Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. nuteistas už tai, kad ne anksčiau kaip 2012 m rugpjūčio 17 d., apie 18 val. ir ne vėliau kaip 2012 m. rugpjūčio 23 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia stumdydamas savo šeimos narę – faktinėje santuokoje su juo gyvenusią A. S., suduodamas jai ne mažiau kaip tris kartus į veidą ir galvą, dėl ko A. S. mažiausiai vieną kartą nugriūdama, atsitrenkė pakaušio dešine puse į kietą paviršių, ne mažiau kaip vienuolika kartų tyčia sudavęs A. S. į abu pečius, krūtinę, kairį žastą, kairę alkūnę, abu dilbius, abu sėdmenis, abi šlaunis ir smurto vartojimu padaręs jai kraujosruvas odoje ir poodyje abiejų akių vokuose ir pakaušio dešinėje pusėje, kraujosruvą poodyje kairio momenkaulio gumburo srityje, kraujosruvas smegenų žievėje dešinio galvos smegenų pusrutulio smilkininės skilties išgaubtojo ir apatinio paviršių riboje, kraujo išsiliejimą ir susikaupimą po galvos smegenų kietuoju dangalu dešinio galvos smegenų pusrutulio srityje, kraujosruvas odoje ir poodyje abiejuose pečiuose, krūtinės kairėje pusėje, kairiame žaste, kairėje alkūnėje, abiejuose dilbiuose, abiejuose sėdmenyse, ir abiejose šlaunyse, tyčia nužudė savo šeimos narį, kadangi A. S. 2012-08-26, apie 03 val. 30 min., dėl jai padaryto stipraus galvos sumušimo, pasireiškusio galvos smegenų sumušimu, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu, galvos smegenų suspaudimu po galvos smegenų kietuoju dangalu, išsiliejusiu ir susikaupusiu krauju, galvos smegenų ir smegenų kamieno pabrinkimu, antrinėmis kraujosruvomis smegenų kamieno medžiagoje, mirė. Šiais savo veiksmais S. S. padarė Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikalstamą veiką.

Pirmoji skundo dalis yra skirta aptarti faktines bylos aplinkybes ir įrodymų vertinimą. Visų pirma teigia teismą nepagrįstai nevertinus jo parodymų, pripažinus juos nenuosekliais ir prieštaringais. Neneigia stūmęs A. S. ir sudavęs jai smūgius į sėdmenis ir nugarą, tačiau nesudavė jokių smūgių į galvos sritį (tokia jo pozicija viso proceso metu buvo nuosekli). Apeliantas detaliai aptaria savo parodymus, 2012-09-07 duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, 2012-10-25 ir 2013-02-07 įtariamojo apklausų metu, 2012-08-29 rašytame prisipažinime bei 2013-04-29 teismo posėdyje (2 ir 3 skundo lapai arba t. 3, b. l. 3-4). Šių parodymų visuma atskleidžia, kad iš esmės jo parodymai dėl pagrindinių įvykio aplinkybių buvo vienodi ir nesikeitė nuo pat sulaikymo pradžios. Jis visą laiką pripažino prieš A. S. konkrečiu metu, t. y. 2012-08-18 naktį (8 paros iki nukentėjusiosios mirties) atlikęs tokius veiksmus, kurie laikytini fizinio smurto panaudojimu: pastūmė ją į nugarą einant šlapintis, dėl ko pastaroji nukrito ir galimai susižalojo veidą, atsirado guzas kaktos kairėje pusėje, o po kurio laiko (ne iš karto, o praėjus keletui dienų) ir mėlynės abiejuose paakiuose, taip pat delnu sudavė į nugarą, įspyrė į sėdmenis. Negalima remtis jo 2012-10-25 duotais parodymais dėl pastūmimo virtuvėje, kadangi jie nepatvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais (tokius parodymus davė tik vienos apklausos metu). Tokios aplinkybės nenurodytos ir jo prisipažinime (2012-08-29), rašytame iškart po sulaikymo, apie tai neužsiminta ir apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją ar teismo posėdyje, skiriant kardomąsias priemones, taip pat teisiamajame posėdyje. Dar 2013-02-07 apklausos metu jis paaiškino, jog apie tai, kad jis neva pastūmė A. S. virtuvėje, melavo, taip elgtis jam patarė kartu areštinės kameroje sėdėjęs vyriškis, tikindamas, jog prisipažinimo atveju jis bus greičiau paleistas, dėl ko apeliantas taip ir pasielgė. Netgi ir konstatavus, kad jis pastūmė A. S., nėra pagrindo teigti, kad jis sudavė smūgius į veido ir galvos sritį. Jis visuomet davė nuoseklius parodymus, nurodydamas, jog nežino, kaip atsirado sužalojimai galvoje, neigė sudavęs smūgius į galvą ir veidą. Tad apeliantas nepagrįsta laiko teismo išvadą, kad jis sudavė nukentėjusiajai ne mažiau kaip tris kartus į veidą ir galvą. Nors konflikto metu namuose buvo tik jis ir A. S., tačiau ši aplinkybė dar nėra pagrindas teigti jį sudavus nurodytus smūgius, juo labiau, kad bylos duomenys rodo, jog po konflikto nukentėjusioji namuose būdavo viena, vaikščiojo po miestelį, bendravo su kitais asmenimis, nuolat buvo neblaivi, griuvinėjo, dėl ko, apelianto manymu, sužalojimai galėjo atsirasti ir kitu laiku, kitoje vietoje. Akcentuoja teismo nevertinus liudytojų parodymais patvirtintų faktinių aplinkybių apie tai, ką pati A. S. pasakojo aplinkiniams apie įvykio aplinkybes, nurodydama, kad sužalojimai atsirado po 2012-08-12.

