- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-05
- Bylos Nr.
- eA-4577-756/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01759-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- L. R., M. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 3.4Skundo atsisakymas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. R. ir M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. R. ir M. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai L. R. (toliau – pareiškėja) ir M. P. (toliau –pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-30 “Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir įpareigoti atsakovą suteikti (duomenys neskelbtini) piliečiams L. R. ir M. P. prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjai skunde nurodė, kad į Lietuvos Respubliką buvo grąžinti pagal Dublino III Reglamentą iš Austrijos – atskraidinti į Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos veikimo teritorijoje esantį Vilniaus oro uosto PKP reisu OS 833 iš Vienos 2016 m. sausio 12 d. Tą pačią dieną apklausos metu pareiškėjai pateikė prašymus dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Apklausiami pareiškėjai nurodė, kad jų išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastys ir tikslas buvo karas šalyje. M. P. nurodė, kad vykdydamas savo darbines funkcijas susidurdavo su pavojumi, nes atjungdavo elektros energiją ginkluotiems karinių struktūrų atstovams. Pareiškėjo teigimu, jis taip pat trukdė rajono valdžiai ir vietos oligarchams kurti korupcines schemas. (duomenys neskelbtini) rytuose šiuo metu yra 5 grupuotės ir niekas nenori mokėti už elektros energiją, dėl ko kariškiai jam grasino ginklu. Gyvenamojoje vietoje bet kada galėjo būti nužudytas, jo gyvybei kilo pavojus dėl miestelyje esančių tankų ir žmonių su ginklais. Pareiškėjas negalėjo jaustis saugus nei namuose, nei darbe, kur nuolat patirdavo grėsmę būti sušaudytas dėl jo darbo. Darbinėms funkcijoms atlikti nebuvo suteikiamos saugumo priemonės, į darbą turėdavo eiti pėsčiomis. Dėl nuolatinio pavojaus, grėsmės gyvybei ir sveikatai, pareiškėjas su šeima buvo priverstas ir apsisprendė išvykti iš (duomenys neskelbtini). Apklausiama pareiškėja nurodė, kad kilmės valstybėje nėra saugi. Ji yra dailininkė, tačiau verčiasi privačiu verslu, turi dvi parduotuves, kavinę ir vaistinę. Jų gyvenvietė nutolusi nuo fronto 40 km, tačiau ir ten nėra saugu gyventi. Pareiškėja ne kartą buvo susidūrusi su karių savivale (kai norėjo nusipirkti detalę automobiliui, pakeliui į ūkį tiesiogiai į ją, civilį, buvo nukreipti kariškių ginklai, viena iš pareiškėjos parduotuvėje dirbusių padavėjų buvo sužalota sprogimo metu). Parduotuvėse, kavinėje, vaistinėje nuolat lankosi kariškiai, reikalauja parduoti alkoholio – jie užeina būriais, ginkluoti, piktnaudžiauja, kelia baimę pareiškėjai, jos darbuotojams, kelia muštynes tarpusavyje, yra netgi panaudoję ginklą. Pareiškėja nuogąstavo dėl savo neįgalaus sūnaus, iš kurio tyčiojamasi, jis užgauliojamas. Dėl nuolatinės baimės, besitęsiančio karinio konflikto, ji neturėjo galimybių apginti interesų, dėl nuolatinės grėsmės gyvybei ir sveikatai, pareiškėja su vyru ir sūnumi išvyko iš (duomenys neskelbtini) prašytis prieglobsčio. Šiuo atveju abu pareiškėjai buvo persekiojami kariškių, patyrė realią grėsmę gyvybei dėl savo amato (atliekamo darbo), kuris tiesiogiai susijęs su tam tikrų paslaugų teikimu, tame tarpe ir kariškiams (atitinkamai elektros jungimas, prekyba). Tai, kad patys persekiotojai priskiria pareiškėjams savybes (galimybė gauti, sužinoti ir platinti informaciją apie karinius dalinius, kariškių galimai neteisėtus veiksmus vidaus karinio konflikto metu), dėl kurių jiems yra grasinama ginklu, pareiškėjų atžvilgiu persekiotojams įvertinus jų bejėgiškumą ir negalėjimą skųstis, sulaukti savalaikės bei efektyvios pagalbos, jie priskirtini prie socialinės grupės