Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės A.Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A.Č. ieškinį atsakovei S.B. dėl sutarties nutraukimo ir buto grąžinimo, tretysis asmuo Vilniaus m. 22-asis notarų biuras, institucija duodanti išvadą byloje – Vilniaus m. savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretysis asmuo Vilniaus m. 22-ojo notarų biuro notarė S.Navickaitė prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Vilniaus m. savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyrius išvadoje nurodė, kad neteiks teismui pareiškimo dėl A.Č. pripažinimo neveiksnia, nes šiuo metu pas A.Č. psichozės simptomų, haliucinacijų bei kliedesių nėra, elgesys ramus, su kaimynais nesipyksta, pavojaus sau ir aplinkiniams nekelia, buityje apsitarnauja pati, socialines problemas padeda spręsti draugė B.Š., giminaitė (mirusio vyro dukterėčia) S.B., bei kartais atvykstantis iš Baltarusijos giminaitis (A.Č. ir B.Š. teigimu). A.Č. papildomos socialinės pagalbos neprašo.

Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2008-02-08 sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės A.Č. 73,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad 2005-06-08 A.Č. su S.B. sudarė buto su rūsiu su perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį; sutarties pagrindu nekilnojamojo turto registre įregistruotos S.B. nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei sąlyga turto perleidėją A.Č. išlaikyti iki gyvos galvos. Teismas nustatė, kad šalis sieja svainystės santykiai – atsakovė yra ieškovės vyro dukterėčia. Teismas nustatė, kad ieškovė gyvena jos pačios pagal sutartį perleistame atsakovei nuosavybės teise bute; ieškovė neneigė, kad atsakovės vyras atlikdavo smulkius remonto darbus bute – dažė lubas, grindis, keitė spynas. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovė tinkamai vykdė pareigą aprūpinti ieškovę gyvenamąją patalpą. Teismas konstatavo, kad VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninės pažyma patvirtina, kad ieškovė gydėsi šioje ligoninėje nuo 2006-04-06 iki 2006-04-28. 2006-12-28 Vilniaus m. apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal BK 146 str. 3 d. (neteisėtai atėmė žmogui laisvę uždarydamas jį į psichiatrijos ligoninę ne dėl ligos) nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Nutarime konstatuota, kad S.B., rūpindamasi A.Č. vykdė gydytojų nurodymus. Be to, A.Č. hospitalizacijai priverstiniam gydymui buvo gauta Vilniaus m. 4 apylinkės teismo nutartis vienam mėnesiui. Šis nutarimas nebuvo apskųstas, teismas jį laikė oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią; teismas konstatavo, jog kiti byloje esantys oficialūs rašytiniai įrodymai neprieštarauja tarpusavyje, yra nuoseklūs; rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovei buvo diagnozuotas susirgimas, dėl kurio gydytojos siuntimu ji pateko į ligoninę, todėl ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės, jog ji pateko į ligoninę visiškai sveika neteisėtais būdais atsakovei paveikus medicinos darbuotojus laikytos neįrodytomis. Teismas nustatė, kad nei ieškovė, nei jos atstovė B.Š., nei liudytojas A.J.A. nėra medicinos srities specialistai, todėl jų parodymai apie ieškovės sveikatos būklę ir medicininės pagalbos nereikalingumą vertinti kritiškai. Teismas konstatavo, kad ieškovė turėjo sveikatos sutrikimų ir jai buvo reikalinga medicinos pagalba, priverstinis gydymas buvo paskirtas teisėtai, todėl teismas nenustatė, jog atsakovė pažeidė ieškovės teisėtus interesus. Priešingai, S.B. kreipimasis dėl medicininės pagalbos suteikimo A.Č. atitiko sutarties 2.2 punkte numatytą įsipareigojimą aprūpinti A.Č. sveikatos priežiūra, jeigu ieškovės sveikatos būklė to reikalauja. Teismas konstatavo, jog ieškovė objektyviais duomenimis praradusi svorio dėl savo sveikatos būklės, ligoninėje maistą valgydavo tik raginama, t.y. badavimą ir svorio praradimą sąlygojo ieškovės sveikatos būklė, o ne atsakovės veiksmai; ieškovės prieštaringi paaiškinimai, kad atsakovė jos neaprūpino maistu, bet tuo pačiu metu maistą gamindavo, vertinti ieškovės nenaudai. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą bei vadovavęsis tikimybių pusiausvyros principu, teismas padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad atsakovė rūpinosi ieškovės maitinimu. Teismas konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovės poreikį ją aprūpinti rūbais, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovė nepažeidė pareigos aprūpinti ieškovę drabužiais. Teismo nuomone, atsakovės pateikti receptų nuorašai, jos išsamūs paaiškinimai apie ieškovės susirgimus ir gydytojų išrašytus vaistus šiems susirgimams gydyti, byloje esantys čekiai dėl vaistų pirkimo, išrašai iš VšĮ Marcinkevičiaus ligoninės įrodo, kad atsakovė domėjosi atsakovės sveikatos būkle, kartu su ja lankydavosi gydymo įstaigose, aprūpino ją reikalingais vaistais. Byloje esanti TEO LT, AB pažyma, jog telefono linijos numeris buvo pakeistas 2005-06-29 klientės A.Č. pageidavimu paneigia ieškovės teiginius, jog atsakovės iniciatyva buvo pakeistas fiksuoto telefono linijos numeris, taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog telefonas buvo atjungtas. Teismas nenustatė, kad dėl atsakovės veiksmų buvo apribota ieškovės galimybė bendrauti su aplinkiniais. Liudytojų parodymai apie tai, kad iš ieškovės buvo atimta pensija grindžiami pačios ieškovės bei jos atstovės žodžiais, nei viena iš liudytojų asmeniškai tokių faktų nematė, ieškovei gaunant pensiją nedalyvavo, todėl teismas konstatavo, jog šių liudytojų parodymai neįrodo pensijos pasisavinimo ar atėmimo iš ieškovės fakto. Liudytoja M.Č. (paštininkė) patvirtino, kad pensija buvo mokama asmeniškai A.Č., kuri ateidavo į pašto skyrių kartu su Š. Jokių duomenų apie tai, kad ieškovė turėjo sąskaitas kredito įstaigose ir kad atsakovė disponavo A.Č. sąskaitose esančiais pinigais byloje nėra. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad S.B. turėjo teisę gauti ieškovės vardu pensiją. Todėl teismas nenustatė, kad atsakovė pasisavindavo iš atsakovės jai mokamą pensiją. Teismas nustatė, kad atsakovė pripažino, kad laikotarpiu nuo sutarties pasirašymo iki 2006 m. gruodžio mėnesio už butą buvo mokama iš ieškovės lėšų, o vėliau ir iki šiol už butą moka atsakovė savo lėšomis, nes toks buvo jų abiejų žodinis susitarimas; ieškovė teismo posėdyje pripažino, kad ji pati norėjo mokėti, kad atsakovė nieko nemokėtų. Ieškovei išaiškinta, kad savo turtines teises ji turi teisę ginti sutarties 7.5 p. numatytu pagrindu. Teismas nustatė, kad ieškovė neįrodė, jog iš jos buvo reikalaujama sumokėti kiekvieną mėnesį po 20 Lt už kelionės išlaidas. Prie bylos prijungtame vaizdo įraše yra užfiksuota publicistinė televizijos laida, kurioje išsakytos nuomonės, pasisakymai, žurnalistų vertinimai neturi įrodomosios vertės. Kitų reikšmingų bylai aplinkybių šiame įraše nėra užfiksuota. Ieškovė reikalavimą atlyginti jai neturtinę žalą grindžia buto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutarties esminiu pažeidimu. Kadangi teismas šios aplinkybės nenustatė, civilinė atsakomybė atsakovei neatsiranda, todėl ieškinys atmestas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Esminis apeliacinio skundo argumentas – netinkamas sutartinės prievolės pasirūpinti ieškovės sveikata vykdymas, kuris pasireiškė ieškovės priverstiniu hospitalizavimu. Ieškinyje, patikslintame ieškinyje bei apeliaciniame skunde ieškove akcentavo, kad ji, be jokių būtinų priežasčių, neteisėtais būdais atsakovei paveikus medicinos darbuotojus, būnanti visiškai sveika buvo paguldyta į respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę, kur praleido 24 dienas. Šis apeliacinio skundo argumentas yra visiškai paneigtas bylos medžiaga. Civilinėje byloje pakanka objektyvių duomenų, kad ieškovė 2006 m. turėjo psichinės veiklos sutrikimą – organinį kliedesinį (sutrikimą (b.l. 32, t.2). 2006-01-26 – 2006-01-31 epikrizėje iš VšĮ M.Marcinkevičiaus ligoninės gastroenterologijaus skyriaus buvo nurodyta, kad ligonė dezorientuota laike ir vietoje, buvo rekomenduota gydytojo psichiatro konsultacija. Iš VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės išrašo iš ligos istorijos (b.l. 74-76, t.1) seka, kad ieškovė buvo gydyta nuo 2006-04-05 iki 2006-04-28, jai buvo diagnozuotas organinis kliedesiais sutrikimas. 2006-04-06 GKK išvadoje dėl pacientės psichikos būsenos įvertinimo ir priverstinio gydymo reikalingumo buvo nurodyta, kad pacientė (ieškovė) kėlė pavojų savo sveikatai ir gyvybei; pacientė badavo dėl nuodijimo kliedesių ir uoslės haliucinacijų, pacientė savo būsenai nekritiška; jai buvo diagnozuotas organinis (pseudošizofrenijos) sutrikimas.

