Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alonos Romanovienės ir Eglės Kiaurakytės, sekretoriaujant Ramutei Klinkovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui dėl reikalavimo pateikti finansinę ataskaitą ir mokėti socialinio draudimo įmokas panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas V. J. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2004-05-07 reikalavimą Nr.2-206-(S13)-9832 ,,Dėl finansinės ataskaitos bei informacijos apie apskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas pateikimo” ir 2004-06-07 raginimą Nr.20654 ,,Dėl įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sumokėjimo geruoju”.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, gautas pranešimas, kad atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvaus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str. 3 d. numatyta, kad proceso šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo pranešta ir nėra pagrindų atidėti bylos nagrinėjimą, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjui ir atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja.

Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimus, nustatė, kad ginčas kilo dėl to, kad advokatams, gaunantiems socialinio draudimo senatvės pensijas, įstatyme yra nustatyta pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalis, 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d., 2003 m. spalio 7 d. redakcijos) 3, 4 dalys reglamentuoja, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims ir ši prievolė yra siejama su tuo, kad jų pajamų metinė suma, apskaičiuota įstatymo nustatyta tvarka, yra didesnė negu 12 MMA.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies, 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d., 2003 m. spalio 7 d. redakcijos) 3, 4 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” konstatavo, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks finansavimo einamosiomis pajamomis valstybinio socialinio draudimo modelis (vadinamasis pay as you go modelis), pagal kurį valstybinis socialinis draudimas yra grindžiamas privalomosiomis įmokomis ir garantuojamas lėšomis, surenkamomis iš einamuoju laikotarpiu dirbančių asmenų, dalį savo uždirbtų lėšų skiriančių tiems visuomenės nariams, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių (inter alia tada, kai tie visuomenės nariai dėl įstatyme numatytų objektyvių priežasčių negali dirbti ir užsidirbti). Toks valstybinio socialinio draudimo modelis yra taikomas ir kai kuriose kitose valstybėse; jis yra grindžiamas visuotinumo ir solidarumo principais. Visuotinumo principas reiškia, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti visi dirbantys asmenys (išskyrus tam tikras išimtis), iš savo veiklos gaunantys draudžiamųjų pajamų, o solidarumo principas – kad dirbantys (aktyvią ekonominę veiklą vykdantys) ir draudžiamųjų pajamų gaunantys asmenys prisideda prie socialinio draudimo lėšų kaupimo, šitaip sudarydami prielaidas mokėti išmokas tiems asmenims, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių (inter alia tada, kai tie visuomenės nariai dėl įstatyme numatytų objektyvių priežasčių negali pasirūpinti savimi - dirbti ir užsidirbti ir jiems tuo metu yra reikalinga socialinė parama). Kita vertus, solidarumo principas suponuoja ir tai, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas mokantys asmenys turi teisę įstatymo nustatytais atvejais ir sąlygomis patys gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas ir (arba) kitas išmokas, vadinasi, jie įgyja atitinkamą teisėtą ir pagrįstą lūkestį. Taigi Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks valstybinio socialinio draudimo modelis, pagal kurį dirbantys (aktyvia ekonomine veikla užsiimantys) asmenys, gaunantys draudžiamųjų pajamų, privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, o asmenys, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių (inter alia tada, kai tie visuomenės nariai dėl įstatyme numatytų objektyvių priežasčių negali dirbti ir užsidirbti), turi teisę gauti valstybinio socialinio draudimo išmokas. Lėšomis, kurios yra surenkamos iš einamuoju laikotarpiu dirbančių asmenų privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, yra finansuojamos ne jas mokančių asmenų būsimosios senatvės pensijos, bet pensijų išmokos tuo metu senatvės pensiją gaunantiems asmenims. Asmens pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra siejama su draudžiamųjų pajamų gavimu iš aktyvios ekonominės veiklos - darbo santykių ar individualios veiklos ir atsiranda pradėjus dirbti, jeigu iš atitinkamos aktyvios ekonominės veiklos yra gaunamos įstatymo numatytos draudžiamosios pajamos; ši pareiga pasibaigia tada, kai asmuo nutraukia aktyvią ekonominę veiklą arba, jos nenutraukęs, gauna mažesnes nei įstatymo nustatytos minimalios draudžiamosios pajamos (įstatyme gali būti nustatyti ir kiti nurodytos pareigos pasibaigimo pagrindai arba minėtų bendrų taisyklių išimtys). Minėta pareiga paprastai nepriklauso nuo dirbančio asmens amžiaus arba nuo to, kiek yra ekonominės veiklos šaltinių, iš kurių jis gauna pajamas, - įmokos mokamos nuo iš kiekvienos ekonominės veiklos gaunamų draudžiamųjų pajamų. Šitaip siekiama užtikrinti lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir atitinkamų išmokų mokėjimą. Taigi yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad asmenys, dalyvaujantys darbo rinkoje, - tiek dirbantys pagal darbo (ar kitokias) sutartis, tiek valstybės tarnautojai, tiek dirbantys savarankiškai, - jeigu jie turi įstatyme numatytų draudžiamųjų pajamų, pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas atžvilgiu yra traktuojami vienodai; tačiau esama ir tam tikrų šios taisyklės išimčių, kurios visais atvejais turi būti konstituciškai pagrįstos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymi, kad socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, šioje srityje turi plačią diskreciją, inter alia diskreciją pasirinkti pensijų sistemą. Tai, kad Lietuvoje yra pasirinkta tokia pensijų sistema, kurioje lėšos, surinktos iš privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, yra pagrindinis pensijų sistemos finansavimo šaltinis, atitikties Konstitucijai atžvilgiu negali būti kvestionuojama.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarime išdėstyta, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti jos konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinu. Nustatant dirbantiems (aktyvią ekonominę veiklą vykdantiems) asmenims pareigą mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra galimos įvairios sąlygos, lemiančios šios pareigos atsiradimą, taip pat yra galimi įvairūs šias sąlygas apibrėžiantys kriterijai. Savaime suprantama, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą galima susieti su tuo, kad asmuo gauna draudžiamųjų pajamų ir galima įstatymu nustatyti atitinkamą minimalų tokių pajamų dydį; nagrinėjamos konstitucinės justicijos kontekste pabrėžtina, kad šis dydis gali būti lygus ir MMA. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad minimalaus mėnesinio atlyginimo, kaip teisės instituto, paskirtis per definitionem yra nustatyti ir teisės aktuose įtvirtinti tokį dirbančio asmens minimalųjį darbo užmokestį per mėnesį, kuris, mokamas periodiškai, leistų užtikrinti to asmens ir jo išlaikomų šeimos narių minimalius socialiai priimtinus poreikius (Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas pažymi ir tai, kad nustatant minimalų dydį gaunamų draudžiamųjų pajamų, kurias gaunant atsiranda pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, yra siekiama konstituciškai reikšmingų tikslų (ypač jeigu jis lygus MMA, kuris, kaip minėta, mokamas periodiškai, turėtų užtikrinti to asmens ir jo išlaikomų šeimos narių minimalius socialiai priimtinus poreikius): viena vertus, siekiama sudaryti prielaidas formuoti Valstybinio socialinio draudimo fondą, kad valstybė turėtų materialinių galimybių teikti socialinę paramą ir garantuoti socialinę apsaugą; kita vertus, siekiama, kad pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas nepagrįstai neapsunkintų asmenų, gaunančių labai mažas pajamas, ir jie patys dėl to, kad vykdo šią pareigą, netaptų socialiai remtini. Taigi dirbantys asmenys į dvi grupes: tuos, kurie privalo mokėti socialinio draudimo įmokas, ir tuos, kurie socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, - suskirstomi objektyviu pagrindu – pagal gaunamų draudžiamųjų pajamų dydį. Toks suskirstymas nei diskriminuoja, nei nustato privilegijas.

