- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2008-11-27
- Bylos Nr.
- 1A-152-401-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Furmanavičius (pirm.), Jurgis Kiškis, Arvydas Stankus
- Nuteistasis
- G. G.
- Nukentėjusysis
- A. K.
- Civilinis ieškovas
- A. K.
- Advokatai
- Neringa Milašienė
Pranešėjas J.Furmanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-152-401/08
2.4.6.4.1.; 1.1.2.1.
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
2008 m. lapkričio 27 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Furmanavičiaus, teisėjų Jurgio Kiškio, Arvydo Stankaus, sekretoriaujant Rūtai Baltušninkaitei, Vaivai Tamkutonienei, Vitai Beleckaitei, Vidai Butiškienei, Vaidai Pupšytei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajam G. G. (G. G.), jo gynėjui advokatui Neringai Milašienei, nukentėjusiajai A. K.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. K. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007-12-22 nuosprendžio, kuriuo G. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d. 25 MGL (3125 Lt) bauda.
Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. K. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2000-01-25 iki 2003-02-14, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę – atliko rūsio, esančio po A. K. priklausančia ir E. S. gyvenamąja patalpa, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, griovimo, rekonstravimo, statybos darbus. Šiuos darbus atliko neturėdamas reikiamų leidimų, suderinimų, projekto. Dėl neteisėtų G. G. darbų iškilo avarinė grėsmė gyvenamojo statinio konstrukcijoms ir gyvenamojoje patalpoje gyvenančių asmenų sveikatai ir gyvybei, buvo padaryta didelė žala A. K. ir E. S. teisėms ir teisėtiems interesams, garantuotiems ir įtvirtintiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, garantuojančiame nuosavybės neliečiamumą, bei 28 straipsnyje, įpareigojančiame asmenis įgyvendinant ir naudojantis savo teisėmis laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos įstatymų, nevaržyti kitų žmonių svarbiausių teisių.
Nuteistasis G. G. skundžia šį Kauno miesto apylinkės teismo 2007-12-22 nuosprendį, prašo jį panaikinti, kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nesant nusikaltimo požymių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d. Nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Baudžiamajame įstatyme savavaldžiavimas priskiriamas prie nusikaltimų valdymo tvarkai, nusikaltimo objektas – valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, papildomas objektas - konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai. Tačiau nei kaltinime buvo nurodyta, nei nuosprendyje nustatyta, kokiais įstatymais ir teisės aktais nustatytos tvarkos buvo nesilaikyta, kokia tvarka buvo pažeista ir kur ji reglamentuota. Skunde nurodoma, kad LR BK 294 str. 1 d. dispozicija reikalauja pasekmių – didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams, tačiau nuosprendyje padaryta išvada, jog įrodymų visuma patvirtina, kad apeliantas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę ir padarė žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams, nepatvirtinta nei vienu konkrečiu įrodymu kokio dydžio žala buvo padaryta.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiajai A. K. žala nepadaryta, nes išėjimas iš rūsio į bendro naudojimo laiptinę ir į lauką yra namo (duomenys neskelbtini) priklausinys, kuris niekada nepriklausė A. K.. Išėjimu iki 2000-05-12 naudojosi G. G., O.V. S. iki tol, kol nukentėjusioji savavališkai užmūrijo praėjimą. Neįvertinta ir tai, kad rūsyje nuo drėgmės išvirtus sienai, nukentėjusioji net kelerius metus nedarė kanalizacijos remonto, ko pasėkoje atsirado konstrukcijų avarinė būklė, neleido šių darbų atlikti kitiems.
Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas, pripažindamas, kad jis savavaldžiavo nurodė tik įrodymus, kuriais grindė kaltę, bet nenustatė kokia kaltės forma ji pasireiškė. Savavaldžiavimas yra tyčinis nusikaltimas, tačiau tyčios nebuvo. Prakiurus A. K. butui priklausančiam kanalizacijos vamzdžiui, buvo plaunama pertvarinė siena ir nuotekomis semiamos rūsio patalpos, priklausančios apeliantui. Nuteistasis kreipėsi į Senamiesčio butų ūkio tarnybą, kurios atstovas 1999-12-10 apžiūros akte nurodė, kad apžiūrėjus Kaune, (duomenys neskelbtini) buto vonios patalpą ir po ja esančio (duomenys neskelbtini) buto rūsio patalpą, nustatyta, kad kanalizacijos vamzdynas nesandarus, nuotekos plauna pertvarinę sieną ir už sienos esantį užpilą. Dalis pertvarinės sienos išgaubta, paremta atramomis. Buto Nr. 9 vonios kambario perdengimas drėgnas. Dalis perdengimo betoninė, dalis medinė. Reikalingas kanalizacijos vamzdyno remontas atkarpoje nuo buto Nr. 9 perdangos iki stovo ir nuo stovo iki lauko tinklo (t. 3 b.l. 8).
Nuteistasis taip pat nurodo, kad 2000-01-21 vėl kreipėsi į Senamiesčio butų ūkio tarnybą, kurios viršininkas ir energetikas surašė aktą, patvirtinantį, jog nukentėjusiosios vonios grindų perdengime atsirado drėgmė iš nesandarių tualeto, vonios ir praustuvo vietų, ir, kad atlikti kanalizacijos remonto darbus, reikalinga atidengti buto Nr. 9 vonios grindis (t.3, b.l. 9). Buvo bandoma tartis su nukentėjusiąja dėl kanalizacijos vamzdyno remonto darbų 2000-02-03 per notarą pasiunčiant jai pareiškimą (t.3, b.l. 114), 2000-03-21 registruotu laišku su įteikimu (t.3, b.1.115-116), 2000-04-18 registruotu laišku (t.3, b.l. 100-101). Apeliantas A. K. siuntė pareiškimus, siūlydamas imtis rūsio lubų ir kanalizacijos vamzdyno remonto. 2000-01-25, dalyvaujant Senamiesčio butų ūkio tarnybos viršininkui, sudaryta sutartis dėl susidėvėjusio kanalizacijos vamzdyno atkasimo ir žemių išnešimo darbų atlikimo G. G. jėgomis ir lėšomis (t.3., b.l. 10), o 2000-04-13, dalyvaujant Santakos butų ūkio tarnybos direktoriaus pavaduotojui ir Senamiesčio butų ūkio tarnybos viršininkei bei šios tarnybos atstovui, buvo surašyti aktai dėl kanalizacijos remonto atlikimo A. K. lėšomis ir jėgomis (t.l, b.l. 53), dėl raktų perdavimo (t.3, b.l. 102), tačiau visais atvejais nukentėjusioji atsisakė pasirašyti ir atlikti kanalizacijos vamzdyno remontą. Remonto nesiruošė atlikti ir Butų ūkio tarnyba, kuriai priklausė prisidėti prie kanalizacijos vamzdyno remonto, nes antrame aukšte (virš A. K. buto) tuo metu buvo neprivatizuotas butas. Kadangi 2000 metų pradžioje rūsio pertvarinė 120 mm pločio sienelė, išsigaubusi nuo kanalizacijos nuotekų, pradėjo dalimis virsti į G. G. rūsio patalpą, jis buvo priverstas gelbėti savo turtą - prasikasti iki susidėvėjusio vamzdyno, visą paplautą kanalizacijos turiniu žemę išnešti ir išvežti, apvynioti kanalizacijos vamzdžius, statyti po jais statines. Nei Santakos nei Senamiesčio butų ūkio vadovai, matę situaciją vietoje, nenurodė nei G. G., nei A. K. (tam atvejui, jei darbus būtų atlikusi nukentėjusioji), jog reikalingas koks nors leidimas. Specialistas J. R. teismo posėdžio metu parodė, kad buvo avarinė būklė ir leidimo avarinei būklei likviduoti nereikia (t.7, b.1.41). Šie nuteistojo manymu išvardinti įrodymai patvirtina, jog nuo 1999-05-10 iki 2000-05-12 (tol kol buvo rūsio R-4, R-5, R-6, R-7 patalpų savininku (t. 3 b.l. 18-19), jis tik siekė teisėtais būdais išsaugoti savo turtą, o tai reiškia, kad negalėjo suvokti pavojingos nusikalstamos veikos pobūdžio ir juolab nenorėjo, kad atsirastų avarinė grėsmė gyvenamojo statinio konstrukcijoms ar gyvenamojoje patalpoje gyvenančių asmenų sveikatai ir gyvybei bei nesiekė, kad atsirastų žala. Byloje surinkti ir išvardinti įrodymai patvirtina, jog nukentėjusioji A. K. ilgą laiko tarpą, vengdama remontuoti kanalizacijos vamzdyną, neleisdama jo tvarkyti apeliantui, vėliau-V.O. S., sukėlė avarinę būklę bei padarė žalą O.V. S. turtui: rūsyje supuvo medinės grindys ir nepataisomai buvo sunaikintas apsaugos signalizacijos centrinis pultas. O.V. S. ir apeliantui buvo priteista iš A. K. žala už sugadintą signalizaciją (t.3 b.l. 107-108).
Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas šališkai išdėstė, vertino įrodymus, kuriais nuosprendyje grindė jo kaltę, neatliko jų analizės, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes (BPK 305 str. l d. 2 p.). Taip pat nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 255 str. 1 d., t.y. nagrinėjimo teisme ribas, nes aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant įtariamuoju, patvirtino, kad neturėjo leidimo kasimo darbams, negali įrodyti kaltės, nes savavališku žemės kasimu nebuvo kaltinamas.
Nuteistasis savo apeliaciniame skunde analizuoja nukentėjusiosios, specialistų, liudytojų parodymus, nurodydamas, kad:
Žemesnės instancijos teismas
- nukentėjusiosios A. K. parodymai, kuriais teismas grindė nuosprendį, neįrodo jo kaltės, nes aplinkybė, jog „1999 metais rugpjūčio mėnesį keičiau vamzdyną, „pakabinau vamzdyną palubėje", turėdamas tikslą praplėsti patalpas“, absoliučiai nesusijusi su pareikštu kaltinimu ir tuo teismas taip pat pažeidė nagrinėjimo teisme ribas (LR BPK 255 str. l d.). Teismas, ištyręs ir įvertinęs nukentėjusiosios A. K. parodymus, jog „IR-1 patalpą G. G. išdidino iki 6 kv.m, įrengė plokštę, atstatė mūrinę pertvarą“ neturėjo pagrindo laikyti juos nuosekliais, nes jie yra paneigti kitais byloje surinktais įrodymais: specialisto J. R., liudytojų O.V. S., Ž. G. parodymais, 2002-12-16 darbų pridavimo aktu, kurį pasirašė Ž. G. (t.3 b.l. 99), darbo sutartimi, sudaryta tarp O.V. S. įgalioto Ž. G. ir V. K. (t.3. b.l. 96), prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitu Nr. 2871051 (t.3, b.l. 98), PVM sąskaitomis-faktūromis, pasirašytomis Ž. G. (t.3, b.l. 93-95, 97), patvirtinančiais, jog rūsio patalpų konstrukcijų avarinės būklės likvidavimo darbai, įrengiant metalinę perdangą bei sumūrijant suirusią sieną, atlikti O.V. S. įgalioto asmens Ž. G. pagal suderintą su Kultūros vertybių apsaugos departamento vadove rūsio patalpos konstrukcijų avarinės būklės likvidavimo techninį projektą ir išduotą leidimą avarinės būklės likvidavimui L-66. 2003-02-14 konstrukcijų avarinės būklės likvidavimo darbų, atliktų pagal techninį projektą priėmimo aktas, įrodo, ne tik kad darbus priėmė valdžios atstovai, bet ir aplinkybę, nurodytą 3 šio akto punkte, jog išmatavus rūsio patalpos plotį ir ilgį matmenys neviršija projektinių dydžių <...>.Natūroje patalpos plotas nepadidėjo (t. 1, b.l 105);
- nepagrįsta teismo išvada, kad jo kaltę įrodo specialisto J. R. parodymai. J. R. teisme paaiškino, kad rūsyje buvo avarinė būklė, o leidimo avarinei būklei likviduoti nereikėjo, kad jis siūlė A. K. atlikti darbus iš jos buto, bet ji nesutiko, jog būtų vykdomi iš viršaus (t.y. iš A. K. buto), darbus vykdyti iš apačios buvo rizikinga. Jis kartu su V. D. paruošė gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Kaune rūsio patalpų konstrukcijų avarinės būklės likvidavimo techninį projektą (t.3. b.1.3-7), atliko darbų techninę priežiūrą. A. K. vonios kambario grindys nebuvo įgriuvusios, įtrūkimų nesimatė, pamatai nebuvo išgriauti, špižinis kanalizacijos vamzdynas buvo pakeistas į plastikinį. Darbai rūsyje buvo atlikti pagal techninį projektą ir projekto pagrindu išduotą leidimą Nr. L-66. Komisijai nustačius, kad darbai buvo atlikti pagal projektą 2003-02-14 buvo pasirašytas priėmimo aktas (t.l, b.l. 105), kas įrodo, jog darbai rūsio patalpose, likviduojant avarinę būklę, buvo atlikti teisėtai, nepažeidžiant nukentėjusiosios interesų, ir nepadarant jai kokios nors žalos. Eksperto J. R. parodymai, kad darbams vadovavo ne apeliantas, bet jo sūnus (t.4, b.l. 91) patvirtina, jog darbus rūsyje organizavo rūsio patalpų savininkės V.O. S. įgaliotas Ž. G. (t.7, b.1.40-44);
Žemesnės instancijos teismas
- teismas nepagrįstai nustatė, kad jo kaltę įrodo liudytojo S. J. parodymai apie tai, jog, kai jis pirmą kartą nuvyko, rado šlapią sieną bei prakiurusį kanalizacijos vamzdyną, kad apsilankius vėliau rado iškastą patalpą, paramstytą betoną, kad fekalijos varvėjo apie du metus, kad dėl lėšų trūkumo savivaldybė neprisidėjo prie kanalizacijos darbų atlikimo. Šie parodymai tik patvirtina, jog apeliantas jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Teismas nuosprendyje neteisingai ir nepagrįstai vertino liudytojo S. J. parodymus, jog darbai padaryti pačių gyventojų be jokių leidimų (t.4, b.l. 95);
- teismas nepagrįstai nustatė, kad jo kaltę įrodo liudytojo A. R. parodymai, jog 1999 m. gruodžio mėnesį G. G. kvietimu buvo atvykęs į namo rūsį, matęs, kad kanalizacija netvarkinga, sienelė buvo pasvirusi, kad surašė aktą, nurodė, jog reikia iškasti žemes aplink vamzdyną, kad kanalizacijos vamzdynui grindyse kertama vaga. Šie parodymai tik patvirtina apelianto nekaltumą;
- teismas negalėjo jo kaltės grįsti liudytojos O.V. S. parodymais, nes O.V. S. paliudijo, kad ji ir G. G., kaip sutuoktiniai negyvena apie 10 metų, ji atpirko iš G. G. pusę rūsio patalpų, kurios turėjo atskirą įėjimą į rūsį. Įėjimą A. K. užmūrijo, jos rūsio patalpos po A. K. vonia, atsiradus problemų dėl kanalizacijos vamzdyno, ji kreipėsi į nukentėjusiąją, bet ši galvojusi, jog tvarkys butų ūkis. Surašė įgaliojimą sūnui, davė jam pinigų remontui, sūnus vykdė darbus, prižiūrimas eksperto J. R.;
