- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-04-06
- Bylos Nr.
- I-80-621/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Šiaulių, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Šiaulių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovaujančio Lietuvos Respubliką, atstovui,
nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl 15000 Lt neturtinės žalos priteisimo, kuri atsirado dėl susargdinimo – užkrėtimo infekcine liga, jam būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 15000 Lt neturtinės žalos, kuri atsirado dėl susargdinimo – užkrėtimo infekcine liga, jam būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
I
Pareiškėjas savo skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2004 m. rugpjūčio 30 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams. Bausmę buvo paskirta atlikti pataisos namuose ir pareiškėjas buvo suimtas teismo posėdžių salėje. Pirmiausia pateko į Kėdainių raj. PK areštinę, o vėliau pervežtas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Pareiškėjas mano, kad iš Kėdainių raj. PK areštinės į Šiaulių tardymo izoliatorių išvyko sveikas, o Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo užkrėstas hepatitu B ir C. Pareiškėjo nuomone, tai atsitiko dėl netinkamų suimtųjų laikymo sąlygų ir sąmoningo pareigūnų ignoravimo galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų dėl suimtųjų laikymo sąlygų. Pareiškėją atvežus į Šiaulių tardymo izoliatorių, jis buvo apgyvendintas kameroje, kur buvo trijų aukštų gultai ir daug žmonių. Tarp pareiškėjo ir kitų kalinių kilo konfliktas, kurio metu pareiškėjas vienam kalinamam asmeniui įkando į ranką. Pareiškėjo dantys nebuvo sveiki, o kaliniui, kuriam įkando, pradėjo bėgti kraujas. Mano, kad tokiu būdu užsikrėtė minėtomis ligomis. Jei vienoje kameroje nebūtų laikomi sveiki ir sergantys kaliniai, jis nebūtų užsikrėtęs. Kai atvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, 2004 m. rugsėjo 6 d. jam buvo paimtas kraujas ir atlikus tyrimus nebuvo nustatytas nei hepatitas B, nei hepatitas C, o 2004 m. spalio 10 d. buvo paimtas kraujas iš venos biocheminiam kraujo tyrimui atlikti ir 2004 m. spalio 12 d. gautas tyrimo atsakymas, kad pareiškėjo kraujyje rasti hepatito C antikūniai. Dėl susargdinimo pareiškėjui padaryta 15000 Lt neturtinė žala, nes pareiškėjui pablogėjo nuotaika, žinant, kad jis serga užkrečiama liga. Be to, jam nepatogu gyventi, nes liga plinta lytiniu būdu, todėl jis jaučiasi pavojingas visuomenei.
II
Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime (b.l. 47-49) į pareiškėjo skundą nurodyta, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Nurodė, kad pareiškėjas R. B. į Šiaulių tardymo izoliatorių atvyko 2004 m. rugsėjo 6 d. į kamerą Nr. 92. Iš kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės matyti, kad jau kitą dieną jis pateko į kamerą Nr. 100. 2004 m. rugsėjo 22 d. kalinamasis buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kurioje išbuvo iki rugsėjo 28 d. Grįžęs į Šiaulių tardymo izoliatorių vėl pateko į kamerą Nr. 100. 2004 m. spalio 13 d. R. B. buvo išsiųstas į Alytaus pataisos namus, iš kurių į Šiaulių tarymo izoliatorių nebegrįžo.
