Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-06-16 · Civilinė byla Nr. 2-1041-943/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-06-16
Bylos Nr.
2-1041-943/2016
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00364-2016-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Egidija Tamošiūnienė
Atsakovas
K. P., D. V.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-1041-943/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00364-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 16 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo K. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Basola“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodyto atsakovo atžvilgiu, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-4045-160/2016 pagal nurodytos ieškovės ieškinį atsakovams K. P. ir D. V. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

BUAB „Basola“, atstovaujama bankroto administratorės M. B., kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo K. P. 67 626,79 Eur žalos atlyginimo, iš atsakovų K. P. ir D. V. solidariai 4 651,01 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų D. V. ir K. P. turto areštą 67 626,79 Eur sumai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 8 d. nutartimi ieškovės BUAB „Basola“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino iš dalies – areštavo atsakovo K. P. nuosavybės teise priklausantį turtą 67 626,79 Eur sumai. Teismas sprendė, kad, preliminariai įvertinus ieškinyje nurodytas aplinkybes ir su ieškiniu pateiktus įrodymus, tikėtina, jog atsakovo K. P. atžvilgiu ieškinys pareikštas pagrįstai. Pasisakydamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo D. V. atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog 2015 m. liepos 19 d. direktoriumi paskirtam D. V. buvo perduotas 4 651,01 Eur vertės turtas, todėl negalima spręsti, kad ieškinys šio atsakovo atžvilgiu yra preliminariai pagrįstas. Be kita ko, šio ieškovo atžvilgiu ieškinio suma nėra didelė.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu K. P. prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą atmesti.Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas po įmonės bankroto bylos iškėlimo praranda užtikrinančią paskirtį ir yra perteklinės. Didelė ieškinio suma savaime nepreziumuoja būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Atsakovas K. P. 2015 m. rugpjūčio 18 d. su visais UAB „Basola“ įsiskolinimais ir įsipareigojimais pardavė ją atsakovui D. V., todėl būtent šiam atsakovui tenka visa atsakomybė ir už ankstesnę įmonės veiklą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo K. P. atžvilgiu, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu, patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl papildomai pateiktų įrodymų priėmimo

Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos apeliaciniam teismui K. P. kartu su atskiruoju skundu pateikė ir papildomą įrodymą – 2015 m. rugpjūčio 18 d. UAB „Basola“ paprastųjų vardinių akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Ši sutartis, apelianto vertinimu, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones jo atžvilgiu pritaikė nepagrįstai. Įvertinus aplinkybę, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo sprendžiamas nepranešus atsakovams, spręstina, kad K. P. neturėjo galimybės šio įrodymo pateikti anksčiau, todėl teismas priima ir kartu su kitais įrodymais vertina naujai pateiktus duomenis. Bankroto administratorė patvirtino, kad atskirojo skundo ir jo priedų kopiją administratorė yra gavusi ir su juo susipažinusi. Todėl poreikio atidėti bylos nagrinėjimą, sudarant priešingai šaliai galimybę susipažinti ir pasisakyti dėl papildomai teikiamo įrodymo, nėra.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Taigi prašymo, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėjimas susideda iš dviejų stadijų, t. y. pirma įsitikinama, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, o tuomet vertinama, ar egzistuoja poreikis užtikrinti tokį reikalavimą būtent prašomomis priemonėmis.Apelianto argumentai, kad laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės ir neatlieka užtikrinančios paskirties, nes įmonei iškelta bankroto byla, yra atmestini kaip nepagrįsti. Apelianto minima teismų praktika nagrinėjamu atveju yra netaikytina, kadangi laikinosios apsaugos priemonės gali būti laikomos perteklinėmis ir neatliekančiomis savo paskirties tais atvejais, kai ieškinys reiškiamas bankrutuojančiai įmonei, o pagal Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Pažymėtina, kad šioje byloje reikalavimai reiškiami ne bankrutuojančiai įmonei, tačiau jos buvusiems įmonės akcininkams ir vadovams, todėl laikinosios apsaugos priemonės nepraranda savo paskirties ir nėra laikytinos perteklinėmis.Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas, nes apeliantas akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi, kuri sudaryta iki UAB „Basola“ bankroto bylos iškėlimo, atsakovui D. V. perleido įmonę su visomis skolomis ir įsipareigojimais. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo, pažymi, kad į klausimą, ar ieškovės materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo stadijoje aplinkybė, kad atsakovas K. P. perleido nuosavybės teise jam priklausiusias UAB „Basola“ akcijas atsakovui D. V., nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, nes reikalavimai dėl nesavalaikio bankroto bylos iškėlimo reiškiami tiesiogiai ir K. P., kuris buvo šios įmonės akcininkas ir vadovas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas preliminarų ieškinio pagrįstumą, nurodė, jog įmonė nemokumo būsenoje buvo 2014 m. pabaigoje, t. y. iki akcijų pardavimo bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Detaliau dėl šios akcijų pirkimo-pardavimo sutarties įrodomosios reikšmės teismas nepasisako, kadangi būtų peržengiamos prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimo ribos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad preliminariai įvertinus ieškovės pareikštus reikalavimus, susipažinus su ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir pateiktais įrodymais, tikėtina, jog bylą išnagrinėjus iš esmės ieškovės ieškinys galėtų būti tenkinamas, t. y. ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti.Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, kadangi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jiems ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovo įsipareigojimais, yra didelė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nusprendus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui neegzistuoja, jo turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 str.). Apeliantas įrodymų, kurie teismui leistų susidaryti visapusišką nuomonę apie jo turtinę padėtį, nepateikė. Tam, kad teismas galėtų spręsti, jog nėra rizikos būsimo tikėtina ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, teismui turėtų būti pateikta įrodymų, pagrindžiančių apelianto finansinę padėtį, visuma, t. y. duomenys apie apelianto gaunamas pajamas, jo vardu registruotą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, jam taikomus disponavimo apribojimus, apeliantui suteiktus kreditus ir jų mokėjimo tvarką, duomenis apie atsakovo vardu bankuose ir kitose finansų įstaigose esančias lėšas.Nesant duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių apelianto gerą finansinę padėtį, apeliacinės instancijos teismo nuomone, grėsmė būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui nepaneigta, dėl ko pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo K. P. atžvilgiu, yra pagrįsta ir teisėta, pagrindo jos naikinti nėra.Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti ginčijamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjaEgidija Tamošiūnienė