- teismas nepagrįstai nustatė, kad jo kaltę įrodo liudytojo Ž. G. parodymai, jog praėjus pusmečiui nuo patalpų rūsyje pirkimo, pajuto smarvę, pamatė, kad juoduoja dailylentės, jas nulupus matėsi, jog įlinkusi sienelė nuo žemių, prisotintų kanalizacijos nuotekų iš nesandaraus kanalizacijos vamzdyno, einančio iš A. K. vonios kambario. Pranešė A. K., prašė tvarkytis, bet ji nurodžiusi, jog neturi pinigų. Buvo sudaryta sutartis dėl vamzdyno sutvarkymo, prašoma leisti atlikti darbus iš viršaus, bet nukentėjusioji atsisakė. Išlinkusi sienelė išvirto, o ne buvo išgriauta. Padėjo išgriuvusią sienelę išardyti ir išnešti žemę su fekalijomis. Nuo 2000-05-12 turėjo O.V. S. įgaliojimą tvarkyti jos turtą. Šie parodymai neįrodo ir negali įrodyti apelianto kaltės;
- teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodęs, jog jo kaltę įrodo liudytojos I. V. parodymai, kad Kultūros vertybių apsaugos departamentas, gavęs pranešimą, jog savavališkai iškasti žemės sluoksniai, nustatė, jog G. G. prasikasė iki prakiurusio kanalizacijos vamzdyno. Liudytoja apeliantą laikė pažeidėju, nors atlikus archeologinį vertinimą buvo nustatyta, jog žemės sluoksnis buvo suardytas iki G. G. kasimo darbų, t.y. „vykdant pastato statybą senais laikais“. Kasimo darbai buvo reikalingi nustatant iš kur randasi drėgmė. Nustačius, jog kanalizacijos vamzdynas yra surūdijęs, buvo atkasta patalpa. Buvo atliekama ekspertizė, ją atliko J. R., kuris paruošė projektą, kad neįvyktų avarija. Iš pažeidėjo pareikalavo likviduoti pažeidimus, likvidavimo darbus atliko G. G., buvo išduotas leidimas, iškilo avarinė grėsmė - pakibo namo pamatai. Plyšiai lubose atsirado ne dėl kasimo darbų. Liudytojos parodymai, kad G. G. atliko avarinės būklės likvidavimo darbus, yra paneigti kitais byloje surinktais įrodymais - eksperto J. R., liudytojų O.V. S., Ž. G. parodymais, darbų priėmimo aktu (t.l, b.1.105). Liudytojos parodymus, jog G. G. buvo išduotas leidimas kaip pažeidėjui, paneigia rašytinis įrodymas- leidimas, kuriame nurodyta, jog jis išduotas ne tik G. G., bet ir O. V. S. (t.l, b.1.148);
- teismas nuosprendyje nepagrįstai jo kaltę grindė liudytojų S. K., V. V. bei A. N. parodymais, nes jų parodymai yra visiškai nereikšmingi.
Šalies argumentai
Nuteistasis skunde teigia, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog 2000-08-25 Statinio techninės ekspertizės akte (t.l, b.1.147) nurodyta aplinkybė, kad ekspertizė atlikta G. G. užsakymu, negali įrodyti jo kaltės savavaldžiaujant, t.y. atliekant rūsio, esančio po A. K. priklausančiu vonios kambariu, griovimo, rekonstravimo bei statybos darbus. Šiame ekspertizės akte ekspertas J. R. nurodė, jog „kanalizacijos vamzdynai ir 9-ame bute esantys santechnikos prietaisų vamzdynai yra nesandarūs, pradėjo drėkti dalis rūsio perdangos, pertvara skirianti rūsį nuo kanalizacijos įvado zonos, nuotekomis prisisotino kanalizacijos vamzdyno užpylimo gruntą. Nuotekos patenka po pastato pamatais, plauna iš po jų gruntą, pamatai drėksta. Pastato pamatai šioje zonoje yra supleišėję ir deformavęsi. Atidengus iš rūsio pusės kanalizacijos vamzdyną, matosi, kad jo tolesnė eksploatacija yra negalima, duota išvada, jog pastato (duomenys neskelbtini) buto vonios patalpos santechninių prietaisų pajungimo ir nuotekų kanalizavimo vamzdynai yra susidėvėję ir nesandarūs. Nuotekų vandenys patenka į 8-ojo buto rūsio zoną, drėkina perdangą, pastato pamatus, plauna iš po jų gruntą.<....> Tolesnė 9-ojo buto santechninės įrangos eksploatacija yra negalima, nes gali sukelti šios pastato dalies konstrukcijų avarinę būklę“ bei rekomendacijos „remonto darbai gali būti vykdomi pateiktomis sutarties tarp 8-o ir 9-o butų sąlygomis“, įrodo ne G. G. kaltę atlikus savavaldžiavimą, bet aplinkybę, jog dėl A. K. netvarkymo jos vonioje esančių santechninių prietaisų vamzdynų pajungimo bei nuotekų vamzdyno, nuotekos pateko į O.V. S. rūsį ir tuo buvo daroma žala jos turtui, bei buvo daroma žala gyvenamajam namui (perdangai ir pastato pamatams).
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai nusprendė, jog Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio leidimas Nr. L-66 (t.1, b.l. 148) buvo išduotas tik G. G., nes teismui bylos nagrinėjimo metu nepavyko nustatyti, kas papildomai leidime įrašė O.V. S. pavardę. Byloje esančio leidimo nuorašas yra tinkamai patvirtintas ikiteisminį tyrimą atlikusio pareigūno, be to, leidimas buvo išduotas parašius O. V. S. prašymą (t.5, b.l. 4-5), todėl leidimo teisėtumas negali teismui kelti abejonių. Aplinkybė, jog leidimas išduotas vykdyti rūsio patalpos avarinės būklės likvidavimą, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, negali patvirtinti G. G. kaltės, atlikus be leidimo kokius tai griovimo, statybos, rekonstrukcijos darbus adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Teismas nevertino aplinkybės, jog leidimą išdavė valdžios institucijos valdininkė, kuri žinojo ir buvo mačiusi faktinę padėtį bei turėjo pareigą leidime nurodyti tikslų darbų atlikimo adresą, o ne tą, kuris buvo nurodytas O.V. S. ir G. G. prašyme išduoti leidimą. Tokia valdžios institucijos valdininkės klaida bei netinkamai atliekamos pareigos, nesuradimas Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritoriniame padalinyje O.V. S. ir G. G. prašymo išduoti leidimą ir leidimo originalų negali būti nuteistojo kaltės įrodymu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neteisėtai nuteistojo kaltę grindė ir uždarosios akcinės bendrovės „Įraža“ atliktu konstrukcijų avarinės būklės likvidavimo projektu, kad projektas buvo užsakytas ne tik O.V. S., bet ir nuteistojo - G. G. vardu, bei konstatavo, jog G. G. bei O.V. S. įgalioti asmenys darbus atliko po gretimo - 20-ojo namo patalpomis. Teismas šališkai vertino šį įrodymą, nes ne G. G. atliko šį projektą, o bendrovė „Įraža“, kurios specialistams nekilo abejonių, nurodant objekto adresą.
