Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-07-04 · Civilinė byla Nr. 2A-1069-777/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-04
Bylos Nr.
2A-1069-777/2014
Teisminio proceso Nr.
2-24-3-00745-2013-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jolanta Gailevičienė (pirm.), Irma Čuchraj, Rimvida Zubernienė
Ieškovas
D. A., V. A.
Trečiasis asmuo
notaras M

Pranešėja Jolanta Gailevičienė Civilinė byla Nr. 2A-1069-777/2014

Teisėjas Gintaras Stonkus (Proceso Nr. 2-24-3-00745-2013-0)
Procesinio sprendimo kategorijos (S) 42.11.1; 99.5; 121.18; 121.21
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2014 m. liepos 4 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Gailevičienės, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj ir Rimvidos Zubernienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų D. A. ir V. A. atstovo advokato S. Č. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-03-18 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. A. ir V. A. ieškinį atsakovei bankrutavusiai AB bankui SNORAS, trečiasis asmuo notaras M. K., dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovai 2013-05-06 kreipėsi į Klaipėdos rajono apylinkės teismą su ieškiniu prašydami pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2007-11-20 vartojimo paskolos su užstatu sutarties Nr. 031-47445 nutraukimą (toliau – paskolos sutartis) ir panaikinti 2012-10-30 notaro vykdomąjį įrašą. Nurodė, kad pagal 2007-11-20 vartojimo paskolos su užstatu sutartį atsakovas ieškovams suteikė 203 000 EUR kreditą. Kredito paskirtis – vartojimo paskola. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2022-11-18. Šio kredito grąžinimo užtikrinimui 2007-11-22 hipotekos lakštu atsakovei įkeistas nekilnojamasis turtas, t. y. 0,65 ha žemės sklypas su jame esančiu gyvenamuoju namu, adresu (duomenys neskelbtini). Kredito grąžinimo terminas yra 2022-11-18. Duomenų apie kredito sutarties nutraukimą iš atsakovės negavo. Vilniaus miesto 19-ojo notarų biuro notaras M. K. 2012-10-30 išdavė vykdomąjį įrašą dėl 182 693,89 eurų, 5 procentų metinių palūkanų ir 1 090,80 Lt vykdomojo įrašo atlikimo išlaidų išieškojimo. Nurodė, kad kredito sutartis buvo ilgalaikė. Ieškovai nebuvo piktybiniai skolininkai, nes pagal galimybes mokėjo paskolą. Mokėjimai nutrūko Lietuvos bankui paskyrus AB banko SNORO laikinąjį administratorių, nes padarius eilinę 300 EUR įmoką, ieškovai nebegavo informacijos, ar įmoka buvo gauta, ieškovai buvo atjungti nuo elektroninės bankininkystės, jie nebegalėjo vykdyti mokėjimų, patikrinti, kur panaudoti pinigai. Ieškovas iš savo elektroninio pašto bendravo su atsakovo darbuotojais, tačiau ieškovams nieko nebuvo paaiškinta, kur ir kaip vykdyti mokėjimus. Pradėjus dirbti atsakovo bankroto administratoriui (po 4 mėnesių), ieškovas vėl vedė derybas, tačiau atsakovo keliamos sąlygos buvo visiškai neįgyvendinamos, neprotingos ir nesąžiningos. Buvo reikalaujama padidinti palūkanų maržą nuo 1,8 proc. iki 4,2 proc., sumokėti 0,5 proc. (o tai sudaro 3 500 Lt) sutarties pakeitimo mokestį. Į ieškovų pastangas derėtis nebuvo atsižvelgiama, tik buvo žadama kažką atsakyti, bet atsakymų negaudavo. Vėliau ieškovai sužinojo, kad hipoteka įkeistas turtas yra pardavinėjamas iš varžytynių. Nurodė, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai, neatsižvelgė į ieškovų pablogėjusią finansinę situaciją ir neteisėtai nutraukė kredito sutartį. Nurodė, kad atsakovas nebendradarbiavo su ieškovais, todėl ieškovai dėl atsakovo kaltės negali vykdyti savo prievolių pagal paskolos sutartį. Atsakovas nesudarė galimybės dėl pablogėjusios finansinės situacijos ieškovams vykdyti mažesnių mokėjimų, nesudarė nė vieno susitarimo dėl skolos grąžinimo, kurį sumažinus eilines įmokas ieškovai būtų vykdę tinkamai. Įkeisto turto vertė viršija kredito sumą, todėl atsakovas galėjo sudaryti ieškovams galimybę grąžinti kreditą, pradėti išieškojimą nebuvo būtina. Atsakovui nebendradarbiavus su ieškovais paskolos sutarties nutraukimas pripažintinas prieštaraujančiu viešajai tvarkai ir gerai moralei.