Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ONKT skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. ir D. D. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 147 straipsnį (įstatymo galiojusio iki 2005-06-30 redakcija) ir BK 293 straipsnio 1 dalį išteisinti, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. ir D. D. buvo kaltinami ir perduoti teismui už tai, kad veikdami bendrininkų grupe ir turėdami išankstinį susitarimą su Vokietijoje esančiu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, 2005 m. birželio 25 d., apie 22 val., turėdami tikslą gauti turtinės naudos, išvežti nukentėjusiąją I. B. į Vokietiją darbui nelegalios prostitucijos versle, apgaulės būdu įgijo nukentėjusiąją iš L. M., po ko pasinaudodami kitų asmenų pagalba ją nugabeno į butą (duomenys neskelbtini), šiame bute nukentėjusiąją, pasinaudodami jos pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės socialinės padėties, laikė, reguliavo jos judėjimo laisvę ir kontroliavo jos kasdieninį gyvenimą iki 2005 m. birželio 28 d., organizavo I. B. keliauti į užsienį, ten nelegaliai dirbti prostitucijos versle, tuo tikslu jai nupirko drabužių, avalynės, higienos reikmenų, maisto produktų, AB Hansabankas Eigulių klientų aptarnavimo poskyryje atidarė mokėjimo kortelės Maestro sąskaitą, nupirko bilietą kelionei į Vokietiją, bei perleido nenustatytam asmeniui tikslu I. B. įsodinti į autobusą ir išsiųsti į Vokietiją. Tokiu būdu G. M. ir D. D. taip pat suorganizavo Lietuvos Respublikos pilietės I. B. kelionę į Vokietiją ir organizavo nelegalų darbą ten.

- pagal BK 147 straipsnį (įstatymo redakcija galiojusi iki 2005-06-30) laisvės atėmimu 5 metams;

- pagal BK 293 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir skirti G. M. galutinę bausmę – laisvės atėmimą 5 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

- pagal BK 147 straipsnio (įstatymo redakcija galiojusi iki 2005-06-30) laisvės atėmimu 7 metams;

- pagal BK 293 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir skirti D. D. subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 7 metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsniu, šią bausmę subendrinti, ją iš dalies sudedant su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2003-11-03 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta - 1 metų laisvės atėmimo - bausme, ir paskirti D. D. galutinę bausmę — laisvės atėmimą 8 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Apelianto manymu, teismas nepagrįstai patikėjo nukentėjusiosios I. B. teisme duotais parodymais, kuriais ji paneigė bet kokią prieš ją padarytą nusikalstamą veiką. Nukentėjusiosios teisme duoti parodymai vertintini solidarumo su išteisintaisiais kontekste, siekiant jiems padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus. Apelianto manymu, nukentėjusiosios I. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo nuoseklūs. Tai, kad nukentėjusioji gebėjo duoti objektyvią tiesą atspindinčius paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina atlikta teismo psichiatrinė-psichologinė ekspertizė, kuria nustatyta, kad nukentėjusiosios parodymų pakeitimas teisme gali būti susijęs su tam tikra kitų asmenų įtaiga. Atliekant ikiteisminį tyrimą nukentėjusioji I. B. daug kartų davė nuoseklius parodymus apie D. D. ir G. M. bendrus nusikalstamus veiksmus prieš ją, kad būtent jie organizavo jai prostitutės darbą užsienyje, kontroliavo jos kasdienį gyvenimą būnant G. M. bute. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti objektyvūs duomenys. Tai, kad nukentėjusiosios kasdienis gyvenimas buvo kontroliuojamas, ji bute buvo laikoma prieš jos valią, patvirtina jos parašyta žinutė seseriai S. B. Taip pat yra fiksuota žinutė, siųsta iš I. B. MRT J. S. , kuriame nukentėjusioji nurodė butą, kuriame ji laikoma ir kuria ji prašėsi pagalbos. J. S. apie tai pranešė policijai. Į nurodytą butą buvo atvykusi policija, tačiau durų niekas neatidarė. Tai patvirtino policijos pareigūnas liudytojas R. L. . Šios aplinkybės atitinka nukentėjusiosios parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad jos laisvė buvo suvaržyta, kad jos gyvenimas buvo kontroliuojamas, ir paneigia jos parodymus, duotus teisme, kad neva jos laisvė suvaržyta nebuvo. Tai, kad nukentėjusiąją D. D. ir G. M. ruošėsi išvežti į Vokietiją darbui prostitute patvirtina daiktų ir dokumentų pateikimo protokolai, kuriuose fiksuota, kad I. B. pateikė daiktus, kuriuos jai nupirko D. D. Ikiteisminio tyrimo metu I. B. nurodė, kad šiuos daiktus nupirko jai D. D., kad galėtų jais naudotis vykdama į Vokietiją ir būdama ten. Teisme nukentėjusioji parodė, kad šiuos daiktus nusipirko pati už savo pinigus, tačiau tokie jos parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei prieštarauja D. D. parodymams. D. D. nurodė, kad dalį daiktų nusipirko I. B. sau, dalį daiktų ji būtų vežusi į Vokietiją kažkokiai merginai. Išteisintųjų iniciatyva teisme apklausta liudytoja V. V.-S. patvirtino, kad būdama ir gyvendama Vokietijoje (Berlyne) telefonu kalbėjosi su mergina, vardu I., prisistačiusią nuo D. D. ir šio pokalbio metu jos tarėsi dėl indų plovėjos ar senelių prižiūrėtojos darbo bei dėl susitikimo Berlyne, dėl pirkinių. Apelianto manymu, remtis šios liudytojos parodymais, kaip paneigiančias D. D. ir G. M. kaltę, negalima, nes ši liudytoja procese dalyvauti pradėjo tik nagrinėjant bylą teisme, ir jos parodymų teisingumo patikrinti nėra galimybės.

