Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MŪRAS“ atstovams uždarosios akcinės bendrovės „MŪRAS“ direktoriaus pavaduotojui A. Š., advokato padėjėjui Artūrui Melisiakui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MŪRAS“ ieškinį atsakovui S. Š. dėl darbo ginčo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokato padėjėjas Artūras Melisiakas palaikė ieškinyje išdėstytą poziciją, patikslino, jog į bylą įmonės pateikta pažyma apie atsakovo įmonei negrąžintų medžiagų sumą yra teisinga. Papildomai paaiškino, kad baigus darbus objektuose, vėliau jokios medžiagos nebuvo naudojamos, medžiagoms ir įrankiams saugoti objektuose buvo skiriami kabinetai, kitos patalpos, nuo kurių raktus turėjo atsakovas, atsakovas galėjo pateikti ataskaitą iki planinio jo hospitalizavimo, tačiau ataskaitas atsakovas pateikė tik po jo nedarbingumo, įmonė jo pareikalavo atsiskaityti dėl pateiktų ataskaitų, tačiau atsiskaityta nebuvo, kur buvo panaudotos medžiagos ar nukeliavo įrankiai nežinoma; įmonė padarydama vieno darbo užmokesčio dydžio išskaitą padengė tik dalį atsakovo padarytos žalos.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas įmonės direktoriaus pavaduotojas A. Š. papildomai paaiškino, kad skubiai vykdytiną Darbo ginčų komisijos sprendimo dalį dėl 492,49 Eur įvykdė, dėl to prašo priteisti šią sumą įmonei iš atsakovo; darbai objektuose buvo baigti prieš Kalėdas 2017 m., aktai pasirašyti 2018 m. sausio 5 d., tuo metu mokyklose medžiagų neturėjo likti, per pirmąsias dvi 2018 m. savaites atsakovas turėjo pateikti ataskaitas, tačiau to nepadarė; atsakovo nusiskundimų dėl vagysčių nebuvo; atsakovas pateikęs materialinę ataskaitą, ja nesidomėjo, inventorizacijoje nedalyvavo; netinkamus įrankius atsakovas turėjo atvežti į sandėlį, anksčiau tai darydavo retai; jei atsakovas medžiagų sunaudojo daugiau, turėjo tai įrodyti, paeskizuoti, paskaičiuoti, tačiau to nedarė; atsakovas pareigas vykdė aplaidžiai.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas.

Byloje ginčas kilo dėl įmonės padarytos išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. rugpjūčio 9 d. ieškovė ir atsakovas sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 09/2016, kurios pagrindu atsakovas dirbo įmonėje statybos vadovu (t. I, b. l. 110–112); 2016 m. rugpjūčio 9 d. ieškovė ir atsakovas sudarė materialinės atsakomybės sutartį (t. I, b. l. 113–114); 2018 m. gegužės 9 d. atsakovas su prašymu dėl darbo sutarties pabaigimo įforminimo ir neišmokėto darbo užmokesčio išieškojimo kreipėsi į Darbo ginčų komisiją (t. I, b. l. 101–102); 2018 m. gegužės 18 d. ieškovė nutraukė atsakovo darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (t. I, b. l. 110–112, 115–116); Darbo ginčų komisija sprendimu darbuotojo prašymą tenkino iš dalies, nurodė išieškoti darbuotojui iš įmonės 492,49 Eur išskaitą ir 492,49 Eur netesybas, nurodydama skubiai vykdyti sprendimo dalį dėl 492,49 Eur išieškojimo (t. I, b. l. 177–182).

Pagal DK 150 straipsnio 1 dalį, išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti daromos tik šio kodekso ar kitų įstatymų nustatytais atvejais.

Pagal DK 150 straipsnio 2 dalies 3 punktą, išskaitos gali būti daromos atlyginti žalai, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė darbdaviui.

Pagal DK 156 straipsnio 1 dalį, darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu. Tokios išskaitos dydis negali viršyti vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio net ir tuo atveju, jeigu buvo padaryta didesnė žala. Darbdavio nurodymas išieškoti šią žalą gali būti priimtas ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo žalos paaiškėjimo dienos.

Byloje nėra ginčo, kad įmonė vykdė statybos darbus Vilniaus Markučių lopšelyje–darželyje, Vilniaus „Laisvės“ gimnazijoje ir atsakovas, šiuose objektuose vykdydamas statybos vadovo pareigas, buvo materialai atsakingas už jam patikėtas materialines vertybes ir jų išsaugojimą. Teismo posėdžio metu šalys patvirtino, kad darbai šiuose objektuose buvo baigti 2017 m. gruodžio mėn. Bylos medžiaga patvirtina, kad pabaigus darbus objektuose atsakovas pateikė įmonei ataskaitas apie šiuose objektuose sunaudotas medžiagas (t. II, b. l. 3–26), 2018 m. gegužės 17 d. ieškovė, atlikusi inventorizaciją, nustatė atsakovui perduotų materialinių vertybių trūkumą 1 670,61 Eur sumai (t. I, b. l. 133–138), dėl ko išmokėdama galutinį atsiskaitymą darbuotojui įmonė išskaitė vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį (492,49 Eur) žalai atlyginti (t. I, b. l. 115, 187), su minėta išskaita darbuotojas nesutinka, manydamas, kad jis žalos įmonei nėra padaręs.

