Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija: 35.3.6.; 40.1.; 42.1.; 42.3.; 42.8.; 42.10.; 52.2.; 116.1.

2012 m. gruodžio 18 d.

dalyvaujant ieškovo atstovei adv. S. V. - Gavorskienei, atsakovei A. D. ir jos atstovei adv. D. Bajorinienei, trečiajam asmeniui G. Ž. ir jo atstovui adv. J. Kovalenkai, nedalyvaujant trečiajam asmeniui K. K. apie teismo posėdžio vietą, datą ir laiką pranešta viešo skelbimo būdu,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios UAB Arumba ieškinį atsakovei A. D. dėl piniginės prievolės įvykdymo, tretieji asmenys: G. Ž. ir K. K.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2011 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-572-368/2011 (1 priedas) iškėlė bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei „Arumba“ (toliau - Ieškovas). Ieškovo administratoriumi teismas paskyrė UAB „TYTUS“ (juridinio asmens kodas 300930533, adresas Gytarių g. 21, Šiauliai, leidimo teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas Nr. 128).

Ieškovo bankroto administratorius UAB „TYTUS“, atlikdamas Ieškovo bankroto administravimo procedūras, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 23 punktą, yra įpareigotas imtis priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų.

Įvertinus Ieškovo finansinius dokumentus, nustatyta, kad atsakovė A. D. (toliau - Atsakovas) su Ieškovu 2007 m. spalio 30 d. sudarė sutartį Nr. 543, kurios pagrindu Ieškovas įsipareigojo Atsakovui patiekti langus. 2007 m. gruodžio 7 d. Atsakovui Ieškovas pateikė PVM sąskaitą faktūrą LAR Nr. 00000499 (2 priedas) 4 412 Lt sumai. Ieškovo bankroto administratorius, įvertinęs jam perduotus Ieškovo buhalterinius duomenis, turi pagrindą teigti, kad PVM sąskaita faktūra LAR Nr. 00000499 yra apmokėta nepilnai.

Ieškovas, siekdamas tinkamai įvykdyti ĮBĮ nuostatas teikia šį ieškinį.

Kaip matyti iš teismui pateikiamo LR Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija (3 priedas), Ieškovas vykdė gana plačią ekonominę veiklą. Viena iš veiklos rūšių - plastikinių gaminių gamyba, mažmeninė prekyba. Ieškovui vykdant savo įprastą ūkinę veiklą, 2007 m. spalio 30 d. Ieškovas su Atsakovu sudarė dėl langų tiekimo ir sumontavimo. Ieškovui patiekus bei sumontavus langus ir palanges, Atsakovei buvo pateikta PVM sąskaita faktūra LAR Nr. 00000499 4 412 Lt sumai. Kaip matyti iš sutarties 4.1 punkto, sutartis įsigalioja tik Atsakovui sumokėjus 1000 Lt avansą. Nors Ieškovo bankroto administratorius neturi buhalterinių dokumentų apie tai, kad 1 000 Lt avansas sumokėtas, tačiau įvertinant sutarties sąlygas bei tai, kad nesumokėjus avanso, nebūtų pradėta vykdyti sutartis, administratorius laiko, kad 1 000 Lt yra sumokėtas. Todėl likusi Atsakovo nesumokėta suma yra 3 412 Lt.

Šis ieškinys nėra apmokamas žyminiu mokesčiu (CPK 83 str. 1 d. 8 p.).

ĮBĮ 14 str. 3 d. numato, jog ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančioms ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buvimo vietą. BU AB „Arumba“ buveinė yra Šiaulių mieste, ieškinio suma neviršija vieno šimto penkiasdešimt tūkstančių litų, todėl ieškinys pateikiamas Šiaulių miesto apylinkės teismui.

CPK 111 str. 2 d. 2 p. numato, jog procesiniuose dokumentuose turi būti nurodomos dalyvaujančių byloje asmenų procesinės padėtys, vardai, pavardės, gyvenamosios vietos, asmens kodai (jeigu jie žinomi). Pažymime, jog Ieškovui nėra žinomas Atsakovo asmens kodas. Gyventojų registro tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos tokių duomenų apie Atsakovą, neesant teismo nutarčiai, Ieškovui suteikti negali. Todėl teismo prašysime įpareigoti Gyventojų registro tarnybą prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos pateikti duomenis apie Atsakovo asmens kodą.

Tuo atveju, jei teismo siunčiami dokumentai Atsakovui nebūtų įteikti, pageidausime Atsakovui dokumentus įteikti viešo paskelbimo būdu.

Manome, kad šalims susitarus dėl sąlygų, kuriom esant būtų sumokamas įsiskolinimas BUAB „Arumba“ priimtina tvarka, taikos sutarties sudarymas šioje byloje yra įmanomas.

Vėliau ieškovas pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo, nurodydamas šiuos motyvus.

Formuluojant ieškinio reikalavimus remtasi turimais įmonės buhalteriniais dokumentais. Konkrečiai šiuo atveju - 2007-10-30 Sutartimi Nr. 543 ir 2007-12-07 PVM sąskaita-faktūra. Duomenų apie tai, kada ir kokie mokėjimai pagal šią sąskaitą buvo atlikti administratoriui perduotoje įmonės buhalterinėje apskaitoje nerasta, todėl ieškinio suma nustatyta tik pagal turimus duomenis.

Vėliau, kaip jau minėta anksčiau, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl BUAB „Arumba“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Pradėjus tyrimą į administratorių kreiptasi reikalaujant daiktų ir dokumentų, kurie, vykdant reikalavimą, buvo perduoti vyriausiajam tyrėjui G. G. Tyrėjui perduota visa BUAB „Arumba“ buhalterinė apskaita - apskaitos knygos, sutartys, kasos dokumentai ir kt. Administratorius minėtais dokumentais negali disponuoti iki šiol.

Atsižvelgiant į tai, pats teismas užklausė Šiaulių apskrities VMI dėl sąskaitos, išrašytos A. D., vaidmens BUAB „Arumba“ buhalterinėje apskaitoje. Iš gautų dokumentų matyti, kad pagal 2009-12-31 duomenis, A. D. skola įmonėje sudarė 3 212 Lt, o ne 3 412 Lt. Gavus tokią informaciją administratorius ėmėsi pakartotinai analizuoti ieškinyje nurodytą skolos sumą. To pasėkoje iš naujo peržiūrėti j bylą pateikti dokumentai, taip pat kitų teismui anksčiau įvardintų analogiškų bylų medžiaga. Pastebėta, kad pateiktos sąskaitos faktūros LAR Nr. 00000499 dešiniajame viršutiniame kampe ranka užrašytos trys eilutės. Kaip kitoje panašioje byloje paaiškino buhalterė R., kuri šioje byloje taip pat bus apklausta kaip liudytoja, ji tokiu būdu kiekvienoje sąskaitoje pasižymėdavo, kokie mokėjimai pagal tą konkrečią sąskaitą atlikti. Atsižvelgiant į tokius ankstesnius buhalterės R. paaiškinimus darytina išvada, kad šiuo atveju pirmasis mokėjimas (avansas) atliktas 2007-10-30 – 1 000 Lt. Iš antrojo įrašo matyti, kad 2009-12-09 pagal šią sąskaitą buvo sumokėta dar 200 Lt. Manytina, kad būtent dėl to 2009-12-31 skola siekė ne 3 412 Lt, o 3 212 Lt. Trečiajame punkte pažymėta, kad 2010-07-20 sumokėta dar 107 Lt.

Nors administratorius neturi šiuo įrašus patvirtinančių dokumentų (pavyzdžiui, pinigų priėmimo kvitų), tačiau kadangi pareikštu ieškiniui nesiekiama nepagristai pasipelnyti, o tik norima išieškoti visas skolas iš BUAB „Arumba“ debitorių, kad būtų įmanoma bent iš dalies patenkinti įmonės kreditorių reikalavimus, reaguojant į naujai gautą informaciją, indikuojančią galimai mažesnę skolos sumą, ieškinio reikalavimai mažinami atsakovės naudai.

Tiksliau, vadovaudamiesi pradiniame ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisiniais pagrindais, taip pat naujai byloje surinkta informacija, ieškovas teismo prašė:

1. Priteisti iš A. D. ieškovui bankrutuojančiai UAB „Arumba“ (juridinio asmens kodas 245745730) 3 105 Lt.

2. Priteisti iš A. D. ieškovui bankrutuojančiai UAB „Arumba“ (juridinio asmens kodas 245745730) 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Priteisti iš A. D. ieškovui bankrutuojančiai UAB „Arumba“ (juridinio asmens kodas 245745730) visas Ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas savo reikalavimus grindė į bylą pateiktais ir teismo išsireikalautais dokumentais.