Nukentėjusioji I. B. parodė, kad ji išvykdama iš namų turėjo 500 litų, kuriuos jai buvo davusi motina. Tačiau liudytoja R. B. teisme paneigė tokius I. B. parodymus. Byloje nustatyta, kad bilietą kelionei į Vokietiją I. B. nupirko D. D. Šį bilietą jis perdavė G. M., kuris kitą dieną atvykusiam nuo D. D. asmeniui šį bilietą perdavė ir nurodė I. B. vežti į autobusų stotį ir įsodinti į autobusą. D. D. siekį turėti asmeninės naudos nurodo ir aplinkybė, kad jis I. B. nurodė atsidaryti sąskaitą banke ir pats šioje procedūroje dalyvavo. Kad sąskaita buvo reikalinga dėl piniginių operacijų ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir I. B., aiškindama, kad jai D. D. atidarė sąskaitą tikslu, kad ji galėtų pervesti pinigus gautus iš prostitucijos. Kad tokia sąskaita buvo atidaryta patvirtina banko elektroninių paslaugų sutartis. Iš tarptautinių bilietų pardavimo agentūros pateikto keleivio bilieto kopijos matyti, kad I. B. turėjo iš Kauno AS išvykti 2005-06-28, 15 val., atvykti į Berlyną 2005-06-29, 7 val.

Apelianto manymu, šiais duomenimis yra visiškai paneigti nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad ji į Vokietiją ketino vykti savo noru, ir kad daiktus reikalingus kelionei bei bilietus įsigijo savo lėšomis. Liudytoja R. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad I. pasakojo, kad bute, kuriame ji buvo laikoma, keletas vyriškių ją keletą kartų žagino ir seksualiai prievartavo, vėliau jai nupirko naujų drabužių, krepšį, batus, kosmetikos ir maisto produktų, taip paruošdami kelionei į Vokietiją. I. parašė SMS keletą žinučių savo sesei S., prašydama, kad ją išgelbėtų iš šio buto. S. kreipėsi į jos pusbrolį J. S., kuris pranešė apie šį įvykį policijai. Ši liudytoja teisme nurodė, kad šie jos parodymai yra teisingi bei papildė, kad ji jokių pinigų I. B. nedavė.

Apelianto nuomone, byloje esančių duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad D. D. įgijo I. B. iš jam pažįstamų asmenų bei turėdamas tikslą ją išvežti į Vokietiją darbui prostitute ir siekdamas iš to turėti turtinės naudos, šį nusikalstamą ketinimą nuslėpė nuo šią merginą suradusių asmenų, panaudodamas apgaulę ją atsivežė į Kauną, pas savo draugą G. M. , kuris jau kitą dieną I. B. paaiškino apie tai, kad ruošiamasi ją išvežti į Vokietiją dirbti prostitute. G. M. I. B. įgijo iš D. D., turėjo užduotį saugoti I. B. ir ją išsiųsti iš Lietuvos, tokiu būdu ją perleidžiant kitiems asmenims, siekiant, kad šioji būtų įtraukta į prostituciją. D. D. ir G. M. kontroliavo nukentėjusiosios kasdienį gyvenimą, suruošė priemones ir prekes, reikalingas kelionei ir pasirūpino I. B. priėmimu Vokietijoje.

