Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės DNB banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, civilinėje byloje Nr. B2-3638-467/2014 pagal ieškovų akcinės bendrovės DNB banko, uždarosios akcinės bendrovės „CONLITUS“, uždarosios akcinės bendrovės „CENTRUM“, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aurela“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir uždarosios akcinės bendrovės „Linkesa“ ieškinius atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Sabenavita“ dėl bankroto bylos iškėlimo; tretieji asmenys: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, akcinė bendrovė „SEB lizingas“, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, akcinė bendrovė „Swedbank“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė bankroto instituto normas, klaidingai vertino bylos faktines aplinkybes, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad UAB „Sabenavita“ nėra nemoki.

Pasak apelianto, teismas, atsisakydamas kelti bankroto bylą, nesiėmė visų priemonių išaiškinti realią įmonės finansinę padėtį, nepagrįstai suabsoliutino bendrovės balanse pateiktus duomenis.

Pažymi, kad sprendžiant įmonės (ne) mokumo klausimą, kiekvienu atveju šalių teikiami duomenys apie įmonės finansinę padėtį, kreditorių skaičių, įsipareigojimų apimti, jų tinkamą ar netinkamą vykdymą, prievolių vykdymo pradelstų terminų kiekį, trukmę, priežastis, įmonės veiklą, perspektyvas ir pan. turi būti vertinami ne formaliai, o pagal maksimaliai surinktus šioje stadijoje duomenis apie realią įmonės situaciją. UAB „Sabenavita“ nurodo turinti 19 722 331 Lt turto, kurį sudaro 9 638 736 Lt ilgalaikio turto, 1 495 254 Lt per vienerius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, tačiau, apelianto manymu, į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, realiai turi būti nustatyta ir jo vertė. Teismas privalėjo išreikalauti įmonės balanse nurodyto turto vertę pagrindžiančius įrodymus, surinktus Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka.

2012-12-31 bendrovės ilgalaikis turtas sudarė 8 358 757 Lt, o 2013-12-31 (dėl nežinomų priežasčių) įmonės ilgalaikio turto vertė išaugo iki 9 638 376 Lt. Didžioji dalis ilgalaikio turto yra finansinis turtas (paskolos asocijuotoms ir dukterinėms įmonėms). Atsakovas nepaaiškino, kas sudaro nurodytą sumą ir nepateikė jokių šią sumą pagrindžiančių įrodymų.

Pagal 2013 m. balansą dalį įmonės ilgalaikio turto sudaro 4 011 787 Lt vertės materialus turtas (žemė, pastatai ir statiniai, mažinos, įrengimai), tačiau Nekilnojamojo turto registro duomenimis šios įmonės vardu registruotas tik vienas nekilnojamojo turto objektas – butas, esantis Vanagupės g. 6-2, Palangoje, kurio rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro 2014-01-01 vertinimą yra 1 410 000 Lt, apeliantui įkeisto skrydžių stimuliatoriaus rinkos vertė pagal 2013-06-28 UAB „Ober-haus“ vertinimą – 1 890 000 Lt, o apie kitą materialųjį bendrovės turtą byloje duomenų nėra.

Be to, 2012 m. finansinės atskaitomybės duomenimis bendrovės materialiojo turto vertė buvo 3 344 784 Lt, o 2011 m. – 3 447 770 Lt. Duomenų apie naujai įgytą turtą byloje nėra. Atsakovo turto padėtis 2011 ir 2012 m. praktiškai sutampa, 2013 m. – neva didėja, tai reiškia, kad atsakovas neskaičiuoja turto nusidėvėjimo, t. y. nevykdo jokios ūkinės komercinės veiklos.

Taip pat nurodo, kad 2013-12-31 duomenys apie per vienerius metus mokėtinas sumas ir įsipareigojimus 1 495 254 Lt sumai kelia abejonių dėl jų tikrumo, nes 2012-12-31 bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 3 708 511 Lt.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties, kuria atsakovui UAB „Sabenavita“ atsisakyta iškelti bankroto bylą, pagrįstumo klausimas.