kaip asmenys, turintys žinių apie kariškių veiksmus (duomenys neskelbtini) rytuose ir galintys juos viešai atskleisti. Dėl gyvenamosios vietos, disponavimo informacija, pareiškėjai kilmės valstybėje negali jaustis saugūs, jiems grasinama ginklu, persekiojimas ir bauginimas yra nevienkartinis, todėl pareiškėjams turi būti suteikta tarptautinė apsauga dėl kilmės valstybėje gresiančio persekiojimo. Dėl kilmės valstybėje pareiškėjų gyvybei ir sveikatai aiškiai kylančios grėsmės, žiauraus elgesio, jokių žmogaus teisių nepaisymo, yra pagrindas pareiškėjams suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Išvadoje nurodyta, kad kaime yra dislokuoti (duomenys neskelbtini) kariniai daliniai, ši aplinkybė patvirtina, kad yra tikimybė, jog dėl karių gausos, mažos jų kontrolės, sudaroma palanki terpė naudoti prievartą prieš civilius gyventojus, tame tarpe – pareiškėjus. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjams kilmės valstybėje kyla pagrįstas ir realus pavojus patirti žiaurų elgesį, kankinimus, jei jie būtų grąžinti į (duomenys neskelbtini). Tai, kad pareiškėjai jau yra patyrę ne tik grasinimus, bet ir faktiškai patekę į situaciją, kai buvo panaudoti šaunamieji ginklai, tiesiogiai matę kaime važinėjančius tankus, patruliuojančius ginkluotus kariškius rodo, kad pavojus jų gyvybei, sveikatai, kankinimų grėsmė yra pagrįsta objektyviomis aplinkybėmis ir tikėtina patirti ne tik atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojų subjektyvią nuomonę, bet ir realiai. Taigi, laikytina, kad pareiškėjų baimė grįžti į kilmės valstybę paremta tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju kriterijumi.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime ir teismo posėdyje atsakovo atstovė paaiškino, kad M. P. pateikta priežasčių visuma, dėl kurių jis išvyko iš kilmės valstybės, sudarė pagrindą konstatuoti asmens persekiojimą, tačiau nebuvo nustatyta, kad asmuo priklausytų tam tikrai socialinei grupei, taigi nebuvo teisinio pagrindo asmeniui suteikti pabėgėlio statusą, kadangi pabėgėlio statuso nuostatos nebuvo įvykdytos in corpore. Išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, buvo nustatyta, kad negalima teigti, kad jo darbas yra prigimtinė savybė ar toks svarbus asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis negali būti verčiamas jo atsisakyti, be to nėra pagrindo teigti, kad (duomenys neskelbtini) visuomenei elektriko profesija įgijusius asmenis suvoktų, kaip atskirą visuomenės grupę. Įvertinus pareiškėjos pateiktus duomenis, nebuvo nustatyta, kad ji būtų persekiojama. Įvertinus pareiškėjų pateiktus duomenis, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad asmenys priklausytų tam tikrai socialinei grupei ir, kad dėl to jiems kiltų pavojus patirti persekiojimą ar būti persekiojamiems. Išnagrinėjus pareiškėjų prieglobsčio prašymus, tik pareiškėjo nurodyti veiksmai buvo prilyginami persekiojimui, tačiau nenustačius, kad asmuo gali būti persekiojamas, buvo padaryta išvada, kad asmeniui negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – Aprašas) bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktais socialinės grupės apibrėžimais, nėra pagrindo teigti, kad asmenys, turintys žinių apie kariškių veiksmus (duomenys neskelbtini) rytuose ir kurie gali atskleisti tą informaciją plačiajai visuomenei, neturėtų būti suprantami, kaip sudarantys atskirą socialinę grupę. Pirmiausia todėl, kad karinis konfliktas, vykstantis (duomenys neskelbtini) yra plačiai aptariamas tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje spaudoje, taigi bet kuris asmuo, daugiau besidomintis įvykiais (duomenys neskelbtini), gali turėti tam tikrų žinių apie kariškių veiksmus. Žinių apie kariškius turėjimas, nėra prigimtinė savybė, žinių turėjimas taip pat nėra laikytinas bendra istorija, kurios nebūtų galima pakeisti ir dėl ko asmuo turėtų būti