Dėl išdėstyto kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad priešingai, nei teigia ieškovė ir jos atstovė, 2006 m. balandžio mėnesį ieškovei buvo būtina specializuota medicininė (psichiatrinė) pagalba; nuo 2005 m. rudens ieškovė dėl nuodijimo kliedesių, haliucinacijų, persekiojimo baimių nustojo normaliai maitintis, nebemiegojo naktimis, dėl ko fiziškai išseko. Jokių objektyvių duomenų, kad atsakovė neteisėtais būdais paveikė visą eilę specialistų psichiatrų, byloje nėra. 2005-07-18 apžiūrėjusi ieškovę R.F., GKK išvadą dėl priverstinio gydymo reikalingumo pasirašiusios gydytojos A.K., L.M., A.S. diagnozavo ieškovei psichinės veiklos sutrikimus; ieškovę hospitalizavusiai gydytojai S.Š. taip pat nekilo abejonių dėl ieškovės psichinės veiklos sutrikimo. 2006-04-12 pacientė (ieškovė) buvo konsultuota profesoriaus A.D.; jai buvo diagnozuotas organinis kliedesinis sutrikimas, kraujagyslinė demencija, gydymui pritarta (b.l. 73, t.1).

Kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pateiktu argumentu, kad atsakovės veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad ji neteisėtai pasinaudojo teise kreiptis dėl ieškovės psichiatrinio gydymo. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 23 straipsnyje yra pateiktas baigtinis sąrašas asmenų, turinčių teisę kreiptis dėl asmens pirminio apžiūrėjimo – gydytojai, paciento atstovas, artimieji; gi atsakovė nebuvo ieškovės globėja ar artima giminaitė (atsakovė – jos vyro dukterėčia, t.y. nėra artima giminaitė pagal CK 3.135 str. 1 d. nuostatas). Nagrinėjamos bylos duomenimis, ieškovė neturi artimesnių nei atsakovė giminaičių, atsakovė prisiėmė įsipareigojimus rūpintis ieškovės sveikata, objektyvus poreikis kreiptis dėl psichiatrinės pagalbos buvo, taigi atsakovės veiksmai (ji kreipėsi dėl tokios pagalbos suteikimo ieškovei ir prisistatė VšĮ GPM stoties gydytojai S.Š. kaip globėja) negali būti vertinami kaip Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 23 str. nuostatų pažeidimas; atsakovė nėra teisininkė, todėl galėjo prisistatyti kaip ieškovės globėja plačiąja prasme – kaip asmuo, pagal sutartį turtintis prievolę rūpintis ieškovės sveikata.

Apeliantė taip pat nurodo, kad siuntimas gydymui į Respublikinę psichiatrijos ligoninę, išrašytas gydytojos R.F. 2006-04-03, buvo išrašytas pakartotinai po 2005-07-18 apžiūros neįvertinus jos būklės; faktiškai ieškovė tuo metu gyveno pas B.Š. ir jos psichikos būklė nei atsakovei, nei psichiatrei nebuvo žinoma, t.y. atsakovė nesąžiningai kreipėsi dėl siuntimo išdavimo. Tačiau šis apeliacinio skundo argumentas paneigtas 2006-04-06 GKK išvados dėl pacientės psichikos būsenos įvertinimo ir priverstinio gydymo reikalingumo duomenimis; išvadoje buvo nurodyta, kad pacientė (ieškovė) kėlė pavojų savo sveikatai ir net gyvybei; pacientė badavo dėl nuodijimo kliedesių ir uoslės haliucinacijų, pacientė išsekusi ir savo būsenai nekritiška; t.y. ieškovės sveikatos būklė buvo gana sunki; pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad esant tokioms objektyvioms bylos aplinkybėms, priverstinė hospitalizacija buvo teisėta (b.l. 7-9, t.2).