Šiaulių tardymo izoliatoriuje dirba pareigūnai, 1 valstybės tarnautojas ir darbuotojai pagal darbo sutartis. Statutinių valstybės tarnautojų tarnybą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas. Šie pareigūnai atlieka specifinį, labai rizikingą darbą, todėl atranka į laisvas darbo vietas yra sudėtinga ir reikalaujanti daug pastangų, nepriimami asmenys, neišmanantys darbui reikalingų teisės aktų, taip pat kartą per metus yra vykdomas kvalifikacijos patikrinimas, kurio metu dar kartą patikrinama, kaip pareigūnai išmano teisės aktus. Pareiškėjas pareigūnų veikos neteisėtumą grindžia bendrojo pobūdžio teiginiais apie neteisėtus ir tyčinius jų veiksmus, o ne konkrečiais įrodymais, patvirtinančiais (arba galinčiais patvirtinti), kad jam buvo padaryti nurodyti pažeidimai. Pareiškėjas taip pat nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad laikymas Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam padarė didelės moralinės žalos. Padarytos neturtinės (moralinės) žalos faktai nėra patvirtinti jokiais įrodymais, o tik pareiškėjo spėliojimais, todėl teiginys, kad pareigūnai ignoravo galiojančius teisės aktus ir blogino suimtųjų ar nuteistųjų laikymo sąlygas, yra nepagrįstas ir neatitinkantis tikrovės.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad keletą kartų kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją dėl blogų laikymo sąlygų, bet į tai nebuvo sureaguota. Šiaulių tardymo izoliatorius tokių duomenų neturi, nes jei R. B. būtų kreipęsis, tai būtų užregistruota ir atsižvelgta, kadangi į visus prašymus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija reaguoja ir operatyviai sprendžia iškilusius klausimus. Tik ne visada problemų išsprendimas priklauso nuo įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo. 2004 m. rugsėjo 6 d. – spalio 13 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje vidutiniškai buvo laikomi 736 kalinamieji. Įstaigos plotas yra 1748 kv. m. Pagal Lietuvos higienos normą HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintą Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (Žin. 1999, Nr. 90-2668), tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti skirta ne mažiau kaip 5 kv. m vienam kalinamajam. Esant šioms aplinkybėms Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui, todėl gyvenamojo ploto norma ne visuomet gali būti išlaikyta ir ji gali viršyti nustatytą Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 4/07-151. Šiuo teisės aktu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nustatytos 425 vietos suimtiesiems ir nuteistiesiems laikyti. Kadangi kalinamųjų skaičius bendrai priklauso nuo įvairių objektyviai susiklosčiusių aplinkybių, tokių kaip kriminogeninė situacija, valstybės ekonominės galimybės finansuoti įkalinimo įstaigas ir panašiai, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija negali daryti jokios įtakos laikymo sąlygoms. Tačiau, net ir esant tokioms aplinkybėms, sveiki asmenys niekada nėra laikomi kartu su užsikrėtusiais infekcinėmis ligomis, kurių sąrašas yra patvirtintas 2002 m. birželio 13 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 278 „Dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami, izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ (Žin. 2002, 62-2527). Tai vykdoma vadovaujantis Kardomojo kalinimo vidaus tvarkos taisyklių (Žin. 2001, Nr. 78-2741) 190 p., t. y. „Įtarti sergant ar sergantys užkrečiamomis ligomis, nurodytomis užkrečiamųjų ligų sąraše, patvirtintame Sveikatos apsaugos ministerijos, kalinamieji laikomi atskirai nuo kitų asmenų, laikantis priešepideminių taisyklių reikalavimų“. Todėl teiginys, kad dėl administracijos aplaidumo ir sąmoningo reikalavimų nevykdymo sveiki asmenys buvo laikomi su užsikrėtusiais infekcinėmis ligomis, yra visiškai nepagrįstas.
Be to, iš turimų duomenų matyti, kad 2004 metais Šiaulių tardymo izoliatoriuje biocheminiai kraujo tyrimai dėl Hepatitų B ir C nustatymo dar nebuvo atliekami ir jie nebuvo privalomi, todėl informacija apie tokio tyrimo rezultatus pareiškėjui R. B. ir negalėjo būti pateikta. Jam buvo atliktas tik serologinis tyrimas dėl venerinės ligos ir ŽIV infekcijos nešiojimo, kurio rezultatas buvo neigiamas. Kad asmuo serga vienu ar kitu hepatitu, buvo galima sužinoti tik tuo atveju, jei jis pats apie tai būtų pranešęs įstaigos administracijos darbuotojams.
Teiginys, kad „Šiaulių tardymo izoliatoriaus medicinos personalas nesiėmė priemonių, kad pristatyti į TI asmenys būtų tinkamai patikrinami ir nustatoma jų sveikatos būklė“, yra visiškai neatitinkantis tikrovės, kadangi įstaigos pareigūnai ir darbuotojai, dirbantys Sveikatos priežiūros tarnyboje, savo darbe, tikrindami atvykusius į įstaigą asmenis, vadovaujasi Kardomojo kalinimo vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2001 m. rugsėjo 7 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 178, 188 p. „Atvykusių į tardymo izoliatorių naujų kalinamųjų sveikata per 5 darbo dienas patikrinama šios įstaigos asmens sveikatos priežiūros tarnyboje. Jiems taip pat gali būti atlikti medicinos tyrimai“. Tai ir buvo padaryta 2004-09-06, kai tik pareiškėjas R. B. buvo pristatytas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Todėl teigti, kad medicinos darbuotojai nevykdo savo tiesioginių pareigų, nėra pagrindo.
