Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

I. Dėl byloje nustatytų aplinkybių

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų valstybės valdžios institucijų veiksmų nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų, nes jam, atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-ajame kalėjime, atsisakoma skalbti jo avalynę (sportinius batelius).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo netenkina Pravieniškių 1-ajame kalėjime nustatyta tvarka, pagal kurią skalbyklos grafikuose atsirado nuostata neskalbti avalynės. Nesutikdamas su šia nuostata, pareiškėjas su skundais kreipėsi į Pravieniškių 1-ąjį kalėjimą ir į Lietuvos kalėjimų tarnybą prašydamas šią nuostatą keisti, o jiems atsisakius tai padaryti, kreipėsi su skundu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

II. Dėl sąlygų neturtinei žalai kilti ir jos priteisimo

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsniu, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Taigi, spręstina, ar yra pagrindas nagrinėjamoje byloje konstatuoti Lietuvos kalėjimų tarnybos veiksmų neteisėtumą.

Skalbyklos grafikai patvirtina, kad 2023 m. sausio 13 d. grafike Nr. SV-22-1269 ir 2023 m. balandžio 17 d. grafike Nr. SV-22-12278 nėra įtvirtintos nuostatos, kad avalynė neskalbiama. 2023 m. gegužės 3 d. grafike Nr. SV-22-14747 ir 2023 m. gruodžio 18 d. grafike NR. SV-22-37021 4 punkte įtvirtinta nuostata, kad – avalynė nėra skalbiama.

Pareiškėjas S. J. 2023 m. birželio 12 d. su skundu Nr. NSP-22-12105 kreipėsi į Pravieniškių 1-ojo kalėjimo direktorių dėl 2023 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. SV-22-14747 patvirtintų 9-12 būrių skalbyklos grafikų, kuriuose nurodyta, kad avalynė nėra skalbiama. Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimas 2023 m. birželio 21 d. pateikė pareiškėjui atsakymą į skundą Nr. SN-22-1974, kad savo avalynę galima išsiplauti dušo patalpose, dienotvarkėje nustatytu būrio prausimosi metu arba savo gyvenamosiose patalpose. Dėl šio atsakymo pareiškėjas pateikė 2023 m. liepos 7 d. skundą Nr. NPS-22-14299 Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriui, jame pažymėjo, kad nors ir nenumatyta teisės aktuose, kad avalynė turi būti skalbiama, tačiau norėdamas palaikyti švarą ir higieną gyvenamosiose patalpose, mano, kad avalynė turi būti skalbiama. Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkas atsakė pareiškėjui 2023 m. liepos 18 d. raštu Nr. SN-22-2267 „Dėl skundo“, kuriame nurodė, kad įstaiga užtikrina tinkamas bausmės atlikimo sąlygas, rekomendavo avalynės neplauti, o tiesiog apvalyti. Pažymėjo, kad plauti avalynę galima būrių kameros tualeto esančioje kriauklėje. Lietuvos kalėjimų tarnyba 2023 m. lapkričio 3 d. ratu Nr. 2S-2591 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ pareiškėjo skundą išnagrinėjo ir pateikė jam atsakymą, iš esmės pakartodama anksčiau raštuose nurodytas nuostatas dėl teisės aktuose nenustatytos pareigos skalbti laisvės atėmimo bausmę atliekančiųjų batus.

Nurodytas pareiškėjo susirašinėjimas su Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininku, Lietuvos kalėjimų tarnyba bei skalbyklos grafikai patvirtina, kad pareiškėjas atsakovės veiksmų neteisėtumą sieja su Lietuvos kalėjimų tarnybos veiksmais atsisakant skalbti avalynę.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) įtvirtinta nuostata, kad arešto ir laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos Lietuvos Respublikos higienos normas atitinkančios gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos (Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 1 dalis). Jeigu nėra sudarytų sąlygų nuteistiesiems savarankiškai naudotis skalbyklos paslaugomis, ne rečiau kaip kartą per savaitę jiems turi būti sudarytos sąlygos gauti išskalbtą patalynę (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę) ir apatinius drabužius (Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 7 dalis).

Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 40–43 punktuose nustatyti šie su skalbiniais susiję reikalavimai: laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais (40 punktas); čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir (arba) dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 punktas); draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (42 punktas); lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 punktas).

Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 39.6 papunktyje įtvirtinta nuteistųjų pareigą tvarkyti ir prižiūrėti savo gyvenamąją, darbinės (individualios) veiklos vykdymo, pasivaikščiojimo ir sporto vietas, savo drabužius ir avalynę bei kitus asmeninius daiktus laikyti (kabinti) tik tam skirtose (specialiai įrengtose) vietose. Nuteistiesiems nustatyta teisė įsigyti ir turėti skalbimo, valymo ir plovimo priemonių (ne didesnėse nei 1000 ml (g) pakuotėse), šluosčių, kempinių, oro gaiviklių (išskyrus aerozolinius gaminius) (42.3.2 papunktis).

Aptartame teisinio reguliavimo kontekste spręstina, kad teisės aktai nustato Lietuvos kalėjimų tarnybos pareigą užtikrinti, kad būtų sudarytos sąlygos nuteistiesiems išsiskalbti (gauti išskalbtus) patalynę, apatinius ir viršutinius drabužius. Pareiga skalbti avalynę aptartuose teisės aktuose nenustatyta, priešingai, įtvirtinta nuteistųjų pareiga ją tvarkyti ir prižiūrėti patiems, tuo pačiu nustatant galimybę jiems turėti ir įgyti skalbimo ir valymo priemones. Pareigos užtikrinti avalynės skalbimą nenustato ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (priimta 952-ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d.).

Atsižvelgęs į tai teismas sprendžia, kad pareiškėjo nurodomi Lietuvos kalėjimų tarnybos veiksmai – atsisakymas skalbti avalynę, negali būti laikomi neteisėtais CK 6.271 straipsnio prasme.

Pareiškėjo pridėti išrašai iš medicininių dokumentų patvirtina, kad jam 2023 m. lapkričio 10 d. nustatytas pėdų grybelis, nurodo, kad tai susiję su atsisakymu skalbti jo avalynę.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje (pvz., 2000 m. spalio 26 d. EŽTT sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96; 2010 m. sausio 22 d. EŽTT sprendimą Norbert Sikorski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 17599/05) yra pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta valstybės institucijų pozityvi pareiga užtikrinti, kad nuteistojo sveikata ir gerovė taip pat turi būti tinkamai saugomi, pasisakys dėl atsakovės veiksmų Konvencijos 3 straipsnio kontekste.

Kaip matyti iš atsakovės atstovės atsiliepime nurodytų aplinkybių, ji yra sudariusi nuteistiesiems galimybę avalynę išsiplauti dušo ar gyvenamosiose patalpose (tualete). Pareiškėjas tą pripažįsta ir šios aplinkybės neginčija. Taigi, pareiškėjui užtikrinta galimybė turėti švarią ir tvarkingą avalynę taip dažnai, kaip jis nori. Vien tas faktas, kad pareiškėjas šiam tikslui pasiekti turi įdėti daugiau pastangų ar patirti su avalynės džiūvimu susijusių nepatogumų (pats plauti, laukti kol išdžius), nėra pagrindas pripažinti atsakovės veiksmų neteisėtumą. Nors pareiškėjas tvirtina, kad plaunant avalynę duše užtrunka, o dėl to jam gali būti paskirta drausminė nuobauda, tačiau šių hipotetinių pareiškėjo pasvarstymų nepatvirtina byloje esantys įrodymai: jam nebuvo paskirta su dušo naudojimo laiku susijusi drausminė nuobauda. Teismas pažymi ir tai, kad viešai skelbiamoje informacijoje pėdų grybelis apibudinama kaip infekcinė kontakto metu plintanti liga, susijusi su individualiu asmens imunitetu, tad šios ligos atsiradimo priežasčių gali būti įvairių, todėl vien šios ligos diagnozavimas nepatvirtina, kad ji kaip nors susijusi su atsisakymu skalbti avalynę. Net jei, kaip nurodo pareiškėjas, šiai ligai turėjo įtakos prakaituota avalynė, tai tam turėjo įtakos jo paties nepakankamos pastangos ją prižiūrint.