Liudytoja O. R. parodė teismui, kad bendrovėje pradėjo dirbti nuo jos įkūrimo. Iš pradžių tai buvo individuali įmonė, o vėliau pertvarkyta į bendrovę. 2008 m. pabaigoje, 2009 m. pradžioje bendrovė nepajėgė atsiskaityti su kreditoriais. Ji tvarkė buhalterinę apskaitą bendrovėje, gautas PVM sąskaitas faktūras įtraukdavo į registrus ir stebėjo, kad klientai laiku apmokėtų už prekes ir paslaugas. Vėliau susikaupė daug neapmokėtų sąskaitų, tuomet rašydavo klientams laiškus su perspėjimu ir juos išsiųsdavo paštu arba jiems skambindavo. Išsiųsti laiškai buvo registruojami. Buhalterinė apskaita bendrovėje buvo tvarkoma pagal kompiuterinę programą. Jai neteko bendrauti su klientais, kadangi ji dirbo su buhalterinės apskaitos dokumentais. PVM sąskaitas faktūras apmokėjimui išrašydavo A. R. arba G. Ž.. Jeigu klientas mokėdavo avansą, tuomet jai būdavo pateikiamas pinigų priėmimo kvitas. Teigė, kad PVM sąskaitoje faktūroje parašai nėra privalomi, dėl to ji jų ant šių dokumentų ir nereikalaudavo. Teigė, kad bendrovėje buvo sudaromi sąrašai klientų kurie yra skolingi bendrovei. Parodė, kad visi paminėti bendrovės apskaitos dokumentai šiuo metu yra FNTT Šiaulių apygardoje. Teigė, kad turėtų būti ir atliktų darbų priėmimo perdavimo aktai, tačiau tai geriau žino atsakingi asmenys. Nurodė, kad atsakingi darbuotojai turėjo ir pinigų priėmimo bei išdavimo kvitus ir kada šie dokumentai jai būdavo atvežami į buhalterija ji juos priimdavo. Parodė, kad bendrovės vardu klientams išsiųsdavo ir skolų suderinimo aktus, tačiau juos grąžindavo ne visi klientai, tačiau šių dokumentų egzemplioriai turi būti likę. Ji dirbo bendrovėje iki bankroto bylos iškėlimo. Teigė, kad 2007-12-07 PVM sąskaitoje faktūroje viršutinėje jos dalyje padaryti įrašai apie pinigų priėmimą yra įrašyti jos ranka.

Papildomai parodė, kad trečiasis asmuo K. K. dirbo pas ieškovą vadybininku, jam taip pat buvo išduoti ir pinigų priėmimo bei išdavimo kvitai, todėl jis galėjo iš klientų priimti pinigus. Nurodė, kad bendrovėje buvo sudarytas sąrašas asmenų kurie gali priimti iš klientų pinigus ir pasirašyti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Teigė, kad PVM sąskaita faktūra buvo išrašoma kada jau yra priimtas užsakymas arba atliktas darbas. K. K. gaudavo PVM sąskaitas faktūras jau išrašytas. Nurodė, kad be avanso klientui prekės nebuvo perduodamos ir paslaugos nebuvo teikiamos. Parodė, kad pasitaikydavo ir pinigų priėmimo kvitų sugadinimo atvejų. Dėl esamų skolų ji informuodavo A. R. arba G. Ž. Ji neklausinėdavo K. K. kodėl klientai nemoka pinigų. Jai taip pat nėra žinoma, kad K. K. klientai sumokėdavo pinigus, o jis jų neįnešdavo į bendrovės kasą. Parodė, kad visus dokumentus pagal aktą perdavė bankroto administratoriui. Papildomai parodė, kad nuo 2006 metų bendrovėje buhalterinė apskaita buvo vedama pagal kompiuterinę programą, o ji dėl savęs dar pildė ir ranka buhalterinius registrus.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė pakartojo motyvus nurodytus procesiniuose dokumentuose ir prašė teismo patikslintą ieškovo ieškinį tenkinti visiškai.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovė atsiliepime į ieškovo nurodė, jog pagal 2007 m. spalio 30 d. sutartį Nr. 543, kurią buvau sudariusi su ieškovu pateikti ir sumontuoti plastikinius langus ir duris jai už 4 412 Lt, ieškovas įsipareigojo jai tuos langus ir duris pateikti ir sumontuoti. Pagal šią sutartį atsakovė sumokėjo avansinį mokestį už plastikinių langų ir durų pagaminimą ir sumontavimą 1 000 Lt ir ant šios sutarties pasirašė. Tačiau įmonės buhalterijoje net nebuvo rasta buhalterinių dokumentų, kad šie pinigai įnešti į įmonės sąskaitą, nors ieškovas ir neprašo iš atsakovės priteisti sumokėto avansinio mokesčio.

2007 m. gruodžio 7 d. ieškovo darbuotojai atvežė į atsakovės namus plastikinius langus ir duris, kuriuos sumontavo. Atsakovė apsimokėjo grynais 3 412 Lt vietoje asmeniui, su kuriuo sudarė sutartį, t. y. K. K..

Ar atsakovė pasirašė ant darbuotojo K. K. pateiktų jai patvirtinančių dokumentų, kad sumokėjo pinigus neatsimena ir ar jai buvo palikti apie sumokėjimą patvirtinantys dokumentai, atsakovė neprisimena, gal kur dokumentai pasimetė per kraustymąsi iš buto į namą, nes praėjo 4 metų terminas nuo plastikinių langų ir durų pagaminimo bei jų sumontavimo.

2011 m. gruodžio 29 d. gavusi pranešimą apie atsakovei iškeltą ieškovo civilinę bylą dėl 3 412 Lt skolos, atsakovė labai nustebo, nes niekam nėra skolinga ir už pagamintus langus ir duris bei jų sumontavimą.

Paprastai praktikoje būna, kad sumontavus langus, darbuotojams, kurie sumontavo langus iš karto sumokami pinigai, o ne kitą dieną. Be to, 2007 m. spalio 10 d. sutarties Nr. 543 4. 3 p. nurodyta, kad galutinis atsiskaitymas - sumontavus gaminius ir patvirtinus tai priėmimo aktu ar sąskaita faktūra.

Pinigus atsakovė sumokėjo. Neatmetama galimybė, kad tas darbuotojas buvo nesąžiningas ir pasisavino įmonės pinigus, jų neįnešdamas į įmonės kasą.

Be to, atsakovės turimomis žiniomis, minėta įmonė neįnešė į kasą už langų sumontavimą ir pagaminimą pinigų, kuriuos sumokėjo užsakovai visoje Lietuvoje, t. y. Palangos m., Akmenės rajone ir t. t. Galimai, įmonės darbuotojai pasisavindavo įmonės pinigus, neįnešdami jų į kasą. Darytina išvada, kad kai įmonės sąskaitoje nebuvo rastas atsakovės sumokėtas avansas 1 000 Lt už langų pagaminimą, nors ieškovas atsisakė tos ieškinio dalies iš atsakovės išieškojimo, nes atsakovė ant sutarties pasirašė, kad pinigus įmokėjau, tokiu pat būdu dingo ir nebuvo įnešti į įmonės sąskaitą atsakovės sumokėta likusi pinigų suma įmonės darbuotojui 3 412 Lt už langų pagaminimą ir jų sumontavimą, kuri galimai, kaip ir jos sumokėtas avansas, buvo pasisavintas nesąžiningų įmonės darbuotojų, o ieškovas reikalauja iš atsakovės antrą kartą sumokėti už pagamintus langus ir duris ir jų sumontavimą.

Plastikinius langus ir duris atsakovei ieškovas pagamino ir sumontavo 2007 m. gruodžio mėnesį, o 2008 m. pavasarį atšilus orams, atsakovė kvietė ieškovo įmonės meistrus, kad pakeistų atsakovei durų spalvą, nes įdėjo ne tokią durų spalvą, kokią reikėjo ir pareguliuoti durų užsidarymą ir vonios lango užsidarymą. Meistrai buvo kelis kartus ir šalino broką, tai gali paliudyti name tuo metu atlikęs apdailos darbus V. P., kurio tikslaus adreso nežinau, tačiau jo adresą sužinosiu vėliau ir jį teismui nurodysiu. Minėtą liudytoją prašysiu iškviesti į teismo posėdį ir apklausti.

Jeigu atsakovė nebūtų ieškovo projekto vadovui K. K. sumokėjusi pinigų vietoje už plastikinių langų ir durų pagaminimą bei jų sumontavimą, ieškovo darbuotojai kitais metais nebūtų atvažiavę pas atsakovę į namus taisyti savo palikto broko. Ta aplinkybė įrodo, kad atsakovė ieškovui sumokėjo už plastikinių langų ir durų pagaminimą bei jų sumontavimą, nes su jais neatsiskaičius būtų iš atsakovės pirmiausia išreikalauta skola, o tik paskui darbuotojai būtų atvažiavę taisyti broko. Be to, civilinėje byloje nėra pridėtas aktas apie minėtų darbų atlikimą.

Atsakovė sužinojo darbuotojo, kuris jai dėjo plastikinius langus ir duris vardą „ Ernestas“, taip pat žino jo telefono numerį. Atsakovė su juo kalbėjo telefonu, kurio numerį žino ir jis atsakovei pasakė, kad gamybos vadovas K. K. už atsakovės namuose sumontuotus langus ir duris jiems iš atsakovės sumokėtų pinigų atsiskaitė, t. y. sumokėjo jiems atlyginimą. Iš to vėl darytina išvada, kad atsakovė pinigus ieškovo gamybos projekto vadovui K. K. sumokėjo. Jeigu atsakovė sužinos minėto liudytojo asmens duomenis ir jo gyvenamąją vietą, atsakovė taip pat prašys jį iškviesti ir apklausti liudytoju civilinėje byloje.

