- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-15
- Bylos Nr.
- I-186-402/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 44 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t. b. l. 2-3).
Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad jis atsisakė eiti gyventi į jam skirtus būrius, todėl buvo perkeltas į drausmės grupę ir patalpintas į 4 lokalinio sektoriaus laikino sulaikymo kameras. Laikotarpiais nuo 2017-07-05 iki 2017-08-08 ir nuo 2017-11-21 iki 2018-05-29 buvo laikomas Alytaus pataisos namuose (toliau tekste – Alytaus PN) 4- lokalinio sektoriaus kamerų tipo patalpose Nr. 2, Nr. 3, netinkamomis sąlygomis. Tvirtino, kad kameroje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. 4-to lokalinio sektoriaus kamerose Nr. 2 ir Nr. 3 lovos senos ir sulaužytos, sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, nesuteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore. Pažymėjo, kad buvo verčiamas naktį eiti į budinčią dalį, bei budinčioje dalyje raštu pasiaiškinti dėl atsisakymo gyventi paskirtame būryje. Iš kamerų tipo patalpų jį paleisdavo ir vėl izoliuodavo naktį, nepertraukiamo miego metu, todėl buvo sutrikdytas jo miegas. Pataisos namai nesiaiškina jo atsisakymo gyventi paskirtame būryje priežasčių, o skiria nuobaudas dėl atsisakymo gyventi paskirtame būryje. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė emocinį diskomfortą, stresą, nemigą, galvos skausmus ir pan.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepimu (1 t. b. l. 10-13, 46-49, 3 t. b. l. 71) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad kamerų sanitarinis mazgas aprūpintas lentynėlėmis asmens higienos priemonėms, sienine pakaba, veidrodžiu, stalu, praustuve, šiukšlių dėže, klozetu. Lovų būklė kamerose taip pat gera. Pareiškėjas kiekvieną dieną buvo išvedamas pasivaikščioti į pasivaikščiojimų kiemelį. Naktimis pareiškėjas kamerose nebuvo keliamas. Pagal Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017-02-28 įsakymo Nr. 1-56 1.5 punktą, rūkymo priemonės nuteistiesiems išduodamos jiems einant į pasivaikščiojimą arba išvykstant iš uždaros zonos patalpų; perkeliant nuteistąjį iš vienos kameros į kitą, rūkymo priemonės įdedamos į atitinkamos kameros dėžutę. Nuteistasis gali būti perkeltas į kitą būrį, jeigu yra konkrečios aplinkybės dėl kurių jis negali būti paskirtame būryje. Pareiškėjas konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų negalėjimą būti paskirtame būryje, nenurodė. Jis atsisakė būti paskirtame būryje ir sutiko bausmę atlikti kamerų tipo patalpose, kuriose bausmę atliekantys nuteistieji neturi teisės dirbti ir mokytis. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes tinkamai įrodyti. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose laikotarpiais nuo 2017-07-05 iki 2017-08-08 ir nuo 2017-11-21 iki 2018-05-29 netinkamomis sąlygomis, nepagrįstai jam skiriant drausmines nuobaudas.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2017-11-21 iki 2018-05-29 (1 t. b. l. 63), todėl teismas nagrinės aplinkybes laikotarpiu nuo 2017-11-21 iki 2018-05-29.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Alytaus pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl jo laikymo kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis.
Bylos duomenys, t. y. Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymai dėl nuteistųjų perkėlimo ir duomenys apie pareiškėjo perkėlimus, patvirtina, kad pareiškėjas Alytaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose dėl jam skirtų nuobaudų vertinamuoju laikotarpiu kalėjo nuo 2017-12-07 iki 2017-12-21, nuo 2017-12-27–2018-01-05, 2018-01-15– 2018-01-18, 2018-01-18-2018-01-26, 2018-02-06-2018-03-05, 20108-04-09–2018-04-20, 2018-04-23–2018-04-30 (1 t. b. l. 17-18, 3 t., b. l. 71).