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014-03-18 sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo paskolos sutartis. Spręsdamas klausimą dėl paskolos sutarties nutraukimo pagrįstumo ir teisėtumo teismas vadovavosi tarp šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygomis, nes jos nėra pripažintos prieštaraujančios bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Nurodė, kad šalių pasirašytoje paskolos sutartyje numatytas sutarties nutraukimas banko iniciatyva. Atsakovas vienašališkai nutraukė su ieškovais sudarytą paskolos sutartį tuo pagrindu, kad ieškovai pažeidė tarp šalių sudarytos sutarties 11.2.4 punkte nustatytą pareigą, laikantis mokėjimo grafiko, grąžinti mokėtiną kredito dalį bei palūkanas. Ieškovai įsipareigojo vykdyti mokėjimus pagal nustatytą grafiką, todėl atsakovui (paskolos davėjui) yra svarbus ne tik galutinis paskolos grąžinimo terminas, bet ir tarpiniai mokėjimai. Nurodė, kad nuo 2011 m. vasario ieškovai paskolos nebemokėjo, todėl atsakovas ieškovams siuntė priminimus. Ieškovams prašant atsakovas (bankas) 2011-10-20 mažmeninių paskolų komiteto posėdžio protokolu nutarė pakeisti paskolos sutarties sąlygas, kapitalizuojant pradelstas grąžinti paskolos dalis, nustatant paskolos grąžinimą lygiomis dalimis nuo 2012 m. gruodžio su sąlyga, kad ne vėliau kaip iki 2011-11-30 bus padengti pradelsti mokėti delspinigiai ir nesumokėti komisiniai mokesčiai. Tačiau ieškovai šių sąlygų nesilaikė, atsakovui mokėjimų prievolės nevykdė, jokių mokėjimų neatliko. Pripažino, kad ieškovai netinkamai vykdė paskolos sutartį, nuolat ją pažeidinėjo ir tai yra esminis paskolos sutarties pažeidimas. Ieškovų argumentus, jog po to, kai Lietuvos bankui paskyrus AB banko „Snoras“ laikinąjį administratorių ieškovas V. A. padarė eilinę 300 EUR įmoką ir negavo informacijos, ar ji buvo gauta, nes nustojo veikti elektroninė bankininkystė, laikė nepagrįstais. Konstatavo, kad tai nesudaro pagrindo ieškovams ir toliau nemokėti paskolos, mokėjimo pavedimus buvo galima atlikti ir iš kitų bankų puslapių (nebūtinai iš banko SNORAS). Ieškovų argumentus, jog dėl objektyvių veiksnių – pablogėjusios Lietuvos ekonominės situacijos, ieškovės netekto darbo Anglijoje ir ieškovo projekto, į kurį jis investuoja daug lėšų, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ieškovams tapo labai sudėtinga, todėl nuo 2011 m. vasario mėn. ieškovai negalėjo laiku atlikti priklausančius mokėjimus pagal kreditavimo sutartį, laikė nepagrįstais. Nei bankui, nei teismui ieškovai nepateikė duomenų, iš kurių būtų matyti, jog ši ekonominė šalies situacija ieškovų šeimos finansinę padėtį paveikė tokiu būdu ir mastu, kad objektyviai tapo neįmanoma vykdyti sutartinių įsipareigojimų bankui. Ieškovų argumentus, kad atsakovas pažeidė bendradarbiavimo pareigą – neatsakė į daugkartinius jų prašymus atidėti kredito grąžinimą, neieškojo abi puses tenkinančių problemos sprendimo būdų, o iš karto nutraukė ir siekė priverstinio skolos išieškojimo, laikė nepagrįstais. Nurodė, kad bankas ieškovams nuo sutarties sudarymo net 8 kartus siuntė priminimus ir raginimus sumokėti kredito įmokų įsiskolinimus, nurodė šių reikalavimų neįvykdymo galimas neigiamas pasekmes, ne kartą bendravo telefonu, tačiau ieškovai skolos nemokėjo. Bankas atsižvelgdamas į ieškovų prašymą bei siekdamas išvengti paskolos sutarties nutraukimo, 2011-10-20 mažmeninių paskolos komiteto posėdyje nutarė restruktūrizuoti paskolos sutartį, leidžiant ieškovams nuo 2012 m. gruodžio kas mėnesį paskolą grąžinti lygiomis dalimis, tačiau ieškovai per nustatytą terminą paskolos sutarties restruktūrizavimo sąlygų neįvykdė. Ieškovams atsakovas suteikė ir galimybę atsakovei įkeistą turtą kurį laiką pardavinėti patiems. Konstatavo, kad tarp šalių nuolat vykdo bendravimas ir susirašinėjimas, sutarties nutraukimas nebuvo skubotas. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovai paskolos sutarties nuolat nevykdė, iš esmės pažeidė paskolos sutartį ir dėl to buvo nutraukta paskolos sutartis, konstatavo, jog atsakovas nepasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį ir joje numatant vienašališko sutarties nutraukimo sąlygas. Juolab, kad nagrinėjamu atveju nurodytos sąlygos buvo taikomos ieškovų naudai, ilgam laikui nukeliant sutarties nutraukimą. Konstatavo, kad atsakovas 2012-08-03 po pakankamai ilgo laiko tarpo pagrįstai ir teisėtai vienašališkai nutraukė ginčo sutartį. Konstatavo ir tai, kad atsakovas apie vienašalį sutarties nutraukimą ieškovams pranešė tinkamai, nebuvo pažeista paskolos sutartyje bei Lietuvos Respublikos CK 6.218 str. nustatyta vienašališko sutarties nutraukimo tvarka.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodė, kad paskolos sutartis yra ilgalaikė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad kai kreditavimo sutartis yra ilgalaikė, kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį, kreditavimo sutarties įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai. Nurodė ir tai, kad sutarties nutraukimas yra kraštutinė priemonė, kurios taikymui nepakanka vien formalaus pagrindo, šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai yra įmanoma. Nutraukiant sutartį turi būti atsižvelgiama ir į sutartį pažeidusios šalies interesus, taip užtikrinant šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Sutartį pažeidusios šalies iniciatyva teismas gali patikrinti sutartyje nustatytų jos nutraukimo sąlygų ar sutarties nutraukimo teisėtumą. Jei šalių sutartos sąlygos prieštarauja bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms teismas gali (ir privalo) nukrypti nuo sutarties sąlygų turinio ir vadovautis teisės normomis. Nurodė, kad dėl krizės pablogėjus ieškovų finansinei situacijai atsakovas nepadėjo ieškovams. Priešingai, reikalavo jų pasirašyti sutartį, kuri blogina jų sąlygas, t. y. didino palūkanų maržą iki 4,2 procentų (marža buvo tik 1,8 procento), reikalavo sumokėti 0,5 procento (tai sudaro maždaug 3 500 Lt) sutarties pakeitimo mokestį. Nurodė, kad ieškovai šiuo metu dirba Vokietijoje, jų gaunamos pajamos leidžia grąžinti kreditą dalimis, tačiau kredito grąžinimo sąlygos neturėtų būti bloginamos.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog paskolos sutarties sąlygos nėra pripažintos prieštaraujančios bendriesiems teisės principams, viešai tvarkai ar imperatyvioms įstatymo nuostatoms, pagrįstai šiomis normomis vadovavosi. Nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovai nuolat pažeidinėjo savo prievoles pagal paskolos sutartį, nesilaikė sutartyje nustatytų paskolos įmokų ir palūkanų mokėjimo terminų. Paskutinis mokėjimas atliktas 2011 m. lapkritį, sutartiniai įsipareigojimai netinkamai vykdomi nuo 2011 m. pradžios, o sutartis nutraukta tik 2012-08-03. Atsakovas ilgą laiką toleravo ieškovų paskolos sutarties sąlygų pažeidimus ir nesiėmė kraštutinių priemonių, tokių kaip vienašališkas sutarties nutraukimas. Atsakovas iš dalies patenkino ieškovų prašymą pakeisti paskolos sutarties sąlygas ir atidėti paskolos grąžinimo terminą, nustatė apeliantams papildomą terminą įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovas nepiktnaudžiavo tiek