Apelianto manymu, G. M. už jo padarytas nusikalstamas veikas skirtinos realios laisvės atėmimo bausmės, artimos sankcijose numatytam bausmės vidurkiui. Jis kaltinamas dviejų sunkių nusikaltimų padarymu, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad jis nusikaltimus padarė bendrininkų grupe, dėl savanaudiškų paskatų. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nusikalstamos veikos motyvas savanaudiškas, siekiant išnaudoti žmogų ir iš to turėti turtinės naudos. Nors nusikalstama veika G. M. turtinės žalos nepadarė, tačiau nukentėjusiajai buvo padaryta didelė moralinė žala. Jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis, anksčiau jis neteistas.

D. D., apelianto manymu, skirtinos realios laisvės atėmimo bausmės artimos sankcijose numatytiems bausmės maksimumams. Jis kaltinamas dviejų sunkių nusikaltimų padarymu, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad nusikaltimus padarė bendrininkų grupe, dėl savanaudiškų paskatų. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nusikalstamos veikos motyvas savanaudiškas, siekiant išnaudoti žmogų ir iš to turėti turtinės naudos. Nors nusikalstama veika D. D. turtinės žalos nepadarė, tačiau nukentėjusiajai buvo padaryta didelė moralinė žala. Jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo pagrindinis ir jis buvo šio nusikaltimo sumanytojas ir organizatorius. Praeityje D. D. teistas už analogišką nusikalstamą veiką, o tai rodo į jo polinkį sistemingai nusikalsti.

Išteisintasis D. D. atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo jis ir G. M. išteisinti dėl nusikalstamų veikų numatytų, BK 147 straipsnyje ir 293 straipsnio 1 dalyje, padarymo, palikti nepakeistą.

Išteisintasis, nesutikdamas su prokuroro apeliaciniu skundu, mano, kad apygardos teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė nepažeisdamas procesinės teisės normų, tinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą, nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, taip pat teismas priimtą procesinį sprendimą tinkamai motyvavo.

Išteisintojo manymu, apelianto prašymas pripažinti jį kaltu pagal BK 147 straipsnį (įstatymo redakcija galiojusi iki 2005 m. birželio 30 d.) negali būti tenkinamas, kadangi jis prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai vienodai teisės taikymo ir aiškinimo praktikai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 28 d. priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332/2006, kurioje teismas nurodė, jog 2005 m. birželio 23 d. padarytais BK pakeitimais ir papildymais į BK 147 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį buvo įvesti papildomi objektyviosios pusės požymiai, dėl ko veikų kvalifikavimo galimybės pagal BK 147 straipsnį susiaurėjo ir šiuo požiūriu nauja BK 147 straipsnio redakcija, kuri įsigaliojo 2005 m. birželio 30 d. laikytina atsakomybę švelninančiu įstatymu, todėl taikytina ir veikoms padarytoms iki jos įsigaliojimo (BK 3 straipsnio 2 dalis). Taikant nurodytą BK 147 straipsnio redakciją privaloma konstatuoti, kad nukentėjusios I. B. laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jos valią bent vienu iš BK 147 straipsnio (2005 m. birželio 23 d. redakcija) dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Tokios aplinkybės šioje byloje net nebuvo įrodinėjamos, nes tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų prašoma pripažinti jį kaltu pagal BK 147 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2005-06-30. Nenustačius, kad nukentėjusios laisvė buvo suvaržyta, ką šioje byloje kategoriškai patvirtino ir pati nukentėjusioji I.B., jo veika pagal BK 147 straipsnį negali būti kvalifikuojama.

Išteisintasis nurodo, jog pagrindinis apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, apygardos teismas vadovavosi ne nukentėjusios I. B. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, bet jos parodymais duotais teismui.

Išteisintojo manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios parodymais duotais teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. sausio 4 d. priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20/2005, kurioje vienareikšmiškai nurodė, jog prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys ikiteisminio tyrimo metu, priimant nuosprendį įrodomosios reikšmės teismui neturi. Teismas negali konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra teisingi ir jais pagrįsti nuosprendį. Tokia kasacinės instancijos teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika atitinka BPK 301 straipsnio reikalavimus.

