- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-23
- Bylos Nr.
- 1A-91-134-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronė Vidzėnienė (pirm.), Evaldas Vanagas, Tomas Zdanavičius
- Nuteistasis
- R. M.
- Advokatai
- Arvydas Penelis
- Kategorijos
Teisėja Silvija Jakštienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2. Teisminio sprendimo Nr.1-66-1-00917-2011-5
2012 m. balandžio 23 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, R. M. nuteistas pagal BK 180 str. 1 d. areštu 45 paroms.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. nuteistas už tai, kad 2011 m. gegužės mėn. 21 d. apie 17.00 val., panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent: ranka sudavęs nukentėjusiajam L. L. į galvą, dėl ko nukentėjusysis pargriuvo ant žemės, pagrobė L. L. priklausantį dviratį 300 Lt vertės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti arba sušvelninti paskirtą bausmę.
Skunde teigia neprisipažinęs padaręs plėšimą, nes nukentėjusiojo dviratį paėmė manydamas, kad nukentėjusysis pagrobė jo žoliapjovę. Vogti dviratį neturėjo jokio tikslo, nes taip norėjo atgauti savo žoliapjovę, nukentėjusiojo nemušė. Proceso metu neapklaustas asmuo, vardu Arnas, ir kaimynė I. K., kurie tiesiogiai matė įvykį ir galėtų patvirtinti jo nurodytas aplinkybes. Jis teismo prašė išreikalauti telekomunikacijų įstaigos ar bendrosios pagalbos centro duomenis apie 2011-05-21 registruotus skambučius numeriu 112, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Tiriant rašytinius įrodymus, jis informuotas, kad yra Bendrosios pagalbos raštas apie 2011-05-21 dienos įvykius iki 18 ar 19 val., tuo tarpu jis ne kartą nurodė policijos pareigūnams apie įvykį pranešęs apie 20-21 val.
Apeliantas taip pat teigia, kad teismas jam skyrė per griežtą bausmę. Bausmės skyrimo motyvuose teismas neteisingai nurodė, kad jis nedirbantis, nes jis dirba pagal patentą, be to, neatsižvelgė į tai, kad jis gyvena su neįgaliais tėvais, kuriais negalės pasirūpinti, atlikinėdamas arešto bausmę.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teismas teisingai įvertino bylos įrodymus ir apeliantą pagrįstai pripažino įvykdžiusį L. L. turto plėšimą. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, neturi pagrindo daryti priešingas nei pirmosios instancijos teismo išvadas.
Apeliantas skunde pakartoja analogišką pirmosios instancijos teisme dėstytai versiją, kad jis nukentėjusiojo dviratį pagrobė, nes nukentėjusysis prieš tai buvo pagrobęs jo žoliapjovę. Šią apelianto versiją pirmiausia paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo L. L. ir įvykį tiesiogiai stebėjusio liudytojo I. T. parodymai. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje teigė, kad, jam stovint netoli apelianto namo, apeliantas, rėkdamas apie vagystę, prisiartino link jo, sudavė smūgį į galvą, jį pargriovė ir atėmė dviratį, kurį nusivarė į savo kiemą. Šiuos parodymus patvirtina I. T. parodymai, kad apeliantas artinosi link turinčio dviratį L. L., sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam į veidą, nuo kurių šis pargriuvo, ir paėmė nukentėjusiojo dviratį. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas A. K. nepatvirtino apelianto versijos apie esą įvykdytą apelianto žoliapjovės vagystę, nes teigė, kad įvykio vietoje sutiktas apeliantas jam nieko nesakė nei apie jaunuolius, nei apie žoliapjovę, tik paminėjo buvus kažkokią vagystę. Liudytojas teigė matęs nuo apelianto namo pusės nubėgančius jaunuolius, tačiau nepatvirtino, kad jie būtų nešėsi žoliapjovę ar į ją panašų daiktą. Apeliacinės instancijos teisme išklausius įvykio dieną – 2011-05-21 buvusius apelianto skambučius Bendrojo pagalbos centro telefono numeriu, nustatyta, kad apeliantas šiuo numeriu skambino šešis kartus, tačiau praėjus kelioms valandoms po įvykio, nes pirmasis skambutis užfiksuotas 20.56 val., o paskutinis - 21.56 val. Nors apeliantas teigė skambučiais siekęs informuoti policiją apie savo žoliapjovės vagystę, tačiau šiuos teiginius paneigia jo pranešimų turinys : pirmuosiuose penkiuose pokalbiuose apeliantas nerišliai kalba apie policijos pareigūnus, kurie esą pavogė dviratį, apie kieme gulinčius kruvinus lavonus ir tik paskutinio skambučio metu užsimena apie žoliapjovę, tačiau nepaaiškina jokių išsamesnių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas patvirtino, kad skambinimo metu buvo neblaivus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja I. K. nors ir patvirtino, kad apeliantas įvykio dieną kalbėjo apie pavogtą žoliapjovę, tačiau nurodė žymiai ankstesnį laiką, nei nustatytas byloje : pasak liudytojos, pokalbis vyko apie pietus ar po pietų, tuo tarpu šioje byloje nagrinėjamas įvykis – apie 17 val. Esant tokioms aplinkybėms, remtis liudytojos I. K. parodymais nėra pagrindo.
Teismas, vertindamas paties apelianto parodymus, teisingai pažymėjo, kad jie dėl esminių aplinkybių buvo nenuoseklūs : ikiteisminio tyrimo metu apeliantas teigė, kad nukentėjusiojo dviratį į jo kiemą įvežė nepažįstamas žmogus, o teisme jau pripažino, kad tai padarė jis pats. Atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, apeliantas iš esmės nebeneigė jam inkriminuotų aplinkybių ir veikos kvalifikavimo ir prašė sušvelninti bausmę. Tenkinti šį jo prašymą nėra pagrindo, nes jam paskirta švelnesnė iš dviejų BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmių rūšių – areštas – yra tinkamai individualizuota ir savo trukme nėra aiškiai per griežta. Nors apeliantas savo prašymą sušvelninti bausmę motyvuoja būtinybe prižiūrėti senyvo amžiaus tėvus, tačiau nepateikia jokių duomenų, kad jo tėvai visiškai negali trumpą laiką pasirūpinti savimi ar to negali padaryti kitas žmogus.
Apelianto skunde išdėstyti motyvai nepaneigia skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų dėl apelianto kaltės, veikos kvalifikavimo ir bausmės dydžio, todėl tenkinti šį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
N. R. M apeliacinį skundą atmesti.