priskiriamas socialinei grupei. Tam tikrų žinių turėjimas taip pat nelaikomas savybe ar įsitikinimu, kuris yra toks svarbus asmens tapatumui ar sąžinei. Pareiškėjai prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nenurodė, kad jie žinotų tokią informaciją, kuri nebūtų viešai prieinama ar būtų slapta, ir dėl to ją atskleidus jiems galėtų grėsti realus pavojus. Nebuvo nustatyta ir tai, kad pareiškėjai disponuotų tam tikra ypatingai svarbia informacija, dėl kurios atskleidimo jiems grėstų pavojus būti persekiojamiems. Kadangi, išnagrinėjus pareiškėjos prieglobsčio prašymą, nebuvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) jai gali grėsti persekiojimas, bei išnagrinėjus pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nebuvo nustatyta pagrindų, dėl kurių asmuo galėtų būti persekiojamas, taip pat neatsiradus naujų aplinkybių skundo pateikimo metu, pareiškėjams pagrįstai nebuvo suteikta papildoma apsauga. Šioje byloje abejonės privilegija buvo pritaikyta pareiškėjų pasakojimui apie įvykius kilmės valstybėje, tačiau ne jų patiriamos baimės jausmų realumui įvertinti. Papildoma apsauga suteikiama asmenims, kurie dėl visiškai pagrįstos baimės negali grįžti į savo kilmės valstybę, pareiškėjai nurodė, kad į kilmės valstybę jie nenori grįžti dėl situacijos šalyje. Atsižvelgus į Migracijos departamento surinktą informaciją bei įvertinus pareiškėjų bylos faktinę medžiagą, buvo konstatuota, kad prieglobsčio prašytojai nepateikė jokios individualaus pobūdžio informacijos, leidžiančios manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami, kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjų gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gyvenvietėse, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) srityje, kur nevyksta jokie kariniai veiksmai, buvo konstatuota, kad jiems negresia rimta ir asmeninė grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nes jų gyvenamojoje vietovėje nevyksta kariniai veiksmai kurie galėtų būti prilyginami beatodairiško smurto veiksmams tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjų L. R. ir M. P. skundą atmetė.
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. (15/6-5)12PR-30 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiams L. R. ir M. P. buvo atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teisėtumo bei pagrįstumo.
Nustatyta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus rinktinės Sargybų skyriaus vyresnioji specialistė 2016 m. sausio 14 d. tarnybiniais pranešimais Nr. (21/20)-195-77 ir Nr. (21/20)-195-79 pranešė Vilniaus oro uosto užkardos vado pavaduotojui, atliekančiam vado funkcijas, apie tai, kad 2016 m. sausio 12 d. į Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos veikimo teritorijoje esantį Vilniaus oro uosto PKP reisu OS 833 iš Vienos pagal Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus gautą raštą „Dėl užsieniečių, planuojamų grąžinti pagal Dublino III Reglamentą Nr. (15/6-11)-40PR-1“ buvo grąžinti, be kita ko, (duomenys neskelbtini) piliečiai M. P. ir L. R.. Pareiškėjas 2016 m. sausio 12 d. pateikė prašymą VSAT Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardai suteikti prieglobstį jam ir jo žmonai. Nurodė, kad nuolat gyveno (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) srityje, dirbo rajono elektros tinkluose (duomenys neskelbtini), vadovavo Elektros energijos apskaitos kontrolės grupei. Darbe trukdė rajono elektros tinklų vyriausybei kurti korupcines schemas su vietos oligarchais, trukdė vogti elektros energiją. Prasidėjus kariniams veiksmams, jo gyvybei kiekvieną dieną iškildavo pavojus, nes privalėjo atjunginėti elektros energiją tiems, kurie už ją nemokėjo, t. y. ginkluotiems įvairių karinių struktūrų atstovams. Be to, rajono elektros tinklų viršininko pavaduotojas nesuteikdavo transporto, vertė vaikščioti pėsčiomis ir vykdyti pareigas.
