Kauno apygardos teismo nutartis

2015-06-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-416-498/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-29
Bylos Nr.
1A-416-498/2015
Teisminio proceso Nr.
1-25-1-01052-2014-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Olegas Šibkovas (pirm.), Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika
Kaltinamasis
R. J.
Nukentėjusysis
M. S.
Advokatai
Regina Atkočaitienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-416-498/2015Teisminio proceso Nr. 1-25-1-01052-2014-4Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei–Puidienei, dalyvaujant prokurorei Editai Sangavičiūtei, išteisintajam R. J., jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, nukentėjusiajam M. S., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Editos Sangavičiūtės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo

R. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo M. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. pagal BK 286 straipsnį buvo kaltintas tuo, kad jis 2014-08-21, apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas išvengti sulaikymo, pasipriešino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 5–ojo būrio vyresniajam patruliui M. S., panaudodamas jo atžvilgiu fizinį smurtą, tai yra savo galva trenkė M. S. į veido sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam M. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį abiejų lūpų gleivinės nubrozdinimais ir kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje.

Šalies argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti R. J. kaltu pagal BK 286 straipsnį ir paskirti jam 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, taip pat tenkinti nukentėjusiojo M. S. civilinį ieškinį ir jam iš R. J. priteisti 597,24 Eur (2000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde nurodoma, kad nors R. J. neigia tyčia sudavęs galva nukentėjusiajam ir teigia, kad pargriovimo metu jis galėjo netyčia galva atsitrenkti į nukentėjusiojo veidą, surinktų įrodymų visuma: nukentėjusiojo M. S., liudytojų K. V. ir D. N. parodymai, specialisto išvada Nr. G2082/14(02), patvirtina, kad R. J. sudavimas galva M. S. į veido sritį nebuvo atsitiktinis, o tiesiogiai nukreiptas į pareigūną, sukėlęs padarinius – abiejų lūpų gleivinės nubrozdinimus ir kraujosruvą apatinės lūpos gleivinėje. Prokurorės nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, kad liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį, parodymai dėl sudavimo aplinkybių prieštaringi – liudytojas K. V. tvirtina, kad pirma nukentėjusiam sudavė galva ir po to buvo panaudotas elektroimpulsinis prietaisas, o liudytojas D. N. parodė, kad šį prietaisą jis panaudojo dar prieš tai, kai R. J. trenkė į veidą M. S., ir nei vienas iš liudytojų nepatvirtino, kad išteisintasis tyčia smūgiavo galva nukentėjusiajam. Skunde pažymima, kad minėtų liudytojų parodymai prieštaringi tik dėl elektroimpulsinio prietaiso panaudojimo, tačiau prieštaravimų dėl sudavimo aplinkybių, tai yra fizinio smurto panaudojimo, nėra. Tiek nukentėjusysis, tiek abu liudytojai patvirtino, kad R. J. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, vengdamas sulaikymo apie 10 minučių tyčiniais aktyviais veiksmais priešinosi policijos pareigūnams, ir kad tyčia galva smūgiavo K. S. į lūpas. Būtent liudytojo K. V. parodymai, kad R. J. M. S. smūgiavo galva, kad bandė alkūnėmis ir galva pataikyti kolegai, be to, gulom su galva bandė užtaikyti ir jam, patvirtina, kad išteisintojo veiksmai buvo tyčiniai. Remiantis byloje esančių duomenų visuma, darytina išvada, kad R. J. nepagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, padarymo, kai byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius šį nusikaltimą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, tai yra nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingą išvadą, kad R. J. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir tuo pagrindu pagrįstai jį išteisino pagal BK 286 straipsnį (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Ši nusikalstama veika pasireiškia aktyviais veiksmais, kuriais pasipriešinama valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, teisėtai einančiam įstatymo jam pavestas pareigas. Įstatymų leidėjas aiškiai nurodo, kad pasipriešinimas galimas tik dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą, arba 2) grasinant jį tuoj pat panaudoti. Pasyvus pasipriešinimas, neklausant teisėtų nurodymų ir reikalavimų, kuris paprastai suponuoja tam tikrų įpareigojimų ar draudimų nevykdymą, nesudaro šio nusikaltimo sudėties. Pasipriešinimas smurtu – tai tyčiniai aktyvūs kaltininko veiksmai, kai jis panaudoja prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, tai yra bet kokį neteisėtą tiesioginį poveikį, kuris sukelia žmogui skausmą ir atitinkamų padarinių.

R. J. buvo kaltintas tuo, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas išvengti sulaikymo, pasipriešino vyresniajam patruliui M. S., panaudodamas jo atžvilgiu fizinį smurtą – savo galva trenkė M. S. į veido sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį abiejų lūpų gleivinės nubrozdinimais ir kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje.

Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė asmeniui kyla tik tuomet, kai jo veiksmuose nustatoma nusikalstamos veikos sudėtis (BK 2 straipsnio 4 dalis). Jei veikoje nėra bent vieno iš nusikalstamos veikos sudėtį sudarančių požymių, negalima laikyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. BK 2 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena iš įstatyme nustatytų kaltės formų.

R. J. inkriminuotame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi suvokti, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

Nagrinėjamu atveju iš R. J. suformuluoto kaltinimo matyti, kad jo veiksmai, kuriais jis pasipriešino valstybės tarnautojui, pasireiškė fiziniu smurtu – sudavimu galva M. S. į veido sritį. Pats išteisintasis neginčija fakto, kad galėjo galva suduoti policijos pareigūnui į veidą, tačiau jis nuosekliai tvirtina, kad tai padarė ne tyčia, o neatsargiais veiksmais priešindamasis dėl jo atžvilgiu panaudotų specialiųjų priemonių. Todėl šiuo atveju, siekiant patraukti R. J. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 286 straipsnį, būtina nustatyti, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, savo galva trenkė policijos pareigūnui į veidą, tokiu būdu siekdamas pasipriešinti policijos pareigūnams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. J. nepadarius nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas, jog išteisintojo atliktas veiksmas – sudavimas savo galva nukentėjusiajam į veido sritį – buvo atsitiktinis, netyčinis, todėl negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Nors prokurorė apeliaciniame skunde ir tvirtina, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių R. J. pripažinti kaltu pagal BK 286 straipsnį, kadangi jis vengdamas sulaikymo apie 10 minučių tyčiniais aktyviais veiksmais priešinosi policijos pareigūnams, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ir todėl prokurorė skunde daro išvadą, kad jis tyčia galva smūgiavo K. S. į lūpas, tačiau su tokiais skundo argumentais nesutiktina.

Faktas, kad R. J. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, nesutikdamas eiti kartu su policijos pareigūnais, neduodamas rankų antrankiams uždėti, muistydamasis, šioje byloje nėra ginčijamas. Paties išteisintojo, nukentėjusiojo M. S. ir liudytojų K. V., D. N. ir A. Z. parodymai šioje dalyje iš esmės sutampa. Tačiau vien tai, kad R. J. aktyviais veiksmais priešinosi policijos pareigūnams ir vengė sulaikymo nėra pagrindas konstatuoti, kad jis tyčia sudavė smūgį policijos pareigūnams, kai dėl šios aplinkybės nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų patikimumas teismui kelia pagrįstų abejonių. Nukentėjusysis M. S. teisme parodė, kad jam smūgį R. J. sudavė, kai prieš surakinant jį antrankiais jis buvo verčiamas ant žemės. Liudytoju teisme apklaustas policijos pareigūnas D. N. nurodė, kad išteisintasis M. S. prakirto lūpą tuomet, kai dar nebuvo surakintas antrankiais, gal keliant jį nuo žemės. Liudytoju teisme apklaustas policijos pareigūnas K. V. negalėjo nurodyti momento, kuomet išteisintasis sudavė nukentėjusiajam į veidą, tačiau matė, kaip R. J. sukinėjo galvą ir norėjo suduoti jį sulaikantiems pareigūnams. Iš šių parodymų akivaizdu, kad nukentėjusiojo nurodomo smūgio sudavimo fakto tiesiogiai nematė nė vienas iš išteisintąjį sulaikiusių policijos pareigūnų, tai yra iš minėtų asmenų parodymų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog išteisintasis smūgį sudavė tyčia. Be to, pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja A. Z. teisme nurodė aiškiai mačiusi R. J. sulaikymą iki tol, kol buvo panaudotas elektros šokas ir jam surakintos rankos, tačiau jokių smūgių iki tol išteisintasis tikrai nesudavė. Išdėstytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad išteisintojo nuo ikiteisminio tyrimo pradžios kelta versija, jog jis sulaikymo metu policijos pareigūnui galėjo netyčia suduoti galva, byloje nėra paneigta. Todėl teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime dėl BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, abejonės pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai vertintos R. J. naudai.

Aukštesnysis teismas sutinka su prokurorės skundo argumentais, kad R. J. veiksmai, kuomet jis aktyviais veiksmais priešinosi (muistėsi, neleido surakinti rankų ir pan.) policijos pareigūnams ir vengė sulaikymo, yra neteisėti, tačiau šiuo atveju pagal R. J. pareikštą kaltinimą jam baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 286 straipsnyje, neužtraukia. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie veiksmai gali turėti administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio 1 dalyje, požymių ir sudaryti pagrindą R. J. atžvilgiu pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną.

Atsižvelgdama į visumą išdėstytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad R. J. veiksmuose nėra visų BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių (tyčios), teisingai aiškino ir taikė BK 286 straipsnio normą ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Editos Sangavičiūtės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Olegas ŠibkovasTeisėjai Jūratė JakubonienėAlgirdas Remeika