Atsakovė taip pat prašė teismo patraukti šioje civilinėje byloje trečiuoju asmeniu buvusį PVC langų gamybos vadovą G. Ž., kuris paaiškintų, kodėl nebuvo įnešami klientų sumokėti pinigai į įmonės kasą. Už atsiliepimo į ieškinį surašymą ir konsultacijas advokatui atsakovė sumokėjo 200 Lt pagal kvitus, todėl jeigu bus atmestas ieškovo ieškinys jos atžvilgiu, ji prašo teismo iš jo priteisti jai 200 Lt bylos vedimo išlaidų.

Remdamasis Lietuvos respublikos CPK 142 str., CPK 93 str. atsakovė teismo prašė:

1. Ieškovo Bankrutuojančios UAB „ARUMBA“ ieškinį atsakovei dėl 3 412 Lt skolos priteisimo, kaip nepagrįstą, atmesti

2. Priteisti iš ieškovo UAB „ ARUMBA“ atsakovei bylos vedimo išlaidas - 200 Lt.

Teismo posėdžio metu atsakovė ir jos atstovė pakartojo atsiliepime į ieškinį nurodytus motyvus ir prašė teismo ieškovo ieškinį atmesti visiškai bei atsakovei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis asmuo G. Ž. paaiškino teismui, kad dirbo pas ieškovą langų gamybos vadovu. Jam taip pat buvo išduoti pinigų priėmimo ir išdavimo kvitai, todėl jis galėjo iš klientų priimti pinigus. Nurodė, kad bendrovės buhalterija buvo vedama buhalterės namuose, o jis ir kiti bendrovės padalinių vadovai beveik neturėjo kontaktų su buhaltere. Buhalterė yra buvusio bendrovės vadovo žmona. Įmonės vadovas buvo kartu jais bendrovėje, o vėliau įkūrus UAB Alnika viskas buvo pervesta į šią bendrovę. Pinigai gauti iš klientų buvo perduodami bendrovės vadovui kartu su jų priėmimo kvitu. Po to matyt bendrovės vadovas pinigus perduodavo buhalterei, tačiau direktorius niekur nepasirašydavo. Tokia pat tvarka su bendrovės vadovu atsiskaitydavo ir kolega K. K. Taip pat parodė, kad girdėjo nusiskundimų iš bendrovės vadovo pusės, jog K. K. paima pinigus iš klientų, bet jų neperduoda į bendrovės kasą. K. K. iš darbo išėjo savo noru. Nurodė, kad daugiau parodyti negali, kadangi ikiteisminio tyrimo byloje yra įsipareigojęs neatskleisti duomenų kurie gali pakenkti ikiteisminiam tyrimui.

Trečiojo asmens atstovas paaiškino teismui, kad iš byloje esančių duomenų seka išvada, jog bendrovėje Arumba buvo aplaidžiai vedama buhalterinė apskaita. Teigė, kad dėl to negalima nustatyti ar atsakovė visiškai atsiskaitė su ieškovu. Pripažino, kad jo klientas buvo priverstas kreiptis ir į ikiteisminio įstaiga, kad nebūtų nepagrįstai apkaltintas tariamais nusikaltimais, kurių jis nepadarė. Taip pat nurodė, kad negali atskleisti daugiau bylai duomenų, kadangi irgi yra pasirašęs pasižadėjimą ikiteisminio tyrimo įstaigoje. Todėl dėl galimo sprendimo palieka spręsti teismui.

Trečiajam asmeniui K. K. apie teismo posėdžio vietą, datą ir laiką pranešta viešu skelbimu, tačiau jis atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, todėl byla nagrinėtina jam nedalyvaujant (CPK 247 str. 2d.).

Ieškovo ieškinys atmestinas.

Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl įsipareigojimų įvykdymo pagal šalių sudarytą sutartį. Teismas spręsdamas šį šalių ginčą byloje pasisako dėl šalių prievolės, dėl sutarties, tiek ir dėl šalių teisių bei pareigų kylančių iš dvišalės sutarties, įvertindamas jų sudarytos sutarties turinį ir sąlygas. Tuo pačiu teismas žemiau pasisako ir dėl trečiųjų asmenų veiksmų įtakos šalių sutartiniams santykiams. Be to teismas nagrinėdamas šalių ginčą remiasi ir viešosios teisės nuostatomis, kurios siejasi su jų sutartiniais santykiais.

Dėl atsakovės prievolės kylančios iš šalių sudarytos sutarties.

Prievolė yra teisinis asmenų santykis. Kaip ir kiekvienas teisinis santykis, ji atsiranda iš juridinio fakto - prievolės atsiradimo pagrindo. Sisteminė CK analizė leidžia daryti išvadą, jog yra penki prievolių atsiradimo pagrindai: vienašaliai sandoriai, daugiašaliai sandoriai (sutartys), deliktai, kvazisutartys ir įstatymai.

CK 6.2 straipsnis numato, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Ši norma turi būti sistemiškai aiškinama su CK 1.136 straipsniu - jame pateikiamas sąrašas juridinių faktų, su kuriais įstatymas sieja civilinių teisių ir pareigų atsiradimą. Pateikiamas sąrašas nėra baigtinis.

Prievolės atsiradimo pagrindų išskyrimas turi svarbią teisinę reikšmę. Nuo to, kokia aplinkybė bus pripažinta prievolinio santykio atsiradimą lėmusiu juridiniu faktu, priklauso ir tinkamas teisės normų taikymas.

Kaip jau minėta vienas iš prievolės atsiradimo pagrindų yra sandoris. Prievolių atsiradimo pagrindas gali būti tiek vienašaliai, tiek dvišaliai arba daugiašaliai sandoriai (sutartys). Sutartys yra vienas iš plačiausiai paplitusių prievolių atsiradimo pagrindų. Jos yra neatskiriama kiekvieno asmens gyvenimo dalis. Jeigu prievolės atsiradimas yra siejamas su sutarties sudarymu, tuomet sutarties šalys įgyja teises ir prisiima pareigas, kurios sudaro prievolės turinį.

Ieškovas į bylą pateikė galiojančią šalių 2007-10-30 sudarytą sutartį, pagal kurią šalys sukūrė ne tik prievoles viena kitai, bet tuo pačiu iš jos kyla prievolės ieškovui ir pagal viešosios teisės nuostatas (T.1, 11 b.l.). Sutartis kuri sukuria prievoles abejoms šalims, vadinama dvišale. Į bylą pateikta ir ginčo šalių sudaryta sutartis pripažintina dvišale, kadangi sukuria jos šalims teises ir pareigas. Be to ši sutartis laikytina vartojimo rangos sutartimi, kadangi klientė pirko iš ieškovo gaminius ir paslaugas savo gyvenamajam namui, tai yra buitiniams poreikiams tenkinti (CK 6. 672 str.).

Bylos medžiaga ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad 2007 m. spalio 30 d., šalys pirmiausia, sudarė rašytinę vartojimo rangos sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo pagaminti, pateikti ir sumontuoti PVC langų durų blokus – 3 vnt., varstomų langų – 3 vnt., atsakovės gyvenamajame name sodo bendrijoje, o pasataroji įsipareigojo ieškovui darbą priimti ir už jį sumokėti (T.1, 11 b.l.). 2007 m. spalio 30 d. atsakovė sumokėjo ieškovui 1 000 Lt avansinį apmokėjimą ( T. 2, 117 b.l.) ir ieškovas pradėjo užsakymo vykdymą. Ieškovas pagamintus gaminius 2007 m. gruodžio 7 dieną pateikė atsakovei ir juos sumontavo. Tą pačią dieną ieškovas išrašė atsakovei ir PVM sąskaitą-faktūrą, serija LAR Nr. 499, pagal kurią už PVC gaminius ir juos komplektuojančias detales su PVM atsakovė privalėjo sumokėti likusią 3 412,00 Lt. sumą ( T.1, 6 b.l.). Atsakovės teigimu tuo metu su ieškovo atstovu ji atsiskaitė visiškai. Tai, kad liko skolinga ieškovui jai tapo žinoma tik 2011 m. gruodžio 29 d. gavus teismo pranešimą (T. 1, 15-16 b.l.). Kadangi ieškovas pagal sutartį atsakovės įsigytiems gaminiams suteikė 7 ir 1 metų garantiją bei aptarnavimą, tai atsakovei teko 2008 metų pavasarį kviesti ieškovo darbuotojus sureguliuoti langų uždarymą ir pakeisti durų spalvą (T. 1, 16 b.l.). Atsakovės teigimu 2008 m. pavasarį ieškovo darbuotojai nebūtų vykę ištaisyti jos pastebėto gaminių ar montavimo broko, jeigu ji nebūtų sumokėjusi visos kainos pastarajam pagal sutartį. Su tokiu atsakovės paaiškinimu teismas sutinka, kadangi pagal šalių sudarytą dvišalę sutartį atsakovei egzistavo pareiga sumokėti ieškovui visą likusią prekių ir paslaugų kainą po to, kai bus sumontuoti gaminiai, tai yra pagal PVM sąskaitą faktūrą arba pagal darbų priėmimo - perdavimo aktą (sutarties 4.3 p.).