Nuteistojo nuomone, jo kaltės, atlikus neteisėtus griovimo, statybos rekonstrukcijos darbus negali įrodyti ir kiti nuosprendyje teismo nurodyti įrodymai: 2002-09-13 statinių ir inžinerinės įrangos būklės tyrimo aktas (t.l, b.l. 60), administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. 3 2002-02-09 protokolas (t.l, b.1.15), Seimo kontrolieriaus pažymos, 2004-03-30 Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio raštas Nr. 10, nes juose nurodytos aplinkybės prieštaringos bei paneigtos apelianto nurodytais įrodymais.
Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis nuteistasis teigia, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. numatyta, kad teismas savo išvadas turi grįsti įrodymais, kurie įvertinami, remiantis LR BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismas, tik išvardijęs, bet netyręs ir neįvertinęs byloje surinktų įrodymų, neturėjo pagrindo jais pagrįsti apelianto kaltę. Prokuroro suinteresuotumą bylos baigtimi patvirtina aplinkybės, jog bylos nagrinėjimo metu jis palaikė abstraktų ir nesuprantamą kaltinimą, kaltinimo pakeitimuose nebuvo nurodyti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas ir tuo buvo grubiai pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 219 str. nuostatos, o tuo pačiu pažeista ir LR BPK 7 str., 22 str. 3 d. reikalavimai, nes apeliantas nežinojo ir nesuprato, kuo buvo kaltinamas, todėl bylos nagrinėjimo teisme metu neturėjo tokių pačių teisių kaip kaltinimas, t.y. teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Prokuroro šališkumą rodo ir pačios nukentėjusiosios patvirtinimas teismo posėdžio metu, kad prokuroras jai teikdavo teisines konsultacijas ne darbo vietoje bei daugkartiniai prokuroro prašymai taikyti suėmimą, kaltinamajam gulint ligoninėje. Apylinkės teismo jam paskirtą griežčiausią kardomąją priemonę panaikino aukštesnysis teismas.
Žemesnės instancijos teismas
Baudžiamojo kodekso 2 str. 3 d. nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o to paties straipsnio 4 d. nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
Nuteistojo nuomone nuosprendyje išvardinti įrodymai neįrodo ir negali įrodyti jo kaltės, pagal baudžiamosios teisės doktriną, nuosprendis turi būti pagrįstas faktais, o ne prielaidomis. Visos abejonės, jei jų negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
Nukentėjusioji A. K. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti dalyje dėl jos civilinio ieškinio atmetimo, tenkinti civilinį ieškinį ir priteisti iš nuteistojo G. G. 14 920 litų turtinei žalai ir 20 000 litų neturtinei žalai atlyginti, iš viso 34 920 litų.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji nurodo, kad nuteistasis, turėdamas tikslą į savo namo Nr. 20b rūsio patalpas padaryti įėjimą per gretimo, t.y. namo Nr. 20 rūsį tam, kad savo namo įėjimą į rūsį uždaryti ir tas patalpas panaudoti kitai paskirčiai savo tikslams, savavališkai išgriovęs namus skiriančios sienos dalį, iškasė žemes po svetimu namu, t.y. po A. K. butu, išardė pertvarą, įgilino patalpą po namo Nr. 20 pamatais iki savo namo (Nr. 20b) pamatų gylio, kas sukėlė namo Nr.20 konstrukcinius pažeidimus bei įlūžo A. K. buto grindys, ir tai negalėjo nesukelti turtinės bei neturtinės žalos. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pripažinęs G. G. kaltu, padarius jam inkriminuotą, Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, nustatęs, kad dėl jo neteisėtų veiksmų iškilo avarinė grėsmė ne tik gyvenamojo statinio konstrukcijoms, bet ir gyvenamoje patalpoje gyvenančių asmenų A. K., E. S. sveikatai ir gyvybei, pripažinęs, kad nuteistasis savo nusikalstama veika padarė didelę žalą A. K. ir E. S. teisėms ir teisėtiems interesams, visiškai nepagrįstai netenkino nukentėjusiųjų civilinių ieškinių. Teismas prieštaraudamas byloje surinktiems įrodymams, atmetė civilinį ieškinį nepagrįstai motyvuodamas ne tik tuo, kad, žalos konkretus dydis nepagrįstas neginčytinais įrodymais, bet ir pripažino, jog žala pakankamai atlyginta.
Turtinės žalos dydžiui pagrįsti 2004-12-07 buvo atlikta ir teismui pateikta statinio techninė-ekonominė ekspertizė, kurios akte Nr.12-1324 nurodyta, kad žala, susidariusi dėl vykdytų įrūsinimo darbų, po patalpa (duomenys neskelbtini), Kaune, sudaro 11 470 Lt (t.3, b.l. 136-137). Šios ekspertizės metu atlikta tiriamų mazgų fotofiksacija, sudaryta ir prie minimo akto pridėta sąmata žalos nustatymui 2004-07-01 kainomis. Už minimos ekspertizės atlikimą apeliantė sumokėjo 500 Lt, tai patvirtinantis kvitas ir sąskaita-faktūra buvo pateikti teismui. Šiais dokumentais teismas abejoti neturėjo pagrindo. Žala padaryta dėl nusikalstamų G. G. veiksmų, o bendras gyvenamojo namo nusidėvėjimas neturi reikšmės civilinio ieškinio dydžiui. Šias sumas patvirtinantys paminėti dokumentai buvo pateikti kartu su 2004-12-08 papildomu civiliniu ieškiniu (t.3, b.l. 132).
Nukentėjusioji savo apeliaciniame skunde nurodo, kad Santakos butų ūkis buvo paruošęs sąmatą kanalizacijos stovui sutvarkyti. Stovą nukentėjusioji sutvarkė savo lėšomis. Už kanalizacijos stovo remontą statybininkui A. Ž., dirbančiam pagal patentą Nr. A 0469477, sumokėjo 250 Lt, medžiagoms išleista 200 Lt. Teismas nepagrįstai atmetė šias išlaidas motyvuodamas tuo, kad neaišku kokie ir kur konkrečiai buvo atlikti darbai, už kuriuos sumokėta, nors byloje yra 2002-05-23 aktas, kuriame nurodyta konkreti vieta, t.y. nukentėjusiosios butas bei atskirais punktais įvardintos sunaudotos medžiagos ir detalės (t. 1, b.l. 57).
Skunde taip pat nurodoma, kad nepagrįstai teismas rėmėsi prielaida, kurią nuteistasis pateikė kaip gynybos versiją, jog nukentėjusiosios A. K. buto grindys ne įlūžo, o buvo prakapotos. G. G. 2000 metais iškasus žemes po A. K. butu bei po butu esančių namo pamatų dalimi iki jo namo pamatų gylio, išgriovus pertvaras, buvo pažeistos namo Nr. 20 konstrukcijos, įlūžo nukentėjusiosios virtuvės grindys. Grindys pradžioje įlūžo 2002-04-27. Šios aplinkybės įvertintos Centro policijos komisariato atliktame tyrime, priimant 2002-10-16 nutarimą atsisakyti kelti baudžiamąją bylą. Grindys nebuvo sutvarkytos, todėl 2002-09-13 komisija, sudaryta iš Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos vertybių apsaugos departamento (KVAD) Kauno teritorinio padalinio atstovų, apžiūrėjusi namo rūsį nustatė, kad: „iki šiol nelikviduota pastato konstruktyvo avarinė grėsmė, buto Nr. 9 grindys gali bet kuriuo metu įlūžti"(raštas Nr. 376, t.2, b.l. 23).
