Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Liudmilos Zaborovskos ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant vertėjai Ritai Nasalytei, pareiškėjai V. N., pareiškėjos atstovui advokatui Valdui Pumpučiui, Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei Ramunei Žūklijaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. N. skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos tarnyba, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos imigracijos skyrius 2009 05 20 priėmė sprendimą Nr. (15/4)31-1272 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei V. N., panaikinimo“, kuriuo nusprendė panaikinti Rusijos Federacijos pilietei V. N., gim. (duomenys neskelbtini), išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2009 07 01. Sprendimas grindžiamas LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 13 punktu. Sprendimas taip pat grindžiamas LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 36 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jei jis pakeičia gyvenamąją vietą. Sprendimas grindžiamas tokiomis faktinėmis aplinkybėmis: Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis 2008 09 26 Rusijos Federacijos pilietė V. N. deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Apie išvykimą gyventi į užsienio valstybę minėta užsienietė nepranešė Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybai.

Leidimas buvo panaikintas remiantis įstatymo 50 str. 1 d. 13 p., numatančiu, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau kaip 6 mėnesius. Mano, kad atsakovas šią aplinkybę įvertino formaliai – laikė, kad pareiškėja Lietuvoje negyveno nuo 2008 09 26, kai ji išsideklaravo iš tuometinės gyvenamosios vietos ((duomenys neskelbtini) g., Vilniuje). Tačiau atsakovas nesiaiškino, ar nuo tos dienos pareiškėja realiai negyveno Lietuvoje, kirto valstybės sieną ir išvyko. Pripažįsta, kad nedeklaruodama kitos gyvenamosios vietos, pareiškėja gyveno vyro A. C. motinai N. C. priklausančiame bute (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje. Pareiškėja pripažįsta, kad padarė Įstatymo 36 str. 1 d. 3 p. numatytos pareigos pažeidimą, tačiau mano, kad toks pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Šis faktas dar nereiškia, kad būtent nuo tos dienos pareiškėja negyveno Lietuvoje. Pareiškėja aiškina, kad iš jos pase esančių duomenų matyti, kad iš Lietuvos ji išvyko 2008 12 19, sugrįžo 2009 05 11. Iki 2008 12 19 pareiškėja gyveno Lietuvoje. Tai patvirtina ne tik atžymos jos pase, bet ir gali paliudyti asmenys, kurie bendravo su pareiškėja iki 2008 12 19.

Mano, kad objektyviai neegzistuoja Įstatymo 50 str. 1 d. 13 p. numatyta aplinkybė, leidžianti panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Paaiškina, kad iš buvusios gyvenamosios vietos išsideklaravo dėl to, kad 2008 m. rudenį planavo vykti į Italiją tik įsigyti nekilnojamąjį turtą. Nuvykusi į (duomenys neskelbtini) seniūniją klaidingai suprato, kad turto įsigijimui privalo išsideklaruoti iš gyvenamosios vietos Lietuvoje, ką ji ir padarė. Į Italiją dėl asmeninių priežasčių neišvyko, buvo išvykusi tik į Rusijos Federaciją.

Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas palaikė skundą ir prašė skundą tenkinti.

Remiasi Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir daro išvadą, kad pareiškėja, deklaravusi išvykimą iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, negyveno Lietuvos Respublikoje ilgiau negu 6 mėnesius.

Remiasi Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir aiškina, kad užsienietis turintis leidimą gyventi ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Pareiškėja yra parašu patvirtinusi, kad apie šią pareigą jai žinoma.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienyje ilgiau nei 6 mėnesius.

Paaiškina, kad tuo metu galiojusių Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo bei fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės ir fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 10 28 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Taisyklės), 91 punktas nustato, kad išduotas užsieniečiui leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nustatomas bent vienas iš pagrindų, nustatytų Įstatymo 50 straipsnyje.

Nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad atsakovas privalėjo išsiaiškinti, ar pareiškėja iš tiesų išvyko iš Lietuvos nuo tos dienos, kai deklaravo išvykimą. Mano, kad galiojantis teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento vertinti Gyventojų registro tarnybos centrinės duomenų bazės duomenų tikrumo. Paaiškina, kad rėmėsi šios duomenų bazės duomenimis. Remiasi LR gyventojų registro įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi ir teigia, kad registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Atkreipia dėmesį į tai, kad V. N. deklaravo išvykimą į Italiją, kuri priklauso Šengeno erdvei ir joje yra įgyvendinamas laisvo asmenų judėjimo principas. Kertant Šengeno valstybių narių vidaus sienas nebėra asmens dokumentų kontrolės. Todėl pareiškėjos teiginys, kad gyvenimo Lietuvoje iki 2008 12 19 faktą gali patvirtinti įrašai pase, yra niekinis.

Prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, Migracijos departamentas 2009 05 20 priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)31-1272 panaikinti Rusijos Federacijos pilietei V. N. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2009 07 01.