Dėl to teismas laiko, kad atsakovė tinkamai įvykdė jai kylančią prievolę iš dvišalės sutarties, ką patvirtina ir žemiau nustatyti kiti juridiniai faktai, kylantys iš šalių sudarytos sutarties (CK 6.39 str. 3d.).

Dėl prievolės neįvykdymo teisinės pasekmės.

Prievolėje skolininkas privalo atlikti kreditoriaus naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo jo, o kreditorius turi teisę reikalauti, kad skolininkas savo pareigą įvykdytų. Kai prievolė yra sudėtinga, t. y. jos turinį sudaro abiejų šalių teisės ir pareigos, kurios neatskiriamai susijusios ir lemia viena kitą, atitinkamus veiksmus atlikti arba susilaikyti nuo jų privalo abi šalys. Kaip jau teismas yra nurodęs pagal 2007-10-30 sutartį atsakovė privalėjo perduoti ieškovui likusią 3 412 Lt sumą po kai jau buvo jos gyvenamajame name sumontuoti PVC gaminiai (sutarties 4.3 p.). Įgyvendindamos savo subjektines teises ir pareigas šalys atlieka prievolės dalyką sudarančius veiksmus. Šie veiksmai yra vadinami prievolės vykdymu.

Dažniausiai prievolės vykdymas yra aktyvūs asmens veiksmai. Savo prigimtimi skolininko veiksmai vykdant prievolę yra valiniai. Atlikdamas juos skolininkas tuo pačiu įsipareigoja atitinkamai elgtis. Kuomet skolininko elgesys yra teisėtas, atitinka įstatymo arba sutarties reikalavimus, tokie jo veiksmai yra juridiniai faktai, su kuriais siejama prievolės pabaiga. Todėl galima teigti, kad skolininko veiksmai vykdant prievolę yra sandoriai. Tokiems veiksmams taikomi bendrieji visiems sandoriams taikomi reikalavimai. Tačiau šie reikalavimai nebūtinai sutampa su pačiai prievolei keliamais reikalavimais. Iš byloje esančių duomenų seka, kad atsakovė laikėsi sutarties sumokėdama ieškovo įgaliotam atstovui likusią 3 412,00 Lt sumą (T. 1, 15-16 b.l.). Tuo pačiu atmestinas ieškovo motyvas, jog duomenų bendrovės buhalterijoje, apie tai, kad atsakovė būtų sumokėjusi nurodytą pinigų sumą nėra, kaip teisiškai neargumentuotas, kadangi pirmiausia, tokios sąlygos nėra šalių sudarytoje sutartyje.

Atsakovės veiksmai, kuriuos ji turėjo atlikti vykdydama sutartinę prievolę yra pinigų sumokėjimas ieškovui. Pastebėtina, kad įstatymas įtvirtina bendro pobūdžio reikalavimus, kurie yra taikomi vykdant prievoles. Šie reikalavimai teisinėje literatūroje dažniausiai vadinami prievolių vykdymo principais. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, protingai ir teisingai. Šie principai taikomi kaip bendrieji teisės principai (CK 1.5 str., 6.4 str., 6.38 str.). Prievolės taip pat turi būti vykdomos: a) tinkamai (CK 6.38 str. 1 d.); b) ekonomiškai (CK 6.38 str. 3 d.); c) bendradarbiaujant (CK 6.38 str. 3 d.).

Teisė draudžia vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę arba vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 str.). Šį draudimą pažeidžiantys veiksmai arba neveikimas yra pagrindas atsirasti civilinei atsakomybei. Nustatydamas bendrą draudimą įstatymų leidėjas pasilieka teisę sau ir prievolės šalims nustatyti šios taisyklės išimtis. Pavyzdžiui, CK 6.204 straipsnyje numatyta sutarties šalies galimybė kreiptis į kitą šalį arba teismą pakeisti sutartį, jeigu įvykdyti sutartį jai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai; CK 6.217 straipsnyje numatyta šalies galimybė vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo arba ją įvykdo netinkamai, nes tai yra esminis sutarties pažeidimas ir t.t. Prievolės šalys bet kada gali susitarti dėl prievolės nutraukimo arba jos sąlygų pakeitimo. Tačiau kaip matyti iš bylos duomenų ieškovas tokių nesiėmė veiksmų, o tuo pačiu pripažino, jog atsakovės prievolė jam yra pasibaigusi.

Jeigu skolininkas nevykdo prievolės, atsiranda teisinės pasekmės, kurios įstatymo yra nustatytos atsižvelgiant į prievolės dalyką.

Įstatymas numato atvejus ir kada skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę. Šaliai, kuri pateikia teismui reikalavimą dėl prievolės pažeidimo, tenka procesinė pareiga įrodinėti prievolės pažeidimo faktą. Todėl, kad būtų apsaugotos kreditoriaus teisės, materialiosios civilinės teisės normos nustato pre­zumpcijas, kada pats skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę. Šios prezumpcijos išdėstytos CK 6.63 straipsnyje. Tačiau kaip jau teismas yra nurodęs nėra teisinio pagrindo pripažinti atsakovę pažeidus piniginę prievolę kylančią jai iš 2007-10-30 sutarties.

Prievolė turi būti įvykdoma šalių nustatytu terminu. Ginčo šalys sutartyje irgi numatė prievolių įvykdymo terminą (2007-10-30 sutarties 4.3 p.).

Įstatymas numato ir atvejus, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę. Prievolėje atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų yra įpareigotas ir skolininkas. Tačiau kartais skolininkas negali įvykdyti savo pareigos dėl to, kad netinkamai elgiasi kreditorius. Atvejai, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, bei tokio pažeidimo pasekmės nustatyti CK 6.64 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad jeigu kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas laikomas jos nepažeidusiu ir kol kreditorius laikomas pažeidusiu prievole, skolininkas negali būti laikomas ją pažeidusiu. Byloje pakanka duomenų, kad ieškovas yra pažeidęs sutartinę prievolę. Pirmiausia, jis kreipėsi į teismą tik tada, kai jam buvo iškelta bankroto byla (T.1, 4-5 b.l.). Antra, dėl netinkamai vykdytos ūkinės veiklos ikiteisminio tyrimo įstaigoje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų numatytų BK 209 str. 1d. ir 222 str. 1d. bei 184 str. 2d. Trečia, mokesčių administratorius nurodė, kad ieškovas pasinaudojo PVM atskaita ir susigrąžino iš valstybės nurodytą mokestį, tuo pačiu pripažindamas, kad ginčo šalių sutartiniai santykiai pasibaigė tinkamu įvykdymu (T.2, 80 b.l.). Be to iš teismui pateikto PVM sąskaitų registro žurnalo matyti, kad 2007 metų duomenys apie atsakovę įrašyti ištaisant prieš tai buvusi įrašą, kuomet bet koks taisymas tokiuose dokumentuose yra draudžiamas (Buhalterinės apskaitos įst. 18 str.), (T.2, 81 b.l.). Dėl to teismui nėra teisinio pagrindo remtis ieškovo 2008-12-31 ir 2009-12-31 sudarytais skolininkų sąrašais, kurie skirti įmonės vidaus dokumentų apskaitai (T.2, 82-83 b.l.). Ketvirta, teismui nėra teisinio pagrindo remtis ir ieškovo 2008-05-31 sudarytu tarpusavio skolų suderinimo aktu, kuris nėra atsakovės pasirašytas. Be to ikiteisminio tyrimo įstaigos atsakyme teismui nurodyta, kad tarp paimtų bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų nerasta kitų skolų suderinimo aktų. Visuma aukščiau nustatytų faktų leidžia teismui daryti išvadą, kad atsakovei neatsiranda prievolė sumokėti ieškovui likusią 3 4 12,00 Lt sumą (arba 3 105,00 Lt sumą pagal patikslintą ieškinio reikalvimą) remiantis 2007-10-30 sutartimi (CK 6.4 str.).

Dėl šalių sudarytos sutarties galios.

Pažymėtina, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi įstatymo galią sutarties šalims (CK 189 str. 1d.). Tai reiškia, kad kaip visi asmenys privalo laikytis įstatymų, nustatančių visiems privalomas elgesio taisykles, taip ir šalys privalo laikytis savo sudarytos sutarties, joje numatytų taisyklių. Šalys sutartyje nustato tik sau privalomas elgesio taisykles, bet negali nustatyti arba apriboti kitų asmenų, nesančių sutarties šalimis, teisių ir pareigų, išskyrus įstatymo numatytas.

