Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagal pareiškėjo G. R. pareiškimą, suinteresuoti asmenys Pravieniškių pataisos namai–atviroji kolonija ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas G. R. pagal 1988-04-26 Alytaus rajono liaudies teismo nutarimą, kuriuo jam buvo paskirtas priverstinis gydymas vieneriems metams, buvo gydomas Pravieniškių Gydomajame darbo profilaktoriume, jo apskaitos kortelėje nurodyta: priverstinio gydymo termino pradžia 1988-04-29; Kaišiadorių rajono liaudies teismas 1989-04-23 terminą pratęsė 2 mėnesiams; išleistas 1989-06-29 pasibaigus terminui (t. 2, b. l. 13, 17). Iš nuteistojo atlyginimo asmens kortelės nustatyta, kad pareiškėjas G. R., būdamas Gydomajame darbo profilaktoriume, dirbo ir 1988 m. gegužės-rugpjūčio mėnesiais bei 1989 m. sausio mėnesį gavo darbo užmokestį, tačiau socialinio draudimo įmokos už jį nebuvo mokamos (t. 1, b. l. 24-29). Valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos apkaitymo pažymos Nr. 5 priede „Duomenys apie asmens pajamas iki 1994-01-01 prily­gi­namas draudžiamosioms pajamoms“ laikotarpis nuo 1989-01-01 iki 1989-06-29 bei šiuo laikotarpiu gautos pajamos įskaityti į pareiškėjo G. R. darbo stažą netekto darbingumo pensijai apskaičiuoti (t. 1, b. l. 20). Iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų 2018-02-08 pažymos Nr. AP-(6.4)-25 nustatyta, kad pagal stacionarių pacientų registracijos knygos įrašą G. R. gydėsi Respublikinės Kauno Klinikinės ligoninės I neurochirurgijos skyriuje nuo 1989-01-17 iki 1989-02-07, jam buvo diagnozuota galvos smegenų trauma, ūminis periodas, vidutinio sunkumo forma, plaukuos galvos dalies muštinė žaizda, galvos smegenų sutrenkimas, gydymo stacionare ligos istorijos neišlikę (t. 1, b. l. 9). Iš VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus pateiktos pareiškėjo G. R. ligos istorijoje esančios epikrizės Nr. 813/89 nustatyta: pareiškėjas buvo gydomas nuo 1989-04-11 iki 1989-06-29; jis nurodė, jog 1989 m. sausio mėnesį GDP (Gydomajame darbo profilaktoriume) nukrito nuo laiptų; už pabėgimą iš zonos buvo pratęstas teistumo laikas (ligos istorija saugoma prie bylos nesuskaitmeninta). Pirmą kartą invalidumas/netektas darbingumas G. R. buvo nustatytas 1994-02-28, Invalidumo pažyma Nr. 12144 patvirtina, kad invalidumo priežastis – bendras susirgimas (t. 1, b. l. 144, 161-162). Vėliau G. R. dar 13 kartų buvo pakartotinai nustatinėjamas invalidumas/netektas darbingumas ir visais atvejai jo priežastis invalidumo pažymose bei darbingumo lygio pažymose nurodoma – bendros ligos, bendras susirgimas, ligos arba būklės (t. 1, b. l. 144-168).

Dėl nagrinėjamam įvykiui taikytino įstatymo

Šioje byloje pareiškėjas siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad galėtų gauti periodinę netekto darbingumo kompensaciją ir žalos atlyginimą dėl nelai­min­go atsitikimo kelyje iš darbo. Tokius santykius reguliuoja nuo 1997-09-01 galiojantis Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinasis įstatymas ir nuo 2000 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas. Kuris iš šių įstatymų taikytinas priklauso nuo įvykio, kuris gali būti vertinamas kaip nelaimingas atsitikimas, datos. Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinojo įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai. Kadangi pareiškėjas buvo sužalotas 1989-01-17, tai nagrinėjamam atvejui taikytinas būtent Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinasis įstatymas (toliau – Laikinasis Įstatymas). Būtent šio įstatymo taikymą nelaimingiems atsitikimams darbe, įvykusiems iki 1999 m. gruodžio 31 d., pripažįsta ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2008).

