Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Malvyra Bučienė Administracinio teisės pažeidimo byla

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. gruodžio 4 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs V. D., a. k. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pažeidėjas) ir jo atstovo advokato Eugenijaus Baršio apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Iš esmės vienoduose apeliaciniuose skunduose Pažeidėjas bei jo atstovas prašo panaikinti skundžiamą nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Jie cituoja skundžiamą nutarimą, neigdami Pažeidėjo kaltę dėsto liudytojų parodymus, pateikia savąjį byloje esančių įrodymų vertinimą ir mano, kad apylinkės teismas nepagrįstai atmetė nuoseklius liudytojų V. J., R. J., L. D., A. M. ir E. S. parodymus bei vadovavosi nenuosekliais ir klaidingais policijos pareigūnų G. M. bei M. K. parodymais. Taip pat Pažeidėjas ir jo atstovas mano, kad priimdamas skundžiamą nutarimą apylinkės teismas neįvertino objektyvių įrodymų visumos ir be reikalo netaikė teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, todėl priėmė neteisingą procesinį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

ATPK 126 str. 1 d. numato atsakomybę asmeniui, kuris vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis (nuo 0,41 ‰ iki 1,5 ‰).

ATPK 256 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. To paties straipsnio 2 d. nurodytas įrodymų administracinio teisės pažeidimo byloje sąrašas, kuris nėra baigtinis. ATPK 257 str. įtvirtinta, kad organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konkrečiai šiuo atveju nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Iš ATPK 257 str. nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.

Pažeidėjas ir jo atstovas Pažeidėjo kaltę iš esmės neigia teigdami, kad Pažeidėjas iš tiesų nevairavo transporto priemonės – ją vairavo liudytoja V. J., todėl apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes. Tačiau nagrinėjau atveju ATPK 256 str. ir 257 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Šioje byloje spręsdamas dėl Pažeidėjo kaltės buvimo apylinkės teismas rėmėsi byloje esančiais įrodymais ir apklausė ne tik Pažeidėją ir kartu su juo įvykio vietoje buvusią liudytoją V. J., bet ir kitus liudytojus – R. J., L. D., A. M., E. S.. Taip pat teismas apklausė ir pažeidimą užfiksavusius policijos pareigūnus M. K. bei G. M., kurių parodymais, išanalizuotais kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, iš esmės buvo paneigta Pažeidėjo ir jo atstovo apeliaciniuose skunduose pateikiama nagrinėjamo įvykio versija. Pabrėžtina, jog policijos pareigūnai nuo pat pradžių nuosekliai tvirtino, kad transporto priemonę vairavo Pažeidėjas, transporto priemonei sustojus Pažeidėjas persėdo į priekinę keleivio sėdynę, o į vairuotojo sėdynę persėdo tuo metu Pažeidėjo vairuotoje transporto priemonėje sėdėjusi liudytoja V. J.. Tokias aplinkybes policijos pareigūnai iš esmės patvirtino apylinkės teismo posėdžio metu (4, 6, 35–37 b. l.). Byloje nėra duomenų, jog policijos pareigūnai iki įvykio būtų pažinoję Pažeidėją, jie būtų su Pažeidėju susipykę ir būtų suinteresuoti apkalbėti jį nepagrįstai kaltinant pakankamai sunkaus administracinio pažeidimo padarymu. Tokių įtikinamų duomenų nei Pažeidėjas, nei jo atstovas apeliaciniuose skunduose taip pat nenurodė. Todėl nesiremti policijos pareigūnų parodymais nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu liudytojai R. J., L. D., A. M. ir E. S. nebuvo sustabdytoje transporto priemonėje, nė vienas iš jų nebuvo priėjęs prie jos tuoj pat po sustabdymo ir negalėjo tiksliai nurodyti, kas betarpiškai prieš pat transporto priemonės sustabdymą iš tiesų ją vairavo, todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai nesirėmė šių liudytojų samprotavimais ir prielaidomis apie tai, kas galėjo vairuoti transporto priemonę. Liudytoja V. J. yra Pažeidėjo draugė ir gali būti tiesiogiai suinteresuota bylos baigtimi, todėl apylinkės teismas taip pat pagrįstai suabejojo šios liudytojos parodymų objektyvumu ir teisingumu.

Patikrinęs šią administracinio teisės pažeidimo bylą įrodymų vertinimo aspektu apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku Pažeidėjas vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus (nustatytas lengvas (1,29 ‰) girtumas), kas atitinka ATPK 126 str. 1 d. dispozicijoje įtvirtintą pažeidimą, todėl Pažeidėjo veika visiškai pagrįstai buvo kvalifikuota ir jis buvo nubaustas pagal minėtą teisės normą. Pritardamas skundžiamo nutarimo motyvams apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutarimą. Apeliaciniuose skunduose nėra jokių esminių argumentų, kurių pagrindu reikėtų apylinkės teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, visos apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės apylinkės teismui buvo žinomos, jas apylinkės teismas jau įvertino ir jos apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutarimą nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nutarimą nepakeistą ir V. D. bei jo atstovo advokato Eugenijaus Baršio apeliacinių skundų netenkinti.

Nutartis neskundžiama.