Paprastai šalių teisės ir pareigos pagal sudarytą sutartį atsiranda nuo jos sudarymo momento arba nuo momento, kuris nurodytas sutartyje ir paprastai orientuotas į ateitį. Jeigu šalys numato sutarties nuostatas taikyti ateities santykiams, tuomet jų teisės, jei jie jas buvo įgiję sudarant sutartį, taip pat neturi būti pažeidžiamos.

Paprastai sutartis baigiasi tinkamai ją įvykdžius. Remiantis aukščiau paminėtu darytina išvada, kad 2007-10-30 sutarties įvykdymo terminas suėjo ieškovo atstovui 2007-12-07 išrašius atsakovei PVM sąskaitą faktūra ir nėra teisinio pagrindo išvadai, kad ji nėra įvykdyta (CK 6. 40 str. 1 d.).

Dėl šalių sudarytos sutarties vertinimo ir jų aiškinimo.

Terminas ,,sutartis“ civilinėje teisėje turi įvairių reikšmių. Sutartimi suprantamas ir juridinis faktas, esantis prievolė pagrindu, ir pati sutartinė prievolė, ir rašytinis dokumentas, kuriame įtvirtinta sutartinė prievolė.

Sutartis (kaip juridinis faktas) yra dviejų arba daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti arba nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas arba keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui arba asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (arba susilaikyti nuo jų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 str. 1 d.).

Sutartis yra labiausiai paplitusi sandorių rūšis. Tik vienašaliai sandoriai (pvz., įgaliojimas) nelaikytini sutartimis. Sutartims taikomos kodekso normos, reguliuojančios dvišalius ir daugiašalius sandorius.

Kaip ir bet kuris sandoris, sutartis yra jos šalių valios išraiška. Bet šis valios aktas turi specifinių bruožų, atskiriančių civilinę sutartį nuo kitų juridinių faktų, išreiškiančių valią, pavyzdžiui, „susitarimo“ arba „sutikimo“. Sąvokos „sutartis“ ir „susitarimas“ savo apimtimi ne visada sutampa. Sutartis - tai susitarimas, tačiau ne kiekvienas susitarimas yra sutartis. Sutarties sąvokoje, be susitarimo, pabrėžiamas ir kitas momentas: sukūrimas, pakeitimas arba nutraukimas civilinių teisinių santykių. Jei šio požymio nėra, nėra ir sutarties. Esminis sutarties, kaip susitarimo, požymis yra ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas, pagal šį kriterijų sutartis atribojama nuo kitų susitarimų, nesukuriančių teisinių padarinių. Sutartis yra viena reikšmingiausių priemonių jos šalių tam tikriems interesams suderinti. Sutartimis yra įforminami turtiniai ir kai kurie neturtiniai fizinių asmenų, juridinių asmenų bei fizinių ir juridinių asmenų santykiai. Dažniausiai sutartys sudaromos siekiant sukurti teisinius santykius, rečiau - juos pakeisti arba panaikinti.

Šalių sudaryta 2007-10-30 sutartis atitinka aukščiau paminėtus įstatymo reikalavimus. Iš byloje esančios 2007-10-30 sutarties matyti, kad šalys joje susitarė, jog ieškovas įvykdęs savo įsipareigojimą atsakovei gauną visą likusią sutarties kainą. Kaip jau teismas yra aukščiau nurodęs, remiantis šia sutartimi darytina išvada, kad tiek ieškovas, tiek ir atsakovė ilgą laiką pripažino, kad sutartis yra tinkamai įvykdyta ieškovui 2007-12-07 išrašius ieškovei PVM sąskaitą faktūrą. Iš teismui pateiktos PVM sąskaitos faktūros nematyti, kad joje būtų pasirašiusi atsakovė, tačiau tai nedaro šio dokumento negaliojančiu ir nėra pagrindo išvadai, jog atsakovė liko skolingą ieškovui (T. 1, 6 b.l.). Pastebėtina, kad buvusios sutarties šalys ir po tinkamai įvykdytos sutarties bendravo, kadangi ieškovo darbuotojai per garantinį laikotarpį atliko atsakovės sodo name garantinio remonto darbus, tai yra pašalino pastarosios pastebėtus pagamintų gaminių kokybės trūkumus. Remiantis paminėtu darytina išvada, kad tuo metu ieškovas nekėlė jokių papildomų reikalavimų atsakovei dėl netinkamai įvykdytos sutarties ir pripažino jos teisę į garantinį aptarnavimą. Todėl konstatuotina, kad pagal 2007-10-30 sutartį, atsakovei nekyla prievolė dar kartą sumokėti ieškovui už jai pateiktus ir sumontuotus PVC gaminius.

Tokia išvada seka ne tik atsižvelgiant į atskiras sutarties sąlygas, bet ir į sutartyje pavartotų sąvokų reikšmę. Ginčo atveju teismas aiškina sutartis, kadangi tarp šalių kilo ginčas dėl sutarties esmės ir atskirų jos sąlygų. Kaip jau minėta, matyti, kad sutarties tekstas nesiskiria nuo tikrųjų šalių ketinimų ir tinkamai juos atspindi. Be to sutarties teksto nuostatos neprieštarauja vienos kitoms. Nors ieškovas teigė, kad šalys, sudarydamos sutartį, neaptarė kai kurių sąlygų, dėl kurių ir kyla ginčas, tačiau tokie ieškovo argumentai atmestini, kadangi tokių sąlygų šalių sudarytoje sutartyje nėra (CK 6.193-6.195 str.).

Papildomai pastebėtina, kad aiškinant sutartis galima išskirti du vyraujančius sutarties aiškinimo metodus - subjektyvųjį ir objektyvųjį. Pagal subjektyvųjį metodą reikalaujama, kad aiškinant sutartis būtų nustatyti tikrieji, t. y. subjektyvūs šalių, ketinimai. Objektyvusis metodas nurodo, kad aiškinant sutartis pabrėžiama gramatinė sutarties teksto išraiška, o ne šalių vidinių ketinimų nustatymas. Sutartis, kaip sandoris, lemia teisinio santykio turinį, kuris yra šalių valios padarinys. Tai ypatumas, atskiriantis sutartį nuo kitų juridinių faktų, tokių kaip kitam asmeniui padaryta žala, neteisėtas praturtėjimas ir kt. Šis požymis būdingas visiems sandoriams - vienašaliams, dvišaliams ir daugiašaliams. Visada, kai kalbama apie sandorį ir jų rūšį - sutartį, turimi galvoje du sandorio elementai - valia ir valios išraiška. Kaip jai minėta šalių valia jų sudarytoje sutartyje yra išreikšta aiškiai. Būtent teismas aiškindamas šalių sudarytas sutartis teikia prioritetą jų valios išraškai. Be to ir UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų 4.1 straipsnyje teigiama: „Sutartį reikia aiškinti pagal bendrą šalių valią (ketinimus), bet tik tuomet, kai ta valia nustatyta. Jeigu to padaryti neįmanoma, sutartį reikia aiškinti pagal tą reikšmę, kurią protingi asmenys, veikdami kaip sutarties šalys, suteiktų sutarčiai analogiškomis aplinkybėmis“. Sutarčių konsensualizmo principas reikalauja, kad teismas, aiškindamas sutartį, prioritetą teiktų tikrajai šalių valiai, jų tikriesiems keti­nimams sudarant sutartį. Ta pačia dvasia reglamentuotas ir CK 6.193 straipsnis. Aiškinant sutartį ypač svarbu nustatyti teisinę jos prigimtį, nuo kurios dažniausiai priklauso įvairūs klausimai, susiję su sutarties šalių tarpusavio santykiais. Ginčo atvejų, sutarties šalių teisinių santykių kvalifikaciją lemia ne tik šalių pavartota terminologija, bet ir tų santykių turinys, kad ir kaip tuos santykius šalys įvardytų. Todėl teismas daro išvadą, kad šalių sudaryta sutartis atitinka tikrąją jų valią ir nekyla abejonių dėl atskirų jos sąlygų atitikimo jų valiai.

Dėl šalių sudarytos sutarties sąlygų.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje iš atsakovės atsiliepimo į ieškinį matyti, jog pagal 2007-10-30 sutartį, likęs sutarties kainos sumokėjimas laikytinas atidedamąja sutarties sąlyga.

Pagal CK 6.30 straipsnį, sąlyginė yra prievolė, kurios atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas siejamas su tam tikra atsirasiančia ar neatsirasiančia aplinkybe. Tai reiškia, kad prievolės atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas priklauso nuo būsimo, tačiau nežinomo, neaiškaus įvykio ar veiksmo. Kol nėra aišku, aplinkybė atsiras ar ne, nežinomas ir prievolės likimas. Sąlyga gali būti pozityvioji, t. y. ji turi atsirasti, arba negatyvioji, t. y. ji neturi atsirasti.