Bylos duomenimis, pareiškėjas buvo laikinai izoliuotas Alytaus pataisos namų budinčiojo direktoriaus nutarimais dėl nuteistojo izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus laikotarpiais nuo 2017-11-20 iki 2017-12-06, nuo 2017-12-22 iki 2017-12-27, nuo 2018-01-06 iki 2018-01-14, nuo 2018-01-27 iki 2018-02-05, nuo 2018-03-22 iki 2018-04-08, nuo 2018-04-21 iki 2018-04-22, nuo 2018-05-01 iki 2018-05-28 (1 t., b. l. 76-141, 180-199, 2 t., b. l. 1-199, 3 t., b. l. 2-54).
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas atsisakė gyventi paskirtame būryje, už ką Alytaus pataisos namų direktoriaus nutarimais jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos. Teismas pažymi, kad pareiškėjas į paskirtus būrius ginčo laikotarpiu nebuvo nuėjęs (1 t. b. l. 18). Vadinasi, priešingai nei nurodoma pažymose apie pareiškėjo perkėlimus (1 t. b. l. 18) laikotarpiu nuo 2017-11-21 iki 2018-05-29 pareiškėjas 15, 9, 11, 21 būriuose nebuvo.
Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2017-11-21 iki 2018-05-29 jis buvo uždarytas į karantino kamerą, o vėliau, atsisakius gyventi paskirtame būryje, jis buvo perkeltas į laikino sulaikymo kamerų tipo patalpą Nr. 2 ir Nr. 3. Teismas pažymi, kad atsakovės atstovas konkrečių duomenų apie tai, kokiose gyvenamosiose patalpoje pareiškėjas buvo laikomas tada, kai atsisakė eiti į paskirtą būrį (laikotarpiu nuo 2017-11-21 iki 2018-05-29 (išskyrus laikotarpius kai atlikinėjo paskirtas nuobaudas)) į bylą nepateikė, nors teismas ne kartą įpareigojo atsakovo atstovą šiuos duomenis pateikti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz. LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015-06-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas remiasi pareiškėjo argumentais ir konstatuoja, kad laikotarpiais kai pareiškėjas buvo laikinai izoliuotas Alytaus pataisos namų direktoriaus budinčiojo direktoriaus nutarimais dėl nuteistojo izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus (nuo 2017-11-20 iki 2017-12-06, nuo 2017-12-22 iki 2017-12-27, nuo 2018-01-06 iki 2018-01-14, nuo 2018-01-27 iki 2018-02-05, nuo 2018-03-22 iki 2018-04-08, nuo 2018-04-21 iki 2018-04-22, nuo 2018-05-01 iki 2018-05-28) pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 2 ir Nr. 3.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad kamerų tipo patalpose kalinimo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad kameroje lovos senos, sulūžusios ir nepatogios, sanitariniame mazge nėra veidrodžio ir jis buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad visuose sanitariniuose mazguose yra įrengtos lentynėlės ir veidrodis, lovų būklė kamerose taip pat gera (1 t. , b. l. 12).
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu laikino 4 -o lokalinio sektoriaus kamerų tipo patalpos būtų tikrintos Alytaus visuomenės sveikatos centro. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo kamerų tipo patalpų netinkamą įrengimą (nebuvo veidrodžio, lovos senos), tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių (netinkamo kameros įrengimo) būtų kreipęsis į Alytaus pataisos namų administraciją. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo kamerų tipo patalpų įrengimo, yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodo, kokią neturtinę žalą patyrė dėl jo nurodytų aplinkybių, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.