Nukentėjusioji savo skunde taip pat nurodo, kad jos motina E. S., gimusi 1926 m., 2002-10-15 įkrito į duobę, atsiradusią po grindų įlūžimo ir lengvai susižalojo. Medicinos ekspertė nustatė jai padarytas poodines kraujosruvas, odos nubrozdinimus smakre, dešinio kelio srityje (t.2, b.l. 25). Nors teismas motyvuoja, kad ekspertė nepasisakė dėl sužalojimų pobūdžio ar galimo šių sužalojimų padarymo mechanizmo, bet abejoti, kad įlūžus grindims ir 76 m. amžiaus moteriai įkritus į duobę, šių sužalojimų pobūdis ar padarymo mechanizmas prieštarautų nukentėjusiosios nurodytoms aplinkybėms bei ekspertės nustatytiems sužalojimams, nėra pagrindo, apie tariamą mamos susižalojimą prie kokių nors kitų aplinkybių, byloje jokių duomenų nėra. Be to, ekspertei minėti klausimai ir nebuvo užduoti.
Įlūžusių grindų atstatymas kainavo 500 Lt. Nukentėjusiosios nuomone, teismas atsisakydamas tenkinti civilinį ieškinį nepagrįstai vadovavosi nuteistojo G. G. pateikta versija, kad rūsio patalpų, esančių po nukentėjusiosios gyvenamąja patalpa, sutvarkymui jis turėjo 14 549,80 Lt išlaidų, nes tokių duomenų nėra, o jei ir jie būtų, civilinio ieškinio klausimo išsprendimui tai negalėtų turėti reikšmės, kadangi G. G. griovimo ir statybos darbus, įsiveržęs į svetimo namo rūsio patalpas, atliko savavališkai, neteisėtai, neturėdamas reikiamų leidimų (t. 1, b.l. 19), už tai buvo baustas administracine tvarka (t. 1, b.l. 102, 131-132) ir įpareigotas likviduoti jų pasekmes.
Grindų atstatymas, advokato paslaugos (2000 Lt), kitos išlaidos bendroje sumoje sudaro 14 920 Lt, nukentėjusiosios nuomone, yra realios, beveik visos pagrįstos rašytiniais dokumentais ir turėjo būti priteistos iš kaltojo asmens. Neturtinei žalai atlyginti buvo prašoma 10 000 Lt. Nukentėjusioji E. S. taip pat prašė priteisti 10 000 Lt. Nukentėjusioji ir jos motina patyrė psichologinį spaudimą, dvasinius sukrėtimus, grasinimus, smurtą, fizinį skausmą, įtampą ir baimę, o neturtinės žalos ieškinių atmetimo motyvų teismas net nenurodė. Nukentėjusiosios patyrė pasekmes ir dėl nuolat užteršiamo oro, kas buvo patvirtinta Kauno visuomenės sveikatos centro tyrimo išvada- žiemos metu bute dulkių koncentracija viršijo apie 13 kartų, formaldehido apie 1,5 karto. Nukentėjusiosios motina dėl nuteistojo veiksmų apsinuodijo anglies monoksidu, buvo kviečiama greitoji medicininė pagalba. Ilgai trunkantis konfliktas, neteisėti nuteistojo veiksmai pagreitino nukentėjusiosios motinos mirtį, kuri mirė 2006-12-07. Nukentėjusioji tapo E. S. teisių perėmėja.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas civilinį ieškinį, nepagrįstai nurodė, kad apeliantė ignoravo Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio nurodymus.
Žemių iškasimas ir taip atsiradusi rūsio patalpa po nukentėjusiosios butu, kuria ji naudojasi, negali būti teismo vertinama, kaip G. G. turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai, nes darbai buvo atlikti neteisėtai, už tai jis buvo baustas, o Savivaldybės plėtros departamento urbanistikos skyriaus rašte nurodyta, kad netikslinga patalpą užpilti žemėmis, nes tai pasunkintų patekimą prie inžinerinių tinklų. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2003-04-24 rašte Nr.7-65-K nurodyta, kad baigus avarinės būklės likvidavimo darbus, G. G. minėtą patalpą turi palaisvinti. Kauno miesto savivaldybė neleido ir neketina leisti greta esančio gyvenamojo namo Nr. 20 b gyventojams naudotis IR 1 patalpa, kuri yra gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) priklausinys. Tai patvirtina tiek Senamiesčio butų ūkio tarnybos viršininko 2002-05-09 raštas Nr.K-58, tiek Kauno m. savivaldybės mero 2002-12-30 raštas Nr. K-125/6. Nukentėjusioji nurodo, kad nuteistasis iki šiol žalos ar bent jos dalies jokia forma neatlygino, todėl teismo išvada ir apie tai, kad nukentėjusiajai padaryta žala pakankamai atlyginta - neatitinka tikrovės bei bylos aplinkybių, civilinis ieškinys, jį teismui nepagrįstai atmetant, išspręstas netinkamai.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį, jo gynėją, prašiusius nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios skundą atmesti, nukentėjusiąją, prašiusią jos skundą tenkinti, nuteistojo skundą atmesti, prokurorą, prašiusį nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios skundą tenkinti, sprendžia, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl nuteistojo G. G. apeliacinio skundo.
Kolegija išanalizavusi pirmos instancijos teismo ištirtus įrodymus bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad nuteistasis G. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d.- savavaldžiavimą nuteistas nepagrįstai, kadangi netinkamai buvo kvalifikuota jo nusikalstama veika, todėl kolegija sutinka su nuteistojo skundo argumentais, kuriais teigiama, kad šio nusikaltimo jis nepadarė.
Apylinkės teismas nustatė, kad G. G. laikotarpyje nuo 2000-01-25 iki 2003-02-14, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę – atliko rūsio, esančio po A. K. priklausančia ir E. S. gyvenamąja patalpa, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, griovimo, rekonstravimo, statybos darbus. Šiuos darbus atliko neturėdamas reikiamų leidimų, suderinimų, projekto. Dėl neteisėtų G. G. darbų iškilo avarinė grėsmė gyvenamojo statinio konstrukcijoms ir gyvenamojoje patalpoje gyvenančių asmenų sveikatai, gyvybei, buvo padaryta didelė žala A. K. ir E. S. teisėms ir teisėtiems interesams, garantuotiems ir įtvirtintiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, garantuojančiame nuosavybės neliečiamumą, bei 28 straipsnyje, įpareigojančiame asmenis įgyvendinant ir naudojantis savo teisėmis laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos įstatymų, nevaržyti kitų žmonių svarbiausių teisių.