Žodžių „atsiradimas“ ir „pasibaigimas“ vartojimas įstatyme jokiu būdu nereiškia, kad kol tam tikra sąlyga nėra atsiradusi, prievolė apskritai neegzistuoja arba ji apskritai išnyksta, kai tam tikra sąlyga atsiranda. Šie įstatyme vartojami terminai reiškia, kad tam tikras šalis siejantis teisinis santykis, t. y. prievolė, egzistuoja, tačiau ji negali būti priverstinai įvykdyta iki atsirandant ar atsiradus tam tikrai sąlygai. Būtent tokia išvada leidžia pagrįsti mintį, kad sąžiningumo principas galioja ir sąlyginių prievolių atveju. Tik pripažinus, kad nors ir būdama sąlygine, prievolė vis vien egzistuoja, tik negali būti priverstinai įvykdyta, galima paaiškinti įstatymo nuostatą, draudžiančią šalims nesąžiningai elgtis ir kliudyti atsirasti ar neatsirasti sąlygai (CK 1.67 str.). Todėl kaip jau minėta, teismas konstatuoja, jog šalys sudarė 2007-10-30 sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigoja sumokėti ieškovui likusią pinigų sumą, tik tada kuomet atsakovas savo veiksmais patvirtins prievolės įvykdymą, todėl atmestini ieškovo argumentai, kad atsakovė liko nesumokėjusi dalies sutarties kainos (T. 1, 1-3 b.l.). Tuo pačiu pažymėtina, kad sutartyje nėra nurodyta tokios sąlygos, jog prievolė atsakovei atsiranda ir vėliau po to kai ieškovas įvykdo savo įsipareigojimą klientei. Net ir esant tokiai sąlygai, ieškovas privalėtų elgtis sąžiningai ir siekti, kad ši sąlyga būtų įvykdyta, o ne po ketverių metų reikšti atsakovei reikalavimą dėl netinkamo sutarties įvykdymo.

Sąlyga - tai įvykis ar veiksmas (žmogaus liga, nemokumas, mirtis, trečiojo asmens veiksmai, gamtos reiškiniai, valstybės institucijų veiksmai, karas, streikas, rinkos pokyčiai ir t.t.), atitinkantis kelis požymius. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo nurodytoje sutartyje nėra tokių sąlygų, turinčių tokiai sąlygai reikalingų požymių, t.y. pirma, joje nėra nurodyta į būsimą aplinkybę; antra, joje nėra jokio nežinomumo, neaiškumo ar netikėtinumo; ir trečia, sąlyga nėra objektyviai negalima (CK 1. 66 str.).

Be to atidedamąja sąlyga (pranc. la condition suspensive, lot. condicio suspensiva) laikomas tik toks įvykis ar veiksmas, su kuriuo siejamas prievolės atsiradimas ar pasikeitimas (tiek pačios prievolės atsiradimas, tiek prievolės šalių konkrečių teisių ar pareigų atsiradimas ar pasikeitimas). Taigi atidedamoji sąlyga suspenduoja pačios prievolės tiek atsiradimą, tiek vykdymą - kol nėra aišku, ar sąlyga yra įvykdyta (pendente conditione), tol prievolė nėra vykdytina. Įvykdžius atidedamąją sąlygą, prievolė laikoma galiojančia nuo sutarties sudarymo. Todėl kaip jau minėta, šioje byloje atsižvelgiant į šalių nurodytas aplinkybes nustatyta, kad atsakovės prievolė ieškovui yra pasibaigusi 2007-12-07 kuomet pastarasis pagal šalių sudarytą sutartį išrašė atsakovės vardu PVM sąskaitą faktūrą. Tai, jog nebuvo šalių pasirašytas atliktų darbų aktas gali turėti įtakos tik tuomet, jei tarp šalių kiltų ginčas dėl nekokybiškos paslaugos, o toks ginčas tarp jų nekilo.

Dėl atsakovės prievolės pagal šalių 2007-10-30 sudarytą sutartį, atsižvelgiant į trečiųjų asmenų veiksmus sutarties vykdymo metu.

Trečiasis asmuo - tai asmuo, kuris nebūdamas sutarties šalimi savo veiksmais vienaip ar kitaip daro įtaką teisinių santykių raidai ir yra susijęs teisiniais ryšiais su viena iš šalių arba su abiem. Trečiųjų asmenų sąvoka plačiai vartojama tiek civiliniame procese, tiek ir materialinėje teisėje.

Kadangi sutartis nuo jos sudarymo momento yra civilinės teisinės apyvartos dalis, tai kiekviena sutartis gali būti priešpastatyta visai kitai civilinei apyvartai. Taigi „tretieji asmenys“ - visi kiti, nesantys sutarties šalimi. Atskiruose CK straipsniuose yra nuostatų, skirtų tretiesiems asmenims, pavyzdžiui, CK 6.756 straipsnyje apibūdinta pavedimo sutartis.

Sutarties šalių ryšiai su trečiaisiais asmenimis yra labai įvairūs. Pirmiausia tretieji asmenys teisiniuose santykiuose dalyvauja savo vardu arba sutarties šalies vardu. Skirstymas asmenų, dalyvaujančių sutartyje savo vardu, priklauso nuo šalių numatyto tikslo kriterijų. Tai leidžia visų pirma išskirti sutartis trečiojo asmens naudai. Jei trečiasis asmuo dalyvauja sutartyje kitos šalies vardu, sutartis galime skirstyti pagal tai, su kuria iš šalių tretieji asmenys yra susiję: su pasyviąja, t. y. skolininku, ar aktyviąja, t. y. kreditoriumi. Dalyvauti pasyviosios šalies pusėje galima dviem būdais: trečiasis asmuo gali būti sutartinės prievolės vykdytojas arba skolininko pagalbininkas. Aktyviosios šalies pusėje - trečiasis asmuo gali priimti įvykdymą vietoje kreditoriaus arba apie trečiojo asmens adresuotą vienai iš sutarties šalių reikalavimą įvykdyti sutartį. Šalių santykiams yra reikšminga ir pavedimo sutartis.

Pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus tretiesiems asmenims. Tai reiškia, kad atlikdamas pagal sutartį galimus juridinę reikšmę turinčius veiksmus įgaliotinis tais veiksmais sukelia teisines pasekmes įgaliotojui, ginčo atveju būtų ieškovui.

Pavedimo sutartimi šalys nustato tarpusavio santykių sąlygas (vidinis atstovavimo aspektas), o veikdamas įgaliotojo vardu įgaliotinis santykiuose su trečiaisiais asmenimis naudojasi įgaliojimu, patvirtinančiu konkrečias įgaliotinio turimas teises (išorinis atstovavimo aspektas).

Dėl to pavedimo sutartį reglamentuojančios normos aiškinamos ir taikomos mutatis mutandis neatsiejamai kartu su CK Antrosios knygos III dalimi „Atstovavimas“. Būtent viena iš atstovavimo formų yra atstovo (įgaliotinio) veikimas pavedimo sutarties pagrindu. Sutarties šalims būdingi fiduciariniai (asmeninio pasitikėjimo) abipusiai santykiai, grindžiami šalių sąžiningumu ir gebėjimu vykdyti prievoles. Realiame gyvenime teisiniai pavedimo santykiai dažnai susiklosto sudarant sandorius tarp juridinių asmenų, taip pat tarp fizinių asmenų, kai atstovaujamojo galimybės pačiam atlikti teisinius veiksmus yra ribotos dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių (pvz., ganėtinai dideli atstumai iki vietos, kur turi būti atlikti konkretūs juridiniai veiksmai; atstovaujamojo liga; atstovaujamojo teisinis nekvalifikuotumas ir pan.).

Remiantis 2007-10-30 sutartimi teismas pripažįsta, kad ieškovo atstovai tiek G. Ž., tiek K. K. veikdami pagal jiems suteiktus įgaliojimus prisiėmė darbdavio vardu visas teises ir pareigas kylančias iš atstovavimo santykių, tiek vidinių, tiek išorinių. Todėl laikytina, kad abu tretieji asmenys savo pareigas įvykdė tinkamai, tiek 2007-10-30 sutarties sudarymo momentu, kuomet atsakovė sumokėjo 1 000 Lt (T.1, 11, T.2, 131 b.l.), tiek ir 2007-12-07 kuomet jai buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra ir ji sumokėjo likusią 3 412,00 Lt sumą (T.1, 6 b.l.). Tuo pačiu teismas konstatuoja, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė netinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus, susijusius su apmokėjimu pagal šalių sudarytą sutartį, kuomet ieškovo vardu veikė įgalioti asmenys.

Pastebėtina, kad teismas teisiškai neanalizuoja nei ieškovo darbuotojų (trečiųjų asmenų) atžvilgiu kylančios materialinės atsakomybės pagal darbo santykius (DK 253 str.), nes tai nėra šios bylos ginčo dalykas. Tačiau remiantis aukščiau išdėstytu teismas žemiau trumpai pasisako dėl ieškovo vadovo teisinės atsakomybės.

Dėl ieškovo bendrovės vadovo teisinės atsakomybės.

Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnyje nurodoma, kad ūkio subjekto apskaitą tvarko ūkio subjekto struktūrinis padalinys arba vyriausiasis buhalteris (buhalteris), arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnyje nustatoma, kad ūkio subjekto vadovas patvirtina asmenų, kurie turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, sąrašą ir jų parašų pavyzdžius. Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnyje nurodoma, kad už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba struktūrinio padalinio, tvarkančio apskaitą, vadovas, arba kiti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą.

