Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Gaputis Baudžiamoji byla Nr. 1A-361-350/2009

Teisėjas Saulius Zajarskas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.2.1.

NUTARTIS

2009 m. liepos 8 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Eligijaus Gladučio ir Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyr.prokuroro pavaduotojo V. Mociškio., nukentėjusiojo T. P. ir civilinių ieškovų I. P. ir V. P. apeliacinius skundus dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pagal BK 281 str. 3 d. išteisintas neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p. ), T. P., I. P. ir V. P. civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2003 m. lapkričio 20 d. apie 18 val. 35 min. vairuodamas valstybinei įmonei (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį “Mitsubishi L200” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Anykščių m., (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, sukdamas į kairę, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, nepraleisdamas priešinga kryptimi tiesiai važiuojančio viršijant leistiną 50 km/h greitį ir neturinčio teisės vairuoti transporto priemonės ir tuo pažeidžiančio “Kelių eismo taisyklių” patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. Nr. 1950 59 punkto, 172 punkto ir 174 punkto 2003 m. rugsėjo 1 d. redakcijos reikalavimus, T. P. vairuojamo automobilio “Audi 80” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio G. S., tokiu būdu pažeisdamas “Kelių eismo taisyklių” patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. Nr. 1950 53 ir 199 punktų reikalavimus ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu sunkiai sutrikdyta T. P. sveikata, kuriam padarytos muštinės – plėštinės žaizdos veide, daugybiniai veidinės dalies kaulų lūžimai, kaukolės pamato priekinių daubų lūžimai, akies sumušimas, dešinės akies optinio nervo pažeidimas, kas vertinama kaip sunkus kūno sužalojimas.

Taip pat skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai atmetė specialistų G. P. ir ekspertų V. L., Z. P. išvadas ir kritiškai vertino 2006-09-28 komisijinės kompleksinės teismo medicinos-eismo įvykio ekspertizės akto išvadas, patvirtinančias, jog automobilių susidūrimas įvyko nukentėjusiojo važiuojamosios kelio dalies pusėje, motyvuodamas tuo, kad negali būti įrodinėjama asmens kaltė sudarant šimtus versijų, o po to optimizuojant (pateikiant geriausią) galutinį variantą. Skunde pabrėžiama, kad nors teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, tačiau reikiamos kvalifikacijos neturinčios ekspertės O. L. 2005-04-28 konsultacine išvada, jog susidūrimas įvyko išteisintojo vairuojamo automobilio kelio dalies pusėje, rėmėsi kaip pagrindiniu įrodymu išteisinant V. M., nepagrįstai. Prokuroras skunde remiasi eksperto V. L. paaiškinimais teisme, kad O. L. išvadoje nurodytu būdu automobiliai negalėjo judėti pagal fizikos dėsnius, kadangi ekspertė ,,pritempė" automobilių judėjimo trajektorijas pagal pėdsakus, kurie eismo įvykio vietoje buvo palikti ne vien šiame eismo įvykyje dalyvavusių automobilių. Be to, V. L. teigimu, važiuodamas leistinu greičiu T. P. neturėjo galimybės išvengti susidūrimo. Todėl teismas nepagrįstai nesivadovavo minėtais 2006-09-29 ir 2007-10-11 ekspertizių aktais, surašytais naudojant kompiuterinę programą PC Crash 7.0, kuriuose nurodyta, kad susidūrimas įvyko nukentėjusiojo automobilio važiavimo krypties eismo juostoje ir pagrindine sąlyga kilti eismo įvykiui buvo V. M. veiksmai: jis, važiuodamas (duomenys neskelbtini) g. ir sankryžoje su (duomenys neskelbtini) g. sukdamas į kairę (duomenys neskelbtini) g. link, nedavė kelio priešpriešais (duomenys neskelbtini) g. prie sankryžos artėjančiam nukentėjusiojo automobiliui, tuo sukeldamas avarinę situaciją, kadangi metodikos parinkimas yra ekspertų kompetencija, o teismas visas abejones dėl metodikos turi pagrįsti, remdamasis specialistų išvadomis, tačiau to nepadarė. Apibendrindamas prokuroras daro išvadą, kad teismas netinkamai įvertindamas byloje surinktus įrodymus padarė klaidingą išvadą, jog V. M. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 str. 3 d., ir nepagrįstai jį išteisino, todėl apylinkės teismo nuosprendis turi būti panaikintas.