Vadovaujantis Kardomojo kalinimo vidaus tvarkos taisyklių 189 p., kuriame sakoma, kad „Asmens sveikatos istorija visuomet pridedama prie asmens bylos, kai kalinamasis kartu su asmens byla etapuojamas į kitą tardymo izoliatorių, policijos areštinę ar pataisos įstaigą. Asmens sveikatos istorija gali būti pateikiama viešosios asmens sveikatos priežiūros įstaigos specialistams, kai į ją etapuojamas kalinamasis“, atsakovo atstovas neturi jokios galimybės pateikti daugiau duomenų iš pareiškėjo medicininės kortelės apie jo tariamą užsikrėtimą infekcine liga Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Be to, pareiškėjas R. B., norėdamas išsiaiškinti užsikrėtimo infekcine liga aplinkybes, kreipėsi į daug instancijų. Jis kreipėsi ir į LR teisingumo ministeriją, Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos, Generalinę bei Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrą, bet atsakymai visur buvo vienodi, t. y. ištyrus visas aplinkybes, nebuvo nustatyta jokių faktų, kurie galėtų pagrįsti, kad pareiškėjas R. B. užsikrėtė infekcine liga hepatitu Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso XXII skyriaus I skirsnio nuostatas pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (veikimo ar neveikimo) ir žalos bei kaltės. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti. Mano, kad nėra pagrindo pripažinti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti ir nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui jo nurodytą neturtinę žalą, todėl prašo pareiškėjo R. B. skundo netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą.
III
Trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime (b.l. 53-55) į pareiškėjo skundą nurodyta, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Nurodė, kad išnagrinėjus surinktą dokumentinę medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų teiginių, nustatyta, kad 2005 m. vasario 7 d. Kalėjimų departamente buvo gautas pareiškėjo 2005 m. sausio 27 d. skundas (registracijos Nr. 15/07-214) dėl jo užkrėtimo Šiaulių TI hepatitais B ir C. Pareiškėjo skundas buvo ištirtas ir padarytos išvados, kad: nuteistajam R. B. kraujo tyrimas virusinių hepatitų B ir C nustatymui pirmą kartą buvo atliktas 2004 m. gruodžio 7 d.; 2005 m. vasario 2 d. nuteistąjį R. B. konsultavo Laisvės atėmimo vietų ligoninės ŽIV/AIDS kabineto vedėja, kuri jam paaiškino apie virusinių hepatitų plitimo kelius ir užsikrėtimo galimybes; nuteistojo R. B. teiginys, kad Šiaulių TI jam buvo atliktas kraujo tyrimas virusinių hepatitų antikūniams nustatyti, tačiau su jo rezultatais nebuvo supažindintas, nepasitvirtino, kadangi šis tyrimas Šiaulių TI jam nebuvo darytas. Apie tyrimo rezultatus pareiškėjas buvo informuotas 2005 m. vasario 28 d. Kalėjimų departamento raštu Nr. 16/07-247, kuriame dar papildomai buvo paaiškinta, kad 2005 m. vasario 2 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninės ŽIV/AIDS kabineto vedėjos gydytojos J. R. konsultacijos, suteiktos pareiškėjui, metu paaiškėjo, kad 1972 m. Kėdainių ligoninėje R. B. buvo gydytas dėl „Botkino“ ligos, kuri ir yra tie patys virusiniai hepatitai. Gydytoja pareiškėjui išaiškino virusinių hepatitų perdavimo ir užsikrėtimo jais kelius bei akcentavo jam kai kuriuos pareiškėjo gyvenimo momentus, kada jis galėjo užsikrėsti virusiniais hepatitais. Pareiškėjas pasirašė savo asmens sveikatos istorijoje, kad su šia informacija yra supažindintas. Be to, Kalėjimų departamento Sveikatos priežiūros skyriaus viršininko 2009 m. vasario 18 d. pažymoje apie hepatitų B ir C plitimo ir perdavimo kelius yra paaiškinta, kad užsikrėsti hepatitu B ir C galima lytiniu keliu, parenteriniu keliu (perpilant kraują, kontaktuojant su infekuotu krauju, narkotikų vartojimo atveju dalinantis adatomis ar švirkštais, darant tatuiruotes, susižeidus). Oro lašeliniu būdu ar per maistą užsikrėsti negalima. Laisvės atėmimo vietose, atliekant medicinines manipuliacijas (imant kraują, leidžiant vaistus ir kt. procedūros), užsikrėsti hepatitais B ir C nėra galimybės (kraujas imamas į vakutainerius, injekcijos atliekamos vienkartiniais švirkštais). Iš šių paaiškinimų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas, jei ir užsikrėtė virusiniais hepatitais B ir C kurioje nors iš laisvės atėmimo vietų, tai tik dėl savo vienokių ar kitokių atliktų veiksmų, o ne dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Be to, kaip matyti iš pareiškėjo teismui pateiktos medžiagos, pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrą su pareiškimu iškelti baudžiamąją bylą dėl Šiaulių TI pareigūnų tinkamo pareigų neatlikimo, dėl ko jis užsikrėtė virusiniais hepatitais B ir C. 2005 m. rugsėjo 22 d. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūroje dėl šių aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-164-05. 2007 m. balandžio 13 d. nutarimu Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorė E. Veliulienė ikiteisminį tyrimą nutraukė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu, kadangi buvo nustatyta, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nutarime buvo nuosekliai ištirtos ir išdėstytos aplinkybės, kurias ir šiame skunde nurodo pareiškėjas, ir buvo atmesta versija, kad Šiaulių TI pareigūnai netinkamai vykdė jiems pavestas pareigas, dėl ko užsikrėtė R. B.. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas hepatitu B ir C užsikrėtė Šiaulių TI dėl netinkamo suimtųjų laikymo sąlygų. Šį nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje pareiškėjas apskundė Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teisėjas, įvertinęs visas aplinkybes bei surinktus įrodymus, 2007 m. lapkričio 23 d. nutartimi konstatavo, kad negalima nustatyti, kur hepatitu B ir C, nustatytu pareiškėjui 2004 m. spalio 12 d., kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje, užsikrėtė R. B.. Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas nurodė, kad byloje yra duomenų, jog R. B. 1972 m. Kėdainių rajono ligoninės infekcinėje ligoninėje buvo gydytas dėl „Botkino ligos“ (hepatito B), o 1982-83 m. Baltarusijoje dėl hepatito C, todėl R. B. skundą atmetė, o Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorų priimtus nutarimus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pripažino pagrįstais ir paliko juos galioti. Pareiškėjas šios ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties neskundė. Kaip matyti iš visų anksčiau išdėstytų aplinkybių, pareiškėjo skundas yra visiškai nepagrįstas, nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, buvo apkrėstas hepatitais B ir C dėl netinkamų suimtųjų laikymo sąlygų ar dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas savo 2008-12-31 skunde teismui teigia, kad jam padaryta 15 000 Lt neturtinė žala, kuri atsirado dėl pareigūnų netinkamo veikimo (netinkamų laikymo sąlygų sudarymo) bei netinkamo jiems pavestų pareigų vykdymo, dėl ko, būnant Šiaulių TI, jis buvo apkrėstas hepatitais B ir C, ir kurią prašo priteisti iš Kalėjimų departamento.
Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuojami Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. LR CK 6.246 str. nurodyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju reglamentuoja LR CK 6.283 str. Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą iš Kalėjimų departamento, tačiau šio reikalavimo nepagrindžia nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis, t.y. nenurodo nei vienos konkrečios netinkamo veikimo ar tinkamo neveikimo aplinkybės. LR CK 6.271 str. nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą. Pagal LR CK 6.271 str. 1 d. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog sąvoka „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojo veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtaką asmens teisėms. Pagal LR CK VI knygos XXII skyriaus pirmo skirsnio nuostatas pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovų ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltės. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad koks nors neteisėtas Šiaulių TI ar Kalėjimų departamento darbuotojų aktas (veikimas ar neveikimas) sąlygojo jo sveikatos sužalojimą, t.y. užkrėtimą hepatitais B ir C. Prašo pareiškėjo R. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
IV
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo R. B. skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą reglamentuoja Civilinio kodekso 6.271 str., kurio pirmojoje dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės <...>. Neturtinės žalos atlyginimą reglamentuoja Civilinio kodekso 6.250 str., kurio 2 dalis nustato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta <...> asmens sveikatai <...>.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. nustato, kad viešojo administravimo subjektas, pažeidęs šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. neturtinę žalą apibūdina kaip fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertinta pinigais.
