Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Rimas Švirinas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Kauno apskrities VPK kelių policijos valdybos (toliau – Institucija) Viršininko Dano Česnausko ir R. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. nutarimo R. B. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinio teisės pažeidimo protokolas R. B. buvo surašytas dėl to, kad ji 2014-10-20, 13.40 val. Kaune, prie Aušros g. 7 vairuodama automobilį VW Polo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pradėdama važiuoti nebuvo atidi, važiuodama atbula atsitrenkė į kitą stovėjusį automobilį, taip jį apgadindama. Nesant apgadinto automobilio savininkui nesustojusi iš eismo įvykio vietos nuvažiavo, tuo pažeisdama Kelių eismo taisyklių KET 9, 101 p. 219.1., 219.2, 222 p. reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.

R. B. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015-01-30 nutarimą ir prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. nutarimo dalį, kuria ji pripažinta padariusi administracinį teisės pažeidimą numatytą ATPK 127 str. 2 d. ir šioje dalyje priimti naują nutarimą - administracinės teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 2 d. bylos teiseną nutraukti, nesant šio pažeidimo sudėties. Skunde nurodo, kad teismas jos kaltę dėl ATPK 127 str. 2 d. pažeidimo grinė liudytojos G. G. parodymais, tačiau jie negali būti laikomi patikimu jos kaltės įrodymu. Liudytoje pripažino, kad ji nematė, ar automobilis VW Polo judėjo atgal, nematė ir smūgio momento, be to, buvo pakankamai toli nuo įvykio vietos. Ji išgirdusi kažkur už jos trenksmą, bei pamačiusi, kad apeliantės automobilis nuvažiuoja, o stovinčio automobilio Toyota Arensis priekinė dalis apgadinta, padarė prielaidą, kad automobilis VW Polo galėjo įsiremti į automobilio Toyota Avensis priekinę dalį, jį apgadino ir nuvažiavo. Apelianės įsitikinimu, teismas turi remtis objektyviais, faktines aplinkybes patvirtinančiais įrodymais, o ne liudytojos prielaidomis. Skunde nurodo, kad ATPK 127 str. 2 d. nustatyta administracinė atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimą nulėmusį kitiems asmenims priklausančių kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), o byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo eismo įvykio faktas, kurio metu buvo sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė. Nei policijos pareigūnai, nei R. L. įvykio nematė. Jis pats bei AB Lietuvos draudimas pažyma patvirtino, kad automobilis Toyota Avensis prieš tai buvo patekęs į kitą eismo įvykį, o R. L. nežino, ar skilimas prie grotelių atsirado būtent 2014-10-20. Taigi, tiek administracinės teisės pažeidimo protokolas, tiek policijos pareigūno tarnybinis pranešimas neatitinka tikrų faktinių bylos aplinkybių.

Kauno apskrities VPK kelių policijos valdybos (toliau Institucija) Viršininko ir R. B. apeliaciniai skundai atmestini.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Dėl ATPK 127 str. 2 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo.

ATPK 127 str. 2 d. numatyta atsakomybė už KET pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, krovinių kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą. Pagal minimo straipsnio dispoziciją, asmuo gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn tik nustačius, jog jis pažeidė KET ir šis taisyklių pažeidimas nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl ATPK 127 str. 2 d. numatytų pažeidimų padarymo, yra išaiškinęs, jog tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu pažeidęs minėtą teisės normą, būtina nustatyti žalos kitų asmenų turtui padarymo faktą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai R. B. pripažino kalta, padarius ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą.

Pažeidėja neneigė, jog vairavo automobilį VW Polo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje, tačiau tvirtina kito automobilio nekliudžiusi. Jos kaltę dėl eismo įvykio sukėlimo patvirtina bylos duomenys: tiesioginė įvykio liudytoja G. G., kuri nurodė, kad išgirdo aiškų smūgį, suveikė automobilio signalizacija ir ji atsisukusi pamatė susirėmusius automobilius Toyota Avensis ir VW Polo, kurio vairuotojas nesustojo ir neišlipo apžiūrėti, iš įvykio vietos nuvažiavo, ji priėjusi prie likusio automobilio pamatė apgadinimus, pranešė policijai. R. B. apeliaciniame skunde teigia, kad liudytoja paties automobilių susidūrimo nematė, todėl ji, pamačiusi Toyota apgadinimus, padarė prielaidą, kad jos vairuojamas automobilis VW Polo galėjo į jį įsiremti ir padaryti šiuos apgadinimus. Liudytoja savo paaiškinime ir duodama parodymus teisme nuosekliai teigė, kad matė abu automobilius susirėmusius, o neteigė, kad išvadą apie tarp jų buvusį kontaktą padarė tik pamačiusi automobilio Toyota Avensis apgadinimus. Liudytojos parodymai atitinka kitus bylos duomenis, be to, ji visiškai pašalinis asmuo stebėjęs įvykį, nepažįstanti nei R. B., nei R. L., todėl netikėti jos parodymais nėra jokio pagrindo.