Apklausos, vykusios 2016 m. sausio 26 d. metu pareiškėjas paaiškino, kad jo tikslas išvykti į Kanadą. Prieglobstis Lietuvoje jam reikalingas tam, kad pradėtų migracijos procesą į Kanadą. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) kontroliavo elektros energijos tiekimą ir mokėjimus už ją. (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra 5 grupuotės ir niekas nenori mokėti už elektros energiją. Jis atjungdavo elektrą, o abonentai su automatais, kulkosvaidžiais taikydavosi į jį. Pareiškėjui dėl konflikto (duomenys neskelbtini) gresia pavojus. Miestelyje buvo pamesta raketa, važinėjo tankai, bet nešaudydavo. Visos 5 jo gyvenvietėje esančios grupuotės turėjo karinius dalinius. Atvažiavus atjungti elektros, išėjo girtas kareivis, kuris paklausė, kas atjungė elektrą, pareiškėjui atsakius, kad jis, kareivis užsidėjo veido kaukę, užtaisė automatą, atsitraukė per 2 žingsnius ir paklausė, kurią koją jam peršauti, liepė rinktis. Iš vadovybės gavo įsakymą darbą atlikti be transporto priemonės, dėl to jam sudilo sąnarys, Austrijoje buvo atlikta operacija. Jam paskambino telefonu ir liepė aprūpinti elektrą pasieniečius, kadangi to padaryti per trumpą laiko tarpą buvo neįmanoma, atbėgo karinis komisaras ir pasakė, kad įteiks pareiškėjui šaukimą į kariuomenę. Jo vadovybė atliko daug neteisėtų veiksmų, pareiškėjas jiems buvo neparankus. Vadovybė jam nebūtų leidusi įsidarbinti kitur. Pavojus gresia visai šeimai.
Apklausos, vykusios 2016 m. vasario 25 d. metu pareiškėja paaiškino, kad 2014 metų liepą, sugedus jos automobiliui, vyko pas ūkininką nusipirkti detalę. Prie vartų stovėjo du apsauginiai, kurie pribėgo prie automobilio nukreipę automatus į langus. Jie buvo su kaukėmis, šaukė. Tik ūkininkui paskambinus į postą, ji buvo įleista į teritoriją. Po 10 min. atvyko 5–6 autobusai tamsintais stiklais, išėjo karininkai su miegmaišiais, automatais ir lazdomis. Jie gyveno sandėliuose. Pareiškėja buvo įspėta apie tai nepasakoti. Visuose kaimuose stovi kariniai batalionai. Pareiškėja turi verslą – dvi parduotuves, kavinę ir vaistinę. Kai viskas prasidėjo, visa technika važiavo pro jų namus. Į parduotuvę užeidavo asmenys su automatais, kai kurie susimokėdavo, kai kurie ne. Buvo atvejis, kai kariškiai išvažiavę iš kaimo pametė raketą. Jie ją susprogdino. Pas pareiškėją dirbusios pardavėjos virtuvėje sprogo sprogmuo, pardavėja liko gyva bet subjaurota. Dabar pareiškėja negalėtų išgyventi (duomenys neskelbtini), kadangi prarado finansus, negali išsinuomoti buto. Darbo nėra. (duomenys neskelbtini) nesuteiktų net minimalios pagalbos. Sūnus šaukimų atlikti karinę tarnybą negaudavo, tačiau ją atlikti gali būti paimtas neoficialiai. Pareiškėjos vyrui turi atnešti šaukimą į tarnybą, kadangi visus iki 60 metų šaukia. Pareiškėjai buvo nuėję pakalbėti su vadovybe dėl kareivių elgesio, vadovybė atsiprašė, tačiau padaryti nieko negali. Yra kaimo taryba, tačiau jie bijo. Tie, kurie kažkur buvo išvažiavę laikomi tėvynės išdavikais.
