Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto A. M. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ str. 1 d., ir jam už M. J., T. Š. ir D. L.-F. nelegalų darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ skirta po 1000 Eur bauda, iš viso 3000 Eur bauda, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nubaustas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, turėdamas darbinį teisnumą ir veiksnumą, neužtikrino, kad su piliečiais M. J., T. Š. ir D. L.-F., kurie nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d. vykdė statybos remonto darbus prie renovuojamo gyvenamo namo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, būtų sudarytos rašytinės darbo sutartys bei nustatyta tvarka pranešta VSDFV teritoriniam skyriui, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 str. 1 d. ir 99 str. 2 d., 3 d. reikalavimus. Šiais veiksmais padarė ATPK 41³ str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Aptardamas įrodymų pakankamumo klausimą, apeliantas nurodo, kad liudytojų paaiškinimai nenuoseklūs ir prieštaringi – skiriasi jų nurodytos aplinkybės dėl darbo pradžios datos, taip pat jų paaiškinimai laikytini nelogiškais, nes į lengvąjį automobilį „Opel Astra“ nebūtų įmanoma sutalpinti 7 ar 8 žmonių. Apelianto teigimu, nei teisme, nei administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu nė vienas iš šių neva UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbusių asmenų – M. J., T. Š. ar D. L.-F. – nepatvirtino, kad jis, kaip bendrovės direktorius, būtų taręsis su jais dėl darbo santykių ir atlygio, juos būtų priėmęs dirbti ir būtų mokėjęs darbo užmokestį.

Be to, apelianto manymu, negalima atmesti galimybės, kad dėl kažkokių ankstesnių nesutarimų ar susiklosčiusių nepalankių aplinkybių (galėjo anksčiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašytis ir negauti darbo, arba galbūt jie šiuo metu dirba pas UAB „(duomenys neskelbtini)“ konkurentus, kt.), M. J., T. Š. ar D. L.-F. galimai buvo suinteresuoti šiame procese duoti jam (apeliantui) nepalankius paaiškinimus.

Taip pat apeliantas pastebi, jog nors institucija buvo įpareigota pateikti oficialius paaiškinimus dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo laiko vėliau nei buvo nustatytas terminas tyrimui atlikti, ir dėl 2014 m. lapkričio 28 d. rašytinio prašymo lietuviškai rašyti nemokančio D. L.-F. vardu surašymo, tačiau Institucija reikalaujamų dokumentų teismui taip ir nepateikė, o pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė šių svarbių duomenų net nebevertinęs.

Apelianto manymu, šioje byloje visiškai neįrodyta ATPK 41 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis, nes byloje nėra nustatyta, kad: 1) M. J., T. Š. ir D. L.-F. buvo pradėję realiai dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“; 2) kad jo (apelianto) ir šių asmenų santykiai būtų turėję darbo sutarties požymių (nebuvo jokio susitarimo, nebuvo dirbamas joks darbas ir neturėjo už jį būti mokamas atlyginimas), todėl byloje nėra nustatyta privalomų objektyviųjų požymių.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Skundžiamu nutarimu A. M. pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ str. 1 d., padarymo ir jam paskirta administracinė nuobauda – po 1000 Eur bauda už M. J., T. Š. ir D. L.-F. nelegalų darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“, iš viso 3000 Eur bauda.

ATPK 41³ str. 1 d. nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad tam, jog būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-19-2013).

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 str., administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.).

Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. M. kaltės, aktyviai tyrė ir rinko įrodymus, teismo posėdyje išklausė A. M. paaiškinimus, apklausė administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos atstovą, liudytojus T. Š., M. J., D. L.-F., A. B., V. B., įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, motyvavo, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitus pripažįsta kaip objektyvius. Pagrindiniai įrodymai nagrinėjamoje byloje – T. Š., M. J., D. L.-F. (asmenų, teigusių, jog nelegaliai dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“) pirminiai rašytiniai paaiškinimai, duoti Inspekcijos pareigūnui (1 t., 6–8b. l.), ir jų parodymai, pateikti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (2 t., 146–149 b. l.), kurie yra pakankamai detalizuoti, nuoseklūs, iš esmės tarpusavyje sutampa, jokių esminių prieštaravimų tarp jų nėra nustatyta. Tai, kad T. Š., M. J., D. L.-F. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė skirtingas darbo pradžios datas, nėra pakankamas pagrindas abejoti šių asmenų parodymų objektyvu. Pastebėtina, jog teismo posėdžio metu M. J. patikslino, jog pradėjo dirbti spalio 15 d., šią datą prisimena, nes prieš tai susitvarkė neįgalumą, o jau kitą dieną važiavo į darbą. Iš tiesų D. L.-F. savo paaiškinime nurodė, jog pradėjo dirbti 2014 m. lapkričio 3 d., tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, skirtingos datos nurodymas ne tik, kad nėra pagrindas abejoti kitų dviejų liudytojų parodymais, bet priešingai –tik patvirtina liudytojų sąžiningumą, nurodant tikrąsias aplinkybes, ir kartu paneigia apeliacinio skundo argumentą, jog liudytojų vardu surašyti paaiškinimai yra identiški.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad liudytojai galėjo būti suinteresuoti duoti apeliantui nepalankius parodymus. A. M. teigimu, liudytojai T. Š., M. J., D. L.-F. galėjo anksčiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašyti, bet negauti darbo, galbūt šiuo metu dirba pas UAB „(duomenys neskelbtini)“ konkurentus. Vis dėlto, teismo nuomone, tai tik subjektyvus A. M. situacijos vertinimas, prielaidos, jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių nurodytas aplinkybes, A. M. kartu su skundu nepateikė, todėl minėti skundo argumentai pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmesti kaip deklaratyvūs.