Tolesnėje apeliacinio skundo dalyje yra dėstomi išsamūs liudytojų parodymai (4 ir 5 skundo lapai arba t. 3, b. l. 5-6), kuriuose, anot apelianto, yra užfiksuotos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiosios A. S. mirtimi. Aptaręs nukentėjusiosios R. S., liudytojų G. M., V. M., V. S. parodymus, nuteistasis daro išvadą, jog nė vienas jų neparodė tiesioginių faktų dėl įvykio metu kilusio konflikto eigos, neteigė jį sudavus A. S. tyčinius smūgius, o tik padarė subjektyvias išvadas, neparemtas jokiais byloje surinktais įrodymais.

Toliau cituojami kitų byloje apklaustų asmenų – liudytojų D. K., R. S., N. C., R. Š., L. A. bei D. N. parodymai (5 skundo lapas arba t. 3, b. l. 6), iš kurių matyti, kokias faktines aplinkybes dėl susižalojimo su ja bendravusiems asmenims po 2012-08-18 iki savo mirties nurodė pati A. S., t. y. G. M. nukentėjusioji teigė susimušusi pati, L. A. minėjo neatsimenanti, nes buvo neblaivi, R. Š. tvirtino, jog eidama link tualeto, būdama girta, užsikabino ir griuvo, atsitrenkdama į batų dėžę ir t.t. Apelianto įsitikinimu, teismas nevertino šių asmenų parodymų, iš kurių aiškiai matyti, kad A. S. niekam neminėjo, jog jis (apeliantas) tyčia ją sumušė. Minėtų asmenų parodymai atitinka apelianto nurodytas aplinkybes dėl sužalojimų susidarymo mechanizmo ir paneigia jo kaltę dėl A. S. nužudymo. Atsižvelgdamas į tai, kad teismas išsamiai nevertino šių parodymų, prašo atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti nurodytus liudytojus.

Pažymi, jog teismas nuosprendyje nenurodė, kokių liudytojų parodymais rėmėsi, o kokius atmetė. Aptaręs liudytojų parodymus, teismas konstatavo, jog jis įvykio metu galėjo naudoti smurtą prieš A. S., tačiau nepateikė jokių duomenų, kad nurodytu metu išties buvo naudojamas smurtas, suduodant smūgius į galvą ir veido sritį. Nuosprendyje nenurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, neišdėstytos įrodytomis pripažintos bylos aplinkybės. Be to, teismas nevertino bylai reikšmingų A. S. ir jos elgesį charakterizuojančių aplinkybių, kurios yra svarbios ir neigiant apelianto kaltę (nukentėjusiosios dukra R. S. parodė, kad motina buvo stipriai išgerianti, liudytojos D. K., N. Č. parodė, jog jis (S. S.) buvo ramus, o nukentėjusioji turėjo problemų dėl alkoholio, matė pastarąją dažnai griuvinėjančią; be to, apelianto, taip pat liudytojų R. S., N. C., D. K. parodymai bei medicininiai duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajai buvo diagnozuota epilepsija).

Kaip itin svarbūs aptariami liudytojos A. J. parodymai, iš kurių matyti, jog nukentėjusioji A. S. 2012-08-20 niekuo nesiskundė, atsisakė kreiptis į gydymo įstaigą, nukentėjusiosios kaktoje buvusi hematoma patirta anksčiau ir t.t.

Apeliantas akcentuoja, kad apklausti liudytojai patvirtino, jog nukentėjusioji dėl jai padarytų sužalojimų kategoriškai atsisakė vykti į gydymo įstaigą, visą savaitę po sužalojimo nesiėmė jokių priemonių dėl gydymosi.

Aptaręs esminius įrodymų vertinimo reikalavimus (kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2013), daro išvadą, jog teismas šių reikalavimų nesilaikė ir nevertino visų byloje apklaustų liudytojų parodymų, nenurodė, kuriais parodymais remiasi, o kuriuos atmeta, dėl ko priimtas nuosprendis yra nepagrįstas.

