Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudž. byla Nr. 1A-231-190/2013

Teisėjas Gediminas Viederis Teisminio proceso kategorija: 1-02-3-00004-2012-5

2013 m. balandžio 10 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo-nukentėjusiojo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

M. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas visuomenės informavimo priemonės, interneto portalo (duomenys neskelbtini) redaktoriumi, 2012 m. sausio 25 d. paskelbė publikaciją „(duomenys neskelbtini)“, kurioje yra neatitinkanti tikrovės, nukentėjusįjį žeminanti ir šmeižianti informacija: „Paklaikusiomis akimis ir garsiu riksmu pasižymėjęs vyriškis – tai garsusis M. K., kuris gyveno prie N. V. namų beveik pusę metų, „saugodamas“ mergaitę“, „Vėliau net pati D. K. dukros teta A. S. nesuprato, ko tie treningais apsirengę vyriškiai, kaip M. K. ar K., vos ne metus trindavosi aplink N. V. namus, vis įkalbinėdami V. šeimą duoti jiems kokios nors neteisėtos veiklos“, „Dabar paaiškėjo, kad M. K. bylą prižiūrėjo VSD, ir kad minėti piliečiai galimai vykdė VSD nurodymus“.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, konstatavo, jog kaltinamojo A. D. veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymių visumos, todėl A. D. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiojo M. K. civilinį ieškinį paliko nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja A. S. patvirtino, kad ji kalbėjosi su A. D., 2012 m. balandžio 25 d. teismo posėdyje parodė, kad V. K. prašydavo neteisėtos veiklos, kad „turi planą chuliganą su M. K., reikia tą daryti, mes pasitarėme, tą pasekti reikia, va atėjo kažkokia moteris, kurios vaikai išprievartauti“. Teisiamajame posėdyje liudytoja A. S. taip pat parodė, kad iš jos neteisėtos veiklos pats M. K. neprašė, tačiau minėtas V. K. prie V. namų gyveno apie metus laiko, jos teigimu, pastarasis prie namų pasiliko M. K. iniciatyva. Šios aplinkybės, teismo manymu, svarbios, vertinant kaltinamojo A. D. paskelbtos informacijos autentiškumą ir jo kaltės formą bei rūšį.

Kaip minėta, liudytoja A. S. patvirtino, kad neteisėtos veiklos iš jos prašė V. K.. A. D. straipsnyje, dėl kurio jam pareikštas kaltinimas, pastarasis asmuo taip pat minimas. Nukentėjusysis M. K. tokios veiklos neprašė ir nei A. S., nei V. neįkalbinėjo. Šioje vietoje A. D., teigdamas, kad A. S. nesuprato, ko tie treningais apsirengę vyriškiai, kaip M. K. (...), vos ne metus trindavosi aplink N. V. namus, vis įkalbinėdami V. šeimą duoti jiems kokios nors neteisėtos veiklos yra neteisus. Informacija, kiek ji susijusi su M. K., šioje dalyje neatitinka tikrovės. Vis dėlto, anot teismo, kaltininkas turi aiškiai suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir žemina kito asmens garbę. Šiuo atveju tokios išvados padaryti negalima.

Vertindamas inkriminuojamus teiginius apie tai, kad dabar paaiškėjo, kad M. K. bylą prižiūrėjo VSD, ir kad minėti piliečiai galimai vykdė VSD nurodymus teismas atsižvelgė į tai, kad, kaip jau buvo minėta, neteisinga informacija apie valstybės saugumo deprtamento ir M. K. galimą vaidmenį jau buvo paskelbta kitame internetiniame portale. Tačiau šios konkrečios informacijos pirminis šaltinis yra ne kaltinamasis A. D., todėl jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tokios informacijos paskleidimą.