Apeliaciniais skundais nukentėjusysis T. P., civiliniai ieškovai I. P. ir V. P. prašo panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo V. M. pripažinti kaltu pagal BK 281 str. 3 d., nubausti jį prokuroro siūloma bausme, visiškai tenkinti jų pareikštus civilinius ieškinius ir nukentėjusiajam T. P. priteisti iš V. M. jo turėtas proceso išlaidas. Savo skundus nukentėjusieji grindžia tokiais pat kaip prokuroro skunde nurodytais argumentais dėl liudytojo S. Č. parodymų bei dėl specialistų ir ekspertų išvadų vertinimo.

Teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo T. P. atstovas prašo skundus tenkinti, o nuteistasis bei jo gynėjas prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundai tenkintini iš dalies.

BK 281 straipsnyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris, būdamas blaivus, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidžia kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles ir tokiu būdu sukelia eismo įvykį, kurio metu atsiranda tam tikros pasekmės- nesunkiai ar sunkiai sutrikdoma kito žmogaus sveika, arba atimama kito žmogaus gyvybė. Taigi, atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tik tada kai atitinkama žala padaroma kitam asmeniui. Atsakomybė už žalą, kurią pasidaro sau asmuo, sukėlęs kelių eismo įvykį, pagal BK 281 straipsnį neatsiranda.

Šioje byloje neginčytinai nustatyta, kad nagrinėjamame kelių eismo įvykyje dalyvavo du kelių eismo dalyviai - T. P. ir V. M., vairavę transporto priemones - automobilius. Taip pat nustatyta, kad įvykio metu buvo sukeltos BK 281 str. 3 d. dispozicijoje numatytos pasekmės - sunkiai sutrikdyta T. P. sveikata. Duomenų apie tai, kad šiame įvykyje būtų dalyvavę daugiau asmenų bei apie V. M. ar kokiam nors trečiam asmeniui sukeltas BK 281 str. dispozicijoje numatytas pasekmes nėra. Vadinasi, šiuo atveju baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 str. gali atsirasti tik V. M., o T. P. veikoje negali būti šio nusikaltimo sudėties.

Skundžiamu nuosprendžiu V. M. išteisintas BPK 303 str. 5 d. 2 p. numatytu pagrindu - neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, toks apylinkės teismo sprendimas yra absoliučiai nelogiškas ir ydingas. Nurodytu pagrindu gali būti išteisinamas asmuo tik tada, kai teismas nustato, jog nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau neįrodoma, kad ją padarė ne asmuo, kurio atžvilgiu byla nagrinėjama, o kitas asmuo. Kadangi joks kitas asmuo minimame įvykyje nedalyvavo, V. M. galėjo būti išteisintas tik dėl to, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t.y. BPK 303 str. 5 d. 1 p. numatytu pagrindu.

Kaip minėta, BK 281 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, t.y. atsakomybė atsiranda tik tada, kai dėl tam tikrų kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo kyla straipsnio dispozicijoje numatytos pasekmės. Kitaip tariant, padaryti išvadą, kad transporto priemonės vairuotojo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 281 str. atitinkamos dalies sudėtis galima tik nustačius kad šis asmuo pažeidė kelių eismo saugumą ar transporto priemonės eksploatavimą reglamentuojančias taisykles, kad kitam asmeniui buvo sukeltos atitinkamos pasekmės ir kad tarp taisyklių pažeidimo bei kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pastaroji aplinkybė reiškia, kad turi būti įrodyta, jog kaltininko veiksmai, prieštaraujantys atitinkamoms taisyklėms, yra būtina sąlyga kilti įvykiui, kurio metu atsirado įstatymo dispozicijoje nurodytos pasekmės. Ir jeigu nustatoma, kad kelių eismo įvykis būtų įvykęs nepriklausomai nuo to, ar asmuo taisykles pažeidė, tokio asmens veikoje nusikaltimo, numatyto BK 281 str., sudėties nebūtų.