Tolesnė apeliacinio skundo dalis yra skirta aptarti medicinos specialisto išvadas. Visų pirma yra dėstomas specialisto išvadų turinys – 2012-08-27 specialisto išvados Nr. M/335/12 (06), 2012-09-05 specialisto išvados Nr. pM97/335/12(06) ir 2012-10-04 specialisto išvados Nr. pM-06-335/12(06). Apelianto teigimu, nurodytos specialistų išvados iš dalies patvirtina jo parodymus, kad sužalojimai A. S. galėjo atsirasti krentant ir atsitrenkiant į kietus paviršius, krentant pačiai ar dėl pašalinės jėgos poveikio, dėl ko nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad ir kitus 11 trauminių poveikių padarytus sužalojimus padarė jis (dalis sužalojimų galėjo atsirasti nukentėjusiajai griūnant, būnant neblaiviai ar priepuolio metu). Pabrėžia, jog nurodytos specialistų išvados patvirtino buvus galimybę išvengti A. S. mirties, jei būtų kreiptasi savalaikės medicininės pagalbos.

Medicinos specialisto išvadose nurodyta, kad kraujosruvos odoje ir poodyje abiejų akių vokuose buvo padarytos dviem trauminiais poveikiais, smogiant kietais bukais žalojančiais daiktais, nors byloje apklausti liudytojai, taip pat jis parodė, jog mėlynės paakiuose A. S. atsirado neiškart, o po kelių dienų, kas paneigia aplinkybę, jog šie du trauminiai poveikiai galėjo būti tik smūgiavimo pasekmė.

Apeliantas visąlaik tvirtino stūmęs nukentėjusiąją, ji krito konkrečiu laiku, t. y. 2012-08-18 naktį (iki mirties likus 8 dienoms), byloje nėra duomenų apie jokį smurtą kitu metu, todėl kaip nepagrįsta įvardinama teismo išvada, kad jis ne anksčiau kaip 2012-08-17, apie 18 val., ir ne vėliau kaip 2012-08-23, sudavė smūgius A. S. į veidą ir galvos sritį (specialistų išvadose nurodyta, kad sužalojimai atsirado 3-5 dienos iki nukentėjusios mirties, t. y. nuo 2012-08-21 iki 2012-08-23). Byloje nėra jokių duomenų apie jo prieš A. S. vartotą smurtą teismo nurodytu laikotarpiu, be to, specialisto išvada turi būti konkreti, nurodanti konkretų sužalojimų susidarymo laiką. Atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertai nevertino byloje esančio ambulatorinės sveikatos istorijoje 2010-02-10 užfiksuoto įrašo „būklė po epilepsijos“, taip pat 2009-12-18 greitosios pagalbos pranešimo apie į Varėnos ligoninės priėmimo skyrių po traukulių priepuolio atvežtą ligonį bei Varėnos ligoninės 2009-12-18 įdėtinio lapo, kuriame nurodyta „būklė po epilepsijos priepuolio“. Specialistai nevertino, ar nukentėjusioji galėjo susižaloti priepuolio metu, kada konkrečiai atsirado sužalojimai, ar jie kilo vienu metu. Neišsamiai atsakyta į klausimus dėl sužalojimų padarymo laiko, ar sužalojimai galėjo būti padaryti 2012-08-18, ar ir kitu metu. Byloje įrodyta, kad nukentėjusiajai kildavo alkoholinės epilepsijos priepuoliai, tad apeliantas neatmeta galimybės, kad toks priepuolis galėjo būti ir bylai reikšmingu laikotarpiu, dėl ko galėjo atsirasti kai kurie sužalojimai, lėmę A. S. mirtį.

Apeliacinės instancijos teismo prašo paskirti pakartotinę ekspertizę dėl nukentėjusios mirtį lėmusių sužalojimų, ekspertizę pavedant atlikti kitiems ekspertams.

Paskutinėje skundo dalyje pasisakoma dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo.

Apeliantas tikina, kad savo veiksmais galėjo sukelti nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau jokiu būdu jis pastarosios nenužudė (nebent veiksmai būtų kvalifikuojami kaip neatsargus nužudymas). Iš faktinių aplinkybių, matyti, kad jis tyčia, norėdamas, kad A. S. neprisišlapintų, vieną kartą ją stūmė į nugarą, dėl ko ši krito ir tokiu būdu pastarosios kaktoje galėjo atsirasti guzas, tačiau jos mirtį nulėmė kiti sužalojimai, kurių A. S. nesigydė, nors jis ją ragino kreiptis į medikus. Apeliantas skunde aptaria Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo V. Pesliako atskirąją nuomonę dėl plenarinės sesijos kasacinės nutarties 2K-P-247/2009, kurioje nurodoma, kad baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį galima tuo atveju, kai tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, išsivystantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. Apeliantas daro išvadą, jog ir šioje byloje kilę padariniai (sunkus sužalojimas) yra atsitiktiniai, kadangi neįrodyta jį norėjus nužudyti A. S. bei sąmoningai leidus kilti tokioms pasekmėms. Tvirtina negalėjęs numatyti nukentėjusiosios mirties, nes jis pastarąją tik pastūmė, po ko ši nukrito, taip pat dar sudavė į nugarą, spyrė. Kategoriškai neigia sudavęs smūgius į veidą ar galvos sritį. Neneigia, kad vertinant A. S. girtumą, jos gyvenimo būdą, dažnus griuvimus, būdamas jos šeimos nariu galėjo būti atsargesnis. Atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-06-18 nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose 27 punktą, nurodo, kad jo veiksmai kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 132, 135 straipsnius.