Teismo posėdžio metu A. D. nurodė, kad informaciją apie prokuroro J. L. vykdytą veiklą prieš jį rado kažkokioje internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) , tačiau teisėjui A. Cininui, kuris pirmas nagrinėjo šia bylą, paprašius pateikti kokius nors duomenis apie tai, kad pirminis informacijos šaltinis yra ne A. D., kaltinamasis to nesugebėjo padaryti teigdamas, kad tos informacijos ten nebėra. Pabrėžia, kad A. D. įvardijus tas intenetines svetaines kaip informacijos šaltinį, asmeniškai jis (M. K.) patikrino jas ir išskyrus nusikalstamo turinio tekstų, nukreiptų prieš aukščiausius LR pareigūnus ir sovietinės simbolikos garbinimo, ten nebuvo.

Pabrėžtina, anot apelianto, ir tai, kad uždavus klausimą kaltinamajam, ar jo skelbiama informacija buvo tikrinama užklausus Generalinės prokuratūros, A. D. atsakė, kad ne, nes nematė tam reikalo, o tai aiškiai įrodo, kad A. D. skleidė melagingą informaciją tyčia.

Be to, teisėjas nutartyje rašo, kad pakartotinai apklausiama A. S. jau teigė, kad V. K. prašydavo neteisėtos veiklos, kad „turi planą chuliganą su M. K., reikia tą daryti, mes pasitarėme...“ , kad V. K. prie jų namų pasiliko M. K. iniciatyva ir šios aplinkybės yra svarbios vertinant A. D. paskelbtos informacijos autentiškumą ir jo kaltės formą bei rūšį, tačiau ši informacija yra melas, kadangi jokių ryšių su V. K. jis nepalaikė, jokių nurodymų jam neteikdavo ir jokių neteisėtų veikų su juo nevykdė, tai paaiškino ir teisėjui G. Viederiui ir paprašė iškviesti į apklausą minėta asmenį V. K., tačiau šis jo prašymas buvo atmestas. Teisėjas neatsižvelgė ir į tai, kad A. S. ir A. D. yra tos pačios partijos „(duomenys neskelbtini)“ kandidatai į LR Seimą, ir A. S. parodymus reikėjo vertinti kritiškai, bent jau juos patikrinti iškviečiant į apklausą V. K., o to nepadarius A. S. nenuoseklūs ir prieštaringi parodymai iš vis neturėjo būti vertinami, kadangi ji akivaizdžiai bandė padėti savo sąjungininkui kaltinamajam A. D.. Akivaizdu yra tai, kad jis neprašė jokios neteisėtos veiklos ir nebuvo (duomenys neskelbtini) nei pusę metų, nei metų ir tai A. D. buvo žinoma, kadangi jis betarpiškai bendravo su žmonėmis, kurie gyvena (duomenys neskelbtini) ir apie kurių namus jis neva trindavosi. Skleisdamas šią melagingą informaciją, apelianto manymu, jis turėjo vienintelį tikslą - jį paniekinti, pažeminti žmonių akyse, tuo pačiu ginti savo partijos lyderės N. V. žlungančią reputaciją, nes jo (M. K.) vieši pasisakymai apie galimas N. V. nusikalstamas veikas, jo liudijimai ikiteisminiuose tyrimuose prieš N. V. griauna ir „(duomenys neskelbtini)“ reputaciją, laikraščio redaktoriaus politines ambicijas, kenkia jo finansinei gerovei. Būtent tai ir iššaukė tokius A. D. nusikalstamus veiksmus. Pabrėžtina ir tai, kad A. D. pirmuosiuose teismo posėdžiuose teigė, kad neturi jokių politinių tikslų su partija „(duomenys neskelbtini)“ , tačiau ir šie jo teiginiai buvo melagingi, nes jis minėtos partijos sąrašuose buvo įrašytas kandidatu į LR Seimą.