Reziumuodamas teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyti kokie nors faktai, kurie leistų daryti išvadą, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ar kad jos neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme.

Kaip minėta, civilinė atsakomybė tokio pobūdžio bylose atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius visų šių civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą.

Aukščiau aptarti argumentai patvirtina, kad valstybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai nenustatyti, nenustačius jų, negalimas ir pareiškėjo reikalavimo dėl 2 000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš atsakovės tenkinimas.

Nors nenustačius vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, negalimas ir pareiškėjo skundo patenkinimas, teismas pasisakys ir dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo patirta neturtine žala.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-985-556/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017). Taip pat išaiškinta, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-95/2009, 2012 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1342/2012).

Pareiškėjas teigia, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinių išgyvenimų: jautėsi suerzintas, sutrikdytas, nepilnavertis ir bejėgis, nekentė savęs.

Pareiškėjas su skundu į bylą pateikė 2023 m. lapkričio 20 prašymą Nr. NPS-22-25848 iškviesti psichologą, taip pat duomenis iš asmens sveikatos istorijos, medicininių dokumentų išrašus, ambulatorinių apsilankymų išrašus, siuntimus ir atsakymus į juos. Remiantis pateiktais išrašais iš sveikatos istorijos, pareiškėjas pirmą kartą konsultuotas psichologų 2018 m., jam nustatyta depresija, psichikos ir elgesio sutrikai dėl opioidų vartojimo, priklausomybės sindromas.

Iš byloje esančios Pravieniškių 1-jo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2023 m. gruodžio 20 d. pažymos Nr. RV-22-12215 matyti, kad pareiškėjas dėl administracijos atsisakymo plauti nuteistojo avalynę į psichologus nesikreipė, jis konsultuotas šiuo laikotarpiu dėl kitų psichologinių problemų.

Pareiškėjas nenurodė, o atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti apie pareiškėjo nesutarimus su kitais nuteistaisiais ar įstaigos darbuotojais, susijusius su avalynės tinkama priežiūra.

Įvertinus byloje aptartus įrodymus nėra pagrindo pripažinti, kad dėl kalėjimo administracijos atsisakymo skalbti avalynę pareiškėjas patyrė ir neturtinę žalą. Vien pareiškėjo nepasitenkinimas administracijos sprendimais, jo asmeninių pastangų būtinumas rūpinantis savo avalyne, savaime nereiškia, kad yra pagrindas konstatuoti patirtos neturtinės žalos faktą CK 6.250 straipsnio prasme.

III. Dėl procesinės bylos baigties ir kitų pareiškėjo argumentų

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.

Nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad iki skundo pateikimo teismui, nebuvo gavęs jam skirto Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. liepos 18 d. atsakymo Nr. SN-22-2267 į jo 2023 m. liepos 7 d. skundą Nr. NPS-22-14299.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui buvo pateiktas 2023 m. liepos 18 d. atsakymas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba 2023 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. 2S-2591 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ pripažino, kad pareiškėjo 2023 m. liepos 7 d. skundas buvo netinkamai įkeltas į Duomenų valdymo sistemą, dėl ko nebuvo nukreiptas Lietuvos kalėjimų tarnybai, o 2023 m. liepos 18 d. atsakymas pasirašytas Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko. Be to, 2023 m. spalio 1 d. pareiškėjo skundas patvirtina, kad jis apie šį atsakymą žinojo, nes šiame skunde kaip skundžiamą administracinį aktą nurodė minėto atsakymo datą ir numerį, kas patvirtintų aplinkybę, kad jis buvo supažindintas su 2023 m. liepos 18 d. atsakymo turiniu.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas žinojo apie 2023 m. liepos 18 d. atsakymo turinį, gavęs šį atsakymą (nors, kaip nurodo, ir vėliau), šio atsakymo neginčijo, neturtinės žalos nekildina iš veiksmų, susijusių su šio rašto gavimo aplinkybėmis, vėlesnis rašto gavimas nesutrukdė pareiškėjui ginti teisių teisme, sprendžia, kad šios aplinkybės nėra teisiškos reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.