Teismų praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovo buvimas bendrovės valdymo organu lemia tai, jog daugelis administracijos vadovo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo pagrindu. Vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui: įmonę ir vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, tai reiškia, kad įmonės vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga (duty of loyalty); įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-880/2002).

Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 12 d. 1 punktą bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą, o pagal to paties straipsnio 12 punktą - už kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose nustatytų pareigų vykdymą. Įstatymuose nustatyta bendrovės vadovo atsakomybė negali būti perkelta kitiems darbuotojams. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje nustatoma bendrovės vadovo atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą. Apskaitos organizavimas apima ir bendrovės apskaitą tvarkančių darbuotojų parinkimą ir kontrolę, sprendimus dėl apskaitos standartų ir pan. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 12 d. 2 p., Lietuvos Respublikos įmonių finansines atskaitomybės įstatymo 27 str. nustatoma bendrovės vadovo atsakomybė už bendrovės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui.

Kaip jau minėta ieškovas nepateikė teismui ne tik sąrašo asmenų turinčių teisę pasirašyti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, bet ir jų pareiginių nuostatų (pvz. direktoriaus ar padalinių vadovų) ar darbo tvarkos taisyklių bei kitų lokalinių teisės aktų, reglamentuojančių bendrovės darbuotojų darbą (DK 99 str. 4d.). Teismas byloje suteikė ieškovui ir liudytojai O. R. galimybę pateikti teismui į bylą ir su bendrovės buhalterine apskaita susijusius dokumentus, patvirtinančius atsakovės prievolę ieškovui (CPK 159 str. 1d.). Tačiau šis teismo nurodymas buvo įvykdytas tik iš dalies (T. 2, 134-137 b.l.). Liudytoja buvusi bendrovės buhalterė O. R. nepateikė teismui nei buhalterinių duomenų apie bendrovės skolų metinę inventorizaciją, nei bendrovės kasos knygų ar kitų su buhalterinę apskaitą susijusių dokumentų. Dėl to teismui nėra galimybių vertinti ieškovo darbuotojų, trečiųjų asmenų G. Ž. ir K. K. veiksmus, tiek civilinės teisė požiūriu, tiek darbo teisės santykių prasme, kadangi manytina, jog tik dėl bendrovės vadovo nerūpestingumo nebuvo tinkamai įforminti šių darbuotojų santykiai su bendrove. Be to ieškovas reikšdamas atsakovei teisme ieškinį nepateikė prašymo nei dėl buvusio bendrovės vadovo įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nei dėl jo kaip liudytojo apklausos.

Pastebėtina, kad vadovo ir bendrovės santykiams būdingi tam tikri ypatumai. Viena vertus, tai yra atstovavimo santykiai, kai vadovui, kaip bendrovės įgaliotiniui, pavedama veikti bendrovės vardu ir savo veiksmais sukurti bendrovei teises ir pareigas. Kita vertus, vadovas teikia tam tikras intelektines paslaugas, t. y. užtikrina kasdienį bendrovės funkcionavimą ir jos reikalų tvarkymą, organizuoja ir vykdo bendrovės ūkinę veiklą, pagal valdybos nutarimus ar įstatus atstovauja bendrovei esant santykiams su kitais asmenimis, valstybės institucijomis, jos vardu sudaro sandorius, kurių pagrindu atsiranda įmonei teisių ir pareigų. Trečia, vadovo veikla yra jo profesinė veikla ir pragyvenimo šaltinis, t. y. vadovo ir bendrovės santykiams būdingas darbuotoją ir darbdavį siejančio darbo santykio elementas. Taigi šie santykiai iš dalies vertintini kaip civiliniai teisiniai santykiai, o iš dalies - kaip darbo teisiniai santykiai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, pavyzdžiui, 2003 m. spalio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-954/2003, 2001 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-760/2001, 2003 m. sausio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2003, 2001 m. lapkričio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1200/2001, vadovo santykiai yra prilyginami civiliniams teisiniams santykiams. Kadangi bendrovės vadovo ir vadovo santykiai iš dalies prilyginami civiliniams teisiniams santykiams, todėl keliant jo civilinės atsakomybės klausimą, reiktų vadovautis CK normomis, nustatančiomis tiek bendruosius civilinės atsakomybės požymius, tiek bendrovės valdymo organams keliamus reikalavimus. Pažymėtina ir tai, kad galiojantis DK suteikia galimybę bendrovei sudaryti ne tik su jos vadovu visiškos materialinės atsakomybės sutartį (ABĮ 37 str. 4d.), bet ir su kitais darbuotojais (DK 256 str.), pagal kurią šiems asmenims taip pat kyla pareiga atlyginti bendrovei padarytą žalą. Todėl atsakomybė už vadovo ir kitų darbuotojų veiksmais padarytą žalą gali būti vertintina ir pagal DK normas.

Kadangi bendrovės ir vadovo santykiai iš dalies yra darbo teisiniai santykiai, tai, esant bendrovės ir jos vadovo sudarytai visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai, vadovui už padarytą žalą gali kilti atsakomybė darbo teisinių santykių prasme. Jos klausimas spręstinas ne tik darbo sutarties galiojimo laiku, bet ir nutraukus darbo sutartį, jei vadovas žalą sukėlė darbo sutarties galiojimo metu.

Taigi remiantis tuo, kas išdėstyta, teigtina, kad, vertinant bendrovės ir jos vadovo teisinius santykius - tiek kaip civilinius, tiek kaip darbo, net ir nutraukus darbo sutartį su bendrovės vadovu, buvusiam vadovui išlieka pareiga atlyginti jo vadovavimo metu bendrovei padarytą žalą. Tai yra bendrovės vadovo neteisėti veiksmai, kuriais padaryta žala bendrovei, šiuo atveju sukelia naują teisinį santykį, pagal kurį bendrovė, patyrusi žalą, įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą, o jos buvęs vadovas įgyja pareigą atlyginti jo vadovavimo metu bendrovei padarytą žalą (LAT 2002-06-19, civ. byla Nr. 3K-3-880/2002). Tačiau pažymėtina, kad tiek civilinė, tiek darbo teisės pagrindu kylanti atsakomybė asmeniui atsiranda tik tada, jeigu įrodoma, kad vadovas pasielgė neteisėtai. Taigi asmens, šiuo atveju - bendrovės vadovo, veikos neteisėtumas yra būtina sąlyga kilti atsakomybei, o pareiga įrodyti, kad žala atsirado dėl konkretaus asmens neteisėtų veiksmų, tenka reikalavimą keliančiam asmeniui. Be to, bendrovės vadovo atsakomybei atsirasti būtinos ir kitos nustatytos tiek civilinės, tiek darbo teisės pagrindu kylančios atsakomybės privalomos kilimo sąlygos - žala, kaltė, priežastinis ryšys. DK 246 straipsnis nustato ir kitas privalomas sąlygas, t. y. pažeidėjas bei nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais, žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Kadangi ieškovas pateiktu ieškiniu nekėlė bendrovės vadovo atsakomybės klausimo, todėl teismas plačiau dėl to nepasisako, apart aukščiau išdėstyto.

Dėl šalių pateiktų įrodymų vertinimo.

Remiantis šalių ir trečiojo asmens paaiškinimais, liudytojos parodymais ir juose nurodytomis žiniomis, faktiniais duomenimis apie konkrečias bylos aplinkybes, bei gautais duomenimis teismui yra pagrindas ieškovo ieškinį atmesti.

Leistinos įrodinėjimo priemonės yra ne tik šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atsto­vus pateikti) paaiškinimai, liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai ir ekspertų išvados. Taip pat įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2-3 d.). Įstatymų leidėjas, išvardydamas įrodinėjimo priemones, nustato teisinių reiškinių fiksavimo formas ir nurodo, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima tinkamai naudotis teisme, arba, kitaip tariant, be kokių negalima apsieiti įrodinėjant.

Įrodymų leistinumas suteikia teismui galimybę greičiau nustatyti tiesą byloje. Ginčo atveju nustatytos faktinės bylos aplinkybės atkuria objektyvią tikrovę, nes su byla susiję veiksmai ar (ir) įvykiai palieka pėdsakų ne tik įstatymo nustatytose įrodinėjimo priemonėse, bet ir visuose daiktuose bei procesuose, kuriuos tie veiksmai ar (ir) įvykiai pakeitė ir kurie atsispindėjo žmonių sąmonėje. Todėl visus tokius objektyvius pėdsakus teismas pripažįsta įrodymais. Priešingu atveju galima kalbėti ne apie teisingumo bendrąja prasme vykdymą teismuose, o tik apie formalios pro­cesinės teisybės pasiekimą pagal įstatymų leidėjo sukurtas žaidimo taisykles.

Laisvo įrodymų vertinimo esmė ta, kad teismo neriboja jokie formalūs įrodymai ir jis atsižvelgdamas į bylos aplinkybes sprendžia, remtis ar nesiremti vienokiais ar kitokiais duomenimis. Mokslo ir technologijų pažanga taip pat suteikia vis daugiau pažinimo galimybių, todėl išsiplečia įrodinėjimo priemonių skaičius ir susidaro galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes iš naujų šaltinių, kadangi esamos moksliškai pagrįstos technologijos irgi leidžia tai daryti.

