- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-27
- Bylos Nr.
- I-4015-644/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00496-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- D. E.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 2400 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-3).
Pareiškėjas teismo posėdžio metu skundą palaikė ir nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018-11-14 iki 2018-12-04 buvo laikomas Pravieniškių PN-AK karantino kameroje ir kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad ankštoje 40 kv. m ploto karantino kameroje buvo laikoma 17 nuteistųjų ir jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Šį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas. Patalpoje nebuvo tinkamo apšvietimo, kaupėsi drėgmė, nemalonus kvapas, o valymo priemonės nebuvo išduodamos. Sanitariniame mazge įrengtas vienas tupimas tualetas ir dvi praustuvės, dėl to kilo nepatogumų laukiant eilėse prie sanitarinio mazgo. Stalas pritaikytas 8-iems asmenims, o patalpoje buvo laikoma 17 nuteistųjų, taigi pareiškėjas neturėjo galimybės atsisėsti prie stalo, valgė sėdėdamas lovoje. Nuo 2018-11-19 pareiškėjas buvo perkeltas iš karantino patalpų į kamerų tipo patalpą Nr. 3, kurioje sanitarinis mazgas buvo toks pats, kaip ir karantino patalpoje ir neišduodamos valymo priemonės. Minėtos kalinimo sąlygos žemino orumą, prilygo kankinimui.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas, Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija, atsiliepimu (b. l. 14-18) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui minimali gyvenamojo ploto norma kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta. Įstaiga užtikrina Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punkto reikalavimo, nustatančio, kad patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Uždarosios zonos kamerų tipo patalpų techninė apžiūra atliekama kasdien. Apžiūrų metu užfiksuoti gedimai nedelsiant šalinami. Įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamo maisto ar trūkstamos vietos prie stalo nesikreipė. Kamerų tipo patalpose yra po vieną tupimą tualetą ir praustuvę. Pareiškėjas nepateikė realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą, ir neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, todėl skundas nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK karantino ir kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018-11-14 iki 2018-12-04.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose Pravieniškių PN-AK 1-jo sektoriaus kamerose: nuo 2018-11-14 iki 2018-11-19 – karantino kameroje Nr. 1, kurios plotas 36,73 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų (buvo laikomi trys nuteistieji), vienam asmeniui teko 3,67 kv. m ploto; nuo 2018-11-19 iki 2018-11-21 – kamerų tipo patalpoje Nr. 14, kurios plotas 16,38 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos (buvo laikomi du nuteistieji), vienam asmeniui teko 4,09 kv. m ploto; nuo 2018-11-21 iki 2018-12-04 – kamerų tipo patalpoje Nr. 3, kurios plotas 16,38 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos (buvo laikomi du nuteistieji), vienam asmeniui teko 4,09 kv. m ploto (b. l. 22).
Pareiškėjas teismo posėdžio metu su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie nuteistųjų skaičių karantino kameroje Nr. 1 nesutiko. Pareiškėjas rėmėsi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2019-02-21 raštu Nr. (2-22 4.80)2-8594 (b. l. 4-5) ir pažymėjo, kad karantino kameroje buvo laikoma iki 17 nuteistųjų. Tačiau teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui karantino patalpoje tekusio gyvenamojo ploto, minėtais duomenimis nesiremia, nes Nacionalinis visuomenės sveikatos centras patikrinimą atliko 2019-02-12, t. y. ne ginčo laikotarpiu, o nuteistųjų skaičius patalpose nuolat kinta. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus, kad laikotarpiu nuo 2018-11-14 iki 2018-11-19 karantino kameroje Nr. 1 buvo laikoma 17 nuteistųjų, todėl pareiškėjo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.
Daroma išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu gyvenant Pravieniškių PN-AK 1-jo sektorius kamerų tipo patalpose, Taisyklėse reglamentuota 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsakovo atsakomybei kilti.
Pareiškėjas pažymėjo, kad didelę dalį kamerų ploto užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto ir dėl to kilusių nepatogumų atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas pažymėjo, kad karantino patalpoje nebuvo tinkamo apšvietimo, kaupėsi drėgmė, nemalonus kvapas, o valymo priemonės nebuvo išduodamos. Dėl minėtų aplinkybių skundu pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., patalpų bendra dirbtinė apšvieta ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).
Kaip buvo minėta, teismas vertindamas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2019-02-21 raštu Nr. (2-22 4.80)2-8594 (b. l. 4-5) nesiremia, kadangi patikrinimas kamerose buvo atliktas ne ginčo laikotarpiu. Kita vertus, atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus atsakovo atstovas konkrečių duomenų apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, atitiktį Higienos normos HN 134:2015 reikalavimams, į bylą nepateikė. Teismo vertinimu, vien atsakovo deklaratyvaus paaiškinimo, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems, nagrinėjamu atveju nepakanka.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz. LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015-06-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas remiasi pareiškėjo argumentais ir konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu karantino patalpoje nebuvo tinkamo apšvietimo, joje kaupėsi drėgmė, nemalonus kvapas.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 37 punktą, patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Remiantis Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017-02-08 įsakymo Nr. V-56 9 puntu, valymo komplektus ir valymo priemones iš sandėlio paima ir nuteistiesiems išduoda būrių viršininkai (b. l. 28-30). Iš bylos duomenų matyti, kad valymo priemonėmis būriai yra aprūpinami (b. l. 31-37). Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie valymo priemonių pareiškėjui išdavimą, tačiau bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl valymo priemonių išdavimo, o toks prašymas nebūtų patenkintas. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs.
Pareiškėjas nurodo, jog karantino kamera nebuvo tinkamai aprūpinta kietuoju inventoriumi, maistą tekdavo valgyti sėdint lovoje, kadangi visi nuteistieji netilpo prie stalo.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr.V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas (toliau – ir Aprūpinimo normos), kamerų tipo patalpoje, be kita ko, turi būti įrengtas stalas - 1 vnt., taburetė ir/ arba kėdė, ir/arba suolai – 1 sėdima vieta 1 asmeniui. Pareiškėjas pats neneigia, kad karantino patalpoje stalas buvo pritaikytas 8 asmenims, tačiau nurodo, kad dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus nebuvo sudaryta galimybė sėdėti prie stalo. Teismas, įvertinęs karantino patalpoje ginčo laikotarpiu laikytų asmenų skaičių (3 nuteistieji) ir sėdimų vietų skaičių sprendžia, kad karantino patalpoje sėdimų vietų prie stalo ginčo laikotarpiu užteko.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.5 punktą, sanitarinio mazgo kabinoje, be kita ko, įrengiamas unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Remiantis Aprūpinimo normos 10.4 punktu, drausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame klozetas (gali būti ir tupiamas) ir praustuvė – 1 komplektas. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Pats pareiškėjas neneigia, jog sanitariniuose mazguose buvo įrengtas tupimas tualetas ir dvi praustuvės, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl sanitarinių įrenginių skaičiaus nekonstatuotini.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių pataisos namų – atviroji kolonija ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis dėl nepakankamo apšvietimo, susikaupusios drėgmės, nemalonaus kvapo karantino patalpoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė nepatogumus ir išgyvenimus. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotų pažeidimų neilgą trukmę (5 paros) bei nenustatęs, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos pablogėjimas ar išgyvenimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Teismas , vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86- 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo D. E. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo D. E. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.