Pareiškėjas teigia, kad kamerų tipo patalpoje jis buvo priverstas gyventi kartu su rūkančiais asmenimis.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Pažymėtina, kad pagal Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017-02-28 įsakymo Nr. 1-56 1.5 punktą, rūkymo priemonės nuteistiesiems išduodamos jiems einant į pasivaikščiojimą arba išvykstant iš uždaros zonos patalpų; perkeliant nuteistąjį iš vienos kameros į kitą, rūkymo priemonės įdedamos į atitinkamos kameros dėžutę (1 t. b. l. 19-20). Tuo tarpu šio įsakymo 1.6 punkte numatyta, kad rastos rūkymo priemonės pas nuteistuosius kamerose yra paimamos ir sunaikinamos įstatymų nustatyta tvarka. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas sprendžia, kad Alytaus pataisos namų administracija ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose patalpose. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o pareiškėjo argumentai dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo užtikrinta jo teisė pasivaikščioti laikino izoliavimo metu, taip pat jį laikinai izoliuojant ar pasibaigus laikinam izoliavimui išleidžiant jį iš šių patalpų nakties metu, taip trikdant jo miegą.
Nuteistųjų laikiną izoliavimą reglamentuoja BVK 144 straipsnis, pagal kurį, kai kitomis priemonėmis negalima užkirsti kelio šiurkščiam teisėtvarkos pažeidimui ir būtina pažeidimą padariusį nuteistąjį, išskyrus šio Kodekso 142 straipsnio 4 dalyje nurodytus asmenis, laikinai, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno, izoliuoti, jis gali būti laikinai perkeltas į kamerų tipo patalpas.
Bylos duomenimis, pareiškėjas buvo laikinai izoliuotas Alytaus pataisos namų budinčiojo direktoriaus nutarimais dėl nuteistojo izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus laikotarpiais nuo 2017-11-20 iki 2017-12-06, nuo 2017-12-22 iki 2017-12-27, nuo 2018-01-06 iki 2018-01-14, nuo 2018-01-27 iki 2018-02-05, nuo 2018-03-22 iki 2018-04-08, nuo 2018-04-21 iki 2018-04-22, nuo 2018-05-01 iki 2018-05-28 (1 t., b. l. 76-141, 180-199, 2 t., b. l. 1-199, 3 t., b. l. 2-54).
BVK 103 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (3 d.).
Pagal BVK 73 straipsnio 5 punktą, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas, lengvajai grupei priskirti nuteistieji – keturias valandas (BVK 74 str. 5 p.), drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas (BVK 75 str. 5 p.), perkeltiems atlikti drausmines nuobaudas į kamerų tipo patalpas nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti (BVK 145 str. 1 d.).
Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85, 73² punktą, iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą >...< ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla.
Atsakovės atstovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo priskirtas drausmės grupei (3 t., b. l. 71).
Pagal BVK 144 straipsnio nuostatas nuteistojo laikinas izoliavimas nelaikomas nuobauda, todėl akivaizdu, kad pareiškėjui būnant laikinai izoliuotam kamerų tipo patalpose, turėjo būti užtikrintos šiai grupei priskirtų nuteistųjų turimos teisės, t. y. teisė kasdien pasivaikščioti 2 valandas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamame kontekste svarbu pažymėti, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo teisės į pasivaikščiojimą pažeidimo yra labai prieštaringos, nes skunde jis nurodė, kad ginčo laikotarpiais esant laikinai izoliuotam jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti 3 valandas, tačiau jokių pretenzijų dėl teisės kasdien pasivaikščioti nesuteikimo nereiškė (1 t., b. l. 2). Teismo posėdyje pareiškėjas tvirtino, kad jam ginčo laikotarpiais esant laikinai izoliuotam kamerų tipo patalpose apskritai nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti. Taip pat nurodė, kad tarp perkėlimų (paleidžiant iš laikino izoliavimo ir vėl laikinai izoliuojant) nakties metu teisė pasivaikščioti jam nebuvo suteikta. Nepaisant prieštaringos pareiškėjo pozicijos, teismo nuomone, byloje svarbu nustatyti, ar atsakovės atstovas vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui esant laikinai izoliuotam kamerų tipo patalpose užtikrino teisę kasdien 2 valandas pasivaikščioti gryname ore.