Dėl bankroto bylos iškėlimo teisėtumo

Pagrindai bankroto bylai iškelti numatyti Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste – ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Teismas, spręsdamas klausimą, ar įmonei keltina bankroto byla, ir vertindamas jos (ne) mokumo klausimą, prioritetą turėtų teikti reabilitaciniam tikslui, todėl bankroto byla turi būti keliama tik tada, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Tačiau pradedant šį procesą, tai yra sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė iš tiesų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Agrokoncerno grūdai“ v. ŽŪB ,,Žvirblonių“, bylos Nr. 2-887/2008). Teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra objektyvios prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog įmonė faktiškai yra nemoki. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Pradelstais įsipareigojimais pripažįstami tie įsipareigojimai, kuriems įvykdyti yra suėjęs terminas, tačiau įstatymas nenustato jokio termino, kiek turėtų būti pradelstas įsiskolinimų vykdymas, todėl svarbu nustatyti, ar įsipareigojimai iš tiesų yra pradelsti ir ar pradelstų įsipareigojimų dalis viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Taigi teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra tam tikros teisinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, jog įmonė yra nemoki. Tuo atveju, jei ištyrus pateiktus ir teismo išsireikalautus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus paaiškėja, jog įmonė turi pakankamai turto finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, ir nėra sąlygų įmonės nemokumui konstatuoti, teismas privalo atsisakyti skolininkui iškelti bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-483/2013).

Spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismas vadovaujasi tiek prie pareiškimo dėl bylos iškėlimo pridėtais dokumentais, tiek ir ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka teismo iniciatyva gautais duomenimis bei atsižvelgia į įmonės finansinės būklės pasikeitimus per laikotarpį nuo pareiškimo gavimo iki teismo posėdžio, kuriame sprendžiamas bankroto bylos iškėlimo klausimas. Viešo intereso bankroto bylose buvimas suponuoja teismui pareigą ex officio rinkti įrodymus, kurių reikia norint nustatyti atsakovo finansinę būklę, bet tai nepaneigia dalyvaujančių byloje asmenų pareigos įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai ar atsikirtimai į juos.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad teismas neištyrė ir neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su į balansą įrašytu atsakovo turtu, jo realumu, todėl, jo manymu, tokia teismo nutartis naikintina, o klausimas išspręstinas iš esmės – atsakovui keltina bankroto byla.

Taigi nagrinėjamu atveju ginčo esmę sudaro tai, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias bankroto bylos iškėlimo pagrindus, taip pat, ar tinkamai vertino įrodymus nustatant įmonės (ne) mokumo būseną.

Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs UAB „Sabenavita“ balanso duomenis už 2012, 2013 metus, kitas bylai reikšmingas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į atsakovo balansą įrašyto turto vertės, todėl pripažino, jog įmonė nėra nemoki.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė iškelti bankroto bylą.

Pažymėtina, kad teismas gali iškelti bankroto bylą tuo atveju, jeigu yra pagrindas teigti, jog įmonė yra nemoki. Tikrąją įmonės finansinę padėtį galima išsiaiškinti bankroto bylos metu išnagrinėjus kreditorių reikalavimų pagrįstumą, patikrinus bankrutuojančios įmonės sandorių teisėtumą, nustačius tikslią realią įmonės turto vertę. Teismas gali iškelti bankroto bylą, jei tam yra tam tikros teisinės prielaidos, t. y., jei pagal šalių pateiktus ar teismo išreikalautus dokumentus preliminariai yra pakankamas pagrindas manyti, jog pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) vis tik viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Sprendžiant įmonės (ne) mokumo klausimą, įvertinant jo svarbą procesinių sprendimų, kurie yra itin reikšmingi tiek įmonės likimo, tiek kreditorių interesų gynimo aspektais, priėmimui, kiekvienu atveju šalių teikiami duomenys apie įmonės finansinę padėtį, kreditorių skaičių, įsipareigojimų apimtis, jų (ne) tinkamą vykdymą, prievolių vykdymo pradelstų terminų kiekį, trukmę, priežastis, įmonės veiklą, perspektyvas ir pan. turi būti įvertinami ne formaliai, o pagal maksimaliai surinktus šioje stadijoje duomenis apie realią įmonės situaciją. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis nustato, jog sprendžiant įmonės nemokumo klausimą turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte (o ne įrašyta turto verte), taigi, į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, realiai turi būti nustatyta ir jo vertė.

