- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-09-20
- Bylos Nr.
- eI3-3528-331/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01639-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. L.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namams, Vilniaus pataisos namai
- Advokatai
- Vidas Vilkas
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. L. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl įsakymo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Vilniaus pataisos namų direktorius 2021 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 4-169 atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos už tai, kad pareiškėja 2020 m. gruodžio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažinta kalta pagal Baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja skundu prašo: 1) stabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis pasisakytų dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto atitikties Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) panaikinti Vilniaus pataisos namų direktorius V. D. 2021 m. balandžio 15 d. įsakymą „D. R. L. atleidimo iš vidaus tarnybos“ Nr. 4-169 (toliau – ir Įsakymas); 3) grąžinti pareiškėją į buvusias 2-ojo saugumo valdymo skyriaus jaunesniosios specialistės pareigas; 4) priteisti pareiškėjai iš atsakovo Vilniaus pataisos namų išmokant jai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo pareiškėjos atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) priteisti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Paaiškino, kad Įsakymas priimtas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 72 straipsnio 1 dalies 9 punktu, numatančiu, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka.
3.1. Pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2021 m. balandžio 14 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Nr. KT58-A-N4/2021 (toliau – ir Nutarimas) pripažino, jog Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas pasisakė, kad aiškindamas Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad: valstybės tarnybos santykiai apima ne tik santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą įgyvendinimu, bet ir santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2012 m. vasario 27 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai); konstituciniai reikalavimai valstybės tarnybai kaip sistemai suponuoja ir tam tikrus konstituciškai pagrįstus reikalavimus asmenims, kurie siekia įgyvendinti savo konstitucinę teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą arba jau yra tapę valstybės tarnautojais (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).
3.2. Pareiškėjos įsitikinimu, nutarime Konstitucinis Teismas padarydamas išvadą, kad Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėjo, jog draudimas būti statutiniais valstybės tarnautojais – vidaus tarnybos sistemos pareigūnais neterminuotai ne tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, inter alia Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai, bet ir visiems pripažintiems kaltais dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymo asmenims, neatsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą, negali būti pateisinamas statutinės valstybės tarnybos ypatumais, nes juo paneigiama teisės stoti į tokią valstybės tarnybą esmė, sistemiškai pasisakė ne tik apie asmenų norinčių stoti į valstybės tarnybą, bet ir jau tapusių valstybės tarnautojais, lūkesčių pažeidimą, darytina išvada, kad Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktas, kuriuo nustatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už bet kokio tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka, taip pat prieštarauja Konstitucijai.
3.3. Pažymi, kad pareiškėja Lietuvos Aukščiausiajam Teismui yra pateikusi kasacinį skundą dėl 2020 m. gruodžio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio ir 2021 m. kovo 19 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties panaikinimo, todėl neatmestina, kad yra tikimybė, jog pareiškėjos atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis gali būti panaikintas.
4. Atsakovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Paaiškino, kad pareiškėja iki 2021 m. balandžio 15 d. ėjo Vilniaus PN 2-ojo Saugumo valdymo skyriaus jaunesniosios specialistės pareigas (vidaus tarnybos vyresniosios puskarininkės laipsnis). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu pareiškėja kartu su kitais nuteistaisiais buvo pripažinta kalta pagal Baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį ir nubausta 50 MGL (2 500 Eur) bauda už tai, kad apklausiama kaip liudytoja baudžiamojoje byloje dėl piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo, davė žinomai melagingus parodymus. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 19 d. nutartimi pareiškėjos ir kitų nuteistųjų gynėjo advokato Vido Vilko apeliacinis skundas atmestas.
4.1. Pažymi, kad Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto norma yra imperatyvi ir, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo pareiškėja nuteista už tyčinio nusikaltimo padarymą, nesuteikė atsakovui jokios pasirinkimo teisės, kaip tik atleisti pareiškėją. Statuto 76 straipsnio 1 dalis nustato, kad Statuto 72 straipsnio 1 dalies 2–11, 14 ir 16 punktuose nurodytais pagrindais pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio (kurios) pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Vilniaus apygardos teismo 2021-03-19 nutartis, kuria atmestas Pareiškėjos gynėjo apeliacinis skundas, Vilniaus PN gauta 2021 m. balandžio 14 d. Egzistuojant faktinei aplinkybei, t. y. įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, kuriuo pareigūnas pripažintas kaltu ir nuteistas už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą, Vilniaus PN direktoriaus Įsakymu pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos. Įsakymą dėl atleidimo priėmė kompetentingas pareigūnas, įsakymo turinys yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktais.
4.2. Mano, kad ta aplinkybė, jog pareiškėja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 19 d. nutartį yra apskundusi Lietuvos Aukščiausiajam Teismui neturi įtakos skundžiamo Įsakymo galiojimui, nes kasacija baudžiamajame procese pagal savo pobūdį yra išimtinė įsiteisėjusio nuosprendžio peržiūrėjimo stadija, nesustabdanti ir neatidedanti šio nuosprendžio įsiteisėjimo bei vykdymo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėja atleista iš vidaus tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Nustatyta, kad pareiškėja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojo byloje buvo pripažinta kalta pagal Baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį ir nubausta 50 MGL (2 500 Eur) bauda už tai, kad apklausiama kaip liudytoja baudžiamojoje byloje dėl piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo, davė žinomai melagingus parodymus.