Dėl senaties termino taikymo

Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą pirmiausia atmestinas suinteresuoto asmens Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos atsiliepime nurodytas argumentas, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatomas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Nors pareiškėjas nesikreipė dėl žalos atlyginimo per trejus metus, tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to jis jau yra praradęs teisę į žalos atlyginimą po jo sveikatos sužalojimo darbe. CK 1.134 straipsnio 4 punktas nustato, kad ieškinio senatis netaikoma kitų įstatymų nustatytais atvejais. CK 6.288 straipsnio 2 dalis nurodo, kad jeigu teisę į žalos atlyginimą turintys asmenys kreipiasi dėl žalos atlyginimo praėjus trejiems metams nuo jos padarymo dienos, tai atlyginimas mokamas nuo kreipimosi dienos. Tokia taisyklė nustatyta ir Laikinojo Įstatymo 22 straipsnyje, kurio 1 dalis numato, kad žalos atlyginimas nukentėjusiajam mokamas nuo darbingumo netekimo (dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga) nustatymo dienos, jeigu dėl netekto darbingumo kompensacijos skyrimo kreipiamasi per 3 metus nuo teisės į kompensaciją atsiradimo dienos, o šio straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu nukentėjusysis dėl žalos atlyginimo kreipėsi praėjus trejiems metams nuo teisės į žalos atlyginimą atsiradimo dienos, žalos atlyginimas mokamas nuo kreipimosi dienos. Taigi, pareiškėjas yra praradęs teisę gauti žalos atlyginimą už laiką nuo darbingumo netekimo nustatymo dienos, nes nesikreipė per tris metus nuo žalos padarymo, tačiau turi teisę pretenduoti į žalos atlyginimą nuo kreipimosi dienos. Toks senaties termino taikymo išaiškinimas pateikiamas ir kasacinio teismo praktikoje, kur nurodama, kad fizinio asmens sveikata yra asmeninė neturtinė vertybė, todėl reikalavimams dėl šios teisės pažeidimo netaikoma ieškinio senatis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2006).

Dėl galimybės nustatyti juridinį faktą

Nepaisant to, kad pareiškėjo reikalavimui netaikoma ieškinio senatis, jo prašymas nustatyti juridinį faktą negali būti nustatytas tiek dėl to, kad negali sukelti teisinių pasekmių, tiek dėl to, kad neįrodytas pakankamais įrodymais.

Dėl galimybės nustatyti juridinį faktą teismo tvarka

Suformuotoje teismų praktikoje pažymima, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę. Tai reiškia, kad teismine tvarka negali būti nustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės, t. y. vien tik jų nustatymas nesukurs siekiamų teisinių padarinių. Kasacinio teismo suformuotoje praktikoje pabrėžiama, kad teismas, nustatęs, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatytas, turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jeigu jis jau buvo priimtas, – civilinę bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013).