V. M. šioje byloje kaltinamas tuo, kad vairuodamas automobilį ir sankryžoje sukdamas į kairę išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, nepraleidęs priešinga kryptimi tiesiai važiuojančio didesniu nei leidžiama greičiu T. P., neturinčio teisės vairuoti transporto priemonės, vairuojamo automobilio, su juo susidūrė ir to pasekoje buvo sunkiai sutrikdyta T. P. sveikata.

Taigi, kaltinime V. M. nurodyta, kad šiuo atveju Kelių eismo taisyklių reikalavimus pažeidė tiek V. M., tiek V. P., todėl būtina nustatyti kurio iš jų prieštaraujantys Kelių eismo taisyklėms veiksmai buvo būtina sąlyga įvykiui kilti, t.y. ar automobiliai būtų susidūrę, jei V. M. nebūtų sukdamas į kairę įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą ir ar tai būtų įvykę, jei T. P. būtų važiavęs leistinu greičiu ir turėdamas teisę vairuoti.

Akivaizdu, šio autoįvykio priežastimi negalėjo būti aplinkybė, kad T. P. neturėjo teisės vairuoti automobilio, kurį vairavo, t.y. neįmanoma galimybė, kad įvykis nebūtų kilęs, jei T. P. būtų turėjęs oficialią teisę vairuoti automobilį, todėl ši aplinkybė detaliau neaptarinėjama.

Tam, kad nustatyti kurio iš vairuotojų - T. P. ar V. M. - veiksmai, prieštaraujantys Kelių eismo taisyklėms, buvo tiesioginė autoįvykio, kurio metu sunkiai sutrikdyta T. P. sveikata, priežastis, šiuo atveju būtina nustatyti kurioje vietoje kelio pločio atžvilgiu automobiliai susidūrė.

Skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada išteisinti V. M. motyvuojama tuo, neįrodyta, jog V. M. vairuojamas automobilis buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą.

T. P. ir V. M. viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu teigė, jog važiavo savo eismo juostą ir į priešingos krypties eismo juostą įvažiavę nebuvo.

Šiai aplinkybei - t.y. susidūrimo vietai nustatyti buvo kreiptasi į specialistus ir gautos prieštaringos išvados. Taip 2004-07-09 bei 2005-04-28 specialisto išvadose ir 2006-09-28 komisijinės kompleksinės teismo medicinos – eismo įvykio ekspertizės akte nurodyta, kad automobiliai susidūrė T. P. automobilio važiuojamoje kelio dalyje, o 2005-08-25 specialisto išvadoje nurodyta, kas susidūrimas įvyko priešingoje eismo juostoje. Apylinkės teismas išvadas, kuriose teigiama, jog susidūrimas įvyko T. P. eismo juostoje atmetė motyvuodamas tuo, kad nebuvo nustatyta tiksli automobilių susidūrimo vieta, todėl, anot teismo, negalima daryti neabejotinos išvados, jog automobilių susidūrimo metu V. M. vairuojamas automobilis buvo įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą.

2004-07-09 specialisto išvadoje nurodyta, kad, atsižvelgiant į automobilių padėtis po įvykio, stiklo šukių ir detalių koncentracijos padėtis, į nustatytą automobilių susidūrimo mechanizmą, automobilių susidūrimas įvyko automobilio ,,Audi 80“ važiuojamosios kelio dalies pusėje, nors tiksliau nustatyti susidūrimo vietai trūksta duomenų, t.y šio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kokiui atstumu V. M. vairuojamas automobilis susidūrimo metu buvo įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą. Analogiška išvada apie automobilių susidūrimo vietą padaryta ir 2005-04-28 specialisto išvadoje, papildomai nurodant, kad ši išvada buvo patvirtinta ir panaudojant PC CRACH-7.0 programą. 2006-09-28 komisijinės kompleksinės teismo medicinos – eismo įvykio ekspertizės metu buvo padaryta analogiška kategoriška išvada dėl automobilių susidūrimo vietos. Šiuo atveju ekspertizės akto aprašomojoje dalyje yra nurodyta, jog atsižvelgiant į automobilių padėtis po įvykio ir kitus įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotus duomenis - neidentifikuotas padangų slydimo žymes, užfiksuotas ant pėsčiųjų perėjos ženklinimo linijų, automobilio Audi-80 ratų skersinio slydimo po susidūrimo žymių kryptį ir vietą važiuojamojoje dalyje, buvo atkurta automobilių susidūrimo eiga panaudojant PC CRACH-7.0 programą. Automobilių judėjimo trajektorijos iki įvykio ir aplinkybė, kad susidūrimas įvyko V. M. priešpriešinio eismo juostoje akivaizdžiai nurodytos minimo ekspertizės akto aprašomojoje dalyje esančiose grafiniuose vaizduose (T.1 b.l. 160, 162)