Iš byloje esančios medžiagos (t. I, b. l. 44–48, 50–57, 60, 62–76) nustatyta, kad atsakovui darbo santykių eigoje buvo perduodamos materialinės vertybės jas išduodant iš sandėlio bei jam pasirašant medžiagų išdavimo važtaraščiuose, be to, atsakovas įmonės vardu gaudavo prekes pagal sąskaitas–faktūras. Teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad už visas jam patikėtas materialines vertybes jis buvo atsakingas, bei tvirtino, kad viską įmonei grąžino, tačiau tokią atsakovo poziciją paneigia bylos medžiaga – iš į bylą pateiktų medžiagų vidinio judėjimo važtaraščių (t. I, b. l. 49, 58–59, 61) nustatyta, kad darbo santykių eigoje atsakovas įmonei grąžino tik dalį jam patikėtų materialinių vertybių, materialinių vertybių 349,35 Eur sumai jis negrąžino (t. I, b. l. 45–46, 48–54, 56–63, 65, 67–73, 75–76). Teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad jam buvo žinoma, jog, jo vertinimu, netinkamus įrankius, medžiagas (tame tarpe ir mažos vertės) jis turi grąžinti bei pasirašyti grąžinimo faktą patvirtinantį dokumentą, todėl, tuo atveju, jei jis įmonei materialines vertybes grąžino, tačiau grąžinimo akto ar kito dokumento, patvirtinančio materialinių vertybių grąžinimo įmonei faktą, nepasirašė, pats sau prisiėmė galinčias kilti neigiamas pasekmes. Ypatingai pabrėžtina tai, kad atsakovas įmonėje ėjo vadovaujančias – statybos vadovo – pareigas, todėl jo veiklos vertinimui taikomi aukštesni standartai ir griežtesni reikalavimai, tie patys kriterijai taikomi ir sprendžiant dėl jo atsakomybės. Taigi, teismas, įvertinęs visa tai, kas išdėstyta aukščiau, daro išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovės pažymoje (t. I, b. l. 32–33) nurodytus įrankius ir kitas darbo priemones 349,35 Eur sumai jis grąžino įmonei ir konstatuoja, kad šių materialinių vertybių atsakovas neišsaugojo, nors turėjo tokią pareigą, dėl ko ieškovė patyrė 349,35 Eur žalą.

Ieškovė taip pat teigė, jog vykdydamas darbus objektuose atsakovas pereikvojo 92,16 m² pakabinamų lubų su konstrukcija, dėl ko įmonė patyrė 873,55 Eur žalą. Savo teiginiams pagrįsti ieškovė pateikė įmonės buhalterės 2018 m. rugpjūčio 13 d. pažymą, minėtų objektų brėžinius su medžiagų kiekių paskaičiavimais bei šiuose paskaičiavimuose nurodomus dokumentus, kurių pagrindu atsakovas įsigijo ginčijamas medžiagas pakabinamų lubų su konstrukcija darbams atlikti (t. I, b. l. 32–43, 77–91). Atsakovas, nesutikdamas su ieškove, remiasi savo parengtais medžiagų sunaudojimo pagal gamybines normas apyrašais už 2018 m. vasario mėn. šiuose objektuose. Teismas pabrėžia, kad gamybinės normos yra tik planuojamos normos, kurios faktiškai sunaudotų medžiagų kiekio nepagrindžia. Teismo posėdžio metu šalys patvirtino, kad darbai objektuose buvo pabaigti 2017 m. gruodžio mėnesį, tačiau, kaip paaiškino ieškovės atstovas įmonės direktoriaus pavaduotojas A. Š., atsiskaitydamas už šiuose objektuose sunaudotas medžiagas įmonei atsakovas pateikė tik ataskaitas apie šiuose objektuose sunaudotas medžiagas (t. II, b. l. 3–26), tačiau jokių objektuose nepanaudotų ir įmonei priklausiusių medžiagų, įrankių negrąžino, ataskaitose nurodomų medžiagų kiekių darbuotojas nepaaiškino, atsakovo nusiskundimų dėl vagysčių nefiksuota – šių aplinkybių atsakovas teismo posėdžio metu neginčijo. Nagrinėjamu atveju atsakovas, pabaigęs darbus objektuose, turėjo pagrįsti visų įmonės vardu įgytų ir jam perduotų medžiagų kiekių faktinį sunaudojimą, paaiškinti, dėl kokių priežasčių atliekant darbus objektuose faktiškai buvo reikalingas ir sunaudotas didesnis jam perduotas medžiagų kiekis nei kad ieškovės apskaičiuoti faktiškai darbams reikalingi kiekiai, tačiau atsakovas tokių įrodymų, paaiškinimų nei įmonei, nei teismui nepateikė, ieškovės atliktų sunaudotų medžiagų kiekių paskaičiavimo neginčijo, savo paskaičiavimų, pagrindžiančių visų įgytų medžiagų sunaudojimą, nepateikė, todėl teismas daro išvadą, kad ieškovė įrodė, jog atsakovas pereikvojo 92,16 m² pakabinamų lubų su konstrukcija, dėl ko įmonė patyrė 873,55 Eur žalą.