Nagrinėjamai bylai svarbūs du nurodyto teisinio reguliavimo apsektai. Pirma, sveikatos pakenkimas pripažįstamas nelaimingu atsitikimu darbe ne savaime dėl to, kad jis įvyko, o tik tada, kai dėl nelaimingo atsitikimo darbuotojas netenka darbingumo. Pagal Laikinojo Įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, darbingumo netekimas – darbingumo netekimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba dėl susirgimo profesine liga, kuris yra išreiškiamas procentais. Pagal Laikinojo Įstatymo 12 ir 13 straipsnius, priklausomai nuo netekto darbingumo procentų išmokama arba vienkartinė, arba periodinė netekto darbingumo kompensacija. Tai reiškia, kad kompensacijai dėl sužalojimo darbe gauti turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp nelaimingo atsitikimo ir darbingumo netekimo. Kasacinis teismas pabrėžia, kad turi būti nustatyta, kuria dalimi darbingumo netekimas buvo nulemtas nelaimingo atsitikimo metu buvusių darbdavio veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2008). Šiuo atveju nustatyta, kad G. R. galvos trauma, dėl kurios jis prašo nustatyti nagrinėjamą juridinį faktą, buvo patirta 1989-01-17, tai patvirtina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų 2018-02-08 pažyma Nr. AP-(6.4)-25 apie jo gydymą neurochirurgijos skyriuje nuo 1989-01-17 iki 1989-02-07 dėl galvos dalies muštinės žaizdos (t. 1, b. l. 9). Tuo tarpu invalidumas/netektas darbingumas pirmą kartą G. R. buvo nustatytas 1994-02-28, tai patvirtina invalidumo pažyma Nr. 12144 (t. 1, b. l. 144, 161-162). Pažymėtina, kad po penkių metų nuo patirtos traumos nustatyto G. R. invalidumo priežastis 1994-02-28 invalidumo pažymoje Nr. 12144 nurodyta – bendras susirgimas (t. 1, b. l. 144, 161-162). Vėliau pareiškėjui dar 13 kartų buvo pakartotinai nustatinėjamas invalidumas/netektas darbingumas ir visais atvejai jo priežastis invalidumo pažymose bei darbingumo lygio pažymose nurodoma – bendros ligos, bendras susirgimas, ligos arba būklės (t. 1, b. l. 144-168). Taigi, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktus dokumentus, darbingumo netekimas pareiškėjui nustatytas tik praėjus penkiems metams nuo šioje byloje nagrinėjamo įvykio, o įgaliotos valstybės institucijos nustatė, kad jo darbingumo netekimo priežastis yra bendras susirgimas ir ligos, bet ne galvos trauma, kurią jis patyrė 1989-01-17 nelaimingo atsitikimo metu. Tai reiškia, kad nėra jokių įrodymų, kad tarp pareiškėjo netekto darbingumo, kuris yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo pagal Laikinąjį Įstatymą, ir 1989-01-17 įvykusio nelaimingo atsitikimo grįžtant iš darbo yra priežastinis ryšys. Todėl byloje nėra duomenų, leidžiančių pareiškėjo sveikatos pakenkimą, įvykusį 1989-01-17, pripažinti Laikinojo Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje ir 4 straipsnio 2 dalyje apibrėžtu nelaimingu atsitikimu grįžtant iš darbo, nes neįrodyta, kad būtent dėl šio nelaimingo atsitikimo pareiškėjas neteko darbingumo. Tai reiškia, kad net ir nustačius pareiškėjo prašomą nustatyti juridinį faktą, jis nesukeltų teisinių pasekmių, kurių siekia pareiškėjas, nes jo netekto darbingumo priežastimi nustatytas 1994-02-28 jam konstatuotas bendras susirgimas, o ne 1989-01-17 įvykusio nelaimingo atsitikimo grįžtant iš darbo metu patirta galvos trauma.

