Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-05-26 · Administracinė byla Nr. eI2-11286-983/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-05-26
Bylos Nr.
eI2-11286-983/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01823-2025-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Asta Adamonytė Šipkauskienė, Sigita Fomičiova, Gediminas Užubalis
Pareiškėjas
A. P. U.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-11286-983/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01823-2025-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gegužės 26 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Fomičiovos ir Gedimino Užubalio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. P. U. su skundu kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 25S77330 (toliau – ir Sprendimas).

Paaiškina, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi galiojantis iki 2026 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Tačiau Migracijos departamentas nustatė, jog įdarbinančioji įmonė su pareiškėju darbo sutarties nesudarė ir kitose įmonėse pareiškėjas nedirba, todėl atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes darbo sutartis nesudaryta bei duomenys, kuriuos asmuo teikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

Teigia, jog pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką dirbti ir sėkmingai išlaikė vairavimo egzaminą. Vis dėlto darbdaviui netiko tai, kaip egzaminas buvo atliktas, todėl jis atsisakė priimti pareiškėją į darbą. Be to, apie įdarbinančios įmonės netinkamai vykdomus įsipareigojimus pareiškėjas sužinojo tik gavęs neigiamą Sprendimą. Šiuo atveju, įmonė neįvykdė savo įsipareigojimų ir būtent dėl to jam buvo priimtas neigiamas Sprendimas. Pareiškėjas per visą savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje nėra padaręs jokių pažeidimų, todėl priimtas Sprendimas yra per griežtas.

Tvirtina, jog nesupranta lietuvių kalbos, todėl jam buvo sudėtinga suprasti, kaip veikia Lietuvos įstatymai, kokias teises ir pareigas jis turi pagal UTPĮ, taip pat kokius veiksmus turėjo atlikti įdarbinanti įmonė.

Šalies argumentai

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, jog pareiškėjas gavęs leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Costo“ (toliau – ir Bendrovė) pagrindu minėtoje įmonėje neįsidarbino, todėl ginčijamame Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į minėtas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Pareiškėjas savo skunde neginčija, kad UAB „Costo“ jis nebuvo įdarbintas.

Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo įteiktas 2024 m. gruodžio 26 d., todėl pareiškėjui per du mėnesius neįsidarbinus UAB „Costo“, atsirado pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Nurodo, jog užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi jei jie nebeatitinka Įstatymo jiems keliamų reikalavimų (kai jų Migracijos departamentui pateikta informacija nebeatitinka tikrovės). Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014), todėl užsieniečio leidimo laikinai panaikinimas imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ar nediskriminavimo principų.

Pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms lėmusioms leidimo laikinai gyventi išdavimą (pareiškėjui neįsidarbinus UAB „Costo“) dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, taip pat pareiškėjo darbo santykiai su UAB „Costo“ yra nutrūkę, tačiau pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos neišvyko, todėl pareiškėjas nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje ir 44 straipsnio 5 dalyje numatytų pareigų. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nevykdydamas minėtų pareigų išvengė įmokos mokėjimo valstybės biudžetui už naujo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą, žinodamas, kad turi pareigą išvykti iš Lietuvos Respublikos toliau gyveno Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prašymo išduoti naują leidimą laikinai gyventi iki šiol nėra pateikęs.

Mano, jog pareiškėjo leidimas laikinai gyventi ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais, ginčijamas Sprendimas atitinka LVAT praktiką analogiškose bylose. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. 25S77330 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2024 m. spalio 25 d. pateikė prašymą Nr. 2409-LLG-9076 išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju) UAB „Costo“ pagrindu. Tuo pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760401596, galiojantis iki 2026 m. lapkričio 13 d.

Migracijos departamento tyrimo metu nustatė, jog įmonė tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo atžvilgiu 2025 m. kovo 24 d. priimtas sprendimas Nr. 25S77330, kuriuo Migracijos departamentas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes darbo sutartis su asmeniu nesudaryta, ir duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės

Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu kreipėsi į Regionų administracinį teismą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas).

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai <...> nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, kuris 2019 m. sausio 10 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019, konstatavo, jog pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Aprašas) 129² punktas numato, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte <...>nurodytais pagrindais <...>ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos <...>Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFV IS nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai.

Pagal Aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad UAB „Costo“ tarpininkavimo raštu buvo įsipareigojusi sudaryti darbo sutartį su pareiškėju ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, todėl šio rašto pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760401596. Migracijos departamentas VSDFV informacinėje sistemoje atlikęs duomenų apie pareiškėją patikrinimą nustatė, kad pareiškėjas įmonėje UAB „Costo“ nedirba ir negauna jokių draudžiamų pajamų.

Teismo vertinimu, nustačius, kad pareiškėjas su UAB „Costo“ nesudarė darbo sutarties, tai buvo pagrindas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760401596. Pareiškėjas skunde neneigia, kad Bendrovė darbo sutarties su juo nesudarė, tačiau pareiškėjas dėl to kaltina darbdavį, kuris anot jo, jam netinkamai išlaikius egzaminą, atsisakė su juo sudaryti darbo sutartį (neįvykdė savo įsipareigojimų). Teismas pažymi, kad tokie pareiškėjo nurodyti argumentai, be papildomų įrodymų, iš esmės yra teisiškai nereikšmingi. Svarbus faktas, kuris šioje byloje yra neginčijamai nustatytas, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, kas neatitinka anksčiau minėtų teisės aktų reikalavimų ir sudaro savarankišką pagrindą leidimo laikinai gyventi panaikinimui. Teismas neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalėjo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Kaip jau nustatyta, pareiškėjas šių sąlygų neatitiko.