Dar kartą pabrėžia nenorėjęs atimti gyvybės A. S., ją tik pastūmė, dėl ko nebuvo akivaizdžios pasekmių kilimo tikimybės. Jo veiksmais galėjo būti sunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, o mirtis įvyko pastarajai nesigydant ir atsisakant kreiptis į gydymo įstaigą. Anksčiau nurodytoje teisėjo V. Pesliako atskiroje nuomonėje yra pažymėta, kad smūgio sudavimas į galvos sritį (kaip tokio pobūdžio smurtas) yra dažnai pasitaikantis, tačiau mirtis dėl to įvyksta retai, o iš teismų praktikos matyti, kad tokiu atveju padaromi įvairūs sveikatos sutrikdymai. Jis nesudavė nukentėjusiajai smūgio į galvos sritį (tą nuolat akcentavo visų apklausų metu), byloje esantys faktiniai duomenys neleidžia teigti, kad jo veiksmai neišvengiamai sukels A. S. mirtį. Byloje nenustatytas motyvas nužudyti nukentėjusiąją, jų santykiai buvo geri, konfliktai kildavo tik dėl gėrimo (vieną konfliktą sukėlė A. S. neištikimybė). Pamatęs nukentėjusiosios kaktoje atsiradusią mėlynę, jis ėmėsi būtinų veiksmų, liepdamas pastarajai vykti į gydymo įstaigą, pirko tepalą, dėjo kompresus. Dėl A. S. elgesio (ši ne kartą sakė, kad jaučiasi gerai, girtavo) neįvertino, kad jai reikalinga skubi medicininė pagalba. Taip pat pažymi, kad po įvykio abu su nukentėjusiąja gyveno įprastai, nesipyko, nukentėjusioji jo niekuo nekaltino.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, nurodo teismą nepagrįstai pripažinus jį kaltu ir nuteisus pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Teismo posėdyje nuteistasis S. S. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl faktinių aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo, nuteistojo S. S. kaltės bei jam paskirtos bausmės dydžio.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su apkaltinamuoju nuosprendžiu ir prašo jį išteisinti. Jeigu nebūtų patenkintas šis prašymas, prašo jo veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į BK 132 straipsnį ir 135 straipsnį (dalių ir punktų nenurodė).

Kolegija netenkina apelianto prašymų ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

S. S. nesutinka su nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu. Teigia, jog teismas ne visiems įrodymams teikė vienodą reikšmę, nenurodė, kokių liudytojų parodymais rėmėsi, o kokius atmetė, be to nepagrįstai nevertino jo parodymų ir jais nesivadovavo. Apeliantas nors tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1-5 dalys). Vadovaujantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Šiuo konkrečiu atveju nuteistajam S. S. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesivadovavo S. S. parodymais ir juos pripažino prieštaringais, nereiškia, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. S. nebuvo nuoširdus ir nuoseklus viso proceso metu, nes jo parodymai visą laiką kito. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas šešis kartus (t. 1, b. l. 129, 146-148, 160-161, 164-167, 169-170, 172-174), be to jo parodymai buvo patikrinti vietoje (t. 1, b. l. 149-158) ir pats savarankiškai parašė du – atvirą ir nuoširdų – prisipažinimus (t. 1, b. l. 130, 162-163). Apklausiamas S. S. neigė savo kaltę ir nepripažino sumušęs savo sugyventinę A. S.. Pirmos apklausos metu jis paaiškino, jog atsikėlęs naktį rado A. S. negyvą, o apklausiamas kaip įtariamasis pripažino, jog sudavė A. S. smūgį į nugarą, spyrė į sėdmenis, po ko ji koridoriuje nugriuvo. Kitų apklausų metu jis parodė, jog smurtą prieš A. S. naudojo ir virtuvėje: sudavė ranka į krūtinę, pastūmė ir tada ji nugriuvo. Iš nuteistojo parodymų analizės matyti, kad jis parodymus keitė tikslu sušvelninti savo padėtį ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliaciniame skunde S. S. prašo nesivadovauti jo parodymais, duotais 2012 m. spalio 25 d. dėl pastūmimo virtuvėje (t. 1, b. l. 164-167), kadangi jie nepatvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais ir tokius parodymus davė tik vienos apklausos metu. Su tokiu apelianto prašymu negalima sutikti, nes jis kaip įtariamasis buvo apklaustas vadovaujantis BPK 178, 179 ir 188 straipsnių reikalavimais ir jų nuostatos nebuvo pažeistos. Apklausa vyko dalyvaujant jo advokatei. Šio tyrimo veiksmo metu buvo daromas vaizdo ir garso įrašas, kuris po apklausos peržiūrėtas, o tada apeliantas papildė, ,,<...> kad daugiau smulkiau nurodyti aplinkybių negaliu, nes neprisimenu“ (t. 1, b. l. 164-167). Kolegija atkreipia apelianto dėmesį ir į tai, kad analogiškas įvykio aplinkybes S. S. nurodė rašydamas nuoširdų prisipažinimą 2012 m. spalio 23 d., iš kurio matyti, jog savo sugyventinę jis pastūmė virtuvėje, ši nugriuvo ir ją palikęs gulinčią nuėjo miegoti (t. 1, b. l. 162-163). Anksčiau aptartais ir šiais nuteistojo parodymais pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos duomenys, o jo parodymus, duotus teisiamajame posėdyje ir tyrimo eigoje, kuomet neigė sudavęs smūgius ir dukart pastūmęs nukentėjusiąją, atmetė kaip nepasitvirtinusius ir prieštaraujančius bylos medžiagai. Nors S. S. viso proceso metu kategoriškai neigė sudavęs nukentėjusiajai smūgius į galvos sritį, tačiau tokie jo parodymai prieštarauja specialisto išvadoms, kuriomis nustatyta, kad A. S. į galvos ir veido sritis buvo suduoti mažiausiai trys smūgiai. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pats S. S. pripažino, jog konflikto metu namuose buvo tik jis ir nukentėjusioji. Nuteistasis tvirtina, kad po įvykusio konflikto A. S. nuolat girtavo, vaikščiojo po miestelį, bendravo su kitais asmenimis, griuvinėjo, todėl, jo manymu, sužalojimai galėjo atsirasti kitu laiku ir kitoje vietoje. Duomenų apie tai, kad nukentėjusioji patyrė mirtinus sužalojimus ne konflikto su nukentėjusiuoju metu namuose, o kitu metu, kitoje vietoje, byloje nėra. Nenustatyta, jog A. S. sumušė kiti asmenys, tad, kolegijos nuomone, ši apelianto versija nepasitvirtino.