Teismo posėdyje atstovas nedalyvavo, gautas prašymas nagrinėti bylą nedalyvaujant Vilniaus apskrities VPK migracijos valdybos atstovui (b. l. 43).

Motyvuojamoji dalis

Teismas nustatė, kad skundas netenkintinas.

Ginčas yra dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius. Pagal šias įstatymo nuostatas daroma išvada, kad galimi du šios įstatymo normos taikymo atvejai: 1) kai užsienietis išvyksta gyventi į užsienio valstybę ilgiau negu 6 mėnesiams, arba 2) kai užsienietis gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius. Šios nuostatos yra skirtingos.

Migracijos departamento sprendime nedetalizuota konkrečiai, kokia iš šių nuostatų departamentas rėmėsi, tačiau atsižvelgiant į tai, kad sprendimo motyvuose nurodoma, jog Gyventojų registro duomenimis 2008 09 26 Rusijos Federacijos pilietė V. N. deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos, galima daryti išvadą, kad leidimo panaikinimo pagrindas buvo aplinkybė, jog V. N. išvyko į užsienio valstybę ilgiau nei 6 mėnesiams. Taigi, šiuo atveju nesvarbu, kiek laiko asmuo gyveno užsienio valstybėje, o svarbu pats išvykimo gyventi į užsienio valstybę ilgiau negu 6 mėnesiams faktas. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte nekalbama apie gyvenimą užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius nepertraukiamai, o kalbama apie išvykimą į užsienio valstybę ilgiau negu 6 mėnesiams ar gyvenimą joje ilgiau nei 6 mėnesius (nebūtinai nepertraukiamai).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija pateikė teismui pareiškėjos užpildytą Gyvenamosios vietos deklaraciją, pildomą asmeniui išvykstant iš Lietuvos Respublikos ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui (b.l. 41). Šioje deklaracijoje pareiškėja nurodo, kad 2008 09 26 išvyksta į Italiją (numatoma gyvenamoji vieta užsienyje). Pareiškėja paaiškina skunde: 1) kad ji buvo suklaidinta seniūnijos darbuotojos, todėl pateikė šią deklaraciją; 2) kad pareiškėja realiai į Italiją neišvyko. Pareiškėjos manymu, Migracijos departamentas visas šias aplinkybes turėjo patikrinti ir tik tada daryti išvadas dėl jos išvykimo ar gyvenimo užsienio valstybėje terminų.

Dėl Migracijos departamento veiksmų, kurių reikėjo imtis sprendimui priimti. Įstatymo 51 straipsnio 5 dalyje pasakyta, kad tvarką, reglamentuojančią dokumentų leidimui laikinai gyventi gauti pateikimą ir leidimų laikinai gyventi užsieniečiams panaikinimą nustato vidaus reikalų ministras, suderinęs su užsienio reikalų ministru.

Skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymas Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo bei fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės ir fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 126-4509; 2007, Nr. 75-2981; 2008, Nr. 57-2161, toliau - Taisyklės). Sprendimo priėmimo metu galiojusių Taisyklių 91 – 93 punktai nustatė, kokiu būdu priimamas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Taisyklių 91 punktas nustatė, kad išduotas užsieniečiui leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nustatomas bent vienas iš pagrindų, nustatytų Įstatymo 50 straipsnyje, 92 punktas reglamentavo, kad įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, paaiškėjimo dienos užsieniečio bylą siunčia Migracijos departamentui sprendimui priimti, 93 punktas nustatė, kad gavęs užsieniečio bylą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas išnagrinėja ir įvertina pateiktą informaciją ir parengia išvadą, kurios pagrindu Migracijos departamento direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas, vadovaudamasis nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, priima sprendimą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi priimamas per 10 darbo dienų nuo užsieniečio bylos gavimo dienos.

Taigi, Migracijos departamente turėjo būti įvertinta tik iš migracijos tarnybos gauta informacija, tačiau jokie papildomi tyrimai neturi būti atliekami. Iš bylos duomenų matyti, kad vykdydamas šias Taisyklių nuostatas, 2009 05 14 raštu Nr. 10-27-S-5332 (b. l. 30) Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrius pasiuntė Migracijos departamentui Rusijos Federacijos pilietės V. N., gim. (duomenys neskelbtini), asmens bylą. Rašte nurodoma nustatyta aplinkybė – patikrinus gyventojų registro tarnybos centrinėje duomenų bazėje nustatyta, kad V. N. 2008 09 26 deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę, apie tai neinformavo Migracijos valdybos. Pateikiamas prašymas spręsti leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą, kadangi V. N. negyvena Lietuvos Respublikoje ilgiau negu 6 mėnesius. Šis raštas taip pat patvirtina faktą, kad esminę reikšmę šiuo atveju turėjo išvykimas iš Lietuvos, o ne gyvenimo užsienio valstybėje trukmė.