Akivaizdu, kad toks, 1989 metais galiojęs, teisinis reguliavimas reiškė, kad tarp pareiškėjo G. R. ir Pravieniškių gydomojo darbo profilaktoriumo buvo susiklostę administraciniai teisiniai santykiai, kuriems visiškai nebūdingi visi minėti darbo sutarties santykių požymiai, nes tarp priverstinai gydomo asmens ir įstaigos, kurioje jis priverstinai gydomas, susiklostydavo ne sutartiniai ir laisva valia grindžiami darbo santykiai, o priverstiniai administraciniai teisiniai santykiai, kuriuose abi šių teisinių santykių šalys dalyvaudavo ne savo noru ir laisva valia, o administracinių santykių pagrindu. Pažymėtina, kad priverstinis gydymas ir darbinis perauklėjimas (Įsako 1 punktas) buvo net tik administracinio poveikio priemonė (Įsako 16 punktas), kuri priverstinio gydymo metu nesukurdavo darbo sutarties teisinių santykių tarp priverstinai gydomo asmens ir jį gydančios įstaigos, bet priešingai - teismo nutarimas pasiųsti asmenį į gydymo darbo profilaktoriumą buvo pagrindas atleisti jį iš darbo neišmokant išeitinės pašalpos (Įsako 8 punktas). Kitaip tariant priverstinis gydymas ne sukurdavo teisinius darbo santykius, o juo nutraukdavo, išsaugant asmeniui tik darbo stažo nepertraukiamumą ir gydymo-darbo profilaktoriume buvimo laiko įskaitymą į bendrąjį darbo stažą. Vadinasi priverstinio gydymo metu asmuo nebuvo laikomas darbuotoju, o gydymo-darbo profilaktoriumas nebuvo laikomas jo darbdaviu darbo sutartinių santykių prasme. Kaip minėta, priverstinio gydymo metu asmens buvimo gydymo-darbo profilaktoriume laikas darbo stažo nepertraukė ir buvo įskaitomas į bendrąjį darbo stažą (Įsako 8 punktas), tačiau kitos darbuotojo socialinės garantijos, kurios priklausė dirbantiems pagal darbo sutartį, tokiems asmenims nebuvo numatytos, nes jiems už priverstinio gydymo laikotarpį atostogos nebuvo suteikiamos, o iš jų darbo užmokesčio buvo daromi išskaitymai tik laikymo profilaktoriume išlaidoms padengti, taip pat kiti išskaitymai sutinkamai su galiojančiais įstatymais (Įsako 8 punktas), bet ne išskaitymai socialinio draudimo įmokoms. Byloje esantys 1989 metų dokumentai kaip tik ir patvirtina šias aplinkybes. Iš Valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos apkaitymo pažymos Nr. 5 priedo „Duomenys apie asmens pajamas iki 1994-01-01 prily­gi­namas draudžiamosioms pajamoms“ matyti, kad laikotarpis nuo 1989-01-01 iki 1989-06-29 bei šiuo laikotarpiu gautos pajamos įskaityti į pareiškėjo G. R. darbo stažą netekto darbingumo pensijai apskaičiuoti (t. 1, b. l. 20), o iš byloje esančios G. R. nuteistojo atlyginimo asmens kortelės nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas Gydomajame darbo profilaktoriume, dirbo ir 1988 m. gegužės-rugpjūčio mėnesiais bei 1989 m. sausio mėnesį gavo darbo užmokestį, tačiau socialinio draudimo įmokos už jį nebuvo mokamos, nes apskaitos kortelėje net nėra grafos, skirtos socialinio draudimo įmokoms nurodyti. Apskaitos kortelės grafoje „išskaitymai“ numatyti tik iš darbo užmokesčio mokami išskaitymai: „maitinimas“; „daiktinis turtas“; „pajamų mokestis“ (t. 1, b. l. 24-29). Taigi, pagal 1989 metais galiojusį teisinį reguliavimą priverstinai gydomų asmenų darbas Gydymo-darbo profilaktoriume darbo santykių tarp priverstinai gydomų ir įdarbinamų asmenų bei Gydomųjų darbo profilaktoriumu nesukūrė, toks darbas buvo laikomas administracine priemone - priverstiniu darbiniu perauklėjimu, o gydymo-darbo profilaktoriumas buvo administracinę priemonę vykdančia įstaiga, o ne pareiškėjo darbdaviu darbo teisinių santykių prasme. Todėl Pravieniškių Gydomasis darbo profilaktoriumas negali būti laikomas Laikinojo Įstatymo 4 ir 6 straipsniuose numatyta įstaiga, atsakinga už žalos atlyginimą dėl nukentėjusiojo sveikatos sužalojimo darbe. Vadinasi, net ir nustačius pareiškėjo prašomą nustatyti juridinį faktą, jis nesukeltų teisinių pasekmių, kurių siekia pareiškėjas, nes 1989-01-17 Pravieniškių Gydomasis darbo profilaktoriumas nebuvo už jo sveikatos sužalojimą atsakingu darbdaviu, kuris atitiktų Laikinojo Įstatymo 4 ir 6 straipsniuose numatytą juridinį asmenį, atsakingą už žalos atlyginimą dėl nukentėjusiojo sveikatos sužalojimo darbe, o pats pareiškėjo sužalojimas nėra susijęs su darbo santykiais, kuriems taikomas Laikinasis Įstatymas. Už pareiškėjo sveikatos sužalojimą turėtų būti atsakingas asmuo, kuris, pareiškėjo teigimu, sudavė jam smūgį į galvą.

