Kauno apygardos teismo nuosprendis

2013-06-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-461-478-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-06-13
Bylos Nr.
1A-461-478-2013
Teisminio proceso Nr.
1-03-1-00224-2011-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė (pirm.), Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas
Nuteistasis
R. A.
Advokatai
Stasė Kupčiūnienė
Kategorijos

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamosios bylos Nr. 1A-461-478-2013

Teisėjas Vitalijus Krivičius Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00224-2011-7

(S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.4.1.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDI SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 13 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorui Arvydui Furmonui, nuteistajai R. A., jos gynėjai advokatei Stasei Kupčiūnienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. A. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažinta kalta ir nuteista už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 260 str. 1 d., - laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. nuteista už tai, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdama tikslą jas platinti, o būtent: tiksliai nenustatytu laiku ir būdu įgijo augalinės medžiagos, kurioje buvo ne mažiau kaip 0,0056 gr. grynos psichotropinės medžiagos JWH-018, kurią neteisėtai, paslėpusi plastikiniame paketėlyje grojančioje atvirutėje po grojančio mechanizmo baterija, 2011-07-19 iš Kauno miesto laišku siuntė į Kybartų pataisos namus, esančius (duomenys neskelbtini), Kybartai, Vilkaviškio r. sav., turėdama tikslą psichotropinę medžiagą platinti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji R. A. prašo skirti jai švelniausią bausmę. Nurodo, jog nusikaltimo tikrai nepadarė, Kybartų pataisos namuose niekada nesilankė, Ž. V. nepažįsta ir narkotikų jam nesiuntė. Apeliantė pažymi, jog yra beraštė - nei skaityti, nei rašyti nemoka, kokiu būdu jos piršto antspaudas pateko ant atvirutės, ji paaiškinti negali. Apeliantės teigimu, ji turi sveikatos sutrikimų, jai bus reikalinga operacija, todėl buvimas Lukiškių TI-K jai gali padaryti daugiau žalos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji prašė ją išteisinti, nurodė, jog jos antspaudas ant atvirutės galėjo likti parduotuvėje čiupinėjant atvirutes. Nuteistosios gynėja advokatė Stasė Kupčiūnienė prašė skundą tenkinti.

Prokuroras Arvydas Furmonas prašė nuteistosios skundą atmesti.

Nuteistosios R. A. apeliacinis skundas tenkinamas, Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas - išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistosios R. A. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojoje byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių R. A. kaltę padarius LR BK 260 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.), todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir R. A. atžvilgiu priimamas naujas - išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad R. A. dalyvavo padarant LR BK 260 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

LR BPK 1 str. 1 d. nustato, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Vadinasi, teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas – išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas LR BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (LR BPK 44 str. 6 d.). Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (LR BK 2 str. 4 d.). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (LR BPK 305 str. 1 d. 1 p. ir 2 p.). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai ( Barberà, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi taisykle, kad visos prielaidos, abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinami kaltinamojo naudai.

Pagal LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis LR BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajų, vertindamas įrodymus atsietai, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, o kai kuriems bylos įrodymams visai neteikė reikšmės. Tai esmingai įtakojo teismo išvadą, jog R. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 260 str. 1 d.

Pagal LR BK 260 str. 1 d. atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė arba kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Taigi, neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar (ir) psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, gali reikštis visa eile straipsnio dispozicijoje išvardintų alternatyvių veikų – gaminimu, perdirbimu, įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, pardavimu ar kitokiu platinimu, kurių kiekviena iš esmės atitinka savarankišką nusikaltimo sudėtį. Vadinasi, bet kurios iš tų veikų padarymas (esant visiems sudėties požymiams) sudaro pakankamą pagrindą kaltininką nubausti pagal LR BK 260 str. 1 d. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių LR BK 260 str. 1 d. nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nei vienai iš šių alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).

Žemesnės instancijos teismas

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013-03-01 nuosprendžiu R. A. pripažinta kalta ir nuteista pagal LR BK 260 str. 1 d. už tai, kad ji neteisėtai įgijo ir siuntė psichotropinę medžiagą į Kybartų pataisos namus, turėdama tikslą šią psichotropinę medžiagą platinti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems. Nuosprendyje teismas nurodė, jog R. A. kaltė, padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, įrodyta liudytojų parodymais, byloje surinktais rašytiniais ir daiktiniais įrodymais. R. A. parodymus teismas vertino kritiškai, kaip jos užimtą gynybinę poziciją. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apylinkės teismo atliktu įrodymu vertinimu nesutinka.

Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog psichotropinių medžiagų įgijimo faktas šioje baudžiamojoje byloje apskritai nebuvo nustatinėjamas, todėl nuosprendyje konstatuota R. A. nusikalstama veika – neteisėtas psichotropinių medžiagų įgijimas yra visiškai nepagrįsta jokiais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Darytina išvada, jog pripažindamas, kad R. A. neteisėtai įgijo psichotropines medžiagas, apylinkės teismas pažeidė LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. Be to, apylinkės teismas nuosprendyje nepagrįstai pripažino, jog R. A. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, kadangi specialisto išvada Nr. 11-2148(11) patvirtina, jog grojančioje atvirutėje buvo rastas paketėlis su psichotropine medžiaga (b. l. 26-27).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, liudytojų parodymai bei kiti nuosprendyje aptarti įrodymai nepatvirtina, jog būtent R. A. į pataisos namus siuntė voką su grojančioje atvirutėje paslėptomis psichotropinėmis medžiagomis. Liudytojas R. M., kuris dirba Kybartų pataisos namų (duomenys neskelbtini), parodė, kad 2011 m. vasaros viduryje buvo gautas įtartinas laiškas, adresuotas nuteistajam Ž. V.. Patikrinus laišką, siųstoje grojančioje atvirutėje po grojančiu mechanizmu buvo rasti lyg du maišeliai, atrodė, lyg tai kanapės. Ž. V. apie laišką nieko nežinojo, voko siuntėjos J. K. adresą teigė radęs skelbime, pažinčių skyrelyje (b. l. 163). R. M. parodė, jog moteris su nuteistosios vardu ir pavarde į pataisos namus nebuvo atvykusi. Siuntėjos pagal ant voko nurodytą pavardę ir adresą pareigūnams nepavyko surasti (b. l. 163). Liudytojas D. V., kurio namų adresas ant voko buvo nurodytas kaip siuntėjos J. K. gyvenamosios vietos adresas, parodė, jog butą įsigijo prieš 8-9 metus, J. K. nepažįsta, po to, kai įsigijo namus, dar kurį laiką ėjo laiškai K. vardu, tačiau laiškai buvo iš institucijos (antstolio), o ne nuo žmonių (b. l. 164). Nuosprendyje aptarti įrodymai – R. M. tarnybinis pranešimas (b. l. 1), daiktų pateikimo protokolas (b. l. 16), apžiūros protokolas (b. l. 17-22), specialisto išvada Nr. 11-2148(11) (b. l. 26-27) patvirtina, jog 2011-07-22 Kybartų pataisos namuose buvo gautas laiškas, kuriame buvusioje grojančioje atvirutėje buvo rastas paketėlis su psichotropine medžiaga, tačiau šie įrodymai niekaip nepatvirtina R. A. kaltės padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Karmėlavos PN pateikta informacija (b. l. 136) bei Darbo biržos duomenys (b. l. 139) patvirtina, jog nuo 2010 m. pradžios apie pusantrų metų R. A. gyveno Karmėlavoje, Kauno rajone, ir registravosi Kauno teritorinėje darbo biržoje. Įvertinus minėtus apylinkės teismo nuosprendyje ištirtus įrodymus, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie įrodymai patvirtina R. A. kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, yra visiškai nepagrįsti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog apylinkės teismas nuteisė R. A. vien tuo pagrindu, jog ji negalėjo paaiškinti, kokiu būdu ant į pataisos namus siųstos atvirutės, kurioje buvo surasta psichotropinė medžiaga, galėjo atsirasti jos piršto antspaudas. Su tokiu apylinkės teismo vertinimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Iš byloje esančios Specialisto išvados Nr. 140-(5389)-IS1-5117 (b. l. 31-32) matyti, kad vienas rankos piršto pėdsakas, išryškintas ant tirti pateiktos atvirutės vidurinio lapo vidinės pusės, rastos ir paimtos 2011-07-22 Kybartų pataisos namuose, tikrinant Ž. V. atsiųstą laišką, tinkamas asmeniui identifikuoti. Kiti rankų pėdsakai, išryškinti ant pateiktų tirti objektų, netinkami asmeniui identifikuoti (b. 1. 31-32). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro pranešime nurodyta, kad rastas piršto pėdsakas sutampa su rankos piršto atspaudu, priklausančiu R. A. (b. l. 33). Specialisto išvada Nr. 64-8-IS1-33 nustatyta, kad rankos piršto pėdsakas, aprašytas 2011-09-07 Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. 