Migracijos departamentas 2016 m. balandžio 12 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-30RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ nurodė, kad pareiškėjų pasakojimai apie biografijos faktus, kurie sąlygojo išvykimą iš kilmės valstybės, yra nuoseklūs, neprieštaringi ir buvo detalūs tiek, kiek jie susiję su pačiu išvykimu iš (duomenys neskelbtini), o priežastys, dėl kurių jie išvyko, neprieštarauja Migracijos departamento turimai informacijai apie padėtį kilmės valstybėje ir visuotinai žinomiems faktams, kurie plačiai aptariami žiniasklaidoje. Todėl, vadovaujantis abejonių privilegijos principu, pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kurios nepatvirtintos rašytiniais įrodymais, vertintinos jų naudai ir laikytinos tikrovę atitinkančiais materialiniais faktais. Pareiškėjai nepateikė jokių konkrečių individualaus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių jų persekiojimo galimybę (duomenys neskelbtini), t. y. kad jiems gali grėsti individualaus poveikio persekiojimas, susijęs su rase, išpažįstama religija, tautybe, etnine grupe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, kas yra būtina sąlyga norint gauti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nepateikė jokios individualaus pobūdžio informacijos, leidžiančios manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju, jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba buvo žeminamas jų orumas ar jie tokiu būdu bus baudžiami, kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje nevyksta kariniai veiksmai, prilyginami beatodairiško smurto veiksmams tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, todėl nėra pagrindo pareiškėjams suteikti papildomą apsaugą. Migracijos departamentas 2016 m. balandžio 12 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-30RN siūlė nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos.
Migracijos departamentas 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. (15/6-5)12PR-30 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ nesuteikė pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jų pateikti argumentai nėra susiję su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso pagrindais bei 1951 metų Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis, taip pat nesuteikė papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra priežasčių prieglobsčio prašytojų atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnį.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Įstatymo 86 straipsnio, 87 straipsnio, 88 straipsnio ir Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 papunkčio nuostatomis. Pažymėjo, kad vertinant šias teisės normas, konstatuotina, jog Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti pabėgėlio statusą ne tik dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, tačiau su prašytoju tiesiogiai susijusių, aplinkybių. Pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A858-901/2010, Nr. A822-334/2010, Nr. A756-686/2010, Nr. A261 -2676/2011).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas citavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 116.1.6 punkto, Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies ir Europos Sąjungos tarybos direktyvos 2004/83/EB (toliau – ir Direktyva) 2 straipsnio e punkto nuostatas. Šiuo aspektu pažymėjo, kad pareiškėjai skunde teismui savo priskyrimą socialinei grupei motyvuoja iš esmės tuo, kad pareiškėjas yra persekiojamas dėl jo profesijos, o kartu pareiškėjai priklauso socialinei grupei, kurie turi žinių apie kariškių veiksmus (duomenys neskelbtini) rytuose ir gali juos atskleisti. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas 2016 m. balandžio 12 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-30RN, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui grasindavo kareiviai, kurie priklausė įvairiems kariniams daliniams, bei į tai, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyksta vidinis konfliktas, o asmuo gyvena antiteroristinių veiksmų zonoje, kurioje sutelktas karinis dalinys, įvertinęs priežasčių visuma konstatavo asmens persekiojimą. Vertinant pareiškėjų priskyrimą tam tikrai grupei, matyti, kad pareiškėjai nepatenka į Aprašo 116.1.6 punkte pateiktą socialinės grupės apibrėžimą, kadangi pareiškėjo turimas darbas negali būti priskiriamas prigimtinei savybei, ar būti toks svarbus pareiškėjo tapatumui ar sąžinei, kad jis neturėtų būti verčiamas jo atsisakyti. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad (duomenys neskelbtini) visuomenė elektriko profesiją turinčius asmenis suvoktų kaip skirtingą visuomenės grupę. Įvertinus pareiškėjų paaiškinimus apklausos metu matyti, kad jų teiginiai dėl priskyrimo socialinei grupei, kuri turi žinių apie kariškių veiksmus (duomenys neskelbtini) rytuose ir gali juos atskleisti, yra visiškai nepagrįsti, kadangi pareiškėjai nenurodė objektyvių duomenų patvirtinančių jų turimas ypatingas žinias, kurios nebūtų nežinomos plačiajai visuomenei apie kariškius, ir dėl kurių jie galėtų būti priskirti socialinei grupei ar dėl tokių žinių persekiojami.