Nukentėjusioji I. B. nagrinėjant bylą teisme vienareikšmiškai nurodė, jog jos parodymai duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams yra neteisingi bei nurodė tokių neteisingų parodymų davimo priežastis ir teismui davė aiškius bei kategoriškus parodymus. Ji taip pat kategoriškai patvirtino, jog tiek D. D., tiek G. M. parodymai duoti teisme yra teisingi. Teisme apklausta liudytoja V. V.–S. patvirtino, jog 2005 m. birželio mėnesį ji gyveno Berlyne, ir kad būtent jai 2005 m. birželio 26 d. skambino mergina vardu I., kuri klausė apie galimybę susirasti kokį nors darbą. Ši liudytoja taip pat patvirtino, jog prašė pas I., kad jai nupirktų ir atvežtų lietuviškų prekių ir siūlė atsidaryti sąskaitą banke. Nukentėjusioji I. B. patvirtino, kad liudytojos V. V.–S. parodymai yra teisingi.

Nepagrįstas, išteisintojo manymu, yra ir apeliacinio skundo argumentas, jog teismas papildomai turėjo patikrinti liudytojos V. V.-S. parodymus. Nurodyta liudytoja buvo apklausta teismo posėdyje dalyvaujant visiems proceso dalyviams prieš tai davusi priesaiką ir būdama įspėta dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Ši liudytoja davė tikslius ir konkrečius parodymus. Kaltinimą palaikantis prokuroras teismui nepateikė jokių duomenų, kad nurodyta liudytoja būtų melavusi teismui ar nurodžiusi kokias nors neteisingas aplinkybes, nors BPK 288 straipsnio nuostatos tokią teisę prokurorui suteikia.

Išteisintojo D. D. nuomone, jo nurodytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, jog kaltinimas jam buvo pagrįstas tik neteisingais nukentėjusios parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurių nepatvirtino kiti bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, todėl jis pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnyje (redakcija galiojusi iki 2005-06-30) padarymo. Šioje byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog jis būtų organizavęs kokius nors Lietuvos Respublikos piliečius keliauti į užsienį prašytis prieglobsčio ar ten nelegaliai dirbti, ar dėl kitų priežasčių nelegaliai pasilikti užsienyje ar apgaulingai būtų žadėjęs jiems legalų statusą, todėl pagrįstai jis išteisintas ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 293 straipsnyje 1 dalyje, padarymo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintųjų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas, prašydamas panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Mano, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Tokius teiginius apeliantas grindžia netinkamu nukentėjusiosios I. B. parodymų įvertinimu. Mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais duotais teisme ir be pagrindo atmetė jos parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos, apelianto teigimu, patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

Teisėjų kolegija, tirdama apelianto argumentus dėl nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų netinkamo vertinimo, atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Asmenų parodymai įrodymais pripažįstami, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai teisiamajame posėdyje gali būti balsu perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), tačiau jie jokiais atvejais neturi įrodomosios galios priimant nuosprendį (kasacinė nutartis Nr.2K-554/2006). Kita vertus, kai ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitinka kitus byloje surinktus bei teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, šie parodymai išlieka svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu veiksniu (kasacinės nutartys Nr.2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008).

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji I. B. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme davė iš esmės skirtingus parodymus.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji I. B. davė D. D. ir G. M. kaltinančius parodymus. Ji teigė, kad išteisintieji naudojo prieš ją psichologinį smurtą, ribojo jos laisvę, kontroliavo jos kasdienį gyvenimą, žagino ir seksualiai ją prievartavo bei organizavo jai prostitutės darbą užsienyje. Tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji I. B. pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad jos laisvės niekas nevaržė ir viską ji darė laisva valia. Ji savanoriškai, L. M. pasiūlius, vyko iš pradžių linksmintis prie ežero, po to su I. R. bei kitais asmenimis linksminosi ir vaišinosi Kaune, G. M. bute. Kaip nurodė nukentėjusioji, jie išgėrę kalbėjosi apie darbą Vokietijoje, apie tai ji telefonu kalbėjosi ir su Vokietijoje dirbančia D. D. drauge. Nusprendusi vykti į Vokietiją, ji pirko rūbų sau ir D. draugei V., Hansabanke pasidarė banko kortelę, jos prašymu D. D. nupirko jai autobuso bilietą į Vokietiją. Į Vokietiją ji neišvyko, nes apsigalvojo. Po to, kai ji atvyko prie stoties, žinutėmis susirašė su savo dėdėmis J. S. ir R. B. ir šie ją parvežė namo (t. 5, b. l. 109-111).