Eismo įvykio vietos schemoje užfiksuota automobilio Toyota Avensis padaryti apgadinimai – priekinis bamperis įlenktas per vidurį ir įskeltos radiatoriaus grotelės (b. l. 10), fotonuotraukos, iš kurių matyti esantys ant automobilio Toyota Avensis priekinio bamperio ir radiatoriaus apgadinimai. Nors R. L. nurodė, kad nežino, kada atsirado skilimas prie grotelių, nes automobilis buvo patekęs į autoįvykį anksčiau, tačiau jis negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad ankstesniame įvykyje buvo padaryti būtent po šio eismo įvykio konstatuoti apgadinimai, be to, savo paaiškinime jis nurodė, kad šiuo autoįvykiu jam padaryta materialinė žala ( b. l. 5). Transporto priemonės techninės apžiūros akto duomenys, kad automobiliui VW Polo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) mechaninių apgadinimų nenustatyta (b. l. 9), įvertinus aukščiau aptartus duomenis, bei tai, kad šis automobilis buvo apžiūrėtas tik po įvykio praėjus 5 dienoms, neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad jis nedalyvavo analizuojamame eismo įvykyje. Visi šie duomenys neginčijamai patvirtina, kad R. B. veiksmais, kuriais ji pažeidė KET reikalavimus, buvo padaryta žala kito asmens turtui.

Dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo.

Pagal ATPK 130 str. 1 d. administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą, būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis, kad asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs bei kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Pagal šio nusižengimo esmę, jo padarymo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia, todėl, baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad jis suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliui ar kitam kliudytam objektui padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas vertinant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-10-2012, 2AT-11-2012).

Patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismo išvados dėl R. B. kaltės padarius ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą nebuvimo, yra pagrįstos ir motyvuotos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus tiek pažeidėją kaltinančius, tiek ir ją teisinančius įrodymus.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad nors R. B. veiksmai, kad ji nesustojo ir nuvažiavo iš įvykio vietos, formaliai atitinka ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog jos veiksmuose nebuvo tyčios pasišalinant iš įvykio vietos, nes ji nepastebėjo, kad kliudė kitą automobilį ir nesiekė išvengti atsakomybės už savo veiksmus, todėl jos veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., sudėties.

Institucija skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino visus surinktus duomenims, abejoti pareigūnais bei liudytojų pirminiais, nešališkais, objektyviais duomenimis nebuvo jokio pagrindo, liudytoja G. G. neturėjo pagrindo R. B. apkalbėti ar jai kenkti, todėl jais turėjo būti tikima. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas ir nekonstatavo, kad ši liudytoja nurodė neteisingas aplinkybes, jais grindė pažeidėjos kaltę dėl ATPK 172 str. 2 d. pažeidimo padarymo. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad nors minima liudytoja ir nurodė išgirdusi trenksmą ir signalizacijos garsą ir pamatė pažeidėjos vairuojamą automobilį VW Polo galiniu buferiu įsirėmusį į nukentėjusiojo automobilio Toyota Avensis priekinę dalį, tokie jos parodymai besąlygiškai neįrodo R. B. tyčios dėl ATPK 130 str. 1 d. pažeidimo. Tai, kad liudytoja G. G. teigė, jog buvo pakankamai aiškus smūgio garsas, įsijungė garsinė ir šviesų signalizacija, todėl, jos manymu, atsitrenkusį automobilį vairuojantis asmuo turėjo tai pajusti ir išgirsti, yra tik subjektyvus jos pastebėjimas, todėl negalima teigti, kad tą patį matė ir juto pati R. B.. R. B. ir kartu su ja automobilyje buvusi liudytoja M. V. nuosekliai tvirtino, kad iš aptariamos įvykio vietos jos išvažiavo nepajutę jokio stuktelėjimo ir jokios signalizacijos. Apie eismo įvykį sužinojo vėliau ir ši pažeidėjos bei liudytojos versija niekuo nepaneigta. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pažeidėjos kaltės, įvertino ir rašytinius bylos duomenis ir teisingai spendė, jog nukentėjusiojo automobilio apgadinimų pobūdis leidžia teigti, kad kontaktas nebuvo stiprus ir todėl, būdama automobilyje ir veikiant varikliui, R. B. galėjo nepastebėti ir nejausti, kad kliudė kitą automobilį. Apeliacinio skundo argumentai, jog pažeidėja tyčia, sąmoningai pasišalino iš įvykio vietos, kaip pradedanti vairuotoja, norėdama išvengti su pažeidimais susijusių padarinių, tėra tik niekuo nepagrįstas apelianto manymas, nes jokie duomenys to nepatvirtina. Aukštesniojo teismo vertinimu, nedidelis R. B. vairavimo stažas rodo jos nepatyrimą, vairavimo įgūdžių stoką, tad ir tai turėjo įtakos jos tinkamam įvykio aplinkybių suvokimui ir įvertinimui.

Įvertinus aptartą, skundą nagrinėjantis teismas laiko, jog apylinkės teismas vadovaudamasis in dubio pro reo principu, padarė teisingą išvadą, kad R. B. veiksmuose nenustatyta ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėtis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Kauno apskrities VPK kelių policijos valdybos Viršininko ir R. B. apeliacinių skundų netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.