LR BK 294 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Šio straipsnio dispozicijoje nustatyta ginčijama – tariama teisė laikoma tokia asmens teisė, kurią asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko priklausančia jam ar kitam asmeniui, kurio interesais jis veikia. Savavaldžiavimo nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai. Įstatymų leidėjas nustatydamas atsakomybę už savavaldžiavimą saugo tvarką, kurios laikantis asmenys įgyvendina savo teises ir konkrečias asmenų teises, teisėtus interesus, kurie pažeidžiami vykdant savavaldžiavimą. Savavaldžiavimas negali būti padaromas nesant ginčijamos arba pripažįstamos, bet tikros ar tariamos teisės ir nepažeidžiant saugomų abiejų objektų. Kaltininkui įgyvendinant pripažįstamą arba ginčijamą teisę, jo veiksmai, prieštaraujantys tų teisių įgyvendinimo tvarkai, nukreipiami prieš tikrą ar tariamą pareigą turintį nukentėjusįjį. Šiuo konkrečiu atveju nukentėjusioji A. K. jokios pareigos prieš nuteistąjį G. G. neturėjo, todėl savavališki kaltininko G. G. veiksmai negali būti laikomi savavaldžiavimu.
Pirmos instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad nuteistojo nusikalstama veika pasireiškė tuo, kad jis vykdė ginčijamą savo tariamą teisę – atliko rūsio, esančio po A. K. priklausančia ir E. S. gyvenamąja patalpa, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, griovimo, rekonstravimo, statybos darbus. Tokia teismo išvada neatitinka tikrovės, nes iki G. G. nusikalstamų veiksmų pradžios nebuvo rūsio po A. K. priklausančia ir E. S. gyvenamąja patalpa, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, todėl negalėjo būti atlikti jo griovimo, rekonstravimo, statybos darbai. Faktą, kad po A. K. priklausančia gyvenamąja patalpa nebuvo rūsio pripažįsta tiek nuteistasis G. G., tiek nukentėjusioji A. K.. Tai patvirtina apklausti liudytojai G. B., S. J., A. R., A. N., I. V., specialistai J. R., Z. B., byloje esantys dokumentai.
Nuteistasis G. G. neneigia, kad tvarkant susidėvėjusį ir nesandarų kanalizacijos vamzdyną, esantį po A. K. priklausančia gyvenamąja patalpa, reikėjo prie jo prieiti, todėl buvo iškastos ir išneštos žemės, prisisotinusios fekalijomis. Iš nesandaraus kanalizacijos vamzdyno nuotekos pateko į šalia esantį, buvusios sutuoktinės O.V. S., rūsį ir buvo daroma žala jos turtui bei gyvenamojo namo perdangai, pamatams.
Nuosprendyje nurodoma, kad būtent dėl šių neteisėtų G. G. darbų iškilo avarinė grėsmė gyvenamojo statinio konstrukcijoms ir gyvenamojoje patalpoje gyvenančių asmenų sveikatai ir gyvybei, buvo padaryta didelė žala A. K. ir E. S. teisėms ir teisėtiems interesams, garantuotiems ir įtvirtintiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, garantuojančiame nuosavybės neliečiamumą.
Tokiu būdu teismas nustatytomis pripažino dvi faktines aplinkybes, kurios iš esmės prieštarauja viena kitai. Prieštaravimas pasireiškia tuo, jog teismas nurodo, kad G. G. atliko rūsio griovimo, rekonstravimo, statybos darbus, tačiau kaip neginčytinai nustatyta byloje, po A. K. priklausančia ir E. S. gyvenamąja patalpa, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, tokio rūsio nebuvo. Tai prieštarauja sekančiai nuosprendyje nustatytai aplinkybei, jog avarinė grėsmė gyvenamojo statinio konstrukcijoms ir gyvenamojoje patalpoje gyvenančių asmenų sveikatai ir gyvybei, didelė žala A. K. ir E. S. teisėms ir teisėtiems interesams buvo padaryta būtent iškasus žemes ir įrengiant rūsį. Po A. K. priklausančia gyvenamąja patalpa esantis plotas nebuvo jos nuosavybė, todėl nepagrįstai apylinkės teismas pripažino, kad buvo padaryta didelė žala A. K. ir E. S. teisėms ir teisėtiems interesams, garantuotiems ir įtvirtintiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, garantuojančiame nuosavybės neliečiamumą. Naujai sukurta patalpa nepriklausė nei G. G. nei kam nors kitam, nes jos, iki iškasant nuteistajam, nebuvo (t.4 b.l.155-157).
Nukentėjusioji A. K. parodė, kad G. G. atliekamų darbų eigoje butas deformavosi, nes buvo iškasta žemė po juo, ko pasėkoje įrengta nauja patalpa.
Iš specialistės Z. B. paaiškinimo nustatyta, jog rūsiai anksčiau po šiais namais nebuvo įrengiami dėl Nemuno potvynių. Norint iškasti rūsį reikėjo padaryti drenažą.
Nors G. G. neigia iškasęs žemes po A. K. priklausančia gyvenamąja patalpa, nes tai neva padarė O.V. S. įgaliotas asmuo Ž. G. ir kiti jo samdomi asmenys, tačiau šis jo skundo teiginys atmestinas, kaip nepagrįstas, nes byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą.
Nukentėjusioji A. K. parodė, kad ji matė G. G. kaitinant smalą ir vaikščiojant į rūsį su kibiru, iš jo automobilio į rūsį buvo nešamos statybinės medžiagos.
Specialistas J. R. paaiškino, kad, jis ruošė projektą avarinei būklei likviduoti. Po A. K. priklausančiu butu buvo iškastos žemės, todėl grindys kabojo, tačiau nebuvo įgriuvę. Prižiūrėjo kaip buvo atliekami darbai, šiame procese bendravo su G. G., jo sūnumi Ž. G..
Iš 2000-08-25 statinio techninės ekspertizės akto Nr.2000-08/3A nustatyta, kad ekspertizė atlikta G. G. užsakymu (t.l, b.1.147) .
Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio 2002-03-18 leidime Nr.L-66 nurodyta, jog leidžiama G. G. vykdyti rūsio patalpos konstrukcijų avarinės būklės likvidavimą adresu (duomenys neskelbtini), Kaune (t.l, b.1.148).
Paminėtų, bei kitų byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad atliekant darbus po A. K. priklausančia gyvenamąja patalpa dalyvavo nuteistasis G. G.. Nors ir lieka nepaneigta prielaida, jog galėjo dalyvauti Ž. G. ir kiti asmenys, tačiau jų atsakomybės klausimas nenagrinėjamas.
Kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas teisingai nustatė, kad G. G. laikotarpyje nuo 2000-01-25 iki 2003-02-14, po A. K. priklausančia ir E. S. gyvenamąja patalpa, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, atliko griovimo, rekonstravimo, statybos darbus neturėdamas reikiamų leidimų, suderinimų, projekto.
G. G. veiką padarė laikotarpyje nuo 2000-01-25 iki 2003-02-14, t.y. galiojant senajam Lietuvos Respublikos Baudžiamajam kodeksui (1961 m. redakcija, toliau 1961 m. LR BK), kadangi naujasis Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas, patvirtintas 2000-09-26 įstatymu (toliau 2000 LR BK) įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.