Iš anksčiau nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad nuteistiesiems teisė pasivaikščioti turi būti suteikta pataisos įstaigos direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku, t. y. nustatyta konkreti pasivaikščiojimo tvarka, todėl Alytaus PN, suteikdami pareiškėjui kasdien dienotvarkėje nustatytu laiku vieną valandą pasivaikščioti bei galimai leisdami pareiškėjui pasivaikščioti nakties metu tarp perkėlimų iš laikino izoliavimo patalpų (objektyvių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų teismui nepateikta), nesant jokio tokių pasivaikščiojimų teisinio reglamentavimo, netinkamai vykdė pareigą užtikrinti pareiškėjo teisę kasdien 2 valandas pasivaikščioti gryname ore, todėl šiuo aspektu yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Alytaus PN pareigūnus veiksmus.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl negalėjimo tinkamai išsimiegoti dėl jo izoliavimo pasibaigimo nakties metu.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš kamerų tipo patalpų nakties metu buvo paleistas ir vėl izoliuotas 2018-03-30-31, 2018-04-01-02-03-04-05-06-07-08-09, 2018-02-03-04-05-06-07, 2018-05-02-03-04-05-06-07-08-09-10-11, 2017-11-27-28-29-30, 2017-12-01-02-03-04-05-06 (1 t., b. l. 81-90, 102-105, 107-114, 130-135).
Kaip jau buvo minėta, BVK 144 straipsnyje įtvirtinta, kad laikinas izoliavimas galimas iki pataisos įstaigos direktoriaus ar jį pavaduojančio pareigūno atvykimo į pataisos įstaigą, bet ne ilgiau kaip dvidešimt keturioms valandoms. Akivaizdu, kad šioje teisės normoje bei kituose nuteistųjų teisinę padėtį reglamentuojančiuose teisės aktuose draudimų taikyti nuteistojo laikiną izoliaciją ar išleisti jį iš laikinos izoliacijos nakties metu nėra nustatyta. Byloje ginčo, kad pareiškėjas nurodytomis dienomis buvo izoliuotas ilgiau nei 24 valandas, nekyla. Be to, byloje nėra jokių įrodymų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas Alytaus pataisos namų pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikino izoliavimo (paleidimo iš izoliacijos) nakties metu.
Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą, darytina išvada, kad nurodytomis datomis nakties metu laikinai izoliuodamas pareiškėją kamerų tipo patalpose pagal BVK 144 straipsnio nuostatas bei išleisdamas jį iš izoliacijos atsakovės atstovas galiojančių teisės aktų nuostatų nepažeidė, todėl, nagrinėjamu atveju, šiuo aspektu negali būti konstatuoti atsakovės atstovo neteisėti veiksmai, o pareiškėjo pretenzijos dėl sutrikdyto miego atmestinos kaip nepagrįstos.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad Pataisos namai nesiaiškina jo atsisakymo gyventi paskirtame būryje priežasčių, o skiria nuobaudas dėl atsisakymo gyventi paskirtame būryje.
Bylos duomenimis nustatyta, kad skunde nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2017-11-21 iki 2018-05-29, pareiškėjui už administracijos nurodymų nevykdymą, atsisakius gyventi paskirtame būryje, Alytaus pataisos namų direktoriaus nutarimais buvo skirtos drausminės nuobaudos: papeikimai, perkėlimas į kamerų tipo patalpas (3 t. b. l. 79-82).