PC CRACH-7.0 programa, skirta eismo įvykių modeliavimui, yra visuotinai pripažinta, plačiai naudojama, jos pagalba, įvedus po autoįvykio įvykio vietoje objektyviai užfiksuotus duomenis, gaunamos moksliškai pagrįstos išvados apie transporto priemonių judėjimo trajektorijas, greičius, etc., todėl visiškai nepagrįstas apylinkės teismo skeptiškas nusistatymas prieš naudojant šią programą gautus duomenis.

Be to, aplinkybę, kad minimų automobilių susidūrimas įvyko būtent T. P. eismo juostoje, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme, nurodė betarpiškai įvykį matęs liudytojas S. Č.. Pažymėtina, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pacitavo šio liudytojo parodymus, tačiau jų visiškai nevertino. Minėtas liudytojas parodė, kad automobiliai susidūrė, kai V. M. automobilis sankryžoje darydamas kairį posūkį, apie du metrus įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, kuria važiavo V. P.. Pastarasis susidūrimo išvengti bandė sukdamas automobilį į dešinę.

Tokie S. Č. parodymai visiškai atitinka minėtose specialistų išvadose bei ekspertizės akte nurodytą aplinkybę, šiuos parodymus liudytojas davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisiekęs sakyti tiesą, todėl šių parodymų patikimumu abejoti nėra pagrindo.

Apylinkės teismas nuosprendyje rėmėsi 2005-08-25 specialisto išvadomis, kurias pateikė eismo įvykių teismo ekspertė O. L., kuri nurodė, kad automobiliai susidūrė V. M. važiuojamoje kelio dalyje. Ši išvada padaryta remiantis ant pėsčiųjų perėją žyminčių dryžių užfiksuotais ratų pėdsakais (t.1 b.l. 129). Tokia išvada buvo žinoma 2006-09-28 komisijinę kompleksinę ekspertizę atlikusiems ekspertams, kurie šią O. L. išvadą motyvuotai paneigė. Šios ekspertizės akte nurodyta, kad į O. L. išvadoje nurodytą susidūrimo vietą automobilis Audi 80, važiuodamas išvadoje nustatytu greičiu gali patekti tik sukdamas į dešinę nuo važiuojamosios dalies kairio krašto apie 98,35 m spinduliu ir įgaudamas ratų skersinį slydimą, o tada susidūrimo kampas nebesutampa su greičio vektoriaus kampu. Be to šiame ekspertizės akte nurodyta, kad susidūrimo eigos atkūrimo metu nustatyta, jog įvykio vietoje užfiksuotų pėdsakų, kuriais remiantis O. L. padarė išvadą dėl automobilių susidūrimo vietos negalima priskirti šiame įvykyje dalyvavusiems automobiliams (t.1 b.l. 165, 157, 160-161)

Taigi, ši O. L. išvada dėl automobilių susidūrimo vietos prieštarauja absoliučiai visiems kitiems byloje esantiems įrodymams bei fizikos dėsniams, todėl atmestina.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apylinkės teismas neteisingai įvertino specialistų išvadas bei ekspertizės aktą ir padarė visiškai nepagrįstas išvadas, jog nėra galimybės nustatyti, kurio automobilio eismo juostoje įvyko susidūrimas. Nėra jokio pagrindo abejoti, kad susidūrimas įvyko V. M. automobiliui įvažiavus į priešpriešinio eismo juostą, kuria važiavo T. P., todėl atmestini ir V. M. parodymai, kad jis nebuvo įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą.