140-(5389)-IS1-5117, yra paliktas R. A. kairės rankos mažyliu pirštu (b. 1. 40). Nors šie duomenys neabejotinai patvirtina buvus R. A. kontaktą su atvirute, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog jie nėra pakankami, kad įrodytų, jog būtent R. A. į pataisos namus siuntė psichotropines medžiagas. Pažymėtina ir tai, kad nei daiktų apžiūros protokole (b. l. 17-22), nei Specialisto išvadoje Nr. 140-(5389)-IS1-5117 (b. l. 31-32) nėra pažymėta ir užfiksuota tiksli piršto pėdsako atvirutės vidurinio lapo vidinėje pusėje radimo vieta, t. y. ar tai lapo kraštai, ar vidurys, atstumas nuo grojančio mechanizmo, po kuriuo paslėptas paketėlis su psichotropine medžiaga, iš kurios galima būtų spręsti apie R. A. galimą kontaktą su siųstomis psichotropinėmis medžiagomis.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu R. A. nuosekliai neigė savo kaltę padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, teigė Ž. V. nepažįstanti ir su juo niekada nebendravusi. Tyrimo metu R. A. ryšys su Ž. V. ar kitais Kybartų pataisos namuose bausmę atliekančiais nuteistaisiais nebuvo nustatytas. Tačiau buvo nustatyta, jog R. A. į Kybartų pataisos namus atvykusi nebuvo, su Ž. V. ar kitais asmenimis nėra bendravusi. Bylos duomenys patvirtina, jog R. A. yra neraštinga – nemoka nei skaityti, nei rašyti, todėl parašyti Ž. V. laiško negalėjo. Specialisto išvada Nr. 140-(5389)-IS1-5117 patvirtina, jog ant tirti pateiktų objektų (atvirutės, voko ir popieriaus lapo su užrašais) yra ir kiti rankų pėdsakai, tačiau jie nėra tinkami asmeniui identifikuoti, o Specialisto išvada Nr. 140-(6912)-IS1-6234 (b. l. 46-47) nustatyta, kad rankų pėdsakai, išryškėję ant plastikinio paketėlio su psichotropinėmis medžiagomis, asmeniui identifikuoti netinkami. Todėl neatmestina galimybė, jog ant tirti pateiktų objektų pėdsakų galėjo palikti ir kiti asmenys. Įvertinusi visas šias nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog neatmestina versija, kad ant atvirutės vidurinio lapo vidinės pusės rastas R. A. vieno mažojo piršto antspaudas gali būti atsitiktinis, paliktas R. A. apžiūrint atvirutes parduotuvėje ar pan., ypač įvertinus tai, jog kaltinimo R. A. padarius LR BK 260 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką nepatvirtino jokie kiti byloje surinkti įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas R. A. parodymais, jog ji jai inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, nesivadovavo, vertindamas juos kaip R. A. gynybinę poziciją bei siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegijos nuomone, šios pirmosios instancijos teismo išvados yra neteisingos ir nepagrįstos, nes įvertinus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, darytina išvada, kad byloje nėra objektyvių, patikimų ir nenuginčijamų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, jog būtent R. A. į pataisos namus atvirutėje siuntė psichotropinę medžiagą, turėdama tikslą ją platinti. Visos abejonės dėl asmens kaltumo turi būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Atsižvelgiant į tai, jog negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad R. A. dalyvavo padarant LR BK 260 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, ji dėl LR BK 260 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo išteisintina (LR BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.).

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.

nuspredži a :

nuteistosios R. A. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. nuosprendį, kuriuo R. A. nuteista pagal LR BK 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Priimti naują išteisinamąjį nuosprendį: R. A. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. išteisinti, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Kardomąją priemonę ­– suėmimą R. A. panaikinti.

Bylą perduoti prokurorui nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.

Kolegijos pirmininkė Jūratė JakubonienėTeisėjai Algirdas JaliniauskasRimas Švirinas