M. K. atkreipia dėmesį į tai, kad teisėjas, vertindamas inkriminuojamus teiginius apie tai, kad dabar paaiškėjo, kad M. K. byla prižiūrėjo VSD, ir kad minėti piliečiai galimai vykdė VSD nurodymus, atsižvelgė į tai, kad ši informacija jau buvo paskelbta kitame internetiniame portale, bei VSD nurodymų vykdymas konkrečioje byloje (jei tokia ir būtų) negali žeminti asmens ar kitaip pakirsti pasitikėjimo juo, nes teisėsaugos instancijų užduočių vykdymas yra teisėta veikla, neatsižvelgė į konkretų nagrinėjamą atvejį, nes „(duomenys neskelbtini)“ redaktorius A. D. jau daugelį metų savo skaitovams formuoja neigiamą, netgi nusikalstamą VSD įvaizdį, paskutiniais straipsniais sieja VSD su mistiniu „pedofilu klanu“, todėl teisėjo vertinimas, kad tai legali veika ir tai negali žeminti ar pakirsti pasitikėjimo manimi yra nepagrįstas ir neteisingas.

Pabrėžtina, anot apelianto, ir tai, kad praėjus jau metams nuo melagingos informacijos paskleidimo ir jos skleidėjui A. D. aiškiai žinant (teismui oficialiai užklausus Generalinės prokuratūros ir apklausus A. S.), kad informacija neatitinka tikrovės, redaktorius nei savo valdomoje internetinėje svetainėje, nei laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ nepaneigė šios informacijos nors ne kartą teismo posėdžių metu buvo ta prašoma padaryti, tai akivaizdžiai įrodo redaktoriaus nenuoširdumą kalbant apie tai, kad jo veika yra netyčinė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje privatus kaltintojas-nukentėjusysis M. K. prašė skundą tenkinti, išteisintasis A. D. ir jo gynėjas – atmesti.

Privataus kaltintojo-nukentėjusiojo M. K. apeliacinis skundas atmestinas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – A. D., M. K., liudytojų A. S. ir A. V. parodymus, rašytinius įrodymus ir pagrįstai išteisino A. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių.

Šmeižtas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. yra tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Atsakomybė pagal šio straipsnio 2 dalį kyla tuomet, kai tikrovės neatitinkanti informacija paskleidžiama per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t.y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami. Žiniai taikomas tiesos kriterijus netaikomas nuomonei, tačiau jos autorius turi užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų.

Pažymėtina, jog A. D. nurodė, kad rengiant straipsnį „(duomenys neskelbtini)“ jis rėmėsi iš interviu su A. S. gauta informacija. Teisiamajame posėdyje A. S. patvirtino, kad M. K. su kitais asmenimis buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje, tai pat tai, kad jis buvo apsistojęs D. K. kambaryje apie savaitę. Be to, liudytoja patvirtino, kad V. K. metus buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje. Atsižvelgiant į šiuos A. S. parodymus, nėra pagrindo teigti, kad A. D. pateikė iš esmės neteisingą informaciją, t.y. pateikta informacija iš esmės atitiko tikrovę. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog šią informaciją, t.y. nurodydamas, kad M. K. gyveno prie N. V. namų beveik pusę metų, paskelbė per aštria forma, hiperbolizuodamas. Tačiau galima daryti išvadą, kad toks teiginys buvo pateiktas kaip visuomenėje susiklosčiusios faktinės situacijos bei A. S. pateiktos informacijos vertinimas, o ne kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija ir pats savaime nėra įžeidžiantis. Be to, kaip jau minėta aukščiau, iš A. S. parodymų seka, jog V. K. (duomenys neskelbtini) gatvėje buvo metus, todėl A. D. galėjo šią informacija sumaišyti, t,y. sąžiningai klysti. Tai, jog žodis saugodamas buvo įterptas į kabutes, nėra pagrindo teigti, jog tokiu būdu A. D. norėjo sumenkinti M. K. vykdomą veiklą, nes iš A. S. parodymų seka, jog tuo metu mergaitei jau buvo skirta apsauga, kas ir nurodyta straipsnyje, t.y. autorius tiesiog išreiškė savo nuomonę, kad atsižvelgiant į šią aplinkybę M. K. apsauga buvo nereikalinga.