Skunde teigiama, kad teismas išsamiai nevertino liudytojų D. K., R. S., N. C., R. Š., L. A. bei D. N. parodymų ir kai kuriuos iš šių liudytojų prašė apklausti dar kartą apeliacinės instancijos teisme. Kolegija pagrįstai tokio prašymo netenkino ir jį atmetė, kadangi visi išvardinti liudytojai, o taip pat nukentėjusioji R. S. buvo apklausti pirmosios instancijos teisme. Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad buvo pagarsinti liudytojų parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime ir taip pašalinti prieštaravimai. Ta aplinkybė, jog liudytojų ir nukentėjusiosios parodymai buvo įvertinti ne taip, kaip pageidavo nuteistasis, nesudaro pagrindo išvadai, jog teismas juos išvis nevertino ar įvertino neišsamiai. Negalima sutikti su skundo teiginiu, kad A. S. susimušė pati atsitrenkdama į batų dėžę, kadangi šiuos teiginius paneigia specialisto išvados ir eksperto S. Jasinsko apklausa teisme.

Apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nuosprendyje nenurodė, kokių liudytojų parodymais rėmėsi, o kokius atmetė, yra nepagrįstas. Nuosprendyje yra išanalizuoti visų apklaustų liudytojų parodymai ir nurodyta, jog liudytojai D. K., N. C., R. Š., L. A. parodė, kad jie A. S. su įvairiais sužalojimais ir kraujosruvomis (mėlynėmis) matė ne kartą, bet kad ją būtų sužalojęs sugyventinis, nukentėjusioji nesakė, tačiau šie liudytojai nieko negalėjo pasakyti apie įvykusį konfliktą, kurio metu nukentėjusiajai ir buvo padaryti mirtini sužalojimai. Liudytojo V. S. ir nukentėjusiosios R. S. parodymais nustatyta, jog jie po 2012 m. rugpjūčio 17 d. konflikto, įvykusio tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios A. S., bendravo su ja. Ši pokalbio metu skundėsi, kad sumušė sugyventinis. Iš liudytojos G. M. (nukentėjusiosios pusseserės) parodymų matyti, kad prieš mirtį ji telefonu bendravo su A. S., kvietė ją ateiti, tačiau ši atsisakė ir paaiškino, jog buvo pastumta, susimušė, kaktoje yra didelė kraujosruva, ,,guzas“. Liudytoja tuo nepatikėjo, nes iš nukentėjusiosios pasakojimų žinojo, kad ją muša S. S.. Teisme liudytoja patvirtino, jog tuomet, kai ją ,,prirėmė“, pasakė, ,,kad ją sumušė S.“ (t. 2, b. l. 112-114). Nukentėjusioji dažnai G. M. skųsdavosi, kad sugyventinis ją muša. Apie patirtą smurtą ji papasakodavo tik artimiausiems žmonėms, o kitiems, t. y. kaimynams, pardavėjai, med. punkto darbuotojai meluodavo, jog susimušė griūdama, nes bijojo S. S.. Be to, ji norėjo, kad kiti galvotų, jog jos ir sugyventinio santykiai yra geri. Kolegija negali sutikti su apelianto teiginiu, kad liudytojos A. J. parodymai yra itin svarbūs, nes jai apie įvykusį konfliktą ir A. S. sužalojimą nebuvo žinoma, tik patvirtino mačiusi pas nukentėjusiąją didelę hematomą tuomet, kai ji buvo atėjusi į vaistinę pirkti tepalo nuo kraujosruvos. Liudytoja, kaip medikė, patarė A. S. kreiptis į polikliniką (t. 2, b. l. 120-121). Kadangi ši liudytoja jokių esminių įvykio aplinkybių nenurodė, todėl jos parodymais nuosprendyje nesiremiama.