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, 8 straipsnio 2 dalis, 34 straipsnio 3, 4 dalys, įtvirtinančios teisinį reguliavimą, dėl kurio iš esmės kilo ginčas šioje byloje, neprieštarauja konstituciniams nediskriminavimo, teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalis numato, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, pareigūnams ir piliečiams. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2007 m. rugsėjo 26 d. priėmus nutarimą, kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos, kurios numato pareigą advokatams, gaunantiems socialinio draudimo senatvės pensijas, mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, laikytina, kad atsakovo 2004-05-07 reikalavimas Nr.2-206-(S13)-9832 ,,Dėl finansinės ataskaitos bei informacijos apie apskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas pateikimo” ir 2004-06-07 raginimas Nr.20654 ,,Dėl įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sumokėjimo geruoju”, priimti vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 str., Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 36 p., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2002-11-05 įsakymu Nr.536 patvirtintų Duomenų apie savarankiškai dirbančių asmenų valstybinio socialinio draudimo įmokas teikimo ir formų užpildymo taisyklėmis bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2004-03-08 įsakymu Nr.V-84 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2002-11-05 įsakymo Nr.536 „Dėl duomenų apie savarankiškai dirbančių asmenų valstybinio socialinio draudimo įmokas teikimo taisyklių ir formų patvirtinimo“ pakeitimo“, yra teisėti ir pagrįsti. Nustačius, kad pareiškėjo teisės ginčijamu administraciniu aktu nebuvo pažeistos, jo skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

atmesti pareiškėjo V. J. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.