Teisminio nagrinėjimo metu, perskaičius nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ji paaiškino, kad jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra neteisingi, ji tokius parodymus davė, nes jai buvo daromas šeimos narių spaudimas, ji buvo išsigandusi savo dėdžių (t. 5, b. l. 110). Šie nukentėjusiosios parodymai nepaneigti. Iš liudytojo R. B. parodymų matyti, kad jis pyko ant I. B. , kadangi jos tėvas gulėjo ligoninėje, o ji su draugais baliavojo (t. 5, b. l. 113). Teismo psichologijos ekspertizės aktu nustatyta, kad nukentėjusiajai I. B. būdingas lengvas įsijautimas į įvairius socialinius vaidmenis, nenuoseklumas, lengvas pasidavimas aplinkos įtakai, lengvai užmezgamos pažintys, lengvabūdiškumas, greita nuostatų kaita (t. 6, b. l. 58-59). Atliekant nukentėjusiosios psichologinį tyrimą, nukentėjusioji pateikė savo poelgių su baudžiamąja byla susijusiose situacijose vertinimą, motyvaciją, kuri atitinka jos parodymus duotus teisme.

Esant aptartiems duomenims, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusios baimė dėl padarytų lengvabūdiškų sprendimų ir elgesio, turėjo įtakos jos tolesniems veiksmams, yra pagrįsta.

Kaip jau buvo minėta, asmenų parodymai įrodymais tampa tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji I. B. pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta nebuvo. Todėl, nukentėjusiajai teisme nepatvirtinus savo parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, teismas jais remtis ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį negalėjo.

Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ne visais ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios parodymais buvo patikėta bei remtasi ir ikiteisminio tyrimo metu. Nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji teigė, kad ji buvo daug kartų žaginama ir seksualiai prievartaujama, tačiau šia nukentėjusiosios parodymų dalimi nebuvo patikėta ir byloje buvo priimtas nutarimas šioje dalyje ikiteisminį tyrimą nutraukti (t. 3, b. l. 2-11). Taigi, apelianto skundo teiginys, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu davė nuoseklius ir teisingus parodymus yra nepagrįstas.

Neteisus apeliantas, teigdamas, kad nukentėjusiosios parodymus duotus teisme paneigia psichiatrinė – psichologinė ekspertizė, kuri nustatė, kad nukentėjusiosios parodymų pakeitimas teisme gali būti susijęs su tam tikra kitų asmenų įtaiga.

Iš teismo psichologinės ekspertizės išvados matyti, kad ekspertė, tyrusi I. B. asmenybę, nustatė, kad atsižvelgiant į individualius psichologinius ypatumus, nukentėjusioji galėjo būti paveikta, įtakota moraliniu spaudimu duodant parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teisiamojo posėdžio metu (t. 6, b. l. 58-59).

Teismas I. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, vertino atsižvelgdamas į ekspertės nustatytas ir konstatuotas aplinkybes apie nukentėjusiosios I. B. psichologinius ypatumus, jos vidines nuostatas bei šiuos duomenis palyginęs su jos parodymais duotais teisme, taip pat ir kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui duoti parodymai apie prieš ją atliktus išteisintųjų neteisėtus veiksmus yra keliantys abejones dėl jų teisingumo, todėl jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad visi apelianto nurodyti liudytojai – nukentėjusiosios sesuo S. B., mama R. B., dėdės J. S. ir R. B. apie visas įvykio aplinkybes sužinojo iš pačios nukentėjusiosios pasakojimo. Iš nukentėjusiosios parodymų buvo nustatyti ir apelianto įvardinti objektyvūs įrodymai – pirkti daiktai, elektroninių paslaugų sutartis, keleivio bilietas. Iš liudytojos S. B. parodymų matyti, kad sesuo jai iš pradžių telefonu atsiuntė žinutes, kad yra Kaune, užrakinta bute, ir kad ją ruošiasi išvežti į Vokietiją. Apie šias aplinkybes liudytoja informavo savo motiną ir dėdes J. S. ir R. B. Taigi, visų minėtų liudytojų parodymai yra išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų, nes visas įvykio aplinkybes jie sužinojo arba iš nukentėjusiosios (liudytoja S. B.), arba iš jos sesers S. B. Be to, pažymėtina, kad apeliantas nurodydamas, kad nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina anksčiau minėti liudytojai, remiasi ne visa jų parodymų apimtimi. Minėti liudytojai parodė, kad nukentėjusioji jiems pasakojo, jog jai būnant G. M. bute, ji ten buvo žaginama ir seksualiai prievartaujama. Tačiau šia parodymų dalimi patikėta nebuvo ir kaltinimas šioje dalyje buvo nutrauktas. Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai abejojo tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų parodymais.

