Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, 129 straipsnio 2 dalies 10 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 145 straipsnio 2 dalį – 2 metams;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą – 3 metams;

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą – 15 metų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežčiausia 15 metų laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnes bausmes, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 15 metų;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartimi, kuria subendrintos Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 24 d., 2008 m. vasario 7 d., 2008 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiais paskirtos bausmės, paskirta neatlikta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 15 metų laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta neatlikta bausmė, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 16 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose (bausmės vykdymo įstaigos rūšis nustatyta Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 30 d. nutartimi).

Iš J. G. priteista: nukentėjusiajai R. R. 11 232,44 Lt turtinei ir 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 270,20 Lt, P. R. ir R. R. po 1 000 Lt turėtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

J. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. spalio 17 d., apie 9.30 val., pristatytas į (duomenys neskelbtini) ketvirtojo policijos komisariato, esančio (duomenys neskelbtini), budėtojų dalies patalpas dėl E. R. pranešimo policijos įstaigai dėl tą pačią dieną atliktų nusikalstamų veiksmų prieš E. R., už ką Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu jis pripažintas kaltu, E. R. bei P. R. pagrasino su visa šeima susidoroti, o P. R. įmesti į konteinerį ir padegti, 2007 m. lapkričio 13 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini) namo ketvirtos laiptinės ketvirtame aukšte, prie savo buto Nr. 55, užstojo kelią laiptais lipančiam P. R. ir vėl pagrasino fiziškai susidoroti, 2008 m. balandžio 18 d., apie 9.30 val., prie įėjimo į (duomenys neskelbtini) namo ketvirtą laiptinę po to, kai užpuolė nukentėjusįjį P. R. ir sudavęs smūgius jam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl ko Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu, nukentėjusiajam P. R. dar kartą pagrasino įmesti į konteinerį bei sudeginti, 2009 m. spalio mėnesio antroje pusėje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatytas, (duomenys neskelbtini) namo ketvirtos laiptinės ketvirtame aukšte, prie savo buto Nr. 55, žodžiais užsipuolė laiptais lipančias E. R. bei R. R., išreiškė savo nepasitenkinimą ir joms pagrasino fiziškai susidoroti, taip J. G., sistemingai baugindamas, vartodamas psichinę prievartą, terorizavo P. R., E. R. bei R. R., grasindamas P. R. padegti ir padaryti kitokią pavojingą veiką nukentėjusiųjų gyvybei bei sveikatai.

Be to, J. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. gruodžio 8 d., apie 18.50 val., (duomenys neskelbtini), prie vaikų lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“, keršydamas už tai, jog nukentėjusioji E. R. dėl jo nusikalstamų veiksmų 2007 m. spalio 17 d. kreipėsi į policiją, kur buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, liudijo prieš jį byloje, kurioje Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu jis pripažintas kaltu ir nuteistas, t. y. dėl nukentėjusiosios piliečio pareigų vykdymo, užpuolė ir tyčia ne mažiau kaip keturis kartus smogė medine lazda E. R. į įvairias kūno vietas, padarė nukentėjusiajai viršutinių XIII bei XXII dantų lūžimą su kraujosruvomis lūpų gleivinėje, dešiniojo stipinkaulio distalinio galo lūžimą, poodinę kraujosruvą dešinio žasto viršutinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, muštinę žaizdą dešinės blauzdos apatinio trečdalio išoriniame paviršiuje, odos nubrozdinimus dešinės blauzdos vidiniame paviršiuje bei kairės blauzdos priekiniame paviršiuje. Dėl stipinkaulio lūžimo E. R. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, J. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 29 d., po 15.40 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatytas, tyrimo metu nenustatytoje vietoje keršydamas už tai, jog nukentėjusioji E. R. dėl jo nusikalstamų veiksmų 2007 m. spalio 17 d. kreipėsi į policiją, kur buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, liudijo prieš jį byloje, kurioje Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu jis pripažintas kaltu ir nuteistas, t. y. dėl nukentėjusiosios piliečio pareigų vykdymo, užpuolė E. R., pavartodamas fizinį smurtą, elastingu apvaliu daiktu, tikėtina virve, suspaudė nukentėjusiosios kaklą ir taip ją smaugė, padarydamas E. R. bendrinės miego arterijos įtrūkimą dešinėje, dėl to nukentėjusioji užduso ir mirė, t. y. nužudė E. R., o jos lavoną paslėpė užkasęs (duomenys neskelbtini) namo ketvirtos laiptinės rūsio šiluminės trasos patalpose.

Nuteistasis J. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad yra nekaltas, nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų. Teismas visiškai nevertino nukentėjusiųjų elgesio, jų gyvenimo būdo.