1961 m. LR BK 215 str. buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už statybos taisyklių pažeidimą, t.y. už gyvenamojo namo (arba jo dalies), ūkinio ir buitinio pastato ar kitokio įrenginio savavališką statymą, tai yra statymą arba perstatymą, neturint nustatyto leidimo ir reikiamai patvirtinto projekto, taip pat esminį nukrypimą nuo projekto arba šiurkštų pagrindinių statybos normų ir taisyklių pažeidimą, jeigu šie veiksmai padaryti po to, kai kaltininkui buvo pritaikytos administracinės nuobaudos už šiuos pažeidimus - baudžiama laisvės atėmimu iki vienerių metų, arba pataisos darbais tam pačiam laikui, arba bauda.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija konstatuoja, kad būtent šio 1961 m. LR BK 215 straipsnio dispozicijoje nurodytus požymius pilnai atitinka G. G. padaryta veika. Šis 1961 m. LR BK 215 straipsnis reglamentavo atsakomybę už gyvenamojo namo (arba jo dalies), ūkinio ir buitinio pastato ar kitokio įrenginio statybos techninio normavimo dokumentų, pagrindinių principų, dokumentų rengimo, tvirtinimo, taikymo tvarkos taisyklių pažeidimą. Taigi, jis iš esmės nustato atsakomybę už individualių ar daugiabučių gyvenamųjų namų statybos taisyklių pažeidimą.
Šio nusikaltimo tiesioginis objektas yra nustatyta valdymo tvarka, šiuo konkrečiu atveju tai yra įstatymais ar kitais teisės aktais nustatyta statybos tvarka. Nusikaltimo objektyviosios pusės požymis – veika pasireiškia alternatyviais veiksmais: 1) gyvenamojo namo (arba jo dalies), ūkininko ir buitinio pastato ar kitokio įrenginio savavališku statymu, t. y. statymu arba perstatymu, neturint nustatyto leidimo ir reikiamai patvirtinto projekto; 3 ) šiurkščiu pagrindiniu statybos normų ir taisyklių pažeidimu.
Gyvenamojo namo (arba jo dalies) ūkinio ir buitinio pastato ar kitokio įrenginio savavališku statymu, t.y. statymu arba perstatymu, neturint nustatyto leidimo ir reikiamai patvirtinto projekto laikytinas ir toks atvejis, kai pažeidžiamas architektūros, sanitarijos ir higienos, techninės normos bei kiti reikalavimai, nesilaikant statybos taisyklių individualus gyvenamasis namas ir jo priklausiniai pertvarkomi į kitos paskirties patalpas.
Kokie yra šiurkštūs pagrindinių statybos normų ir taisyklių pažeidimai, sprendžiama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes. Tokiais pažeidimais laikomi atvejai, kai dėl jų gali kilti statinio avarija, gali būti prarastos nekilnojamosios kultūros vertybės ir pan.
Subjektyviosios pusės požymis – kaltė gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta daromos veikos pavojingumą, žino, kad pažeidžia statybos taisykles ir nori taip elgtis. Statybos taisyklių pažeidimo subjektui nekeliami specialūs įstatymo reikalavimai, todėl juo gali būti pakaltinamas asmuo sulaukęs 16 metų.
Apylinkės teismas nustatė ir nuosprendyje nurodė visus paminėtame straipsnyje numatytus veikos požymius, t.y. kad G. G. laikotarpyje nuo 2000-01-25 iki 2003-02-14, neturėdamas reikiamų leidimų, suderinimų, projekto, savavališkai atliko griovimo, rekonstravimo ir kitus statybos darbus po A. K. priklausančia ir E. S. gyvenamąja patalpa, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, įrengdamas rūsio patalpą, dėl ko iškilo avarinė grėsmė gyvenamojo statinio konstrukcijoms.
Tai blanketinė norma, todėl detalesnis veikos apibūdinimas yra ne straipsnio dispozicijoje, bet kituose įstatymuose. G. G. 2000-01-25 pradėdamas remonto darbus, namo esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, kuris priskirtas nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos zonai, pažeidė tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo (1997-06-26 d. redakcija Nr. I-1240) 15 str. 2 d. 4 p. reikalavimus, kad asmenys privalo nustatyta tvarka gauti apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimus pastatams rekonstruoti, remontuoti, paskirčiai pakeisti ar nugriauti. Taip pat pažeidė šio įstatymo 18 str. 2 d. reikalavimus, kad leidimus statyti ir griauti statinius, priskirtus nekilnojamosioms kultūros vertybėms, taip pat statyti statinius tų vertybių apsaugos zonose išduoda apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnyba tik po to, kai Kultūros vertybių apsaugos departamentas išduoda leidimą šiems darbams, reikalavimus.
Šiuos G. G. padarytus pažeidimus neabejotinai patvirtina byloje ištirti įrodymai.
Iš Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio viršininkės 2002-02-09 surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo nustatyta, kad G. G. likviduodamas netvarkingų kanalizacijos įrengimų avarinę būklę, savavaliai pasikasė po A. K. priklausančia patalpa, vamzdyno tvarkymo tikslu išardė kapitalinę rūsio sieną, atverdamas vamzdyną. Darbai buvo atlikti be Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio derinto projekto ar programos bei be leidimo. Pastatas stovi Nekilnojamosios kultūros vertybės U15 teritorijoje. G. G. buvo įpareigotas likviduoti susidariusią prieš avarinės grėsmės būklę, prieš tai atlikus statinio techninę ekspertizę. Jos pagrindu paruošti konstrukcijų avarinės būklės likvidavimo projektą, jį suderinti su Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritoriniu padaliniu ir darbus natūroje atlikti gavus leidimą įstatymų numatyta tvarka (t.1 b.l. 15). Šis administracinio teisės pažeidimo bylos sprendimas nebuvo skundžiamas, nuteistasis jo neginčija ir apeliaciniu skundu.
Liudytojas G. B. parodė, kad jis surašė aktą, nes G. G. savavališkai išardė kanalizacijos vamzdyną (t.4 b.l.93).
Apie G. G. dalyvavimą atliekant minimus darbus rūsyje patvirtino liudytojas V. V. (t.4 b.l.151-152).
Be šių ir kitų aukščiau nurodytų liudytojų tai, jog žemių kasimo darbus atliko G. G. patvirtina ir jo paties sudarytas bei pasirašytas dokumentas, kuris adresuotas A. K.. Jame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, jog jis išardė savo rūsio apdailą ir išmėžė sunkvežimį fekalijų (t.1 b.l.51).
Ir nors vykdant paminėtus nurodymus G. G. užsakymu buvo atlikta statinio techninė ekspertizė (t.3 b.l.3-7), bei Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinis padalinys 2002-03-18 G. G. ir O.V. S. išdavė leidimą Nr. L-66 rūsio patalpos konstrukcijų avarinės būklės likvidavimui, tačiau po to turėjo būti gautas leidimas iš savivaldybės, kaip to reikalavo tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos Statybos Įstatymo (2001-11-08 d. redakcija Nr. I-1240) 23 str., reglamentuojantis statybos leidimų išdavimų tvarką.
Nuteistasis neigia žinojęs, kad jam dar reikėjo gauti ir savivaldybės leidimą, kadangi jo niekas apie tai neįspėjo, be to jo manymu avarinės būklės likvidavimui savivaldybės leidimas buvo nereikalingas. Tokia nuteistojo pozicija neatleidžia jo nuo atsakomybės. Be to, tiek minėtame administracinio teisės pažeidimo protokole, tiek pačiame Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio 2002-03-18 leidime Nr. L-66 buvo minima, jog statybos darbus atlikti galima tik gavus leidimus įstatymų nustatyta tvarka.
