Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės, Aušrelės Mažrimienės ir Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B.-S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo nuomone, Sprendimas nėra pakankamai motyvuotas. Kadangi jis buvo praleistas per Lietuvos pasienio kontrolės punktą, kyla pagrįstų abejonių, koks iš tikrųjų įrašas yra Šengeno informacinėje sistemoje. Abejonių kelia ir tai, kad pareiškėjas teisėtai dirbo Lenkijoje, vadinasi, ten draudimas atvykti ir gyventi pareiškėjo atžvilgiu negaliojo.

Akcentavo, kad Sprendime nenurodyta konkrečių duomenų apie Šengeno informacinės sistemos įrašą, t. y. apie valstybę, kuri yra uždraudusi pareiškėjui atvykti į Šengeno zoną, taip pat kada toks įrašas buvo padarytas. Sprendimo tekstas yra klaidinantis, nes jame nurodyta, jog pareiškėjas išlaiko teisę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, todėl nesuprantama, ar pareiškėjo atžvilgiu iš tikrųjų galioja minėtas draudimas. Netikslus ir klaidinantis skundžiamo Sprendimo turinys neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, dėl to jis turi būti panaikintas.

Atsakovo nuomone, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manytina, kad Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus ir jo naikinti nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje keliamas dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 24S176613, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti į kilmės valstybę iki 2024 m. rugpjūčio 12 d.

Sprendimas priimtas tuo pagrindu, jog pareiškėjas neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir neteisėtai yra joje.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, 2024 m. liepos 21 d. per Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą atvyko į Lietuvą, turėdamas Sakartvelo biometrinį pasą.

Pareiškėjui 2024 m. liepos 29 d. atvykus į Migracijos departamento Vilniaus skyrių, atsakovas, atlikęs pareiškėjo duomenų patikrinimą, nustatė, kad Šengeno informacinėje sistemoje yra įrašas, jog pareiškėjas nuo 2019 m. spalio 14 d. iki 2028 m. kovo 30 d. yra paskelbtas kaip nepageidaujamas trečios šalies pilietis, kuriam uždrausta atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai ir nusprendė jį grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į Sakartvelą per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Atsakovas taip pat įvertino pareiškėjo šeiminius, ekonominius ir socialinius ryšius ir konstatavo, kad pareiškėjas nei nacionalinės vizos, nei leidimo laikinai gyventi Lietuvoje nėra turėjęs, Lietuvoje nebuvo įdarbintas, todėl neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Atsakovas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų kitų reikšmingų ryšių su Lietuva ar kitų priežasčių, dėl kurių grąžinimas į užsienio valstybę būtų negalimas, ir pažymėjo, kad pareiškėjui neužkertamas kelias būnant užsienio valstybėje pateikti prašymą dėl leidimo gyventi per išorės paslaugų teikėją.

Dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo

Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ).

Pagal UTPĮ 23 straipsnio 9 punktą, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą arba dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 (toliau - Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006) nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas, išskyrus Vizų kodekse numatytą atvejį, kai užsieniečiui išduota riboto teritorinio galiojimo viza, arba 2018 m. rugsėjo 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2018/1240 numatytą atvejį, kai užsieniečiui išduotas riboto teritorinio galiojimo kelionės leidimas, ir šios aplinkybės paaiškėja užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje metu.

UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.

Pagal UTPĮ 127 straipsnio 6 dalį, sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Nagrinėjamu atveju, atsakovo į bylą pateikta SIS įrašo kopija patvirtina, kad kita Šengeno zonos valstybė – Vokietija, dar 2019 m. spalio 14 d. paskelbė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi, vadovaujantis Reglamento (ES) 2018/1861 24 ir 25 straipsniais. Draudimas galioja iki 2028 m. kovo 30 d.

Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus ir minėtą teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad atsakovas laikėsi teisės aktų nuostatų ir, nustatęs, kad pareiškėjo atžvilgiu yra paskelbtas galiojantis perspėjimas dėl draudimo atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi, neturėjo teisės priimti kitokį sprendimą, kaip tik grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, kadangi jis Lietuvoje yra neteisėtai (UTPĮ 125 str. 1 d. 7 p., 127 str. 6 d.), o byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo grąžinimas būtų negalimas (UTPĮ 128 str. 1 d., 130 str.).

Teismas sutinka su atsakovo Sprendime išdėstytu vertinimu, kad pareiškėjas neturi reikšmingų ryšių su Lietuva. Pareiškėjas, kaip pats patvirtino, su Lietuva nėra sukūręs ekonominių ryšių, jo santuoka su Lietuvos Respublikos piliete tetrunka trejus metus ir buvo sudaryta ne Lietuvoje, pareiškėjas su sutuoktine neturi bendrų nepilnamečių vaikų, Lietuvoje nedirbo ir nedirba. Byloje taip pat nėra įrodymų, o pareiškėjas ir neteigia, kad negali būti grąžinamas į užsienio valstybę dėl UTPĮ 130 straipsnyje reglamentuojamų priežasčių – grėsmės pareiškėjo gyvybei ar laisvei, nežmoniško elgesio, kankinimo, žeminimo ar kitokio baudimo tikimybės.