Tai reiškia, kad šiuo atveju V. M. pažeidė įvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių 199 punkto reikalavimus.

Nėra pagrindo abejoti ir aplinkybe, kad Kelių eismo taisyklių reikalavimus gyvenvietėje važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu pažeidė ir T. P..

Tačiau šiuo atveju T. P. padarytas pažeidimas negalėjo iššaukti autoįvykio kilimo- jei Kelių eismo taisyklių reikalavimų būtų laikęsis V. M., T. P. padaryto pažeidimo pasekoje eismo įvykis nebūtų kilęs. Vadinasi, tiesioginis priežastinis ryšys yra tik tarp V. M. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir autoįvykio kilimo, t.y. jeigu V. M., sukdamas kairėn, būtų davęs kelią priešpriešais važiuojančiam T. P. automobiliui, automobiliai nebūtų susidūrę ir nukentėjusysis nebūtų sunkiai sužalotas, todėl būtent V. M. veiksmai buvo kilusių padarinių būtina sąlyga. Nors T. P. padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai neabejotinai turėjo įtakos avarijos pasekmėms, tačiau ne jie sąlygojo autoįvykio kilimą.

Be to, kaip apeliacinės instancijos teisme parodė V. M., jis T. P. vairuojamo automobilio nematė iki pat susidūrimo, o matė toliau važiavusio kito (S. Č. vairuojamo) automobilio šviesas, todėl teigia, kad T. P. galėjo važiuoti be šviesų. Šią aplinkybę paneigė liudytojas S. Č., parodęs, kad T. P. prieš jį aplenkdamas, važiavo įjungęs automobilio šviesas ir po to matė, jog T. P. automobilyje degė galiniai žibintai. Be to, apie tai, kad galėjo nedegti T. P. vairuoto automobilio žibintai ir automobilis galėjo būti tamsoje nematomas, V. M. pirmą kartą nurodė tik šioje apklausoje, t.y. praėjus daugiau nei penkeriems metams po įvykio. V. M. pripažino, kad nuo sankryžos, kurioje įvyko eismo įvykis, kelias į tą pusę, iš kur važiavo T. P., matomas 180 metrų atstumu. Atkreiptinas dėmesys, kad autotechninės ekspertizės metu buvo nustatyta, jog V. M. įvažiavus į priešpriešinio eismo juostą, t.y. kai T. P. atsirado kliūtis, pastarojo automobilis nuo susidūrimo vietos buvo 46 m atstumu (t.1 b.l. 162). Tokį atstumą toje vietoje leistinu ( 50 km/h) greičiu važiuojantis automobilis įveikia vos daugiau nei per tris sekundes (50km/h ? 13.89 m/s). Vadinasi, T. P. vairuojamas automobilis net ir važiuodamas leistinu greičiu šioje situacijoje V. M. būtų buvusi kliūtis, kurios nepraleidęs jis negalėjo saugiai, nesukeldamas pavojaus eismo saugumui, daryti posūkio į kairę. Esant nurodytai aplinkybei, nėra jokio pagrindo išvadai, kad V. M. tik dėl itin didelio T. P. vairuojamo automobilio greičio negalėjo teisingai jo įvertinti ir nustatyti, ar sankryžoje sukdamas į kairę nesudarys kliūties iš priekio atvažiuojančiam automobiliui.

Nors apylinkės teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis yra visiškai nepagrįstas, kadangi V. M. veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 3 d. požymius, tačiau nagrinėjamas autoįvykis įvyko daugiau kaip prieš penkerius metus, apkaltinamasis nuosprendis V. M. atžvilgiu nebegali būti priimtas dėl senaties, todėl byla nutrauktina (BPK 3 str. 2 d. 2 p., BK 95 str.)

Esant šiai aplinkybei, atsižvelgiant į BPK 115 str. 1 d. nuostatą civilinio ieškinio klausimą iš esmės išspręsti tik apkaltinamuoju nuosprendžiu, šioje byloje pareikšti civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti ir dėl apeliacinių skundų motyvų, liečiančių civilinius ieškinius, kolegija nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 2 p.,-

nusprendė:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti.

T. P., I. P. ir V. P. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.