Tačiau teismas pažymi, kad Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Sprendime yra nurodyta, kad asmuo pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ketindamas dirbti Bendrovėje, į Bendrovę neįsidarbino, jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse šiuo metu nedirba, ir tai yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Pažymėtina, kad situacija, kai su užsieniečiu nesudaroma darbo sutartis, leidimas laikinai gyventi naikinamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Migracijos departamentas šias aplinkybes įvertino ir šiais pagrindais panaikino išduotą leidimą laikinai gyventi. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ketino dirbti UAB „Costo“, kad Bendrovė buvo išdavusi tarpininkavimo raštą ir įsipareigojusi mokėti 1 525 Eur darbo užmokestį. Tai, kad darbo sutartis buvo nesudaryta, nenustačius kitų aplinkybių, negali būti pagrindu išvadai, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo gyventi išdavimo, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Byloje Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą, neketino dirbti UAB „Costo“. Pareiškėjui su UAB „Costo“, išdavusia tarpininkavimo raštą, nesudarius darbo sutarties, yra pagrindas naikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, tačiau, Migracijos departamento nurodytos aplinkybės savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis

Kitaip tariant, šiuo atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, dėl kokių priežasčių pareiškėjas neįsidarbino UAB „Costo“ – ar dėl paties pareiškėjo veiksmų (ar neveikimo), ar dėl pačios Bendrovės atitinkamo sprendimo. Kaip matyti iš ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo turinio, atsakovas šių aplinkybių netyrė ir neanalizavo. Byloje taip pat nepateikta jokių papildomų duomenų ar įrodymų, pavyzdžiui, oficialios Bendrovės pozicijos, dėl susiklosčiusios situacijos, kurie leistų vienareikšmiškai konstatuoti, kad darbo santykiai nesusiklostė dėl pareiškėjo kaltės ir pan. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas nepagrįstai Sprendime konstatavo, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kaip tai numatyta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, tokių aplinkybių nenurodė ir atsakovas atsiliepime į skundą, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės. Teismas pažymi, kad tokios praktikos laikosi ir LVAT 2024 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1586-624/2024.

Pareiškėjas nurodo, jog nesupranta lietuvių kalbos, todėl jam buvo sudėtinga suprasti, kaip veikia Lietuvos įstatymai, kokias teises ir pareigas jis turi pagal UTPĮ.

Pasisakant dėl šių pareiškėjo argumentų, teismas pažymi, jog pareiškėjas yra atstovaujamas profesionalaus teisininko, kuris turėjo galimybę paaiškinti pareiškėjui jo teises ir pareigas įtvirtintas UTPĮ bei imtis atitinkamų veiksmų, jei pareiškėjui kilo neaiškumų. Todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus laiko teisiškai nepagrįstais ir neturinčiais įtakos vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog per visą savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje nėra padaręs jokių pažeidimų, todėl mano, kad priimtas Migracijos departamento Sprendimas yra per griežtas. Tačiau teismas pažymi, jog ginčijamame Sprendime nėra konstatuota, kad pareiškėjas būtų padaręs kokio nors pobūdžio pažeidimus. Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi buvo priimtas dėl to, kad nebuvo įvykdytos UTPĮ nustatytos sąlygos, kurios yra būtinos leidimui laikinai gyventi išduoti ar išlaikyti galioti, būtent – nebuvo sudaryta darbo sutartis su įdarbinančia įmone.

Dėl pareiškėjo argumentų susijusių su Sprendimo griežtumu, teismas pažymi, kad asmuo negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo ar galiojimo, kai nėra objektyvių ir patikimų duomenų, patvirtinančių, jog jis atitinka visus teisės aktuose – šiuo atveju UTPĮ – nustatytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti ar išlaikyti. Leidimo išdavimas ar galiojimas nėra besąlyginė teisė, o siejamas su konkrečių įstatyme nustatytų aplinkybių buvimu. Kaip jau minėta, UTPĮ 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Įvertinus skundžiamą Sprendimą taip pat ir VAĮ 10 straipsnio kontekste, darytina išvada, kad skundžiamo Sprendimo dalis, kuria leidimas laikinai gyventi naikinamas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, tai yra, kad pareiškėjas su UAB „Costo“ nesudarė darbo sutarties, yra pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, įvertinta juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas, ją priimant nepadaryta esminių procedūrinių pažeidimų, todėl minėta Sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta. Kita Sprendimo dalis (dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu) keistina, ją naikinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnyje 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. Umasankar skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. 25S77330 dalį, kurioje nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760401596 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės) ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu.

Kitą Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. 25S77330 dalį palikti nepakeistą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė ŠipkauskienėSigita FomičiovaGediminas Užubalis