Bylos duomenimis nustatyta, kad Alytaus pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyrius atliko tarnybinius tyrimus ir surašė Tarnybinio tyrimo išvadas „Dėl nuteistojo A. L. atsisakymo vykdyti pataisos įstaigos administracijos teisėtus reikalavimus“, iš kurių matyti, kad atsisakydamas atlikti laisvės atėmimo bausmę paskirtame būryje pareiškėjas jokių priežasčių nenurodydavo, aplinkybių nedetalizavo, o į paskirtą būrį net nebuvo nuėjęs (3 t. b. l. 85, 88). Iš bylos duomenų matyti, kad kiekvieną kartą pareiškėjui atsisakius gyventi būryje, jam buvo suteikta galimybė pateikti rašytinius pasiaiškinimus(1 t. b. l. 184-185, 190-191, 2 t., b. l. 2-5, 8, 11, 14-15, 18-19, 26, 31-36, 41, 44, 49-50, 63-67, 72, 83-85, 90-93, 100-101, 104, 107, 110, 115, 118-119, 122, 127, 130, 133-134, 137, 140, 143, 146, 149, 152, 155, 158-162, 169, 172, 181-183, 186, 191, 194-195, 3 t., b. l. 5, 8, 17, 20-25, 28, 33, 36-37, 40-42, 45, 54)
Pareiškėjas raštu nurodė, kad jokiame Alytaus pataisos namų būryje ar sektoriuje negyvens, kad į paskirtą būrį atsisako persikelti dėl asmeninių priežasčių, be to, bijo susidorojimo. Taigi, savo atsisakymo eiti į paskirtą būrį pareiškėjas nepagrindė ir aplinkybių nedetalizavo. Iš Alytaus pataisos namų pareigūnų tarnybinių pranešimų, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pažymų matyti, kad ginčo laikotarpiu jokios konkrečios informacijos apie grėsmę pareiškėjo sveikatai ir gyvybei pataisos namuose nebuvo surinkta ir šių aplinkybių pats pareiškėjas niekada nekonkretizavo. Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog Alytaus pataisos namuose kalintys nuteistieji būtų priešiškai nusistatę pareiškėjo atžvilgiu ir dėl ko jis negalėtų gyventi paskirtame būryje. Pats pareiškėjas savo paaiškinimuose tik abstrakčiai nurodė, kad atsisako persikelti į paskirtą būrį dėl to, kad ten jam nesaugu. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo atsisakymas gyventi būryje būtų priežastiniame ryšyje su, kaip nurodoma skunde, kitų nuteistųjų netinkamu elgesiu bei iš to kylančia grėsme pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, jog jis atsisakė gyventi paskirtame būryje dėl grėsmės sveikatai ir gyvybei ir, kad Pataisos namai nesiaiškina jo atsisakymo gyventi paskirtame būryje priežasčių, vertintini kaip deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmetami.
BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d. 1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.). Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų, garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis. Nuobaudos nuteistajam gali būti skiriamos tik už bausmės atlikimo režimo pažeidimus. Bendrąsias nuteistųjų teises reglamentuoja BVK 11 straipsnis, kuriame, be kita ko, nurodoma, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į bausmės vykdymo ar kitų valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ar tarptautines institucijas. Aptartų BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto normų imperatyvus pobūdis ir BVK 11 straipsnyje reglamentuotos bendrosios nuteistųjų teisės reiškia, kad nuteistasis privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažyminėtina, kad nuteistieji pataisos įstaigose skirstomi pagal nustatytus kriterijus siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; bei padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 str. 1 d.). Sprendžiant dėl nuteistųjų paskirstymo tuose pačiuose pataisos namuose į grupes (paprastoji, lengvoji, drausmės), būrius, skyrius bei konkrečias gyvenamąsias patalpas, turi būti atsižvelgiama į BVK įtvirtintų tikslų visumą, taip pat laikomasi nuteistųjų atskiro laikymo kriterijų, įtvirtintų BVK 70 straipsnio 3 dalyje ir, esant galimybėms, įvertinami papildomi izoliavimo kriterijai, numatyti BVK 70 straipsnio 4 dalyje (žr., pvz., LVAT 2012-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., LVAT 2012-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (BVK 70 str. 6 d.), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012; 2012-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog nuteistojo abejonė dėl pataisos įstaigos reikalavimo teisėtumo (jei tuo abejojama) gali būti pareikšta įstatymų nustatyta tvarka, t. y. įvykdant reikalavimą ir po to paduodant skundą (BVK 5 str., 12 str., 110 str. 1 d. 2 p. ir 3 d., 143 str. 5 ir 9 d.), o ne pareiškėjo pasirinktu įstatymo reikalavimų neatitinkančiu būdu (atsisakant vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą) (žr., pvz., LVAT 2014-02-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-99/2014 ir kt.). Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus gyventi paskirtame būryje (eiti gyventi į paskirtą būrį), pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus ir toks pažeidimas yra pakankamas pagrindas nuobaudai skirti (BVK 142 str.).