Dėl prašomo nustatyti juridinio fakto pagrįstumo

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė ir visų paties prašomo nustatyti juridinio fakto aplinkybių, kurios leistų jo patirtą galvos traumą pripažinti nelaimingu atsitikimu grįžtant iš darbo. Pagal Laikinojo Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį nelaimingas atsitikimas darbe – ūmus darbuotojo sveikatos pakenkimas dėl trumpalaikio darbo aplinkos pavojingo, kenksmingo veiksnio (veiksnių) poveikio, kai darbuotojas netenka darbingumo nors vienai dienai arba dėl to miršta, o pagal Laikinojo Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį nelaimingam atsitikimui darbe prilyginamas ir nelaimingas atsitikimas, įvykęs ne dėl darbuotojo kaltės, įprastiniu, tiesioginiu maršrutu jam vykstant į darbą arba grįžtant iš darbo.

Remiantis tokiu nelaimingo atsitikimo grįžtant iš darbo apibrėžimu, pareiškėjas šioje byloje turi įrodyti šių aplinkybių visumą: 1) kad 1989-01-17 jis dirbo; 2) kad tą dieną jis patyrė jo nurodomą galvos traumą; 3) kad jo sveikatai buvo pakenkta įprastiniu, tiesioginiu maršrutu jam grįžtant iš darbo; 4) kad jo sveikatai buvo pakenkta ne dėl jo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš šių aplinkybių, nustatyti prašomą juridinį faktą nėra galimybės.

Teismas pripažįsta, kad iš visų nurodytų aplinkybių byloje įrodyta tik antroji, t. y. kad pareiškėjas 1989-01-17 patyrė galvos traumą. Tai patvirtina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų 2018-02-08 pažyma Nr. AP-(6.4)-25, kurioje nurodyta, kad G. R. gydėsi Respublikinės Kauno Klinikinės ligoninės I neurochirurgijos skyriuje nuo 1989-01-17 iki 1989-02-07, jam buvo diagnozuota galvos smegenų trauma, ūminis periodas, vidutinio sunkumo forma, plaukuos galvos dalies muštinė žaizda, galvos smegenų sutrenkimas (t. 1, b. l. 9). Šis dokumentas patvirtina pareiškėjo paaiškinimų dalį, kad būtent 1989-01-17 jis patyrė galvos traumą, nes šią dieną jis buvo pristatytas į ligoninę. Tačiau vien tik šios aplinkybės nepakanka nustatyti prašomą juridinį faktą, nes kitos trys nurodytos būtinos aplinkybės nėra pilnai įrodytos.

Kad 1989-01-17 pareiškėjas dirbo darbą patvirtina jo apskaitos kortelė, kurioje nurodyta, kad jis priverstinai buvo gydytas nuo 1988-04-29 iki 1989-06-29 (t. 2, b. l. 13, 17) ir jo atlyginimo asmens kortelė, kurioje nurodyta, kad 1989 m. sausio mėnesį jis gavo darbo užmokestį (t. 1, b. l. 24-29). Be to, iš Valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos apkaitymo pažymos matyti, kad laikotarpis nuo 1989-01-01 iki 1989-06-29 įskaitytas į pareiškėjo darbo stažą netekto darbingumo pensijai apskaičiuoti (t. 1, b. l. 20). Pagal 1989 metų kalendorių sausio 17 diena buvo antradienis, t. y. darbo diena. Nurodytų duomenų visuma leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas 1989-01-17 dirbo priverstinį darbą, skirtą darbiniam perauklėjimui (Įsako 1 punktas). Tačiau net ir įrodžius šią aplinkybę, jos nepakanka pareiškėjo darbui įrodyti darbo sutarties teisinių santykių prasme. Kaip minėta, toks darbas pagal jo pobūdį ir teisinę prigimtį nebuvo laikomas darbu, būdingu darbo teisiniams santykiams, o buvo administracinio poveikio priemonė.