Nors A. M. skunde teigia, kad iki 2014 m. spalio 30 d. nei jis, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, nei koks kitas jo oficialiai įgaliotas asmuo minėtų asmenų neįdarbino, nenustatyta, kad jis, kaip bendrovės direktorius, būtų taręsis su jais dėl darbo užmokesčio ir atlygio, būtų mokėjęs darbo užmokestį, apygardos teismas pritaria apylinkės teismo skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, kad su liudytojais T. Š., M. J., D. L.-F. buvo susitarta dėl esminių ir būtinų darbo sąlygų, ir šios sąlygos tam tikrą laikotarpį buvo vykdomos. Teismo posėdžio metu liudytojas T. Š. nurodė, kad A. M. jį pakvietė dirbti į (duomenys neskelbtini), kuriuose renovavo pastatą. Dirbo per firmą „(duomenys neskelbtini)“ apie pusantro mėnesio, beveik kasdien nuo 9 val. iki 17 val. ar 18 val. Buvo sutarę, kad gaus už valandą po 10 Lt, turėjo uždirbti per mėnesį po 1500 Lt, o uždirbdavo po 800 Lt. A. M. nurodydavo, ką dirbti, davė pasirašyti įdarbinimo lapą ir sakė, jog įformins (1 t., 146 b. l.). Liudytojas M. J. taip pat nurodė, kad dirbo (duomenys neskelbtini), kur renovavo namą, buvo sutarta, kad mokės 120 Lt per dieną, sumokėta buvo per visą laiką apie 3 tūkst. Lt, nesumokėta apie 14 tūkst. Lt. A. M. sakė, kad sumokės, kai pabaigs darbus. Jei T. nesumokėdavo pinigų, tai sumokėdavo A. M. (1 t., 147 b. l.). Šių asmenų parodymus patvirtina ir liudytojo D. L.-F. parodymai, kad dėl atlygimo buvo tariamasi draugiškai, iš pradžių pinigai buvo mokami, bet vėliau nebemokėjo, jiems pasakius A. M. ir dar vienam asmeniui, kad nebedirbs, buvo pažadėta atsiskaityti, kai baigs darbus (1 t., 148 b. l.). Šių asmenų parodymais netikėti nėra pagrindo – jie pakankamai detalizuoti, sutampa tarpusavyje. Vertinant šiuos liudytojų parodymus kitų byloje nustatytų aplinkybių visumoje aišku, jog minėti asmenys buvo faktiškai pradėję dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai – dirbo nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d., buvo sutartas ir kurį laiką jiems mokamas atlyginimas, susitarta dėl darbo funkcijos – turėjo renovuoti objektą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), darbas buvo organizuotas, nes dirbo pagal jiems teikiamus darbų vadovo nurodymus. Taigi, galima daryti pagrįstą išvadą, kad tarp T. Š. bei M. J. ir A. M., kaip bendrovės direktoriaus, buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai, kurie turėjo būti tinkamai įforminti, t. y. turėjo būti sudarytos rašytinės darbo sutartys ir apie darbuotojų įdarbinimą pranešta VSDFV administravimo įstaigai, tačiau tai nebuvo padaryta. Iš Sodros duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d. asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo. Todėl konstatuotina, kad T. Š. ir M. J. dirbo nelegaliai. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, tai, ar nelegaliai dirbę asmenys dėl darbo tarėsi su bendrovės direktoriumi A. M. ar T. P., kuris iš jų išmokėdavo atlyginimą, esminės reikšmės neturi, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad jis (A. M.), kaip bendrovės direktorius, buvo atsakingas už tinkamą darbo santykių įforminimą. A. M. negalėjo nežinoti apie jo įmonėje dirbančius T. Š. ir M. J., nes šie dirbo gana ilgą laiką, be to, T. Š., M. J., D. L.-F. nuosekliai teigė, kad juos į darbą nuveždavo A. M., o tai iš dalies patvirtina ir teismo posėdžio metu apklausto A. B. parodymai, kad A. M. atsiveždavo du – tris darbuotojus (1 t., 108 b. l.).

