojimas uždraudžiant T. L. be kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą yra tik formalus, nes apeliantas neturi ketinimų keisti gyvenamąją yra nepagrįsta ir deklaratyvi. Skundžiamu nuosprendžiu auklėjamojo poveikio priemonės T. L. paskirtos dėl to, kad jis padarė nusikaltimą ir už tai jam yra suvaržyta teisė tam tikrą laiką visiškai laisvai rinktis buvimo vietą, kas šiuo atveju, be kita ko, padeda kontroliuoti jo elgesį bei tuo pačiu pasiekti, kad jis nedarytų naujų nusikalstamų veikų, laikytųsi įstatymų ir integruotųsi į visuomeninį gyvenimą. Tai, kad apeliantas nėra patenkintas jo sūnaus laisvės suvaržymu, nėra priežastis už T. L. padarytą nusikalstamą veiką poveikio priemonių neskirti aplamai ar skirti jas tik tokias, kokių pageidauja apeliantas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

I-osios instancijos teismas, nukentėjusiojo N. P. ir jo atstovės R. J. ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino iš dalies ir priteisė iš T. L., o jam neturint turto ir pajamų iki jis sulauks pilnametystės ar turės savo turtą ar uždarbį, subsidiariai iš jo tėvų D. L. ir A. L. 2000 Lt nukentėjusiojo N. P. naudai neturtinei žalai atlyginti tuo pagrindu, kad dėl kaltinamojo T. L. nusikalstamos veikos nukentėjusysis patyrė neturtinę žalą - nežymų sveikatos sutrikdymą, fizinį skausmą, baimę ir nepatogumus. Teismas ieškinį tenkino atsižvelgdamas į CK 6.250 str. 2 d. neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijus

Nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo atsižvelgta į tai, kad kaltinamasis yra nepilnametis, savo pajamų neturi, turtinė žala nepadaryta, nukentėjusiajam padarytas trumpalaikis sužalojimas, apie jo pasekmes duomenų nėra, todėl tenkinta tik dalis ieškinio ir nukentėjusiajam N. P. iš nepilnamečio kaltinamojo priteista 2000 Lt. Nustatytas neturtinės žalos dydis atitinka teismų praktikai šios kategorijos baudžiamosiose bylose.

Apeliaciniame skunde prašoma ieškinį T. L. atžvilgiu atmesti tuo pagrindu, kad nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad T. L. veikė bendrininkų grupėje ir kartu su nenustatytais asmenimis padarė N. P. nustatytus kūno sužalojimus. Kadangi ši skundo dalis atmetama, nėra pagrindo ir ieškinį atmesti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-01-07 nuosprendžiu, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės dėl BK 284 str. 1 d., T. L., kurio atžvilgiu, vadovaujantis BK 93 str. 1 d. 3 p., byla nutraukta, - atstovo pagal įstatymą D. L. apeliacinį skundą atmesti.