Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo atstovas, apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio mėnesio iki 2015 m. kovo mėnesio.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. p. nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. p. – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 201409-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014-04-11 iki 2015-03-21 (išskyrus laikotarpius nuo 2014-09-25 iki 2014-10-16, nuo 2014-12-11 iki 2014-12-29, nuo 2015-02-05 iki 2015-03-03, kai buvo išvykęs iš Marijampolės PN) pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, kamerose Nr. 3, 19, 20, 23 (b.l. 12). Kadangi objektyvių duomenų apie Marijampolės PN konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Bylos duomenimis nustatyta, kad kameroje Nr. 3 (plotas 12,45 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,15 kv. m gyvenamojo ploto; kameroje Nr. 19 (plotas 16,50 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,12 kv. m gyvenamojo ploto; kameroje Nr. 20 (plotas 20,39 kv. m., įrengtos 5 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,27 kv. m gyvenamojo ploto; kameroje Nr. 23 (plotas 16,37 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,09 kv. m gyvenamojo ploto. Darytina išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriaus kamerose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. p. nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Nors pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą (b.l. 36) nurodo, kad realiai kamerose būdavo daugiau nuteistųjų, nei nurodo atsakovas, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, be to, skunde pareiškėjas nurodė, kad kamerose gyvendavo po keturis asmenis. Taigi pareiškėjo teiginiai yra prieštaringi, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina taip pat ir iš kitų kalinimo sąlygų. Nurodo, jog kameroje buvo šalta, drėgna, veikė po vieną dienos šviesos šviestuvą, nepakako natūralios šviesos ir ventiliacijos, langų rėmai buvo be stiklo, tualetai neuždari, kamerose buvo žiurkių, tarakonų, pasivaikščiojimo kiemeliai visiškai uždengti permatomu plastmasiniu stogu, į juos patenka labai mažai gryno oro, kiemeliuose nešvaru, kamerose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra įrengta pareigūnų iškvietimo mygtukų, draudžiama turėti asmeninius daiktus, elektros prietaisus, televizorių, galėjo skambinti tik vieną kartą į mėnesį iš taksofono, buvo draudžiami ne tik ilgalaikiai, bet ir trumpalaikiai pasimatymai.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Tos pačios higienos normos 2 p. nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, netinkama ventiliacija. Iš į bylą pateiktų Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b.l. 17-33) matyti, kad kamerose, kuriose pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Todėl pareiškėjo argumentai dėl šalčio, drėgmės, netinkamo apšvietimo ir ventiliacijos atmestini kaip nepagrįsti.

Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014-04-09 patikrinimo akte Nr. PT-100 nurodyta, kad kameroje Nr. 20 nebuvo lango stiklo bei tai, jog Marijampolės PN raštu informavo, kad 20 kameroje langas buvo įstiklintas, bet nuteistieji stiklą sudaužė. Dar kartą nuėjus lango įstiklinti, nuteistieji pareiškė, kad jiems stiklas nereikalingas ir stiklo įstatyti neleido (b.l. 28-30). Taigi, stiklo nebuvimas susijęs su pačių nuteistųjų netinkamu elgesiu, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Marijampolės PN administracijos veiksmų.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra pareigūnų iškvietimo mygtukų. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad kamerų tipo patalpose yra įrengtas postas, kuriame nuolat budi pareigūnai, juos galima išsikviesti bet kuriuo paros metu (b.l. 10). Pareiškėjas teismui nepateikė aplinkybių, pagrindžiančių šį skundo motyvą, nenurodė kokius konkrečius teisės aktus pažeidė atsakovas neįrengdamas mygtuko pasivaikščiojimo kiemuose. Teisės aktai nenumato atsakovui pareigos pasivaikščiojimo kiemuose įrengti pareigūnų iškvietimo mygtuką, todėl toks pareiškėjo motyvas laikytinas tik subjektyvia jo nuomone ir yra nepagrįstas.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 3, 19, 20, 23 sanitarinis mazgas įrengtas atskirose patalpose (b.l. 9). Pateiktame Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014-10-10 patikrinimo akte Nr. PT-342 taip pat konstatuota, kad Marijampolės PN kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose įrengti sanitariniai mazgai. Sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą (tai atitinka HN 76:2010 21 p. reikalavimus)(b.l. 19-21). Dėl to pareiškėjo argumentai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmestini.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su tarakonų ir žiurkių gausa kamerose - t.y. su Higienos normos HN 76:2010 60 p., nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimu. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN yra sudarę su UAB „Dezinfa “ paslaugų teikimo sutartį dėl buitinių kenkėjų naikinimo paslaugų teikimo (b.l. 25). Taigi, teismo nuomone, aukščiau nurodyti įrodymai paneigia pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes, siejamas su antisanitarinėmis sąlygomis dėl buitinių parazitų buvimo. Byloje nėra duomenų, kad paminėtos sutarties sąlygos nevykdomos arba blogai vykdomos.

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemelyje yra uždėtas plastmasinis stogas ir vasarą buvo labai karšta, pasivaikščiojimo kiemeliai nešvarūs. Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (Toliau - ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 18-21 p.. Šių Taisyklių 19 p. nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Taigi, akivaizdu, kad stogelio ant pasivaikščiojimo kiemo įrengimas neprieštarauja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 p. nuostatoms. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių švaros pažymėtina, jog Pagal Higienos normos HN 76:2010 58 p. nuostatas laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nešvarūs, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už gyvenamosios vietos tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti patalpas. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas apie šias aplinkybes būtų informavęs administracijos atstovus.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nebuvo leidžiami nei trumpalaikiai, nei ilgalaikiai pasimatymai, skambinti galima tik vieną kartą per mėnesį iš taksofono, draudžiama turėti asmeninius daiktus, elektros prietaisus, televizorių. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 164 str. 1 d. baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 p. nurodyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis: 173.1. radijo imtuvais; 173.2. barzdaskutėmis; 173.3. vaizdo leistuvais; 173.4. kompiuterinių žaidimų aparatais; 173.5. garso grotuvais; 173.6. televizoriais, kurių ekranų įstrižainės ne didesnės kaip 51 centimetras; 173.7. kompiuteriais; 173.8. vandens šildytuvais; 173.9. plaukų džiovintuvais; 173.10. elektriniais virduliais; 173.11. skrudintuvais; 173.12. sumuštinių keptuvėmis; 173.13. muzikos instrumentais; 173.14. kompaktiniais diskais ir kitomis iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenomis; 173.15. stalinėmis lempomis; 173.16. patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 2 d. numatytos patalynės. Taigi, pagal aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas pareiškėjui, ginčo laikotarpiu kalint baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, teisė gauti pasimatymus, smulkiuosius paketus su spauda, paskambinti telefonu, naudotis kompiuteriu, muzikos grotuvu bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais buvo apribota pagrįstai.

Byloje esanti Marijampolės PN 2015-11-05 pažyma Nr. 55/04-604 (b.l. 13) patvirtina, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, į Psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo. Iš pateiktos Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos matyti, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galimai galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, bausmės atlikimo metu nebuvo kreipęsis. Pareiškėjo sveikatos istorijoje yra įklijuotos 3 apsvaigimo nustatymo aktų kopijos, kur konstatuota 2 apsvaigimai opiatais, 1 alkoholiu, 1 kartą teikta pagalba dėl opioidinės abstinencijos (b.l. 14). Atsižvelgiant į tai spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie kalinimo sąlygų Marijampolės PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteistų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.