Atsakant į A. M. skundo argumentą, kad jis yra netinkamas jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo subjektas, pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 8 ir 12 d. nustatyta, jog už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą atsako, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis bendrovės direktorius. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju A. M. bendrovės direktoriumi buvo paskirtas 2014 m. rugpjūčio 6 d. (1 t., 13–14 b. l.), o iš direktoriaus pareigų, remiantis A. M. pateiktais dokumentais, atšauktas tik 2014 m. spalio 30 d. Taigi, net ir atsižvelgus į A. M. pateiktą 2014 m. spalio 30 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir vienintelio akcininko sprendimą (1 t., 41–43 b. l.), aišku, kad bendrovės vadovu tuo metu, kai pradėjo dirbti T. Š. ir M. J. buvo A. M., todėl jis turėjo užtikrinti, kad su darbuotojais būtų sudarytos rašytinės darbo sutartys ir ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios būtų pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 str. 1 d. 1, 2 p.). Byloje duomenų, kad A. M. šią kompetencijos sritį būtų perdavęs kitam asmeniui, nėra. Todėl A. M. laikytinas tinkamu administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ str. 1 d., subjektu bei administracinėn atsakomybėn patrauktas pagrįstai. Kartu pažymėtina, kad nagrinėjant bylą nebuvo neginčijamai paneigta aplinkybė, kad 2014 m. spalio 30 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijos buvo perduotos ir direktoriumi paskirtas kitas asmuo – T. P.. Todėl, remiantis principu, jog visi neaiškumai aiškinami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, įvertinus D. L.-F. paaiškinimą, jog jis bendrovėje pradėjo dirbti nuo 2014 m. lapkričio 3 d., t. y. tuo metu, kai direktoriumi jau buvo paskirtas kitas asmuo – T. P., iš skundžiamos pirmosios instancijos nutarties aprašomosios dalies šalintina aplinkybė, kad A. M., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, neužtikrino, kad su D. L.-F. būtų sudaryta rašytinė darbo sutartis bei nustatyta tvarka pranešta VSDFV teritoriniam skyriui, o paskirta bauda atitinkamai mažinama iki 2000 Lt.

Sutiktina pirmosios instancijos teismo nuomone, jog tai, kad A. M. buvo nepagrįstai įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nėra esminis procedūrinis pažeidimas. Atsakant į skundo argumentą dėl to, jog D. L.-F. 2014 m. lapkričio 28 d. paaiškinime nenurodyta, kas jam padėjo šį dokumentą surašyti, nes jis nemoka rašyti lietuvių kalba, pažymėtina, kad šis asmuo buvo apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu dalyvaujant vertėjai, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad D. L.-F. parodymais šioje byloje negalima remtis. Tai, kad 2015 m. sausio 14 d. rašte (1 t., 1 b. l.) nurodyta, jog siunčiamas ne 2015 m. sausio 13 d., o 2015 m. sausio 14 d. protokolas, laikytina rašymo apsirikimu ir, atsižvelgus į tai, jog rašte esantis protokolo numeris (Nr. (duomenys neskelbtini)) sutampa su 2015 m. sausio 13 d. protokolo numeriu (1 t., 2 b. l.), nėra pagrindo teigti, jog teismui buvo įteiktas kitas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Institucijos atstovas teismo posėdžio metu parodė, kad A. M. protokolas buvo išsiųstas (1 t., 189 b. l.), šiais parodymais teismas netikėti neturi pagrindo. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, iš institucijos atstovo paaiškinimų matyti, jog A. M. 2015 m. sausio 12 d. teikiant rašytinius paaiškinimus jau buvo aišku, kad bus rašomas protokolas, jis bus traukiamas atsakomybėn. 2015 m. sausio 13 d. akte užfiksuota, jog A. M. telefonu nurodė, kad jokių protokolų nepasirašys ir pats pasiūlė nunešti protokolą be jo parašo į teismą (1 t., 3 b. l.). Tai, kad inspektavimo terminas baigėsi 2015 m. sausio 12 d., o protokolas buvo surašytas 2015 m. sausio 13 d., nereiškia, kad buvo padarytas proceso pažeidimas ir A. M. nubaustas nepagrįstai. ATPK tiesiogiai nereglamentuoja per kiek laiko turi būti surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, o ATPK 35 str. nustatyti administracinės nuobaudos skyrimo terminai šiuo atveju pažeisti nebuvo, todėl nėra pagrindo teigti, kad A. M. nuobauda skirta nepagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 6 p.,

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutarimą pakeisti:

iš nutarimo aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad A. M., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, neužtikrino, kad su D. L.-F. būtų sudaryta rašytinė darbo sutartis bei nustatyta tvarka pranešta VSDFV teritoriniam skyriui, ir už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ str. 1 d., A. M. paskirtą nuobaudą sumažinti iki 2000 eurų.

Nutartis neskundžiama.