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Nukentėjusieji R. R. bei P. R. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nes teismas visapusiškai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, savo išvadas pagrindė išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Nuteistojo J. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, J. G. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas padarė teisingas išvadas dėl J. G. kaltės, tiek terorizuojant E. R., P. R. ir R. R., tiek nesunkiai sutrikdant sveikatą E. R., tiek E. R. nužudant, jas pagrįsdamas nuosprendyje išanalizuotais įrodymais.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nedetalizuoja, su kokiais konkrečiais įrodymais ir nuosprendžio motyvais nesutinka, kokias aplinkybes iš naujo turėtų ištirti apeliacinės instancijos teismas, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neigia savo kaltę, todėl svarbiausius jo kaltės įrodymus teisėjų kolegija aptaria šioje nutartyje.

Apeliantas ginčija padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, tačiau byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme patikrintų įrodymų visetas patvirtina, jog juos padarė būtent J. G.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad J. G. terorizavo nukentėjusiuosius, grasindamas padaryti jų sveikatai bei gyvybei pavojingą veiką, sistemingai juos baugino, ir nukentėjusiesiems buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimai gali būti įvykdyti. Šią aplinkybę patvirtina ne tik nuteistojo išsakyti nukentėjusiesiems labai pavojingi grasinimai (,,ateitis parodys, su visa šeima susitvarkysiu“, ,,o tave užversiu į konteinerį ir padegsiu“, ,,jūsų dienos suskaičiuotos“ ir kt.), bet ir tai, kad anksčiau nuteistasis jau buvo sukėlęs fizinį skausmą E. R. bei nežymiai sutrikdęs sveikatą P. R. Teismas neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais, nes jie nuoseklūs ir aiškūs. Byloje nėra jokių duomenų, jog nukentėjusieji turėjo tikslą nuteistąjį apkalbėti. Nukentėjusiųjų parodymai išsamiai išdėstyti skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl nekartojami.

Nuteistojo J. G. tęstiniai veiksmai, vertinant juos tiek pagal objektyvų poveikį žmogaus psichikai, tiek subjektyvų nukentėjusiųjų suvokimą, pagrįstai pripažinti realiu (ne tariamu) bauginimu. Nekyla jokių abejonių ir dėl to, kad J. G. suvokė savo veiksmais keliantis nukentėjusiesiems baimę, verčiantis juos nuolat nesaugiai jaustis ir to norėjo.

Dėl J. G. kaltės nesunkiai sutrikdžius sveikatą E. R. teismas savo išvadas pagrindė specialisto išvada apie įvykio metu E. R. padarytus sužalojimus (t. 3, b. l. 81-82), pačios nukentėjusiosios E. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų parodymais bei kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

Nukentėjusioji E. R. teisiamajame posėdyje neapklausta, nes mirė. Pirmosios instancijos teismas perskaitė nukentėjusiosios E. R. parodymus (t. 3, b. l. 83-84), duotus ikiteisminį tyrimą atlikusiai pareigūnei D. B. Ši pareigūnė, teisiamojo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja, patvirtino, jog nukentėjusioji davė būtent tokius parodymus, kokie užfiksuoti jos apklausos protokole. Taip pat liudytoja parodė apklausiamą E. R. kategoriškai patvirtinus, kad ją užpuolė ir sužalojo ne kas kitas, o J. G., kurį pažinojo nuo vaikystės ir dėl jo apsirikti negalėjo. Savo parodymus nukentėjusioji E. R. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje (t. 3, b. l. 91-92). Be to, atliekant ikiteisminį tyrimą nukentėjusioji ir nuteistasis buvo suvesti į akistatą, kurios metu nukentėjusioji davė analogiškus parodymus, jog ją sužalojo J. G. (t. 3, b. l. 148).

Teismas neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiosios nuosekliais parodymais apie įvykio metu prieš ją pavartotą J. G. smurtą, dėl kurio jai nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kadangi juos patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

Nuteistojo J. G. bute kratos metu rasti daiktai – medinė beisbolo lazda ir tamsios spalvos striukė su gobtuvu patvirtina nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes (t. 3, b. l. 124-125). Liudytojos I. P., A. V. G., V. K., B. V., M. S. teisme parodė nukentėjusiąją sakius, kad ją užpuolė ir sumušė J. G. Liudytojų parodymai nutartyje nekartojami.

Taigi teismas, įvertinęs nukentėjusiosios parodymus kartu su kitais įrodymais, apkaltinamajame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, jog šie duomenys patvirtina, kad nukentėjusiąją sužalojo būtent J. G.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, žinant apelianto neapykantą nukentėjusiesiems ir jo ankstesnį elgesį, niekas kitas, išskyrus jį, negalėjo nužudyti E. R.

Byloje neginčijamai nustatyta, jog 2009 m. gruodžio 29 d., apie 15 val., E. R. išėjo iš namų į parduotuvę ir negrįžo.

Parduotuvės vaizdajuostėje užfiksuota E. R. vaikščiojus po parduotuvę, iš prekybos salės išėjus 15.45 val.

Liudytoja M. S. parodė įvykio dieną mačiusi nuteistąjį su šunimi prie namo laiptinės apie 14 val., vėliau jį matė lauke su šunimi apie 16.30-17 val.