Apeliantas kaip išteisintųjų kaltės įrodymą mini dar ir liudytojo R. L. parodymus. Iš minėto liudytojo parodymų matyti, kad jis taip pat paties įvykio aplinkybių nežino. Jis tik parodė, kad pagal iškvietimą turėjo patikrinti butą, kuriame neva buvo laikoma nukentėjusioji, tačiau jo į butą niekas neįsileido (t. 5, b. l. 96). Tokie liudytojo parodymai nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių nepatvirtina.

Kita apelianto nurodyta aplinkybė – nukentėjusiosios apsipirkimas, taip pat neįrodo, kad ji buvo ruošiama prostitutės darbui užsienyje.

Nors nukentėjusiosios motina R. B. nepatvirtino, kad jos dukra turėjo su savimi pinigų, tačiau ji to kategoriškai ir nepaneigė. Duodama parodymus teisme ji parodė, kad ji nežino kiek pinigų išvykdama turėjo jos dukra (t. 5, b. l. 114). Priešingai, nei teigia apeliantas, D. D. parodymus, kad dalį daiktų nusipirko I. B. sau, o dalį daiktų ji būtų vežusi į Vokietiją, patvirtino teisme apklausta liudytoja V. V.-S. Liudytoja parodė, kad būdama ir gyvendama Vokietijoje (Berlyne) telefonu kalbėjosi su mergina, vardu I., kuri prisistatė nuo D. D. Šio pokalbio metu jos tarėsi dėl indų plovėjos ar senelių prižiūrėtojos darbo bei dėl susitikimo Berlyne, dėl pirkinių. Apeliantas mano, kad remtis šios liudytojos parodymais, kaip paneigiančiais D. D. ir G. M. kaltę, negalima, nes ši liudytoja apklausta buvo tik bylą nagrinėjant teisme ir jos parodymų teisingumo patikrinti nėra galimybės. Toks apelianto skundo argumentas yra deklaratyvus ir nepaneigiantis teismo išvadų. Ši liudytoja į teismo posėdį buvo iškviesta išteisintųjų iniciatyva, nes kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo pareigūnai šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu neieškojo ir neapklausė, nors aplinkybė, kad nukentėjusioji telefonu kalbėjo su mergina, gyvenančia Vokietijoje, tyrėjams buvo žinoma. Minėta liudytoja buvo apklausta teisme laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų, prisiekė teismui ir buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl teismas pagrįstai jos parodymus pripažino įrodymais ir jais rėmėsi nuosprendyje.

Apelianto nurodytos aplinkybės - sąskaitos banke atidarymas ir bilieto į Vokietiją pirkimas – taip pat neįrodo išteisintųjų kaltės.

Iš bylos medžiagos matyti, kad įvykio vietoje buvę ir betarpiškai įvykiuose dalyvavę asmenys – tiek išteisintieji, tiek ir liudytojai M. R., R. V., A. Ž. bei I. R. - nepatvirtino nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių apie tai, kad prieš ją būtų buvusi naudota prievarta ar grasinimai, kad būtų vykusi kalba apie prievartinį jos darbą prostitute. Liudytoja I. R., atvykusi kartu su nukentėjusiąja ir buvusi G. M. bute, parodė, kad prievarta nei prieš ją, nei prieš I. B. naudojama nebuvo ir jos savo noru važiavo į Kauną. I. B. pas G. M. bute vaišinosi, virtuvėje ruošė maistą. Kadangi jai (liudytojai) nepatiko ten buvę žmonės ji iš buto pasišalino (t. 5, b. l. 111-112). Taigi iš liudytojos I. R. parodymų darytina išvada, kad ir nukentėjusioji I. B. norėdama galėjo bet kada pasišalinti iš G. M. buto, tačiau to nepadarė.

Kolegijos nuomone, šioje byloje konstatuotina, kad kaltinimai išteisintiesiems ikiteisminio tyrimo metu buvo pagrįsti tik nukentėjusiosios parodymais bei išvestiniais iš jų liudytojų parodymais ir kitais įrodymais. Apelianto nurodytų liudytojų parodymų šaltinis buvo pačios nukentėjusiosios pasakojimas, jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Nukentėjusiajai teisme nepatvirtinus duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnams parodymų ir juos kategoriškai paneigus, išvestiniai liudytojų parodymai negali būti įrodymais, kuriais būtų galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neranda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis ir mano, kad tenkinti apelianto skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o apygardos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ONKT skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.