Aplinkybių dėl gyvenamosios vietos deklaravimo šalys neginčija, be to, šias aplinkybes patvirtina (duomenys neskelbtini) seniūnijos pateikta pareiškėjos užpildyta deklaracija. Ginčas yra tik dėl to, ar privalėjo Migracijos departamentas, vertindamas iš Vilniaus apskrities VPK pateiktą informaciją, imtis kažkokių veiksmų, kad nustatytų, ar tikrai Rusijos Federacijos pilietė išvyko gyventi į Italiją, ar ji ten gyveno ilgiau negu 6 mėnesius, ar ji išvyko į kitą užsienio valstybę bei kiek laiko ji ten gyveno.

Daroma išvada, kad šiuo atveju Migracijos departamentui pilnai pakako duomenų, gautų iš Gyventojų registro tarnybos centrinės duomenų bazės. Tokia išvada daroma dėl to, kad, kaip minėta, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punktas nereikalauja nustatyti nepertraukiamo gyvenimo užsienio valstybėje trukmės, kuri turi būti ilgesnė nei 6 mėnesiai. Svarbu tai, kad asmuo pats gyvenamosios vietos deklaracijoje pareiškia, kad išvyksta gyventi į užsienio valstybę ilgiau negu 6 mėnesiams. O šiuo atveju dar svarbu ir tai, kad pati pareiškėja, kaip ji teigia dėl asmeninių priežasčių negalėdama išvykti į Italiją, privalėjo vėl per 7 dienas deklaruoti savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, bet ji to nepadarė. Žinodama, kad yra pateikusi deklaraciją apie išvykimą, ji privalėjo laikytis jos pačios pasirašyto įspėjimo sąlygų (b. l. 26). Ji žinojo, kad atvykusi į Lietuvos Respubliką privalo per 7 darbo dienas deklaruoti savo gyvenamą vietą, taip pat ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti migracijos skyriui jei pakeičia gyvenamąją vietą. Pareiškėja teigia, kad gyveno vyro motinos bute, (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, taigi ji pakeitė gyvenamąją vietą, o to nedeklaravus per 7 dienas, lieka galioti jos deklaracija, kad ji išvyksta į Italiją ilgiau negu 6 mėnesių laikui. Migracijos departamentas šiuo atveju pagrįstai remiasi Gyventojų registro įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, nustatančia, kad registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat pagrįstai Migracijos departamentas remiasi Gyventojų registro įstatymo 11 straipsniu, nustatančiu, kad Lietuvos Respublikos valstybės institucijos ir įstaigos asmens dokumentus, kuriuose įrašomi asmens duomenys (gyvenamoji vieta, atvykimo į gyvenamąją vietą data, jeigu išvyksta gyventi į užsienį – išvykimo vieta ir išvykimo data ir kt.), išduoda remdamosi registro duomenų centrinės bazės duomenimis. Taigi, Migracijos departamentas skundžiamame sprendime negalėjo suabejoti gyventojų registro duomenų centrinės bazės duomenimis ir todėl neturėjo pareigos aiškintis, kada ir kur iš tiesų išvyko pareiškėja. Netgi atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamentas turėjo matyti pareiškėjos pase (b. l. 10-11) spaudą, patvirtinantį, kad ji 2008 12 19 kirto Lietuvos valstybės sieną Kenoje, departamentas neprivalėjo aiškintis, kur ir iš kur tuo metu vyko pareiškėja. Pareiškėja tuo momentu dar turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o tai reiškia, kad ji galėjo atvykti į Lietuvą ir joje būti, tačiau tai nekeičia susidariusios padėties esmės. Minėtas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punktas nereikalauja gyvenimo užsienyje nepertraukiamumo, taigi ir išvykus ilgiau nei 6 mėnesiams į užsienio valstybę, pareiškėja galėjo tuo laikotarpiu, kol dar turėjo leidimą laikinai gyventi, atvykti į Lietuvą, išvykti iš Lietuvos. Šios aplinkybės nekeičia pačios pareiškėjos deklaruotų duomenų, kad ji išvyksta iš Lietuvos ilgiau nei 6 mėnesiams, o tai jau yra vienas iš Įstatyme numatytų pagrindų panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostata – jeigu užsienietis išvyksta gyventi į užsienio valstybę ilgiau negu 6 mėnesiams).

Šiuo atveju tai, kad skundžiamame sprendime nurodomas dar vienas pažeidimas, sprendimo priėmimui nėra itin reikšminga aplinkybė (Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimas). Ši aplinkybė pateikiama tik norint patvirtinti faktą, kad pareiškėjai deklaravus išvykimą ir nedeklaravus naujos gyvenamos vietos Lietuvoje, departamentas vadovaujasi deklaracija apie pareiškėjos išvykimą.

Atsižvelgiant į nurodytų teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes (pareiškėjos gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys), skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nenaikinamas, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 str. 1 punktu, 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjos V. N. skundą atmesti.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.