Byloje taip pat neįrodytos ir aplinkybės dėl pareiškėjo patirtos galvos traumos laiko bei vietos, be kurių neįmanoma nustatyti, ar sužalojimą jis patyrė įprastiniu, tiesioginiu maršrutu grįžtant iš darbo. Minėta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų 2018-02-08 pažyma patvirtina tik sužalojimo dieną, bet nepatvirtina konkretaus sužalojimo laiko ir vietos, nes išlikusiuose klinikos stacionarių pacientų registracijos knygos įrašuose nėra duomenų apie tai, kokiu laiku G. R. buvo pristatytas į ligoninę ir kur jis rastas sužalotas. Pažymoje nurodyta, kad gydymo stacionare ligos istorija nėra išlikusi, todėl išsamesnių duomenų apie pareiškėjo sužalojimo aplinkybes rašytiniai įrodymai byloje nepatvirtina. Iš VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus pateiktoje pareiškėjo G. R. ligos istorijoje esančio 1989-04-10 Konsultavimo ir į pagalbinius kabinetus siuntimo talono, išrašyto Gydymo-darbo profilaktoriumo Nr. 2, taip pat matyti tik tai, kad G. R. 1989-01-17 buvo rastas pritemusios sąmonės ir patenkinamoje būklėje buvo pristatytas į P. Jašinskio neurochirurgijos skyrių. Tačiau ir šioje ligos istorijoje nėra duomenų apie tai kokiu laiku jis buvo rastas, kokiu laiku pristatytas į ligoninę ir kokioje tiksliai vietoje buvo rastas sužalotas. Apie pareiškėjo 1989-01-17 patirto sužalojimo aplinkybes jokių duomenų nėra ir nei vienoje institucijoje ar archyvuose, į kuriuos perduoti atitinkamų institucijų dokumentai. Byloje teismas užklausė tiek Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, tiek Kaišiadorių rajono policijos komisariatą, tiek Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministeriją, tiek Lietuvos ypatingąjį archyvą ieškant 1989 m. dokumentų, susijusių su G. R. sužalojimo galimu tyrimu, tačiau gauti atsakymai, kad nei vienoje institucijoje ar archyve jokių dokumentų apie pareiškėjo sužalojimo tyrimą nėra (t. 1, b. l. 115-118, 170-173, 177, 179, 182). Be to, archyvuose nėra ir jokių duomenų apie Gydomajame darbo profilaktoriume dirbusių asmenų darbo laiko grafikus. Taigi, pareiškėjas neįrodė, o teismui nepavyko surinkti papildomų įrodymų, apie tai, koks 1989-01-17 buvo G. R. darbo laikas ir koks buvo jo patirtos galvos traumos laikas bei tiksli traumos gavimo vieta. Pareiškėjas nurodo, kad sužalotas jis buvo vėlai vakare bendrabučio laiptinėje, nes į gyvenamąsias patalpas iš darbo ėjo po antros darbo pamainos, kuri truko nuo 15 val. iki 22 val., tačiau byloje nėra jokių kitų įrodymų, kad jis dirbo būtent antroje pamainoje ir buvo sužalotas bendrabutyje. Todėl teismas konstatuoja, kad negalint nustatyti kada pareiškėjas baigė darbą 1989-01-17, taip pat negalint nustatyti kada bei kokioje tiksliai vietoje jis patyrė galvos traumą, neįmanoma palyginti šių reikšmingų laiko momentų ir konstatuoti, kad galvos traumą G. R. patyrė būtent įprastiniu, tiesioginiu maršrutu grįžtant iš darbo, o ne po darbo ar prieš darbą, arba nukrypus nuo įprastinio, tiesioginio maršruto.