Nuteistųjų teisė apskųsti jiems paskirtas nuobaudas yra reglamentuojama BVK (143, 183 straipsniai) ir jį įgyvendinančių teisės aktų, t. y. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 nuostatomis, kurios numato ir pažeistų teisių šioje srityje gynybos būdus bei sąlygas, t. y. Taisyklių 205 punkte nurodyta, jog kiekvienas nuteistasis prieš baudžiamas turi būti informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam turi būti suteikta galimybė apsiginti, o Taisyklių 206 punkte nurodyta, jog jei nuteistasis, kuris įtariamas pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, atsisako pasiaiškinti raštu, šis atsisakymas įforminamas protokolu (31 priedas).
Tuo tarpu iš pareiškėjo paaiškinimų dėl atsisakymo eiti gyventi į paskirtą būrį matyti, jog jo atsisakymai vykdyti administracijos reikalavimus iš esmės nebuvo siejami su jokia tuo konkrečiu atveju objektyviai iškilusia realia grėsme pareiškėjui, o pagrįsti abstrakčiu teiginiu, kad atsisako gyventi į jam paskirtą būrį dėl asmeninių priežasčių, gali nesutarti su kitais nuteistaisiais, tačiau nei asmeninių priežasčių, nei su kokiais nuteistaisiais gali nesutarti nenurodo.
Esant šioms aplinkybėms ir įrodymams teismas sprendžia, kad byloje esantys objektyvūs ir patikimi įrodymai neginčijamai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė Alytaus PN direktoriaus nutarimuose nurodytus jam inkriminuotus bausmės atlikimo režimo pažeidimus, todėl nuobaudos jam paskirtos pagrįstai ir teisėtai. Taigi nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog dėl pareiškėjo nuolatinio atsisakymo būti būryje Alytaus pataisos namų kriminalinės žvalgybos skyrius atliko ne vieną tarnybinį tyrimą ir visose išvadose pažymėjo, kad pareiškėjas atsisakė būti būryje dėl asmeninių priežasčių. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai, jog pataisos namai nesiaiškina jo atsisakymo gyventi paskirtame būryje priežasčių, o skiria nuobaudas dėl atsisakymo gyventi paskirtame būryje, atmestini kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).
Pareiškėjas nurodė, kad dėl negalėjimo pasivaikščioti gryname ore patyrė dvasinių išgyvenimų, emocinių sutrikimų, buitinių nepatogumų, diskomfortą ir pan.
Byloje nėra objektyvių duomenų apie nustatyto pažeidimo byloje vertinamu laikotarpiu poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurie galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl byloje nustatyto pažeidimo, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Teismas, įvertinęs pažeidimo trukmę, jo pobūdį (pažeidimas nebuvo tęstinis), atsižvelgęs į tai, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas nesikreipė į Alytaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, į tai, kad pareiškėjo laikinas izoliavimas buvo sąlygotas jo paties valinių veiksmų, atsisakius eiti gyventi į paskirtą būrį, neturėdamas įrodymų, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 400 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. L. (A. L.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.