Skunde tvirtinama teismą nepagrįstai nesirėmus liudytojų A. J., D. K., N. Č., R. S., N. C. parodymais. Kolegija pažymi, kad išvardintų liudytojų parodymai niekaip nepaneigia nuteistojo R. S. kaltės įvykužius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Šie liudytojai parodė tik bendro pobūdžio aplinkybes, t. y. tai, kad nukentėjusioji girtavo, pirkdavo stiprų alų, neblaivi griuvinėdavo, sirgo epilepsija, o S. S. buvo ramaus būdo ir su niekuo nekonfliktuodavo, tačiau tai niekaip nesusiję su konfliktu, įvykusiu tarp S. S. ir A. S. laikotarpyje nuo 2012 m. rugpjūčio 17 d. iki rugpjūčio 23 d., kurio metu nukentėjusioji patyrė mirtinus sužalojimus. Kolegija pagrįstai atmetė nuteistojo ir jo gynėjos prašymą kviesti į teismo posėdį liudytojus L. A., R. Š., D. K. (beje, jie visi buvo apklausti pirmosios instancijos teisme), kadangi akivaizdu, jog pastarieji negalėjo nurodyti bylai reikšmingų aplinkybių.

Apeliaciniame skunde nemažai argumentų yra skirta siekiant sukelti abejones dėl trijų teismo medicinos eksperto S. Jasinsko, tyrusio nukentėjusiosios A. S. lavoną, specialisto išvadų (t. 1, b. l. 41-46, 53-58, 63-68). Apeliantas įrodinėja, kad specialisto išvados iš dalies patvirtina jo parodymus, kad sužalojimai A. S. galėjo atsirasti krentant ir atsitrenkiant į kietus paviršius, o nuosprendyje konstatuota, kad ir kitus 11 trauminių poveikių padarytus sužalojimus padarė jis. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nėra jokio pagrindo abejoti atliktų specialisto išvadų patikimumu. Minėtas išvadas atliko atitinkamos tarnybos teismo medicinos ekspertas, turintis aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, kvalifikaciją atlikti mirusiųjų, gyvų asmenų tyrimus ir 20 metų darbo stažą. Eksperto išvados į suformuluotus klausimus yra aiškios, konkrečios ir teismui nesukėlė jokių abejonių nustatant nukentėjusiosios mirties priežastį, sužalojimų lokalizaciją, mechanizmą ir laiką, kada įvyko mirtis. Ekspertas S. Jasinskas buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, todėl tiek S. S., tiek jo gynėjai (tai pačiai advokatei N. Raulušaitienei, kuri dalyvavo ir apeliacinės instancijos teisme) buvo suteikta galimybė užduoti jam klausimus. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistojo gynėja buvo aktyvi, uždavė daug klausimų ir ekspertas į visus atsakė. Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, pagrįstai atmetė gynėjos ir nuteistojo prašymą dėl pakartotinės teismo medicinos ekspertizės paskyrimo, nes kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos dvi papildomos specialisto išvados. Be to, iš apeliacinio skundo, nuteistojo ir jo gynėjos prašymų skirti papildomą ekspertizę matyti, jog jie prašė ekspertams užduoti tuos pačius klausimus, į kuriuos jau buvo atsakyta. Teismo medicinos ekspertas trijose specialisto išvadose ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 138-139) kategoriškai patvirtino, kad A. S. mirtis įvyko dėl sužalojimų, padarytų keturiais trauminiais poveikiais į galvos sritį. Ekspertas pasisakė, jog trys sužalojimai galvoje, akiduobių srityse padaryti smogiant kietais bukais žalojančiais daiktais, o vienas sužalojimas pakaušio dešinėje pusėje padarytas griūnant ir pakaušio dešine puse atsitrenkiant į kietą buką, kontakto vietoje neribotą, žalojantį paviršių. Jis patvirtino, kad šių sužalojimų visuma yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtimi. Kadangi nebuvo nubrozdijimų nei antakio, nei nosies srityse, todėl konstatuojama, kad buvo tiesioginis smūgis į akiduobės sritį (t. 2, b. l. 138-139).

Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka ir su nuosprendyje nurodytu nukentėjusiajai padarytų sužalojimų laiku – t. y. nuo 2012-08-18 nakties iki 2012-08-23. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, mirtį sukėlusių sužalojimų padarymo laikas yra nustatytas vadovaujantis bylos duomenimis. Ekspertas teisme paaiškino, jog moksliškai pagrįstos metodikos nustatyti sužalojimų padarymo laiką nėra, todėl vadovaujasi statistinių stebėjimų vidurkiu. Teigdamas, jog sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 3-5 paras iki lavono tyrimo, jis vadovavosi kraujosruvų atspalviu, tačiau nustatyti tikslų laiką negali. Duomenų apie tai, kad įvykio metu nukentėjusiajai buvo epilepsijos priepuolis, byloje nėra. Šios aplinkybės netvirtino ir pats nuteistasis, todėl jo nurodyti 2010-02-10 ir 2009-12-18 įrašai medicininiuose dokumentuose ,,būklė po epilepsijos priepuolio“ neturi nieko bendro su įvykio metu 2012-08-17 – 2012-08-23 laikotarpyje kilusiu konfliktu ir įvykusia A. S. mirtimi. Iš eksperto paaiškinimų teisme matyti, jog jis taip pat neturėjo jokių duomenų apie neva ištikusį epilepsijos priepuolį įvykio metu.

Apeliantas mano, jog dalis sužalojimų galėjo atsirasti nukentėjusiajai griūnant, būnant neblaiviai ar priepuolio metu. Priešingai nei teigiama skunde, nuosprendyje tokia išvada nėra padaryta, tik nurodyta, kad sužalojimai, nežymiai sutrikdę sveikatą (A. S. esant gyvai) padaryti mažiausiai vienuolikos trauminių poveikių pasekoje (t. 2, b. l. 157). Jie padaryti smogiant kietais bukais žalojančiais daiktais arba atsitrenkiant į juos. Tarp šių sužalojimų ir mirties priežastinio ryšio nėra. Šie duomenys konstatuojami dviejose specialisto išvadose (t. 1, b. l. 41-46, 53-58). Kaip jau minėta, byloje nenustatyta, jog aptariamu laikotarpiu A. S. buvo epilepsijos priepuolis, todėl apelianto teiginys, kad šie sužalojimai nukentėjusiajai galėjo atsirasti priepuolio metu, yra nuteistojo versija, kuri paneigta bylos duomenimis.

S. S., nesutikdamas su jo įvykdytos veiklos juridine kvalifikacija, prašo jo veiksmus kvalifikuoti kaip sunkų sveikatos sutrikdymą ar neatsargų nužudymą. Kolegija nesutinka su tokiais apelianto prašymais ir atmeta juos kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 132 straipsnyje numatytas nusikaltimas kaltininkui inkriminuojamas esant nusikalstamam pasitikėjimui (BK 16 straipsnio 2 dalis) ar nusikalstamam nerūpestingumui (BK 16 straipsnio 3 dalis). Kvalifikuojant veiką pagal BK 132 straipsnį, teismai turi nustatyti neatsargios kaltės rūšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei“ bylose 26 punktas). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad konflikto metu S. S. tyčia sudavė ne mažiau kaip tris kartus į veidą, galvą, keletą kartų – į nugarą, sėdmenis bei kitas kūno vietas ir keletą kartų ją pastūmė, dėl ko ši pargriuvo ir atsitrenkė dešine pakaušio puse, kitomis kūno vietomis į kietą buką paviršių. Atsižvelgiant į pavartoto smurto pobūdį nėra pagrindo teigti, kad S. S. suprato, jog elgiasi rizikingai dėl sugyventinės gyvybės, tačiau tikėjosi gyvybės atėmimo išvengti (nusikalstamas pasitikėjimas) arba nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę A. S., tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas). Pažymima, kad daromos veikos pavojingo pobūdžio suvokimas esant tyčinei ir neatsargiai kaltei skiriasi. Skirtingą daromos veikos pavojingumo suvokimą lemia skirtingas pačios veikos objektyvus pavojingumas, o tai atsispindi žmogaus sąmonėje. Vadinasi, S. S. tyčia keletą kartų pastūmęs nukentėjusiąją, o šiai nugriuvus ir atsitrenkus į kietus bukus daiktus, ne mažiau kaip tris kartus sudavus į galvą ir veidą, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo A. S. gali mirti ir, nors jos mirties nenorėjo, bet sąmoningai leido šiems padariniams kilti. Apeliantas mano, jog darydamas nusikalstamą veiką (stumdamas ir suduodamas smūgius į nugarą, spirdamas į sėdmenis) turėjo pareigą būti atsargus, todėl turi atsakyti už neatsargų gyvybės atėmimą, pasireiškusį nusikalstamo nerūpestingumo forma. S. S. remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 27 punkto nuostatomis, kur išaiškinta, kad jei asmuo nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė kitam žmogui, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 132 ir 135 ar 138 straipsniuose numatytų nusikaltimų sutaptį, jeigu dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi kaltė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tyčinė nusikalstama veika negali būti daroma atsargiai, jog pati nusikalstama veika (šiuo konkrečiu atveju nukentėjusiosios spardymas ir smūgių sudavimas) savo prasme negali būti atsargi, todėl apelianto teiginys, jog darydamas nusikalstamą veiką turėjo pareigą būti atsargus, prieštarauja logikai.

Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinas, nes be jo negalima nustatyti, kad kaltininko veika lėmė padarinių atsiradimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. S. mirties priežastis buvo keturiais trauminiais poveikiais padarytų sužalojimų į galvos sritį visuma. Tai patvirtina specialisto išvados, kuriose nustatyta, kad dėl minėtų sužalojimų, t. y. padaryto stipraus galvos sumušimo, pasireiškusio galvos smegenų sumušimu, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu, galvos smegenų suspaudimu po galvos smegenų kietuoju dangalu, išsiliejusiu ir susikaupusiu krauju, galvos smegenų ir smegenų kamieno pabrinkimu, antrinėmis kraujosruvomis smegenų kamieno medžiagoje, dėl ko A. S. mirė (t. 1, b. l. 41-46, 53-58). Pirmosios instancijos teisme teismo medicinos ekspertas S. Jasinskis patvirtino, kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimai abiejų akių srityje – akiduobėse rodo, kad buvo suduotas tiesioginis smūgis į akiduobes. Kadangi nebuvo nubrozdinimų nei antakio lanko srityse, nei nosies, todėl ekspertas sprendžia, kad buvo suduotas tiesioginis smūgis į akiduobės sritį (t. 2, b. l. 138-139). Specialisto išvadose ir teisme ekspertas konstatavo, jog A. S. mirtį lėmė sužalojimų visuma, padaryta keturiais trauminiais poveikiais į galvos sritį. Yra atribota, kokie sužalojimai padaryti suduodant tiesioginius smūgius, o kokie – krentant ir atsitrenkiant į kietą buką daiktą. Sužalojimai abiejų akių vokuose ir kairio momenkaulio gumburo srityje padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais smogiant kietais bukais žalojančiais daiktais, o sužalojimai pakaušio dešinėje pusėje – vienu trauminiu poveikiu, griūnant ir pakaušio dešine puse atsitrenkiant į kietą, buką, kontakto vietoje neribotą, žalojantį paviršių. Apelianto versija, jog A. S. griūdama galva atsitrenkė į batų dėžę, yra paneigta specialisto išvada (t. 1, b. l. 53-58). Pats S. S. pripažino, jog nukentėjusiajai sudavė dukart – į nugarą, spyrė į sėdmenis, po to pastūmė (koridoriuje, kad greičiau nueitų į tualetą, o virtuvėje, jog neišjungė radijo imtuvo), dėl ko ši nugriuvo, o jis, palikęs ją gulinčią ant grindų, nuėjo miegoti. Vadinasi, tuo momentu, nukentėjusioji griūdama ir atsitrenkdama į kietą, buką, neribojantį paviršių ir patyrė aukščiau aptartus sužalojimus.

Negali būti tenkinamas apelianto prašymas vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atskirtąja nuomone dėl plenarinės sesijos kasacinės nutarties Nr. 2K-P-247/2007, kadangi šiuo konkrečiu atveju yra visiškai kitokia situacija, negu išnagrinėtoje byloje, kuomet nužudymas buvo padarytas suduodant vieną tiesioginį smūgį į galvos sritį. Šioje byloje A. S. buvo padaryti keturi trauminiai poveikiai, iš kurių trys yra suduoti tyčia, o vienas – atsitrenkus į kietą, buką paviršių. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kalbant apie precedento reikšmę ir jo taikymą yra būtina analogiška situacija arba bent maksimaliai artima. Faktinės aplinkybės, nustatytos nurodytoje kasacinėje byloje ir šiuo konkrečiu atveju, yra visiškai skirtingos, todėl taikyti analogiją nėra jokio teisinio pagrindo. Skunde nurodytos aplinkybės (nuteistasis liepė A. S. vykti į gydymo įstaigą, pirko tepalą, dėjo kompresus) yra svarbios įvertinant jo elgesį po nusikaltimo padarymo, tačiau teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytų sužalojimų, ar praėjus kuriam tai laikui ir ar jis buvo tinkamai gydomas.

Iš byloje užfiksuotų, teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų darytina neginčytina išvada, jog ne kas kitas, o apeliantas sudavė A. S. tris smūgius į galvos, veido sritį ir stumdė, dėl ko ši nugriuvo. Nuo patirtų sužalojimų visumos A. S. mirė.

Aukščiau išdėstytais argumentais kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino S. S. kaltu tyčia nužudžius sugyventinę A. S., kuri buvo jo šeimos narė, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Apygardos teismas S. S. paskyrė teisingą ir ne per griežtą bausmę. Atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus BK 54 straipsnyje, į tai, kad padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlęs neatitaisomas pasekmes, nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkina tai, kad nuteistasis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Iš nuosprendžio motyvų matyti, kad teismas įvertino teigiamą nuteistojo asmenybę, todėl jam paskyrė mažesnę nei straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis, bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo S. S. apeliacinį skundą atmesti.