Žemesnės instancijos teismas
6.1. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 19 d. nutartimi atmetė pareiškėjos ir kitų nuteistųjų apeliacinius skundus ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendį.
6.2. Vilniaus PN 2021 m. balandžio 14 d. gavo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 19 d. nutartį, kuria atmestas pareiškėjos apeliacinis skundas.
6.3. Vilniaus PN direktorius 2021 m. balandžio 15 d. priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo pareiškėją atleido iš vidaus tarnybos (Vilniaus PN 2-ojo saugumo valdymo skyriaus jaunesniosios specialistės pareigų).
7. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Statutas.
7.1. Statuto 72 straipsnyje yra reglamentuoti imperatyvūs atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai. Vienas iš jų – kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka (Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktas.)
7.2. Statuto 72 straipsnio 1 dalies 2–11, 14 ir 16 punktuose nurodytais pagrindais pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio (kurios) pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Šiais pagrindais atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos galima ir jo laikinojo nedarbingumo, atostogų ar nušalinimo nuo pareigų metu (Statuto 76 straipsnio 1 dalis).
8. Pareiškėjos įsitikinimu, Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktas, kuriuo nustatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už bet kokio tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka, prieštarauja Konstitucijai, todėl prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Statuto 1 dalies 9 punkto atitikties Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai.
8.1 Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, klausimus dėl įstatymo ar kito teisės akto atitikimo Konstitucijai sprendžia Konstitucinis Teismas. Konstitucinio teisinio reguliavimo kontekste aiškinant Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį konstatuotina, kad, atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą Konstitucinio Teismo paskirtį ir vietą teisminę valdžią (ir valstybės valdžią apskritai) vykdančių valstybės institucijų sistemoje, Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui, be kita ko, ar vienkartinio (ad hoc) taikymo žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), išleisti Seimo, neprieštarauja inter alia Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą)..
8.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra konstatavęs, kad, vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatomis, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, LVAT 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009). Vadinasi, ABTĮ 18 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „nesprendžia bylų“ aiškintina kaip, be kita ko, reiškianti, kad administraciniai teismai negali spręsti, ar valstybės valdžios institucijos (šiuo atveju – Seimo) aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus. Tačiau minėta formuluotė negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad administraciniai teismai negali tirti šių institucijų veiklos tiek, kiek toks tyrimas yra būtinas šių teismų abejonei dėl priimto akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams pagrįsti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Iš to darytina išvada, kad, nors teismas negali pats pripažinti įstatymo (jo dalies) neteisėtu, t. y. nustatyti, kad buvo padaryti neteisėti veiksmai, jam suteikta kompetencija nuspręsti, kad dėl šio Seimo akto teisėtumo nėra pagrįstų abejonių, t. y. nustatyti, kad neteisėtų veiksmų nebuvo.
8.3. Įvertinus nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes, darytina išvada, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes teismui nekyla jokių abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų, t. y. Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto, atitikimo Konstitucijai. Teismas pažymi ir tai, jog Lietuvos Respublikoje galioja konstitucinė įstatymų konstitucingumo prezumpcija, t. y. įstatymas laikomas konstitucingu tol, kol priešingai nėra konstatavusi vienintelė Lietuvos Respublikoje tai galinti padaryti institucija – Konstitucinis Teismas. Dar daugiau, pareiškėjai išaiškintina, jog tik tada, kai Konstitucinis Teismas pripažįsta įstatymą, jo dalį ar atskirą nuostatą prieštaraujančia aukščiausiajai teisei – Konstitucijai, įstatymas, jo dalis ar atskira nuostata nebegali būti taikoma tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo momento ir yra pašalinama iš teisės sistemos ex nunc (nuo to momento), o ne ex tunc (nuo pat pradžios).
9. Byloje nustatyta, to neneigia ir pareiškėja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu pareiškėja kartu su kitais nuteistaisiais buvo pripažinta kalta pagal Baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį ir nubausta 50 MGL (2 500 Eur) bauda už tai, kad apklausiama kaip liudytoja baudžiamojoje byloje dėl piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo, davė žinomai melagingus parodymus. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 19 d. nutartimi pareiškėjos ir kitų nuteistųjų gynėjo advokato Vido Vilko apeliacinis skundas atmestas. Apie Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 19 d. nutartį Vilniaus PN buvo informuoti 2021 m. balandžio 14 d. Pagal Statuto 76 straipsnio 1 dalį, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio (kurios) pareigūnas nebegali tęsti tarnybos, todėl vadovaujantis šiuo imperatyviu teisiniu reglamentavimu, Vilniaus PN direktorius2021 m. balandžio 15 d. priėmė skundžiamą Įsakymą ir pareiškėją atleido iš vidaus tarnybos.
10. Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Įsakymas buvo priimtas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, laikantis Statuto 76 straipsnio 1 dalyje numatyto termino.
11. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Įsakymas buvo priimtas laikantis Statuto nuostatų, Vilniaus PN teisingai taikė teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą 2021 m. balandžio 15 d. įsakymą Nr. 4-169, todėl jis paliekamas nepakeistas, pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
12. Teismui konstatavus, kad ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas nėra pagrindo tenkinti kitus pareiškėjos reikalavimus – grąžinti pareiškėją į Vilniaus pataisos namų 2-ojo saugumo valdymo skyriaus jaunesniosios specialistės pareigas ir priteisti iš atsakovo vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
13. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
39Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjos R. L. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.