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovės hospitalizavimo aplinkybių vertinimas televizijos laidoje, vaizdo įraše užfiksuotos publicistinėje laidoje išsakytos nuomonės, pasisakymai, žurnalistų vertinimai neturi įrodomosios vertės. Kolegija pažymi, kad įrodymai – tai bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remiantis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Tokiu būdu nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai gali būti vertinami, kaip įrodymai, jeigu jų pagalba fiksuojami reikšmingi byloje faktai (CPK 220 str.). Žurnalistų nuomonės ir vertinimai neturi įrodomosios reikšmės ir teismui neprivalomi; teismas vertina byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusiškų ir objektyvių aplinkybių, kuriuos buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.), o visuomenės informavimo priemonių įtaka vienos ar kitos šalies naudai nagrinėjančiam bylą teismui neleistina. Gydytojos R.F. interviu videojuostoje taip pat negali būti vertinamas kaip jos parodymai. Liudytojas – tai asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla (CPK 189 str. 1 d.), liudytojas kviečiamas į teismą, prisaikdinamas ir apklausiamas CPK 190-193 str. tvarka; tik tokia tvarka užfiksuoti parodymai vertinami, kaip įrodymai byloje. Ieškovė ir jos atstovai turėjo teisę iškviesti R.F. į teismą ir reikalauti ją apklausti liudytoja, tačiau tokio prašymo teismui pareikšta nebuvo. Pirmosios instancijos teismo pavedimu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento direktoriaus įsakymu sudaryta komisija 2008-01-11 aktu padarė išvadą, kad šiuo metu veiksnumo apribojimas ieškovei netikslingas ir globėjos paskyrimo būtinumo nėra. Akte komisija pabrėžia, kad šiuo metu A.Č. yra labai įsižeidusi ant giminaitės, kad jį per prievartą, kartu su policija, išvežė ir gydė ją psichiatrinėje ligoninėje (b.l. 59-62, t. 2).

Apeliacinės instancijos teisme pati ieškovė A.Č. palaikė jos atstovės B.Š. pateiktą teismui apeliacinį skundą, akcentuodama atsakovės neigiamas moralines savybes – „S. grubi, negera, ji niekada nedirbo, pasiimdavo mano pensiją, važinėjo į kurortus už mano pinigus, norėjo mane uždaryti į psichiatrinę ligoninę“ ir pabrėždavo savo planus parduoti butą bei išvažiuoti pas brolį į Baltarusiją. Tačiau ieškovė negalėjo pasakyti savo brolio Baltarusijoje tikslesnių duomenų – pavardės, vardo, gyvenimo vietos ir pan., paaiškinti, kaip, kokiu būdu jie palaiko santykius ir pan. Teigė, kad B.Š. padės jai parduoti butą. Ieškovės atstovė B.Š. papildė ieškovės pasisakymą detalėmis apie sutarties sąlygų nevykdymą, ir taip pat akcentavo būtinumą grąžinti ieškovei nuosavybę į butą, nes ieškovė ketina butą parduoti ir išvykti į Baltarusiją tikslu nuolat gyventi. Kolegija daro išvadą, kad ieškovė ne visai adekvačiai vertina susiklosčiusią situaciją ir jos planai išvykti nuolat gyventi į Baltarusiją nėra realūs.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo aprūpinimo ieškovę gyvenamąja patalpa. Apeliantė nurodė, kad ji buvo netinkamai aprūpinama gyvenamąja patalpa, nes nuo 2006-04-26 ji, bijodama atsakovės, išėjo iš namų ir gyveno pas B.Š., po to 3 mėnesius gulėjo ligoninėje. Atsakovės vyras neatliko jokių remonto darbų jos bute, remonto darbus organizavo B.Š. Tačiau priešingai, nei teigia apeliantė, smulkių remonto darbų atlikimas ieškovės bute įrodytas liudytojų parodymais. B.Š. užsakė langų pakeitimą ieškovės bute 2005-01-11, dar iki sutarties dėl turto perleidimo tarp ieškovės ir atsakovės sudarymo. Įgaliojimo veikti ieškovės vardu B.