Pareiškėjo argumentai, jog jam nebuvo žinoma apie paskelbtą SIS įrašą niekaip nepaneigia Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad Reglamento (ES) 2018/1861 52 straipsnis numato, jog trečiųjų šalių piliečiai, dėl kurių į SIS yra įvestas perspėjimas, apie tai informuojami raštu kartu su nacionalinio sprendimo, kurio pagrindu pateiktas perspėjimas, kaip nurodyta šio reglamento 24 straipsnio 1 dalyje, kopija ar nuoroda į jį. Taigi, ne atsakovas, o būtent perspėjimą dėl draudimo atvykti paskelbusios valstybės (Vokietijos) atitinkamos institucijos turėjo pareigą apie tai informuoti pareiškėją. Migracijos departamentas nėra atsakingas už pareiškėjo informavimą apie jam pritaikytą perspėjimą dėl draudimo atvykti į Šengeno erdvę, tačiau privalo vykdyti šį perspėjimą ir negali pareiškėjui leisti pasilikti Lietuvoje.

Vertinant Sprendimo teisėtumą atmestini kaip neturintys šiam ginčui teisinės reikšmės ir pareiškėjo argumentai, jog jis buvo įleistas į Lietuvą Vilniaus oro uoste bei iki tol teisėtai dirbo ir gyveno Lenkijoje, kadangi nei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nei atitinkamų Lenkijos institucijų veiksmai ir jų teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju jeigu šios institucijos pareiškėjui ir nepritaikė apribojimų, kylančių iš perspėjimo, įvesto į SIS, tai nereiškia, kad ir Migracijos departamentas turi teisę nepaisyti šio perspėjimo ir jo nevykdyti. Taigi, pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie jo darbą Lenkijoje ir jo įleidimą į Lietuvą nepaneigia Migracijos departamento, kaip institucijos, nustačiusios užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, pareigos priimti ginčijamą Sprendimą.

Teismas pažymi, kad šioje byloje nėra sprendžiamas sprendimo įrašyti perspėjimą į SIS teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, o nagrinėjamas tik šio perspėjimo pagrindu priimto Sprendimo teisėtumas. Jeigu pareiškėjas nesutinka su pačiu į SIS įrašytu perspėjimu, jis turėtų kreiptis į atitinkamos, perspėjimą įrašiusios, valstybės kompetentingas institucijas, galinčias patikrinti tokio perspėjimo pagrįstumą.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad Sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, kadangi jame nenurodyta konkrečių duomenų apie SIS įrašą, t. y. apie valstybę, kuri yra uždraudusi pareiškėjui atvykti į Šengeno zoną, taip pat kada toks įrašas buvo padarytas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - VAĮ ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ nuostatos dėl sprendimo pagrindimo ir motyvų reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Teismo vertinimu, skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas, nes jame aiškiai išdėstyta, kad Šengeno informacinėje sistemoje yra įrašas, jog pareiškėjas nuo 2019 m. spalio 14 d. iki 2028 m. kovo 30 d. yra paskelbtas kaip nepageidaujamas trečios šalies pilietis, kuriam uždrausta atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi. Taigi, Sprendime nurodomas SIS įrašo turinys, jo paskelbimo data ir galiojimo laikas. Sprendime taip pat išdėstyta, kokiomis UTPĮ nuostatomis vadovaujantis šis įrašas laikytinas pagrindu grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, kadangi Lietuvoje jis yra neteisėtai. Teismo vertinimu, pareiškėjui iš Sprendimo turinio yra suprantama jo grąžinimo į užsienio valstybę priežastis, o detalesnės informacijos apie SIS įrašą pateikimas, kaip jau minėta, yra ne atsakovo, o įrašą paskelbusios valstybės pareiga. Todėl Sprendimas yra motyvuotas, jo turinys ir forma atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, jame nurodyta administracinį aktą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas, data, registracijos numeris, apskundimo tvarka ir terminai.

Pareiškėjas taip pat išreiškė abejonę dėl Sprendime esančio, jo manymu, klaidinančio teiginio, jog jam neužkertamas kelias būnant užsienio valstybėje pateikti prašymą dėl leidimo gyventi per išorės paslaugų tiekėją.

Teismas pažymi, jog UTPĮ 28 straipsnio 2 dalis numato, kad užsienietis, esantis ne Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui gali pateikti per išorės paslaugų teikėją, o užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, – Migracijos departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Taigi, neteisėtai Lietuvoje esantis pareiškėjas negali pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi neišvykęs iš Lietuvos, o išvykęs - tą gali padaryti per išorės paslaugų teikėją, kas ir buvo teisingai nurodyta Sprendime.

Be to, UTPĮ 26 straipsnio 6 dalyje reglamentuojama, jog jeigu išduodant ar keičiant leidimą gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į SIS yra įtraukusi, be kita ko, perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas, Migracijos departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų. Taigi, atsakovas pagrįstai Sprendime išaiškino pareiškėjui teisę būnant užsienio valstybėje pateikti prašymą dėl leidimo gyventi per išorės paslaugų tiekėją, kadangi, konsultuojantis su perspėjimą paskelbusia valstybe, ir esant atitinkamoms sąlygoms, toks leidimas, esant tam tikroms aplinkybėms, galėtų būti išduotas.

Įvertinus nustatytas faktines bylos aplinkybes bei aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė UTPĮ nuostatų, Sprendimą priėmė atsižvelgęs į specialioje duomenų bazėje pateiktus duomenis apie kirtusius valstybės sieną asmenis, nurodė Sprendimo priėmimo priežastis, motyvus bei laikėsi administracinio akto formos bei turinio reikalavimų. Darytina išvada, kad pareiškėjas į užsienio valstybę grąžinamas turint tam teisinį ir faktinį pagrindą, todėl jo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos (toliau – ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. B.-S. skundą atmesti.

Pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.