Galiausiai pareiškėjas neįrodė ir aplinkybės, kad dėl patirtos galvos traumos nėra jo kaltės. Nors pareiškėjas teigia, kad jam tyčia į galvą sudavė kažkoks asmuo, o byloje nustatyta, kad dėl galvos traumos ir muštinės žaizdos jis buvo gydomas ligoninės stacionare, tačiau iš minėtų valstybės institucijų ir archyvų atsakymų matyti, kad joks tyrimas dėl pareiškėjo tyčinio sužalojimo nebuvo atliekamas ir jokių dokumentų nėra nei vienoje institucijoje ar archyvuose. Tai leidžia abejoti pareiškėjo paaiškinimų patikimumu, nes gydymo įstaigos visada turėjo pareigą pranešti teisėsaugos institucijoms apie sužalotus asmenis, kurie nurodydavo smurtines patirtų sužalojimų aplinkybes. Nors pareiškėjas teigia, kad Pravieniškių Gydomasis darbo profilaktoriumas nuslėpė jo sužalojimo faktą, norėdamas išvengti nemalonumų, tačiau pažymėtina, kad jis buvo pristatytas į kitą gydymo įstaigą, kuri neturėjo jokio intereso slėpti galimai padarytą nusikalstamą smurtinę veiką, jeigu pareiškėjas apie ją būtų nurodęs medikams. Priešingai, gydymo įstaiga apie galimai padarytą nusikaltimą privalėjo pranešti tuometinei milicijai. Todėl byloje nustatyta aplinkybė, kad tuometinė LTSR milicija netyrė ir neužfiksavo visiškai jokių duomenų apie pareiškėjo tyčinį sužalojimą ir tokio įvykio net neužregistravo, leidžia spręsti, kad G. R. 1989 metais niekada ir nebuvo niekam nurodęs tokių savo traumos aplinkybių, kurias nurodo šioje byloje. Šią išvadą sustiprina ir VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus pateiktoje pareiškėjo G. R. ligos istorijoje esanti epikrizė Nr. 813/89 bei 1989-04-11 gydytojo įrašai, kur nurodyta, kad iš subjektyvios anamnezės buvo nustatyta, jog G. R. 1989 m. sausio mėnesį GDP (Gydomajame darbo profilaktoriume) nukrito nuo laiptų. Be to, šioje ligos istorijoje esančiuose įrašuos, padarytuose nuo 1989-04-11 iki 1989-06-29, nurodyta, kad net gydymo metu G. R. ne kartą buvo rastas girtas, kad jis pats nurodė, jog buvo ne kartą pabėgęs iš Gydymo darbo profilaktoriumo, dėl ko jam buvo pratęstas priverstinis gydymas. Ligos istorijoje nėra jokių įrašų apie tai, kad G. R. kad nors būtų nurodęs, jog galvos traumą patyrė dėl tyčia jam suduoto smūgio pakeliui iš darbo į gyvenamąsias patalpas. Taigi, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo paaiškinimus, kad traumą jis patyrė dėl tyčinių kito asmens veiksmų, o ne dėl savo kaltės. Byloje esantys duomenys leidžia daryti tik priešingą išvadą nei nurodo pareiškėjas – kad jis pats galėjo nukristi nuo laiptų, nes tuo metu buvo jis gydomas nuo alkoholizmo, bėgdavo iš Gydomojo darbo profilaktoriumo, gerdavo alkoholį net ir būdamas gydymo įstaigose, pats medikams nurodė kitokias traumos aplinkybes, o ne tyčinį jo sužalojimą pakeliui iš darbo. Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu teigė, kad VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus pateiktoje jo ligos istorijoje esantys duomenys neteisingi, nes yra supainiotas jo pabėgimas iš Gydomojo darbo profilaktoriumo 1993 metais, o ne 1989 metais, kuriais jis nebuvo pabėgęs, tačiau toks pareiškėjo paaiškinimas yra nelogiškas ir paneigtas kitais įrodymais. Visų pirma jo ligos istorijoje padaryti įrašai 1989 metais, todėl juos darant nebuvo galima supainioti su būsimais 1993 metų įvykiais. Antra, Lietuvos ypatingojo archyvo pateiktoje G. R. apskaitos kortelėje nurodyta, kad priverstinio gydymo terminą Kaišiadorių rajono liaudies teismas 1989-04-23 pratęsė 2 mėnesiams ir jis buvo išleistas 1989-06-29 pasibaigus terminui (t. 2, b. l. 13, 17). Taigi, šie skirtingi rašytiniai įrodymai, gauti iš skirtingų institucijų, sutampa ir tai patvirtina, kad pareiškėjo ligos istorijoje nurodyti duomenys yra teisingi, o jo paties paaiškinimai šioje byloje yra prieštaringi ir nenuoseklūs.