paskolos sutartyje, tiek LR CK įtvirtinta teise nutraukti paskolos sutartį ir ja pasinaudojo kaip ultima ratio priemone. Sutartį nutraukė dėl ilgalaikio ir nuolatinio prievolių pažeidimo, nepavykus su ieškovais susitarti dėl sutarties pakeitimo sąlygų. Apie vienašališką sutarties nutraukimą atsakovai buvo informuoti tinkamai. Ieškovai nurodė, kad šiuo metu dirba Vokietijoje, tačiau objektyvių įrodymų nei teismui, nei atsakovui apie realiai gaunamas pajamas nepateikė. Nei iki sutarties nutraukimo, nei po sutarties nutraukimo nėra atlikę atsakovui nė vieno mokėjimo, kuris būtų skirtas skolos dengimui pagal paskolos sutartį. Sutartinių įsipareigojimų ieškovai nevykdo daugiau kaip 2,5 metų. Esant nurodytoms aplinkybėms atsakovas nesitikėjo ir nesitiki, jog ateityje apeliantai gali tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovas nemato galimybės susitarti su ieškovais dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo taikiai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (LR CK 6.189 str. 1 d.). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymo, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (LR CK 6.256 str. 1 d.).

Ieškovai skunde nurodė, kad paskolos sutartis yra ilgalaikė. Ieškovai skunde nurodė ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad kai kreditavimo sutartis yra ilgalaikė, kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį, kreditavimo sutarties įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis). Tačiau ieškovai neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-7-297/2012) kartu atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto. Todėl ieškovų argumentas, kad vien kredito sutartyje įtvirtina anksčiau nurodyta sutarties nutraukimo sąlyga yra pakankama konstatuoti paskolos sutarties 11.2.4 p. prieštaravimui jų, kaip vartotojų, teisėms ir teisėtiems interesams, yra nepagrįstas. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nurodytos sąlygos buvo taikomos ieškovų naudai, ilgam laikui nukeliant sutarties nutraukimą.

Ieškovai skunde nurodė ir tai, kad sutarties nutraukimas yra kraštutinė priemonė, kurios taikymui nepakanka vien formalaus pagrindo, šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai yra įmanoma. Nutraukiant sutartį turi būti atsižvelgiama ir į sutartį pažeidusios šalis interesus, taip užtikrinant šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Sutartį pažeidusios šalies iniciatyva teismas gali patikrinti sutartyje nustatytų jos nutraukimo sąlygų ar sutarties nutraukimo teisėtumą. Jei šalių sutartos sąlygos prieštarauja bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, teismas gali (ir privalo) nukrypti nuo sutarties sąlygų turinio ir vadovautis teisės normomis. Tačiau byloje nėra duomenų, kad tarp šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygos būtų pripažintos prieštaraujančiomis bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jomis vadovavosi spręsdamas sutarties nutraukimo klausimą. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos tinkamai įvertino tiek ieškovų, tiek atsakovo elgesį, pagrįstai konstatavo, kad atsakovui yra svarbus ne tik galutinis paskolos grąžinimo terminas, bet ir tarpiniai paskolos mokėjimai, ieškovai netinkamai vykdė paskolos sutartį, nuolat ją pažeidinėjo, esmingai pažeidė paskolos sutartį, tarp šalių nuolat vyko bendravimas ir susirašinėjimas, sutarties nutraukimas nebuvo skubotas, atsakovas dėjo pastangas, kad išsaugotų sutartį, atsakovas nepasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį ir joje numatant vienašališko sutarties nutraukimo sąlygas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir motyvais, kad paskolos sutartis nutraukta pagrįstai ir teisėtai, ir jų neatkartoja.

Ieškovai skunde nurodė, kad dėl krizės pablogėjus ieškovų finansinei situacijai atsakovas nepadėjo ieškovams. Priešingai, reikalavo jų pasirašyti sutartį, kuri blogina jų sąlygas, t. y. didino palūkanų maržą iki 4,2 procentų (marža buvo tik 1,8 procento), reikalavo sumokėti 0,5 procento (tai sudaro maždaug 3 500 Lt) sutarties pakeitimo mokestį. Su šiais ieškovų argumentais sutikti negalima. Visų pirma, pirmosios instancijos pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog Lietuvos ekonominė situacija ieškovų šeimyninę finansinę padėtį paveikė tokiu būdu ir mastu, kad ieškovams objektyviai tapo neįmanoma vykdyti sutartinių įsipareigojimų atsakovei. Antra, rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovai nuo 2011 m. vasario paskolos nebemokėjo, tačiau atsakovas paskolos sutarties po 30 kalendorinių dienų (paskolos sutarties 11.2.4 p.) nenutraukė. Atsakovas siuntė ieškovams priminimus ir raginimus sumokėti kredito įmokų įsiskolinimus, nurodė šių reikalavimų neįvykdymo galimas neigiamas pasekmes, ne kartą bendravo telefonu, tačiau ieškovai susidariusio įsiskolinimo nepadengė. Atsakovas, siekdamas išvengti paskolos sutarties nutraukimo ir atsižvelgdamas į ieškovų prašymą, 2011-10-20 mažmeninių paskolų komiteto posėdyje nutarė restruktūrizuoti paskolos sutartį, leidžiant ieškovams nuo 2012 m. gruodžio kas mėnesį paskolą grąžinti lygiomis dalimis. Priešingai, nei ieškovai teigia apeliaciniame skunde, su paskolos restruktūrizavimo sąlygomis ieškovai iš esmės sutiko, neteigė, kad jos blogina jų padėtį. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis ieškovo V. A. 2011-10-26 elektroninis laiškas (b. l. 102). Tačiau ieškovai per nustatytą terminą paskolos sutarties restruktūrizavimo sąlygų neįvykdė. Be to, atsakovas ieškovams buvo suteikęs ir galimybę atsakovui įkeistą turtą pardavinėti. Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas dėjo pastangas išsaugoti paskolos sutartį ir bendradarbiavimo pareigos nepažeidė.

Ieškovai skunde nurodė ir tai, kad ieškovai šiuo metu dirba Vokietijoje, jų gaunamos pajamos leidžia grąžinti kreditą dalimis, tačiau kredito grąžinimo sąlygos neturėtų būti bloginamos. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovai po sutarties nutraukimo būtų atlikę atsakovui bent vieną mokėjimą, kuris būtų skirtas skolos dengimui pagal paskolos sutartį. Sutartinių įsipareigojimų ieškovai nevykdo 2,5 metų. Teisėjų kolegija, įvertinusi sutarties pažeidimo trukmę ir mastą, mano, kad nėra pagrindo teigti, kad ieškovai ateityje gali tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Tačiau iš šalių neatimta galimybė ir vykdymo procese sudaryti taikos sutartį (LR CPK 595 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, visapusiškai ištyrė šalių pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo, jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovai už paduotą apeliacinį skundą sumokėjo 144 Lt žyminį mokestį. Ieškovų apeliacinį skundą atmetus, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d.).

Duomenų apie atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325?330 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-03-18 sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Jolanta GailevičienėKolegijos teisėjai Irma ČuchrajRimvida Zubernienė