Taigi, viešojo administravimo institucijos padaryta neturtinė žala atlyginama asmeniui tais atvejais, kaip ir turtinė žala, t. y. kai ji padaroma administravimo institucijos neteisėtomis veikomis (veiksmais ar neveikimu), bet nebūtinai tiesiogiai siejant ją su turtinės žalos padarymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A6-816/2002).
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai dėl netinkamų suimtų asmenų laikymo sąlygų, tai yra neteisėtai patalpindami pareiškėją į vieną kamerą kartu su galimai kitais asmenimis, sergančiais hepatitu B ir C, sudarė sąlygas užsikrėsti pareiškėjui. Tokiu būdu mano, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų kaltės pareiškėjas buvo užkrėstas infekcine liga – hepatitu B ir C, nes iki patekdamas į Šiaulių tardymo izoliatorių pareiškėjas šiomis ligomis nesirgo. Nurodo, kad 2004 m. rugsėjo 6 d. paėmus kraują tyrimui, buvo gautas neigiamas atsakymas, o 2004 m. spalio 3 d. paėmus kraują iš venos biocheminiam tyrimui, 2004 m. spalio 12 d. buvo gautas atsakymas, kad R. B. kraujyje rasti C hepatito antikūniai. Iš to pareiškėjas daro išvadą, kad jis buvo susargdintas būtent Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažymos (b.l. 11) matyti, kad 2004 m. rugsėjo 6 d. pirminės gydytojo apžiūros metu R. B. buvo paimtas kraujas iš venos serologiniam kraujo tyrimui atlikti dėl venerinės ligos ir ŽIV infekcijos nešiojimo Nr. 1992. Gautas neigiamas atsakymas. Per buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį 2004 m. spalio 3 d. R. B. buvo paimtas kraujas iš venos biocheminiam kraujo tyrimui atlikti, nustatyti seruminį žymenį B ir C hepatitui. 2004 m. spalio 12 d. gautas atsakymas: rasti C hepatito antikūniai. Taip pat šioje pažymoje nurodyta, kad virusinis hepatitas C – tai yra hepatito C viruso sukeltas kepenų uždegimas, kuris trunka ilgiau nei 6 mėnesius. Hepatito C inkubacinis periodas, literatūros duomenimis, trunka nuo 1,5 – 2 mėn. iki 6 mėn.
Iš ikiteisminio tyrimo Nr. 40-2-164-05 medžiagoje esančio rašto bei prie jo pridėtos asmens sveikatos istorijos kopijos (b.l. 72-85) matyti, kad asmens sveikatos istorijoje yra iš Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2004 m. rugsėjo 6 d. paimto ir išsiųsto kraujo serologiniam tyrimui siuntimas, kurio 2004 m. rugsėjo 13 d. atsakyme nurodyta: „Syphilis TPHA test – negative (-)“ ir „IFA reakcija dėl ŽIV ½ 0 neigiama“. R. B. sveikatos istorijoje yra įrašai, kad 1972 m. dėl „Botkino ligos“ buvo gydytas Kėdainių raj. ligoninės infekcinėje ligoninėje. Taip pat buvo gydytas 1982-83 m. Baltarusijoje dėl Hc.
Iš paminėtų dokumentų matyti, kad pareiškėjui R. B., patekus jam į Šiaulių tardymo izoliatorių, 2004 m. rugsėjo 6 d. nebuvo atliekami tyrimai dėl hepatito B ir C, o tik dėl venerinių ligų ir ŽIV. Pirmą kartą dėl hepatito B ir C pareiškėjui imtas kraujas 2004 m. spalio 3 d., todėl negalima daryti išvados, kad pareiškėjui 2004 m. rugsėjo 6 d. paėmus kraują nebuvo nustatytas hepatitas B ar C, o šia liga jis susirgo tik vėliau. Pareiškėjo teiginį, kad jis susirgo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, paneigia kiti įrašai pareiškėjo ligos istorijoje, iš kurių matyti, kad pareiškėjas dar 1972 m. buvo gydytas dėl „Botkino ligos“, kuri ir yra hepatitas B, o 1982 – 1983 metais gydytas Baltarusijoje dėl Hc. Taigi iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjas jau sirgo anksčiau minėta liga.
Ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančioje pažymoje (b.l. 86) nurodyta, kad 2004 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje kartu su R. B. vienoje kameroje buvo dvylika asmenų. Vienam iš šių asmenų – B. A. po atlikto biocheminio kraujo tyrimo buvo rasti hepatito C antikūniai. Iš „Biocheminių tyrimų registracijos žurnalo“ kopijos (b.l. 101-103) matyti, kad A. B. kraujas biocheminiam tyrimui buvo imtas 2004 m. rugsėjo 30 d. ir rasti hepatito C antikūniai.
Pareiškėjas nurodo, kad patekus jam į Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerą Nr. 92, įvyko konfliktas su vienu kalinamuoju, kuriam pareiškėjas įkando, todėl tokiu būdu galimai užsikrėtė hepatitu B ir C.
Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178, 188 punkte numatyta, kad atvykusių į tardymo izoliatorių naujų kalinamųjų sveikata per penkias darbo dienas patikrinama šios įstaigos asmens sveikatos priežiūros tarnyboje. Jiems taip pat gali būti atlikti medicinos tyrimai. Sveikatos tikrinimo turinį ir tvarką nustato sveikatos priežiūrą reglamentuojantys teisės aktai. Už tai, kad atvykę į tardymo izoliatorių nauji kalinamieji pasitikrintų sveikatą šios įstaigos asmens sveikatos priežiūros tarnyboje, atsako tardymo izoliatoriaus administracija.
Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžiose įstaigose laikomų asmenų profilaktinio tyrimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 343/191, numatyta, kad dėl virusinių hepatitų B ir C tyrimai atliekami pagal epidemiologines ar medicinines indikacijas, ir šiuos tyrimus nėra privaloma atlikti tik patalpinus asmenį į tardymo izoliatorių. Iš paminėtų teisės aktų bei nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad 2004 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjui patekus į Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerą Nr. 92, šioje kameroje nebuvo nei vieno asmens, kuriam būtų nustatytas hepatitas B ar hepatitas C. Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojai neprivalėjo tikrinti pristatytų asmenų dėl hepatito B ir C. pristačius asmenį į tardymo izoliatorių privalomai atliekami tyrimai dėl ŽIV ir dėl venerinės ligos. Tyrimai dėl virusinių hepatitų B ir C atliekami pagal epidemiologines ar medicinines indikacijas. Be to, nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad jis užsikrėtė Šiaulių tardymo izoliatoriuje konflikto metu įkąsdamas kitam kalinamajam. Kaip minėta, iš kartu su pareiškėju vienoje kameroje buvusių asmenų tik vienam A. B. buvo rasti hepatito C antikūniai. Tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančiame A. B. apklausos protokole (b.l. 126) užfiksuoti A. B. parodymai, kad jam niekas neįkando nei į ranką, nei į kitą kūno dalį. Taip pat, kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažymos (b.l. 86), nuo 2004 m. rugsėjo 6 d. iki mėnesio pabaigos į Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybą nei R. B., nei kiti kameroje Nr. 92 buvę kalinamieji dėl traumų ar įkandimo nesikreipė. Be to, pagal R. B. pareiškimą atlikus ikiteisminį tyrimą buvo konstatuota, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (b.l. 6,8, ikiteisminio tyrimo medžiagos b.l. 140-142, 147, 157). Teismas įvertinęs teismo posėdyje ištirtus įrodymus daro išvadą, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai nepažeidė jokių teisės aktų, kurių pažeidimas būtų turėjęs įtakos pareiškėjo susirgimui hepatitu B ir C, taip pat nesant objektyvių duomenų, kad pareiškėjas susirgo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pareiškėjo skundas atmestinas, kai nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str.1 d. 1 p.,
nusprendė:
Pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl 15000 Lt neturtinės žalos priteisimo, kuri atsirado dėl susargdinimo – užkrėtimo infekcine liga, būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.