Migracijos departamentas, išsamiai įvertinęs visas reikšmingas bylai aplinkybes teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
Atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjų argumentas, kad dėl abejonės privilegijos taikymo pareiškėjų nurodytiems faktams, dėl kilmės valstybėje pareiškėjų gyvybei ir sveikatai kylančios grėsmės, žiauraus elgesio su pareiškėjas, žmogaus teisių nepaisymo, jiems yra pagrindas suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, kadangi abejonės privilegiją atsakovas taikė pareiškėjų pasakojimui apie įvykius kilmės valstybėje, tačiau ne jų patiriamos baimės ar jausmų realumui įvertinti.
Apklausos Migracijos departamente metu, pareiškėjai nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gyvenvietėse, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) srityje. Migracijos departamentas, remdamasis Jungtinių Tautų vyriausiojo komisaro pranešimu, nustatė, kad separatistai (duomenys neskelbtini) kontroliuoja tam tikras teritorijas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) srityse, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimai į aktyvių karinių veiksmų zoną nepatenka ir yra kontroliuojami (duomenys neskelbtini) Vyriausybės, tačiau patenka į antiteroristinės operacijos zoną. Pareiškėjai apklausų Departamente metu taip pat nenurodė, kad jų gyvenamojoje vietovėje būtų vykę kariniai veiksmai. Taigi, iš byloje nustatytų aplinkybių visumos matyti, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje nevyksta kariniai veiksmai. Taip pat, nėra duomenų, kad pareiškėjams kiltų grėsmė nustatyta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje Direktyvos 15 straipsnyje, dėl kurių jiems galėtų būti suteikta papildoma apsauga.
Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu teismas daro išvadą, kad atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino sprendimo dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams suteikimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, pilnai ir visapusiškai ištyrė aplinkybes dėl pareiškėjų atitikties Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies reikalavimams, pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas daro išvadą, kad Migracijos departamento 2016 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. (15/6-5)12PR-30 “Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis jo priėmimo tvarkos, atitinka tokio pobūdžio administraciniams aktams keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalis).
Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą suteikti (duomenys neskelbtini) piliečiams L. R. ir M. P. prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
III.
Pareiškėjai 2016 m. liepos 8 d. per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė apeliacinį skundą ir prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimo paduoti.
Apeliaciniame skunde pareiškėjai nurodė, kad nesutinka ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje jiems nesuteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjų manymu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad jų gyvenamojoje vietoje nevyksta kariniai veiksmai, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjams kiltų grėsmė, dėl kurios jiems galėtų būti suteikta papildoma apsauga. Nesutiktina su teismo motyvais, kad atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino sprendimo dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams suteikimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, pilnai ir visapusiškai ištyrė aplinkybes dėl pareiškėjų atitikties Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Pareiškėjų nurodytoms faktinėms aplinkybėms atsakovas taikė abejonių privilegiją, t. y. jų pasakojimas apie tai, kad jų gyvenamojoje vietoje yra dislokuoti kariai, ginkluotė, važinėja tankai, šaudoma, laikomi atitinkančiais tikrovę. Akivaizdu, jog, nors tiesioginiai kariniai veiksmai pareiškėjų (apeliantų) gyvenamojoje vietoje nevyksta, bet pareiškėjų kaimas yra (duomenys neskelbtini) srityje, kuri buvo ir išlieka ginkluotų išpuolių rizikos zonoje. Pasak pareiškėjos, fronto linija nuo jų gyvenamosios vietos nutolusi vos 30-40 km. Todėl itin išauga tikimybė, kad kariniai veiksmai bet kuriuo metu gali persikelti ir į (duomenys neskelbtini) kaimą bei (duomenys neskelbtini) miestelį. Ypač turint omenyje, kad šiose teritorijose yra sutelktos antiteroristinės pajėgos, taigi, ginkluoti susirėmimai, pavojingi civilių, įskaitant pareiškėjus, saugumui ir gyvybei labai padidėja.
Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl teritorijų kontrolės, pakartojo atsakovo argumentus ir nurodė, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimai į aktyvių karinių veiksmų zoną nepatenka. Tuo remiantis teismas darė išvadą, jog pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje nevyksta kariniai veiksmai. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė aiškią loginę įrodymų vertinimo klaidą, kuri leido teismui susidaryti klaidingą ir tikrovės neatitinkančią nuomonę, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietoje kariniai veiksmai iš esmės nevyksta. Atsakovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimai į aktyvių karinių veiksmų zoną nepatenka, tačiau tai visiškai nereiškia, kad kariniai pareiškėjų gyvenamojoje vietoje nevyksta apskritai. Tai, kad pareiškėjų gyvenamoji vieta yra vos keliasdešimt kilometrų nuo fronto linijos, o kaimai patenka į antiteroristinės operacijos zoną reiškia, kad (duomenys neskelbtini) kaime ir (duomenys neskelbtini) miestelyje yra padidinta ginkluotų susirėmimų rizikos vieta. Iš to seka, kad vietos gyventojams, taigi, ir pareiškėjams, yra nuolatinė, rimta ir asmeninė grėsmė jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų vidaus ginkluoto konflikto metu. Visuotiniai žinoma, kad vidaus ginkluotas konfliktas (duomenys neskelbtini) nėra pasibaigęs. Tai pripažįsta ir atsakovas, nepaneigė ir bylą pirmąja instancija išnagrinėjęs teismas. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas neišsamiai ir netinkamai įvertino pareiškėjų pasakojimą apie jų gyvenamojoje vietoje prieglobsčio prašytojams gresiantį pavojų ir išaugusią ginkluotų susirėmimų riziką dėl jų gyvenamojoje vietoje dislokuotos ginkluotės ir karių, vykdomos antiteroristinės operacijos, keliančios tiesioginį ir rimtą pavojų civilių gyventojų saugumui. Pareiškėjų nurodytos grėsmės yra tiek subjektyvaus, tiek objektyvaus pobūdžio, pareiškėjai karių, nors ir (duomenys neskelbtini), keliamą grėsmę ir prievartą, ginklų panaudojimą yra patyrę asmeniškai. Atsakovas pripažino, kad pareiškėjų nurodyti faktai yra patikimi ir jais vadovavosi nagrinėdamas prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eTA-118-662/2016 pareiškėjų L. R. ir M. P. prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti patenkino ir atnaujino terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimo paduoti; atleido pareiškėjus nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo bei priėmė pareiškėjų apeliacinį skundą.
2016 m. rugpjūčio 16 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras persiuntė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjų L. R. ir M. P. atsisakymą nuo apeliacinio skundo.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis procesas nutrauktinas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ, redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 136 straipsnis suteikia teisę apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui jo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Toks atsisakymas yra pagrindas teismui nutraukti apeliacinį procesą (ABTĮ 136 str. 2 d.).
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras 2016 m. rugpjūčio 16 d. persiuntė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjų L. R. ir M. P. atsisakymą nuo apeliacinio skundo, kuriuo prareiškėjai prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimą. 2016 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras raštas Nr. (21/26)-7K-533, kuriame nurodyta, kad apeliacinio skundo, paduoto administracinėje byloje Nr. eA-4577-756/2016, atsisakymo pasekmės pareiškėjams buvo išaiškintos žodžiu. Užsieniečiai iš Lietuvos Respublikos 2016 m. rugsėjo 7 d. išvyko.
Taigi, pareiškėjai L. R. ir M. P. pasinaudojo ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta teise atsisakyti jų surašyto apeliacinio skundo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, pareiškėjams apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės buvo išaiškintos. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių, nutraukus apeliacinį procesą, galėtų būti pažeistas viešasis interesas. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjų pateiktas prašymas yra pagrindas apeliacinį procesą nutraukti (ABTĮ 136 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Priimti pareiškėjų L. R. ir M. P. atsisakymą nuo apeliacinio skundo.
Apeliacinį procesą pagal pareiškėjų L. R. ir M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimo panaikinimo nutraukti.
Nutartis neskundžiama.