Apibendrinant įrodymų vertinimą pažymėtina, kad pareiškėjas byloje papildomais įrodymais pagrindė tik aplinkybes, kad 1989-01-17 jis dirbo priverstinį darbą ir kad tą dieną, tačiau nenustatytu laiku, patyrė galvos traumą. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių papildomų įrodymų nei dėl savo darbo laiko, nei dėl traumos laiko, nei dėl traumos vietos, nei dėl jo nurodomų smurtinių traumos aplinkybių. Pastarąsias aplinkybes jis įrodinėjo tik savo paaiškinimais, tačiau jie yra prieštaringi, neatitinka kitų šios bylos rašytinių įrodymų, todėl remiantis vien tik tokiais pareiškėjo paaiškinimais juridinis faktas negali būti pripažįstamas įrodytu. Pareiškėjas juridinį faktą prašo nustatyti praėjus trisdešimčiai metų nuo įvykio, todėl papildomai patikrinti jo paaiškinimų patikimumą ir teisingumą liudytojų parodymais nėra galimybės.

Dėl bylos baigties

Kaip minėta, nustačius, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatytas teismo tvarka, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jeigu jis jau buvo priimtas, – civilinę bylą nutraukti. Kadangi šioje byloje teismas nustatė, jog net ir nustačius pareiškėjo prašomą faktą jis nesukels teisinių pasekmių, tai šioje byloje yra pagrindas ją nutraukti. Tačiau tokia bylos baigtis taikytina tada, kai įrodymai nėra ištirti išnagrinėjus bylą iš esmės, nes ji gali būti nutraukiama ir nevertinant įrodymų pakankamumo juridiniam faktui pagrįsti. Tuo tarpu išnagrinėjus šią bylą iš esmės ir įvertinus visus įrodymus, teismas konstatuoja ne tik minėtą pagrindą nutraukti bylą, bet ir tai, kad pareiškėjas neįrodė visų paties prašomo nustatyti fakto būtinų aplinkybių. Todėl šioje byloje kartu yra ir pagrindas atmesti pareiškimą kaip neįrodytą.

Kadangi byla išnagrinėta iš esmės, joje buvo surinkti ir ištirti visi įmanomi įrodymai, ir teismas konstatuoja, kad jų nepakanka pareiškėjo prašomam nustatyti juridiniam faktui pagrįsti, tai ši byla užbaigtina ne jos nutraukimu, o pareiškimo atmetimu, kuris atspindi pareiškimo nepagrįstumą abiem nurodytais aspektais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus pareiškimą bylinėjimosi išlaidos šioje byloje galėtų būti priteisiamos iš pareiškėjo, tačiau jis Valstybės garantuojamos pagalbos tarnybos sprendimais yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei dėl savo turtinės padėties (t. 1, b. l. 5-6, 89-90), todėl bylinėjimosi išlaidos iš pareiškėjo šioje byloje nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 259, 268 straipsniais ir 444 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 448 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. R. pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmus.