Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. gynėjo advokato Audriaus Karpinsko apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015-06-03 nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės apribojimas 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 15 valandų per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

J. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista iš nuteistojo A. J. 200 (du šimtai) eurų neturtinės žalos atlyginimui ir 200 (du šimtai) eurų išlaidų advokato pagalbai apmokėti nukentėjusiosios J. J. naudai. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas, priteista iš A. J. 26,26 Eur (dvidešimt šeši eurai 26 ct) Šiaulių teritorinės ligonių kasos naudai (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), Atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“, banko kodas (duomenys neskelbtini)).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad jis 2014-10-26, apie 0 val. 20 min. bute adresu (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su svaine J. J. metu, pastarajai suduodamas rankos kumščiu du smūgius į veidą, padarė kairio skruosto ir apatinio žandikaulio sumušimą t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. J. gynėjo advokato A. Karpinsko apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir susipažinusi su apeliacinio skundo argumentus, su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas ir kurie patvirtino A. J. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai A. J. pripažino kaltu panaudojus fizinį smurtą J. J. atžvilgiu ir padarius jai nežymų sveikatos sutrikdymą bei nuteisė jį pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d ir paskyrė teisingą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl A. J. kaltės. Nuteistojo A. J. kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais teisme ištirtais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis. Todėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015-06-03 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo gynėjo advokato apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Nuteistojo A. J. gynėjas advokatas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su Telšių rajono apylinkės teismo 2015-06-03 nuosprendžiu dėl A. J. nuteisimo už fizinio smurto panaudojimą J. J. atžvilgiu ir nežymaus jos sveikatos sutrikdymo. Tvirtina, kad teismo išvados dėl A. J. kaltės visiškai neatitinka bylos aplinkybių, pagrįstos tik nukentėjusiosios prieštaringais bei nenuosekliais parodymais, nusiskundimais ir paaiškinimais policijos pareigūnams, medicinos darbuotojams, nesant absoliučiai nei vieno objektyvaus juos patvirtinančio įrodymo. Taigi nuteistojo A. J. gynėjas advokatas ginčija A. J. kaltę, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir stengiasi sumenkinti nukentėjusiosios ir jai palankius parodymus davusių liudytojų parodymus.

Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. nustatytus reikalavimus, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 1, 4 d.). Duomenys tikrinami atliekant Lietuvos Respublikos BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Telšių rajono apylinkės teismo išvados dėl A. J. kaltės bei jo veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d.), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 4 ir 5 d.) bei pateikė motyvuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Teismas išsamiai ištyrė nukentėjusiosios J. J., liudytojų L. L., K. K., R. J., A. M., V. V., N. K., A. G., L. J. parodymus, specialisto teismo medicinos eksperto D. Vitkaus paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, 2014-10-26 tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, 2014-10-26 įvykio vietos apžiūros protokole, medicininiuose dokumentuose, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), akistatos protokole, J. J. ambulatorinės asmens sveikatos istorijoje, R. J. telefono skambučių išklotinėje esančius duomenis, bei, vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja, visuma, o ne tik nukentėjusiosios parodymais, kaip teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai konstatavo, kad A. J., smurtaudamas J. J. atžvilgiu – suduodamas kumščiu du kartus jai į veidą padarė kairio skruosto ir apatinio žandikaulio sumušimą, tai yra jis nežymiai sutrikdė J. J. sveikatą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, neturi pagrindo išvadai, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus ir sprendžiant nuteistojo A. J. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK nuostatas. Priešingai, skundžiamo nuosprendžio turinys tvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam ir jo gynėjui advokatui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Vertinant anksčiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl A. J. kaltės, ir, remdamasi šių duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis A. J. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį A. J. atžvilgiu nėra pagrindo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija apeliacinio skundo teiginius, kad nukentėjusioji, laikydama peilį rankose, tikėtina buvo emocinio susijaudinimo būsenoje, kad išmušdamas peilį iš nukentėjusiosios rankų šios veidą galėjo kliudyti ir R. J., vertina kaip nuteistojo gynėjo gynybinę poziciją, siekiant padėti A. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, todėl juos atmeta kaip nepagrįstus. Be to, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad konflikto metu A. J. nutraukta nuo kaklo grandinėlė bei laikrodis nuo rankos, nepaneigia jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kurią patvirtina ankščiau išdėstytų įrodymų visuma.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad objektyvūs medicininiai tyrimai sveikatos priežiūros įstaigoje neparodė absoliučiai jokių nukentėjusiosios J. J. sveikatos sužalojimų. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, jog nagrinėjamu atveju J. J. apžiūrėta gydytojo traumatologo, jai atlikta rentgenograma, kuria remiantis lūžių nenustatyta, atlikus gydytojo apžiūrą J. J. nustatyta diagnozė – kairio skruosto ir apatinio žandikaulio sumušimas, lengvas girtumas (24 b. l.). Pažymėtina, kad pagrindinis būdas nustatyti sumušimą yra apžiūra ir apčiuopa, tad gydytojas traumatologas, apžiūrėjęs J. J., konstatavo, kad pacientė kalba, išsižioti gali, palpuojant skausminga apatinio žandikaulio karės pusės bei kairio skruosto srityje, tačiau lūžių nenustatyta (24 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad gydytojas traumatologas, 2014-10-26 apžiūrėjęs J. J., buvo šališkas ir kad apžiūrą, kurią atlikęs diagnozavo J. J. kairio skruosto ir apatinio žandikaulio sumušimą, atliko neobjektyviai, todėl netikti jo padarytomis išvadomis nėra pagrindo.

Apeliantas nurodo, kad teismo medicinos specialisto ikiteisminio tyrimo metu pateikta išvada taip pat yra neobjektyvi, nepatvirtina nuteistajam A. J. inkriminuotų nusikalstamų pasekmių - nežymaus sveikatos sutrikdymo, kadangi išvada pateikta remiantis ne objektyviais medicininiais tyrimais, jų pagrindu fiksuotais medicininiuose dokumentuose nukentėjusiosios sveikatos sužalojimais. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), padarytomis išvadomis, kadangi tokios išvados padarytos įvertinus medicininius dokumentus ir kitus bylos duomenis, J. J. padarytas sveikatos sutrikdymas atitinka byloje nustatytas aplinkybes.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiosios J. J. parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, liudytojai R. J., A. G., L. J. paties byloje nagrinėjamo įvykio nematė, todėl remtis jais nėra pagrindo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios J. J. ir liudytojų R. J., A. G., L. J. duotais parodymais, kadangi jie siejasi tarpusavyje, esminėmis detalėmis sutampa, nukentėjusioji ir liudytojai iš esmės vienodai aiškina faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios ir minėtų liudytojų duoti parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jų nurodytas aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys (specialisto išvadoje, tarnybiniame pranešime esantys duomenys ir kt.). Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl nukentėjusiosios ir liudytojų suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį A. J., todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojos D. N. parodymus. Tačiau atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė šios liudytojos parodymais, kadangi liudytoja D. N. yra nuteistojo sugyventinė, suinteresuota bylos baigtimi, be to, ji, kaip pati nurodė, į konfliktą nesikišo, jos sugyventinis konflikto metu stovėjo prieš ją, kad užstotų, ji tarp jo ir J. J. nesistojo, todėl galėjo net nematyti to momento, kada A. J. panaudojo smurtinius veiksmus J. J. atžvilgiu.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam A. J. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra neteisinga, nes pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, pagrįstai A. J. paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą, ir nustatė minimalų šios bausmės terminą. Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Be to, apeliantas skunde neginčija jam paskirtos bausmės.

Taip pat pažymėtina, kad nustačius, jog A. J. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nukentėjusiosios J. J. civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys turinei žalai atlyginti priteisti pagrįstai, nes tiek J. J., tiek Šiaulių teritorinė ligonių kasa dėl nusikalstamų A. J. veiksmų patyrė žalą. J. J. nežymiai buvo sutrikdyta sveikata, jis patyrė fizinį skausmą, pažeminimą, kitus neigiamus psichologinius išgyvenimus, nepatogumus buvo priversta kreiptis į gydytojus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus šiuos kriterijus, atsižvelgęs į tai, kad sunkesnių pasekmių nukentėjusiosios sveikatai nėra, į žalos padarymo aplinkybes bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nukentėjusiosios J. J. civilinį ieškinį tenkino iš dalies, prašomos priteisti neturtinės žalos dydį sumažino ir pagrįstai iš A. J. nukentėjusiajai J. J. priteisė 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo, ir ši suma nelaikytina per didele.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo A. J. padarytą veiką, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, todėl keisti ar naikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2015-06-03 nuosprendį nuteistojo gynėjo advokato apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Nukentėjusioji J. J. apeliacinės instancijos teismui pateikė pinigų priėmimo kvitą (2015-08-07, serija LAT Nr. (duomenys neskelbtini)), patvirtinantį, kad ji sumokėjo savo atstovei advokatei I. Sinkevičienei 300 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, už dokumento (atsiliepimo į apeliacinį skundą) surašymą ir kitas teisines paslaugas ir prašė iš nuteistojo A. J. priteisti jos turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti arba jų dydį sumažinti. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-523/2012 ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos pobūdį bei jos aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, nukentėjusiosios atstovės advokatės darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiosios interesus, suteiktų paslaugų apimtį, daro išvadą, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma yra aiškiai per didelė, ji neproporcinga advokatės įdėtam darbui atstovaujant nukentėjusiąją apeliacinės instancijos teisme, todėl ši suma mažintina iki 200 Eur ir priteistina iš A. J..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. J. gynėjo advokato Audriaus Karpinsko apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo A. J. nukentėjusiajai J. J. 200 Eur (du šimtus eurų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.