Apibendrindamas aukščiau padarytas išvadas teismas konstatuoja, kad atsakovas vykdydamas statybos vadovo pareigas objektuose ir turėdamas pareigą išsaugoti jam patikėtas materialines vertybes bei jas naudoti racionaliai (t. II, b. l. 45–49), savo pareigas atliko nepakankamai rūpestingai, dėl ko neišsaugojo visų jam patikėtų įmonės materialinių vertybių bei neužtikrino pakabinamų lubų su konstrukcija racionalaus panaudojimo, dėl ko įmonė patyrė 1 222,90 Eur (349,35 Eur + 873,55 Eur) žalą. Taigi, nustatytos visos atsakovo atsakomybės sąlygos.

Nustatyta, kad darbuotojo vidutinis darbo užmokestis buvo 492,49 Eur (t. I, b. l. 187) ir būtent tokio dydžio išskaita buvo padaryta įmonės vadovo įsakymo pagrindu (nurodymu) (t. I, b. l. 115), išskaitos pagrindas paaiškėjo nuo inventorizacijos atlikimo, darbdavės nurodymas išskaitai duotas 2018 m. gegužės 18 d., kas atitinka DK 156 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Iš viso to, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad darbdavė išskaitą padarė teisėtai ir pagrįstai, todėl darbuotojo reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir tuo pagrindu netesybų priteisimo iš darbdavės yra nepagrįstas. Kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors nagrinėjamu atveju atsakovas buvo atleistas iš darbo 2018 m. gegužės 18 d. (t. I, b. l. 110–112, 115–116), o galutinis atsiskaitymas jam buvo išmokėtas 2018 m. gegužės 22 d. (t. I, b. l. 125), tačiau teismas įvertina tai, jog sprendime konstatuota daug didesnė atsakovo padaryta žala nei kad įmonė išskaitė, todėl, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, sprendžia, kad pagrindo netesyboms nėra.

Šalys teismo posėdžio metu patvirtino, jog įmonė įvykdė skubiai vykdytiną Darbo ginčų komisijos sprendimo dalį dėl 492,49 Eur sumos atsakovui sumokėjimo, todėl teismui pripažinus, kad darbuotojo reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir tuo pagrindu netesybų priteisimo iš darbdavės yra nepagrįstas, laikoma, jog atsakovas 492,49 Eur sumą iš įmonės gavo be teisinio pagrindo, todėl ši suma priteisiama ieškovei iš atsakovo (DK 233 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 373 straipsnis, 760 straipsnis).

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Pažymėtina, kad pagal naujojo DK (įsigaliojusio nuo 2017 m. liepos 1 d.) nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas ieškinį tenkinti – Darbo ginčų komisija ginčą nagrinėdama ikiteismine tvarka jį išnagrinėjo netinkamai, todėl teismas ginčą išnagrinėjęs iš esmės sprendžia, kad pagrindo tenkinti darbuotojo reikalavimus, teiktus Darbo ginčų komisijai ir jos patenkintus, nėra, todėl jie atmetami, ieškovei iš atsakovo priteisiama 492,49 Eur suma; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas įmonės apskųstoje teismui dalyje, kurioje buvo tenkinti darbuotojo reikalavimai, netenka galios; kitoje dalyje Darbo ginčų komisijos sprendimas yra įsiteisėjęs, nes darbuotojas teismui ieškinio/priešieškinio neteikė, nurodydamas, kad, jo vertinimu, Darbo ginčų komisija priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Teismas konstatuoja, jog teismo sprendimas yra priimtas ieškovės naudai, todėl teismas vertina, kad ieškovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą atsakovui nėra.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Ieškovė teismo prašė priteisti jai iš atsakovo jos patirtas ją atstovavusiam advokato padėjėjui sumokėtas 400 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu bei sumokėtą 30 Eur žyminį mokestį (t. I, b. l. 31, t. II, b. l. 33, 87–88). Teismas įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia ieškovei iš atsakovo 430 Eur (400 Eur + 30 Eur) bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Teismo patirtos pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovo nepriteisiamos, kadangi jis nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra atleistas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kad išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

nusprendžia:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MŪRAS“ ieškinį patenkinti visiškai.

S. Š. reikalavimus, teiktus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijai ir patenkintus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), atmesti.

Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje, kurioje buvo tenkinti S. Š. reikalavimai, laikyti netekusiu galios.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „MŪRAS“ (į. k. 221372760) iš atsakovo S. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 492,49 Eur (keturių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų ir keturiasdešimt devynių euro centų) sumą ir 430 Eur (keturių šimtų trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.