Š. tuo metu neturėjo, nes įgaliojimas buvo pasirašytas 2006-07-28. Informacinės sistemos LITEKO duomenimis, B.Š. kreipėsi su ieškiniu dėl pinigų už langus priteisimo iš A.Č.; byla buvo nutraukta atsakovei S.B. perėmus prievolę atsiskaityti su rangovu. Darytina išvada, kad labiau tikėtina, jog langai A.Č. bute buvo užsakyti pačios B.Š. iniciatyva, taigi teiginys, kad vietoje atsakovės jos prievolę organizuoti A.Č. buto remontą įvykdė B.Š., atmestinas, kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rezervuotai vertino liudytojų G.P., L.K., B.D. parodymus apie tai, kad joms iš pačios ieškovės žodžių žinoma, kad atsakovė neteikia jai maisto. Ieškovės ligos istorijoje yra užfiksuotos ieškovės kliedėjimo idėjos, kad atsakovė užnuodijo jos maistą, vagia produktus iš jos šaldytuvo ir pan. Gydymo psichiatrinės ligoninės pasekoje ieškovė pradėjo valgyti ir į gydymo pabaigą priaugo 3 kg svorio (ligos istorija, b.l. 74-75, t.1), t.y. labiau tikėtina, kad ieškovė fiziškai išseko dėl atsisakymo nuo maisto.

Analogiškai kolegija sprendžia dėl kitų apeliacinio skundo argumentų – dėl ieškovei priklausančios pensijos pasisavinimo. Ieškovė teigia, kad atsakovė galėjo pasisavinti jos pensiją, nes ji nuo 2005 m. birželio mėnesio iki 2006 m. kovo mėnesio naudojosi bankomato paslaugomis. Kolegijos vertinimu, tokia ieškovės prielaida nėra įrodyta leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Bylos duomenimis, ieškovė turėjo konfliktą dėl jos pensijos pasisavinimo ir su jos dabartine atstove B.Š., kuria dabar pasitiki (liudytojos M.Č. parodymai, b.l. 181-182, t.1). Kolegijos vertinimu, ieškovės kaltinimai atsakovei dėl kelionės pas ieškovę išlaidų apmokėjimo taip pat byloje neįrodyti ir buvo pagrįstai teismo atmesti.

Esant tokioms bylos aplinkybėms, kai pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento komisijos 2008-01-11 akto išvadą, šiuo metu veiksnumo apribojimas ieškovei netikslingas ir globėjos paskyrimo būtinumo nėra, o pačios ieškovės pretenzijos atsakovei iš esmės atkartoja jos ligos istorijoje užfiksuotą simptomatiką (b.l. 74-75, t.1), kolegija sprendžia, kad labiau tikėtina, jog atsakovė tinkamai vykdė sutarties sąlygas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegija 2006 m. lapkričio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2006 pabrėžė, kad išlaikymas iki gyvos galvos išsiskiria socialine reikšme, nes pagal šią sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti. Nagrinėjamos bylos aplinkybės yra ypatingos tuo, kad tarp ieškovės ir atsakovės kilo asmeninis konfliktas dėl, ieškovės manymu, nepagrįstos hospitalizacijos; ieškovės nepasitenkinimas prievolės įvykdymu iš atsakovės pusės yra šio konflikto pasekmė. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento komisijos 2008-01-11 akte nurodyta, kad šiuo metu veiksnumo apribojimas ieškovei netikslingas ir globėjos paskyrimo būtinumo nėra, nes buityje ji apsitarnauja pati, o socialinės problemas padeda spręsti draugė B.Š. ir giminaitė S. (mirusio vyro dukterėčia), t.y. atsakovė (b.l. 59-62, t. 2). Kolegija daro išvadą, kad ieškovei objektyviai reikalinga atsakovės pagalba, jų asmeninai santykiai normalizuojasi ir sutarties nutraukimas būtų ne tik nepagrįstas, bet ir nenaudingas ieškovei.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, o apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigė. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.