Kolegija konstatuoja, kad G. G. padarė 1961 m. LR BK 215 str. dispozicijoje numatytą statybos taisyklių pažeidimą, t.y. neturėdamas nustatyto leidimo ir reikiamai patvirtinto projekto, nuo 2000-01-25 atlikdamas remonto darbus, rūsyje namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, kuris priskirtas nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos zonai, pažeidė tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo (1997-06-26 d. redakcija Nr. I-1240) 15 str. 2 d. 4 p., reikalavimus, kad asmenys privalo nustatyta tvarka gauti apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimus pastatams rekonstruoti, remontuoti, paskirčiai pakeisti ar nugriauti ir 18 str. 2 d. reikalavimus, kad leidimus statyti ir griauti statinius, priskirtus nekilnojamosioms kultūros vertybėms, taip pat statyti statinius tų vertybių apsaugos zonose išduoda apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnyba tik po to, kai Kultūros vertybių apsaugos departamentas išduoda leidimą šiems darbams, ko pasėkoje iškilo avarinė grėsmė gyvenamojo statinio konstrukcijoms. 2002-03-18 gavęs Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio 2002-03-18 leidimą Nr. L-66 rūsio patalpos konstrukcijų avarinės būklės likvidavimui, tačiau neturėdamas savivaldybės leidimo, toliau tęsdamas nurodyto rūsio remonto ir rekonstrukcijos darbus pažeidė Lietuvos Respublikos Statybos Įstatymo (2001-11-08 d. redakcija Nr. I-1240) 23 str., reglamentuojančio statybos leidimų išdavimo tvarką, reikalavimus.
Iš apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies nesimato, kad apylinkės teismas priimdamas nuosprendį svarstytų klausimą dėl to ar teisminio nagrinėjimo metu galiojusios normos yra švelnesnės ar griežtesnės, negu nusikaltimo padarymo metu galiojęs įstatymas, nors 2000 m. BK 3 str. teismą įpareigoja šį klausimą svarstyti. Pirmos instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį G. G. atžvilgiu visiškai nesprendė baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu klausimo, nenustatė koks tuo metu galiojusio 1961 m. LR BK specialiosios dalies straipsnis numatė atsakomybę už G. G. inkriminuojamą veiką ir kuris baudžiamasis įstatymas, priimtas 1961 metais ar 2000 metais, nuteistojo atžvilgiu turėjo būti taikomas.
Baudžiamųjų įstatymų taikymo, pasikeitus įstatymams, klausimus reguliuoja 2000 m. BK 3 str., kurio 1 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. 1961 m. BK 7 str. 2 d. ir 2000 m. BK 3 str. 2 d. nustato, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią.
Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 38 “Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu” 10 p. išaiškino, kad tęstinio arba trunkamojo nusikaltimo padarymo atveju nusikaltimo padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytas veikas. Tačiau minėtų nusikaltimų padarymo atvejais veika kvalifikuojama pagal įstatymą, galiojusį tuo metu, kai nusikalstama veika buvo pabaigta arba nutraukta. Todėl atsižvelgiant į tai kas pasakyta, ir į tai, kad šią veiką G. G. padarė laikotarpyje nuo 2000-01-25 iki 2003-02-14, jo padaryta veika turi būti kvalifikuojama pagal tuo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą, tai yra 1961 m. Baudžiamąjį kodeksą, nes šis kodeksas galiojo iki 2003 m. balandžio 30 d.
Kolegija spręsdama baudžiamojo įstatymo taikymą, pasikeitus įstatymams nustatė: nusikalstamos veikos padarymo laiką, įstatymą, galiojusį padarant nusikalstamą veiką, įstatymus, kurie vėliau pakeitė šį įstatymą ir atliko jų analizę, palygino padarant nusikalstamą veiką ir vėliau galiojusius įstatymus.
1961 m. LR BK 215 straipsnio sudėtyje buvo numatyta administracinė prejudicija. Tai būtinas šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymis. Todėl baudžiamoji atsakomybė galima tik tuo atveju, jei už statybos taisyklių pažeidimą kaltininkui jau du kartus buvo taikyta administracinė nuobauda pagal veikos metu galiojusio LR ATPK 159 str. redakciją ir nesuėjo vienerių metų terminas, kuriam pasibaigus laikoma, kad asmeniui ji nebuvo paskirta.
Nuo 2003 05 01 įsigaliojo naujas 2000 metų LR Baudžiamasis kodeksas. Ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyko jau galiojant 2000 LR BK. Šio kodekso 3 str. 2 d. nustato, kad įstatymas naikinantis veikos nusikalstamumą, švelninantis bausmę ar kitaip palengvinantis padariusio nusikalstamą veiką asmens teisinę padėtį turi grįžtamąją galią. Tai reiškia, kad esant išvardintoms aplinkybėms taikomas naujas įstatymas. Atsižvelgiant į tai būtina nustatyti ar 2000 m. LR BK G. G. padaryta veika yra kriminalizuota. Veikos nusikalstamumą panaikina toks įstatymas, kuriame nebenumatyta buvusios nusikalstamos veikos sudėtis arba sumažinta jos sudėtis, numatant naujus arba atsisakant buvusių jos sudėties požymių, dėl to tam tikros veikos tampa nenusikalstamomis. Naujame 2000 m. LR BK nėra nei tiesiogiai nei netiesiogiai nustatyto nusikaltimo už statybos taisyklių pažeidimą, t.y. nusikalstamos veikos, už kurią baudžiamoji atsakomybė buvo numatyta 1961 m. LR BK 215 str. Taigi priėmus 2000 m. LR BK ši veika tapo nenusikalstama, t.y. buvo dekriminalizuota. Priešingai nei 1961 m. BK naujajame 2000 BK nebenumatytos veikos, už kurias atsakomybė atsiranda tik esant administracinei prejudicijai. Tai reiškia, kad tokia išraiška buvusių pavojingų veikų sudėtys yra dekriminalizuotos. Administracinis nusižengimas, kad ir kiek kartų jis padaromas, savo pavojingumu negali peraugti iki nusikalstamos veikos pavojingumo lygmens.
Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, nuteistojo G. G. veika turėjo būti kvalifikuojama pagal 1961 m. LR BK 215 str. ir vadovaujantis 2000 m. LR BK 3 str. 2 d. įtvirtintu įstatymo galiojimo laiko atžvilgio principu, G. G. apylinkės teismas privalėjo išteisinti, nes padaryta veika dekriminalizuota.
Dėl nukentėjusiosios A. K. apeliacinio skundo.
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji prašo tenkinti jos civilinį ieškinį ir priteisti iš nuteistojo G. G. 14 920 litų turtinei žalai ir 20 000 litų neturtinei žalai atlyginti, iš viso 34 920 litų.
Baudžiamojoje byloje visiškai ar iš dalies patenkinti civilinį ieškinį galima tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį (LR BPK 115 str. 1 d.).
LR BPK 115 str. 3 d. 2 p. numatyta, kad jeigu kaltinamasis išteisinamas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Tokiu atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Dėl nurodytos priežasties kolegija negali išspręsti civilinio ieškinio klausimo iš esmės, todėl visiškai nenagrinėja nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. K. apeliacinio skundo argumentų, nesprendžia civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio klausimų, nes išreikštų savo išankstinę nuomonę. Nukentėjusiosios A. K. apeliacinis skundas buvo paduotas tik dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.
Teismas, remiantis išdėstytu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 3 str. 2 d., BPK 3 str. 1 d.1 p., 115 str. 3 d. 2 p., 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Nuteistojo G. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno miesto apylinkės teismo 2007-12-22 nuosprendį panaikinti, ir priimti naują nuosprendį G. G. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 294 str. 1 d. (2000 m.redakcija) išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, jos pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.