Atskirajame skunde nurodoma, kad UAB „Sabenavita“ balanse už 2013 m. nurodyti duomenys apie įmonės turtą, kurio balansinė vertė yra 19 722 331 Lt, yra abejotini. Anot apelianto, didžioji dalis bendrovės ilgalaikio turto (9 638 376 Lt) yra finansinis (4 451 029 Lt paskolų asocijuotoms ir dukterinėms įmonėms), tačiau atsakovas nepaaiškino, kas sudaro finansiniu turtu įvardijamą sumą ir nepateikė jokių tokias sumas patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis argumentas nesudaro pagrindo pripažinti teismo padarytų išvadų dėl atsakovo (ne) mokumo neteisėtomis ar nepagrįstomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors bankroto byloms yra būdingas viešas interesas ir teismas turi pareigą ex officio rinkti įrodymus, kurių reikia norint nustatyti atsakovo finansinę būklę, tačiau tai nepaneigia dalyvaujančių byloje asmenų pareigos įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai ar atsikirtimai į juos (CPK 178 str.). Šia aplinkybe (dėl į balansą įrašytų duomenų teisingumo) apeliantas, taip pat kiti byloje dalyvaujantys asmenys bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nesirėmė, o teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, vadovavosi į bylą pateiktais ir nepaneigtais įrodymais apie atsakovo turtinę padėtį, kurių pakako konstatuoti, kad atsakovo turtinė padėtis neatitinka ĮBĮ reglamentuotos nemokumo būsenos (ĮBĮ 8 str. 2 d.). Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas paaiškino, kad UAB „Sabenavita“ ilgalaikį finansinį turtą sudaro šios suteiktos paskolos: UAB „Pilotų treniruočių centras“ – 1 544 824 Lt, UAB „PTC-1“ – 2 080 657 Lt, A. R. – 773 539 Lt, S. M. – 12 085 Lt, M. K. – 39 923 Lt bei nuo nurodytos sumos paskaičiuotos palūkanos 1 160 450 Lt sumai, taip pat nurodė, kad pateikti šiuos duomenis pagrindžiančius dokumentus negali, nes šiuo metu vykdomas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos mokestinis patikrinimas (t. 3, b. l. 7-8), todėl nesant į bylą pateiktų šiuos duomenis paneigiančių įrodymų, pripažintina, kad jie patvirtina atsakovo dėstomas aplinkybes, susijusias su įmonės finansinio turto turiniu.

Atsikirsdamas į atskirojo skundo argumentą, kad atsakovas neskaičiuoja turto nusidėvėjimo ir todėl nevykdo jokios ūkinės veiklos, atsakovas paaiškino, kad ilgalaikio materialaus turto padėtis 2011 ir 2012 m. praktiškai nekito dėl tos priežasties, kad per 2012 m. buvo įsigyta turto už 670 000 Lt [į bylą pateikti lizingo sutartys, patvirtinančios, kad bendrovė įsigijo 5 transporto priemones už 344 000 Lt (t. 3, b. l. 15-19), 2012-12-28 PVM sąskaita faktūra, patvirtinanti, kad atsakovas įsigijo iš UAB „BALTIC FLIGHT ACADEMY“ turto (pagal pateiktą sąrašą) už 300 000 Lt (t. 3, b. l. 13)]. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie duomenys tik patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas apie atsakovo turtinę padėtį ir, nesant pateiktų juos paneigiančių įrodymų, neleidžia daryti priešingų išvadų dėl įmonės veiklos tęstinumo ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais.