Taigi priešingai, nei teigia apeliantas, jis nužudymo dieną buvo ne tik namuose, bet ir nukentėjusiosios grįžimo iš parduotuvės metu buvo lauke, todėl turėjo galimybę ją užpulti, jėga nutempti į namo rūsio patalpas bei ten ją nužudyti.

Liudytoja I. M. teisme parodė, kad 2009 m. gruodžio 29 d. rūsio techninių patalpų durų spyna buvo nesugadinta, durys užrakintos, tačiau 2010 m. sausio 16 ar 17 dieną jos vyras rado duris nerakintas, pakabinamos spynos laikiklio varžtus išsuktus.

Nenustatyta, kada išsukus spynos laikiklio varžtus atidarytos techninių patalpų durys, tačiau remdamasis minėtos liudytojos parodymais teismas padarė pagrįstą išvadą, jog durys sugadintos tuo laikotarpiu, kai dingo nukentėjusioji, kadangi iki tol durys buvo tvarkingos, o vėliau nebuvo jokios priežasties kam nors kitam, be J. G., jas atidaryti tokiu būdu.

Byloje nustatyta, kad J. G., gyvendamas tame name, naudojosi patalpomis, esančiomis namo rūsyje, todėl jam žinomos visos namo rūsio patalpos, jų išsidėstymas ir patekimo į jas būdai.

Liudytoja D. G. patvirtino, jog J. G. tėvas buvo pasidaręs sandėliuką po laiptais, kuriuo naudojosi tėvas ir sūnus.

Būtent šiame sandėliuke rastas kastuvas (t. 2, b. l. 40-43), ant kurio aptikta vienodo grunto su gruntu, buvusiu įvykio vietoje (t. 2, b. l. 120-129).

Specialisto išvados Nr. 11-432 (10), 11-794 (10), 11-861 (10) duomenys (t. 2, b. l. 120-129) teismui leido pagrįstai teigti, kad duobė, kurioje rastas nukentėjusiosios E. R. kūnas, iškasta ir užkasta kastuvu, rastu po laiptais esančiame sandėliuke.

Teismas motyvuotai nurodė, jog neįtikėtina, kad pašalinis asmuo, nužudęs E. R., galėjo ją atgabenti būtent į (duomenys neskelbtini) namo rūsį, be rakto atidaryti techninių patalpų duris, patekti į ten esančios šiluminės trasos patalpą, žinoti, kurioje vietoje yra necementuotos grindys, užkasti nukentėjusiosios kūną ir tam panaudotą kastuvą paslėpti pašalinio asmens sandėliuke, neišlaužus jo durų.

Dėl išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog specialisto išvadoje Nr. M 63/10 (03) nurodytus sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiosios E. R. mirtį (t. 2, b. l. 102-103), padarė J. G.

BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia bei logiška grandine.

Nagrinėjamoje byloje iš tiesų nėra tiesioginių įrodymų, jog nuteistasis J. G. nužudė nukentėjusiąją E. R., tačiau įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio pagrįsti netiesioginiais įrodymais. Šiuo atveju tokie netiesioginiai įrodymai yra nuteistojo ilgalaikiai blogi santykiai su nukentėjusiąja ir jos šeima, pasibaigę nevienkartiniu teistumu; nuteistojo buvimas lauke laikotarpiu, kai nukentėjusioji išėjo iš parduotuvės ir negrįžo namo; kastuvo, panaudoto lavonui paslėpti, radimas sandėliuke, kuriuo naudojosi nuteistasis bei jo tėvas; grunto ant kastuvo ir lavono radimo vietoje tapatumas; rūsio patalpų išsidėstymo bei necementuotos grindų vietos techninėse patalpose žinojimas ir pan.

Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, jog teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, vertindamas bylos aplinkybes bei įrodymus, leidusius J. G. pripažinti kaltu dėl E. R. nužudymo.

Visos išdėstytos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai teisėjų kolegijai nekelia abejonių, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino J. G. kaltu padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, jo nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą, 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Veikų kvalifikavimo argumentai pakankamai išsamiai išdėstyti skundžiamame teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su jais sutinka, todėl nekartoja.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog teismas visiškai nevertino nukentėjusiųjų elgesio, jų gyvenimo būdo.

Atsakydamas į tokį skundo argumentą apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, išskyrus paties nuteistojo parodymus, jog nukentėjusiųjų elgesys neatitiko įprastų ir visuotinai priimtų elgesio bei gyvensenos normų, galėjusių turėti įtakos nusikaltimams padaryti. Priešingai, liudytoja I. M., namo bendrijos pirmininkė, parodė, kad R. tuo metu jokio remonto bute nedarė, baldų nekeitė, kas galėtų sukelti triukšmą, buvo tvarkingai gyvenantys kaimynai.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos bausmės, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, jog už kiekvieną nusikaltimą paskirta bausmė bei subendrinta galutinė bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra per griežta.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nuta r i a:

Nuteistojo J. G. apeliacinį skundą atmesti.