Bylos duomenimis neįrodyta, kad A. D. aiškiai žinojo, kad informacija neatitinka tikrovės ir tai žinodamas paskelbė tą informaciją su tikslu pažeminti, paniekinti M. K. garbę ir orumą, nenustatyta, kad straipsnis buvo motyvuotas sąmoningo ketinimo pakenkti apeliantui, todėl išteisintojo M. D. veikoje nėra subjektyviųjų tiesioginės tyčios šmeižti ar pažeminti nukentėjusįjį požymių.

Liudytoja A. S., nors ir nenurodė, jog neteisėtos veiklos prašė konkrečiai M. K., tačiau pažymėjo, kad tokios veiklos prašė V. K., teigdamas, kad turi kažkokių planų su M. K.. Kolegija atkreipia dėmesį, kad M. K. ir V. K. yra pažįstami, ką teisiamajame posėdyje parodė ir A. S., teigdama, kad jie abu buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje prie V. namų ir elgėsi kaip minios organizatoriai. Taigi, atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad A. D., nurodydamas kad ne V. K., bet ir M. K. įkalbinėjo V. šeimą duoti jiems kokios nors neteisėtos veiklos, galėjo sąžiningai klysti.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. D. inkriminuojamą teiginį apie tai, kad dabar paaiškėjo, kad M. K. bylą prižiūrėjo VSD, ir kad minėti piliečiai galimai vykdė VSD nurodymus, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ši neteisinga informacija jau buvo paskelbta kitame internetiniame portale. A. D., būdamas žurnalistas ir savaitraščio redaktorius, interpretavo turimą informaciją, kurią laikė patikima. Abejoti informacijos patikimumu išteisintasis neturėjo pagrindo, kadangi informacija, kaip jau minėta, buvo publikuota kitame internetiniame portale. Apeliaciniame skunde M. K. akcentuoja, jog A. D. yra redaktorius, todėl negalėjo skelbti nepatikrinęs jį (M. K.) šmeižiančios informacijos, tačiau, kolegijos vertinimu, nors išteisintasis galimai ir turėjo patikrinti gautą informaciją, bet tai, jog jis to nepadarė, nes 2010-09-15 suklastotas LR Generalinės prokuratūros nutarimas atitiko visus šiam dokumentui keliamus reikalavimus, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog A. D. šią informaciją paskleidė veikdamas tiesiogine tyčia. Pažymėtina ir tai, kad pateikdamas skaitytojams šią informaciją A. D. vartojo žodį galimai, kas reiškia ne kategorišką, konstatuojantį teiginį, o tik prielaidą.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo manymu, įvertinus liudytojų, išteisintojo parodymus, rašytinę bylos medžiagą, konstatuotina, kad A. D. visą informacija, gautą tiek iš A. S., tiek iš kitų informacinių šaltinių, apie privatų kaltintoją M. K. suvokė kaip patikimą, neabejojo jos tikrumu bei savo nuomonės teisingumu. Būtent šių faktų, o ne prasimanymų pagrindu A. D. pasisakė apie M. K.. Informacija, kuria disponavo išteisintasis, kolegijos nuomone, buvo pakankamas pagrindas pateikti savo požiūrį į faktus bei duomenis, todėl jo veiksmuose nebuvo tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, tokiu būdu apšmeižti M. K..

Tai, kad apeliantas dėl A. D. parašytų žodžių, juos subjektyviai vertindamas, jaučiasi pažemintas ir apšmeižtas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad A. D. veiksmuose yra objektyvių bei subjektyvių nusikalstamos veikos požymių visuma, todėl apylinkės teismas pagrįstai kaltinamojo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

privataus kaltintojo-nukentėjusiojo M. K. apeliacinį skundą atmesti. Kolegijos pirmininkas Vladislavas Lenčikas Teisėjai Virginija Švedienė Jurgita Mačionytė Nuorašas tikras