Apeliantas taip pat nesutinka su įmonės balanse nurodytais per vienerius metus mokėtina suma ir įsipareigojimais 1 495 254 Lt sumai argumentuodamas tuo, kad vien AB DNB bankui atsakovas pagal atskiras kreditavimo sutartis skolingas 4 251 962,61 Lt ir 3 118 150,62 Lt, iš viso – 7 370 113,23 Lt. Šie argumentai yra nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas, analizuodamas atsakovo finansinę padėtį, įvertino šiuos duomenis, atsižvelgė į tai, kad atsakovas nesutinka su 4 251 962,61 Lt suma, o net ir tuo atveju, jei į bendrą atsakovo skolų kreditoriams sumą būtų įskaityta neginčijama AB DNB banko skolos dalis, kitų kreditorių (UAB „Conlitus“, „Swedbank“, AB, VSDFV Vilniaus skyriaus, VMI, UAB „Linkesa“) nurodytus skolos dydžius, atsakovo pradelsti įsipareigojimai neviršytų pusės į atsakovo balansą įrašyto turto vertės. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tokiomis teismo išvadomis nesutikti. Be to, papildomai atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas kreipėsi į teismą su prašymu jį įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų kaip turintį reikalavimo teisę į atsakovą kaip laiduotoją (kuris yra solidariai atsakingas su skolininku), užtikrinantį AB DNB banko ir UAB „PTC-1“ bei UAB „Pilotų treniruočių centras“ sudarytų kreditavimo sutarčių vykdymą, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį, nesant duomenų, kad bankas atsisakė reikalavimo teisės į pagrindinius skolininkus, banko įvardijama suma kaip atsakovo skola yra tik tikėtino pobūdžio ir į tai turi būti atsižvelgta sprendžiant dėl atsakovo įsipareigojimų ir turto santykio, tuo labiau, kad Lietuvos informacinės teismų sistemos duomenų bazės LITEKO duomenimis bankas pareiškė ieškinį priteisti skolą solidariai iš skolininkų ir laiduotojo, šiuo metu byla nėra išnagrinėta.

Apelianto dėstomi argumentai, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai yra didesni nei nurodyta atsakovo pateiktuose dokumentuose apie pradelstus įsipareigojimus, taip pat nepagrįsti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad į bylą pateikti duomenys patvirtina priešingai, o būtent, kad atskirojo skundo nagrinėjimo dieną pradelsti įsiskolinimai, kurie buvo fiksuoti pirmosios instancijos teisme, sumažėjo, nes 2014-05-02 UAB „Baltic Aviation Technic Center“ už UAB „Sabenavita“ sumokėjo 35 000 Lt, todėl įsiskolinimas VSDFV pagal šiuos duomenis sumažėjo iki 13 547,42 Lt (t. 3, b. l. 23), kiti įsipareigojimai yra mažesni: „Swedbank“, AB sudaro 30 856,25 Lt (bet ne 202 107,50 EUR) (t. 3, b. l. 22), UAB „Conlitus“ - bylos nagrinėjimo metu pareiškė, kad atsisako nuo ieškinio reikalavimų motyvuodamas tuo, kad atsakovas 2014-02-27 sudarė ieškovo naudai sutartinę hipoteką ir įkaitų davėjų turtu garantavo skolos grąžinimą ir įsipareigojo grąžinti skolą dalimis iki 2016-02-17, AB SEB lizingas – pradelsta skola sudaro 35 452,45 Lt, bet ne 65 779,83 Lt (t. 3, b. l. 21), o pagal atsakovo pateiktus duomenis ne atsakovas skolingas UAB „Aurela“, bet atvirkščiai, skola sudaro 12 307,64 Lt (t. 3, b. l. 24)

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje nurodytas aplinkybes, taip pat į atsakovo pradelstų skolų dydžius, sudarytus susitarimus dėl skolų atidėjimo ar atsisakymo nuo dalies reikalavimų, vertindamas juos į įmonės balansą įrašyto turto vertės kontekste, sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad įmonė pagal esamą finansinę padėtį negali atsiskaityti su kreditoriais (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų (ĮBĮ 9 str. 5 d. 1 p. ir 2 p.). Nesant duomenų, jog įmonės finansinė situacija šią dieną atitinka ĮBĮ reglamentuotą nemokumo sąvoką, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra pagrindo kelti bankroto bylą atsakovui UAB „Sabenavita“ ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje numatytais pagrindais, todėl skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.