Be to, pastaruoju metu civilinio proceso doktrinoje pabrėžiami kiti, moksliniai - techniniai būdai ir metodai, leidžiantys užtikrinti įrodymų patikimumą, teisingumą ir išsamumą civiliniame procese. Doktrinoje teigiama, kad nagrinėjant tiesos nustatymo būdus negalima apsiriboti tik tomis proceso normomis, kurios juos reguliuoja, o svarbu pasinaudoti ir tomis techninėmis bei taktinėmis priemonėmis ir metodais, kurie yra naudojami įrodymams rinkti, fiksuoti ir tirti.

Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, spręsdamas klausimą apie gautų faktinių duomenų tikrumą, leistinumą, jų tarpusavio ryšį bei pakankamumą. Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 str. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (2001-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2003-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-907/2003). Įrodymų vertinimas grindžiamas tikėtinumo taisykle: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Išanalizavus byloje esančius įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo pagal pateiktus įrodymus tenkinti ieškovo prašymą ir priteisti jam iš atsakovės 3 105,00 Lt už parduotus gaminius ir suteiktas paslaugas.

Atskirai pastebėtina, kad ieškovas iš pradžių teismui į bylą pateikė tik 2007-10-30 sutartį ir 2007-12-07 PVM sąskaitą faktūra (T. 1, 6,11b.l.), tačiau ieškovo atstovė duodama paaiškinimus vieną iš motyvų nurodė, jog reikalavimas atsakovei reiškiamas pagal bankroto administratoriui perduotus ieškovo dokumentus iš kurių sunku nustatyti, ar atsakovė sumokėjo visą sutarties kainą ieškovui. Be to ieškovė pripažino, kad teisme buvo pareikšti analogiškų reikalavimų trys ieškiniai skirtingiems skolininkams. Vienoje byloje priimtas sprendimas už akių patenkinus ieškovo reikalavimą, o kitoje reikalavimas atmestas. Atskirai pastebėtina, kad pagal šalių sudarytą sutartį kuomet asmeniui buvo suteikiamos paslaugos, atliktų darbų priėmimo tvarka galėjo būti įforminta ir atliktų darbų aktu (sutarties 4.3p.). Tačiau šiai aplinkybei patvirtinti ieškovas nepateikė jokio rašytinio įrodymo. Todėl teismas šalių santykius pagal dvišalę sutartį vertina rezervuotai, kaip ir dėl galimos buvusio bendrovės vadovo ar trečiųjų asmenų atsakomybės ieškovui, kadangi šioms aplinkybėms pagrįsti teismui nebuvo pateikti tinkami įrodymai, apart aukščiau paminėtų, iš kurių būtų galima daryti galutinę išvadą, jog galimai kyla ne tik atsakovės, bet ir trečiųjų asmenų ar bendrovės vadovo atsakomybė ieškovui už bendrovei padarytą žalą.

Dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Bylinėjimosi išlaidų paprastai turi ne tik proceso dalyviai, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus (šalys ir tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus). Išlaidų turi ir byloje dalyvaujantys tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų. CPK I dalies VIII skyriuje kalbama apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą tik proceso šalims. Tuo tarpu pagal susiformavusią doktriną teismas, išspręsdamas bylą, negali kartu nuspręsti ir dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisių ir pareigų, susijusių su šalimis. Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, statusas skiriasi nuo šalių statuso ir ypatingas tuo, kad jo teisių ir pareigų, susijusių su šalimis, klausimai dar gali būti sprendžiami naujoje byloje. Tačiau tai nereiškia, kad trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos negali būti atlyginamos ir, kad tokiems asmenims negali būti priskirta pareiga jas atlyginti. Tačiau tokia nuomone nederėtų pasikliauti kaip vienintele teisinga ir nepaneigiama.

Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, instituto paskirtis - sudaryti sąlygas minėtiems asmenims savarankiškai ginti savo teises ir interesus, užtikrinti galimybę civilines bylas spręsti ekonomiškai ir operatyviai. Atsižvelgiant į trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, instituto paskirtį, atsi­sakymas atlyginti jo bylinėjimosi išlaidas nepagrįstai ribotų jo turtinius interesus ir galimybes tinkamai ir kvalifikuotai (samdant advokatą, renkant ir teikiant teismui įrodymus ir pan.) įgyvendinti savo materialiąsias teises, prieštarautų teisingumo principui (CPK 3 str. 1 d., CK 1.5 str.).

Antra, įgyvendinant trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, instituto tikslus, pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį tokiems asmenims suteiktos lygios su šalimis procesinės teisės ir pareigos, išskyrus teises ir pareigas, susijusias su disponavimu ginčo dalyku, kurios priskirtos tik šalims. Taigi procesinių teisių ir pareigų srityje galioja trečiųjų asmenų ir šalių lygiateisiškumo principas. Šis principas netaikomas tik teisėms ir pareigoms, susijusioms su disponavimu ginčo dalyku, bet teisėms ir pareigoms bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje minėtas lygiateisiškumo principas galioja.

Trečia, draudimą teismui spręsti trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisių ir pareigų, susijusių su šalimis, klausimus reikia suprasti kaip draudimą spręsti dėl materialiųjų teisių ir pareigų, t. y. dėl ginčo dalyko. Tuo tarpu trečiųjų asmenų procesinių teisių ir pareigų klausimai teismo sprendimu gali būti ir yra sprendžiami. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra laikomas išvestiniu, papildomų procesiniu klausimu, spręstinu greta klausimų, tiesiogiai susijusių su ginčo dalyku. Todėl draudimas teismui spręsti trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisių ir pareigų, susijusių su šalimis, klausimus neturi būti taikomas bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.

Ketvirta, trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, įtraukimas į bylinėjimosi išlaidų paskirstymą toje byloje, kurioje bylinėjimosi išlaidos atsirado, sudaro sąlygas šiuos klausimus spręsti operatyviai ir ekonomiškai. Išnyksta poreikis juos spręsti vien regresiniu ieškiniu tretiesiems asmenims dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Remiantis išdėstytais argumentais, reikia pripažinti, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi teisę būti įtraukiami į bylinėjimosi išlaidų paskirstymą lygiomis teisėmis ir pareigomis su šalimis ir trečiaisiais asmenimis, pareiškiančiais savarankiškus reikalavimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisė gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą dabar jau yra pripažįstama.

Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. D. ir kt. v. Kauno miesto valdyba, nurodė, kad pagal 1964 m. CPK 39 straipsnį trečiasis asmuo turi šalies teises ir pareigas, išskyrus minėto straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Nors 1964 m. CPK 112-113 straipsniai nustatė, kad atstovavimo ir teismo išlaidos atlyginamos šaliai, teisėjų kolegija sprendė, jog sistemiškai aiškinant 1964 m. CPK nuostatas, taip pat atsižvelgiant į trečiojo asmens materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi bei lygiateisiškumo ir teisingumo principus, trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, atstovavimo išlaidos jo naudai iš ieškovų priteistos pagrįstai. Todėl trečiajam asmeniui G. Ž. iš ieškovo irgi priteistina 1 000 Lt išlaidų už advokato paslaugas (T. 1, 38 b.l.).

Dėl kitų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismui atmetus ieškovo ieškinį atsakovei, pastarajai taip pat priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Tokiu būdu atsakovei iš ieškovo priteistina 1 200 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą (CPK 93 str.), o taip pat valstybei pašto išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.).

Visos aukščiau priteisiamos su bylinėjimusi susijusios išlaidos, išieškotinos iš bankroto byloje administravimui skirtų lėšų. Tokia teismo išvada remiasi ta nuostata, jog nagrinėjama bylą buvo iškelta pagal ieškovo ieškinį, jau po bankroto bylos iškėlimo, todėl nei atsakovė, nei trečiasis asmuo negali būti laikomi ieškovo kreditoriais bankroto byloje.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovo ieškinį atsakovei atmesti visiškai.

1. Priteisti iš atsakovei A. D. (a/k (duomenys neskelbtini) iš BUAB „Arumba“, į/k 245745730, buv. Televizorių g. 20, Šiauliai, bylinėjimosi išlaidas – 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų ) turėtų išlaidų, susijusių su advokato teisine pagalba.

2. Priteisti iš trečiajam asmeniui G. Ž. (a/k (duomenys neskelbtini) iš BUAB „Arumba“, į/k 245745730, buv. Televizorių g. 20, Šiauliai, bylinėjimosi išlaidas – 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų ) turėtų išlaidų, susijusių su advokato teisine pagalba.

3. Priteisti valstybei (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš BUAB „Arumba“, į/k 245745730, buv. Televizorių g. 20, Šiauliai) 30,00 Lt ( trisdešimt litų) pašto išlaidoms atlyginti.

Sprendimas per 30d. gali būti apskųstas Šiaulių apygardos teismui apeliaciniu skundu per šį teismą.