- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-31
- Bylos Nr.
- 2-854/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- J. T., K. P., V. P.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Laikesta“
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. T., K. P. ir V. P. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Laikesta“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai J. T., K. P. ir V. P. kreipėsi į teismą, prašydami iškelti atsakovui UAB „Laikesta“ bankroto bylą. Nurodė, kad atsakovas nevykdo jiems įsipareigojimų ir nesumoka 497183,68 Lt nuomos mokesčio pagal 2006-03-09 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Taip pat ieškovai nurodė, jog atsakovas nevykdo įsipareigojimų pagal 2007-06-29 d. sudarytą gyvenamojo namo su priklausiniais, esančiais Užkalnių kaime, Šiaulių rajone, nuomos sutartį, pagal kurią atsakovo įsiskolinimas ieškinio pareiškimo dieną buvo 600 Lt. Taip pat nurodė, jog atsakovas naikina jų turtą, atsakovams yra daroma žala, kurią vertina 5 000 Lt. Tokiu būdu remiantis tuo, jog ieškovai yra atsakovo kreditoriai, reiškia ieškinį šiai įmonei dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovai nurodė, jog atsakovas kelis mėnesius nemoka atlyginimų darbuotojams, jam trūksta piniginių lėšų. Atsakovo padėtis nuo pirmojo ieškinio padavimo iki bylos nagrinėjimo ne pagerėjo, o pablogėjo, didėja nuostoliai, įmonė dirba nepelningai, taip pat mažėja įmonės turimo turto vertė. Tuo tarpu mokėtinos sumos iš esmės nesikeičia, taip pat turto arešto registre yra įregistruoti arešto aktai 390398,19 Lt sumai, per pastaruosius metus nuosavas kapitalas yra neigiamas.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovai su pareiškimu nesutiko ir nurodė, kad nėra pagrindo kelti bankroto bylą, nes įmonė yra veikianti, su darbuotojais yra atsiskaityta, įmonė nėra pareiškusi, kad negali atsiskaityti su kreditoriais. Taip pat mano, kad ieškovai nepateikė įrodymų, jog šiuo metu jie yra įmonės kreditoriai, nes jų įsiskolinimas yra ginčytinas. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad su ieškovais pilnai atsiskaityta. Nurodė, jog įmonės padėtis stabilizavosi, per tris mėnesius įsiskolinimai sumažinti daugiau negu 300000 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2010 m. gruodžio 16 d.nutartimi ieškinio netenkino ir atsisakė kelti bankroto bylą UAB „Laikesta“. Remdamasis byloje esančiais duomenimis, teismas sprendė, jog nėra pagrindo atsakovo laikyti nemokiu, nes įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės turimo turto bei nenustatė kitų pagrindų bankroto bylai iškelti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovai J. T., K. P. ir V. P. atskiruoju skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skunde pateikiami tokie argumentai:
1. Faktinė aplinkybė, kad UAB „Laikesta” skolą ieškovams pagal pastatų nuomos sutartį apmokėjo ne pats atsakovas, leidžia abejoti atsakovo mokumu.
2. Nagrinėjant šią civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, teismo nebuvo analizuoti UAB „Laikesta“ finansiniai rodikliai, įgalinantys abejoti atsakovo mokumu.
3. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai neanalizavo ieškovų abejonių dėl atsakovo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo vertės.
4. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl bankroto bylos iškėlimo, turi vadovautis esamais duomenimis ir aktualia įmonės padėtimi, o ne hipotezėmis apie galimą atsakovo finansinių pajėgumų atkūrimą ateityje.
5. Atsakovas į bylą pateikė rašytinius įrodymus, neatitinkančius LR CPK 114 str. reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas UAB „Laikesta“ prašo ieškovų atskirąjį skundą atmesti ir palikti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, kad UAB „Laikesta“ su ieškovų atskiruoju skundu nesutinka, mano, jog jis yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas. Šiaulių apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai ir visapusiškai bei objektyviai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, ko pasėkoje priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Teismas visiškai pagrįstai nusprendė atsisakyti iškelti UAB „Laikesta“ bankroto bylą kadangi į bylą surinkta informacija neginčijamai patvirtino, jog ĮBĮ 9 str. 5 d. įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo pagrindai neegzistuoja, ieškovų ieškinys negalėjo būti tenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Lietuvoje bankroto teisinius santykius reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymo bei Civilinio proceso kodekso nuostatos (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 1 str. 1 d.). Sisteminė šiuose įstatymuose įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Dar daugiau, greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, jog bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki.
Pagrindai bankroto bylai iškelti numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę (įmonės balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, kapitalo pokyčių ataskaita, pinigų srautų ataskaita bei aiškinamasis raštas ir kiti įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindintys dokumentai).
Teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra tam tikros teisinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, jog įmonė yra nemoki, t. y. kad pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės ir kai ji nevykdo finansinių įsipareigojimų - neatsiskaito su kreditoriais.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais atskirojo skundo argumentų dėl atsakovo UAB „Laikesta“ nemokumo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo bei bankroto bylos iškėlimo, teismas vadovaujasi tiek prie pareiškimo pridėtais dokumentais, tiek ir ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka gautais duomenimis, analizuoja jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus ir atsižvelgia į įmonės finansinės būklės pasikeitimą per laikotarpį nuo ieškinio pareiškimo gavimo iki bylos iškėlimo, įvertina įmonės mokumą pagal naujausius įmonės buhalterinės apskaitos duomenis. Atsakovas pirmosios instancijos teismui papildomai pateikė naujausius finansinius dokumentus, iš kurių matyti, kad yra pagerėję įmonės finansiniai rodikliai. Pagal 2010 m. liepos 20 d. pažymą (1 t. b.l. 178) dėl pradelstų įsiskolinimų, pradelsti įsipareigojimai sudaro 1689353,54 Lt, o pagal 2010 m. lapkričio 26 d. pažymą dėl pradelstų įsiskolinimų, pradelsti įsipareigojimai sudaro 1340181,89 Lt, kas rodo palaipsnį pradelstų įsiskolinimų mažėjimą. Pagal 2010 m. spalio 31 d. UAB „Laikesta“ į balansą (2 t. b.l.100) įrašyto turto vertė sudaro 4000533 Lt, iš jo ilgalaikis turtas- 3579647 Lt, materialus turtas 3500358 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 1780192 Lt. Išvardinti finansiniai duomenys rodo, kad UAB „Laikesta“ nėra nemoki įmonė, nes pradelsti įsiskolinimai neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės. Ieškovai nurodo, kad atsakovas jiems yra skolingas 497183,68 Lt nuomos mokesčio pagal 2006 m. kovo 9 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Tačiau, net ir tuo atveju jei ieškovų reikalaujama suma būtų pripažinta kaip finansinis reikalavimas, tai bendra pradelstų įsipareigojimų suma neviršytų daugiau nei pusės į balansą įrašyto turto vertės.
Teisėjų kolegija negali sutikti su atskirojo skundo argumentu, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai neanalizavo ieškovų abejonių dėl atsakovo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo vertės. Ieškovai nesutinka su žemės sklypo, kuris į atsakovo balansą įtrauktas 1,97 mln. Lt verte ir vadovaudamiesi nekilnojamojo turto registro duomenimis nurodo 31000 Lt vertę. Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto registre nurodyta žemės sklypo vertė buvo gauta masinio vertinimo būdu, o pateikta nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita yra patikimas įrodymas, nes ji laikoma teisinga kol nėra nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka.
Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmu punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 16 d.nutartį palikti nepakeistą.