- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-22
- Bylos Nr.
- 2A-3324-467/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-02352-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir UAB „Justiniškių būstas“
- Ieškovas
- O. Ž.
- Kategorijos
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. Ž. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir UAB „Justiniškių būstas“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė O. Ž. 2012 m. vasario 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslinusi, prašė priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Justiniškių būstas“ 1932,42 Lt žalai atlyginti. Nurodė, kad 2010-05-17 (duomenys neskelbtini) namo kieme buvo apgadintas ieškovei priklausantis automobilis Mitsubishi Colt, ant kurio užvirto medis, augęs ant (duomenys neskelbtini) namo pamatų. Ieškovei padaryta 1932,42 Lt žala. Žemės sklypas, esantis ties daugiabučiu namu (duomenys neskelbtini), nėra nei įstatymų nustatyta tvarka suformuotas kaip atskiras žemės sklypas, nei priskirtas konkrečiam daugiabučiam gyvenamajam namui, todėl atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra laikomas medžio, apgadinusio ieškovės automobilį, savininku ir valdytoju, turinčiu pareigą rūpintis jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype augančiais želdiniais, kad šie nekeltų pavojaus žmonėms ir jų turtui. Kadangi medis augo ant namo (duomenys neskelbtini) pamatų prie nuogrindos, todėl atsakovas UAB „Justiniškių būstas“, atliekantis namo administravimo funkcijas, privalėjo rūpintis pastato priežiūra bei pasirūpinti medžiu, augusiu ant namo konstrukcinių elementų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pareiga rūpintis miesto želdiniais nėra bendro pobūdžio pareiga elgtis rūpestingai, ši pareiga kyla viešosios teisės aktų pagrindu, todėl šiuo atveju ginčas turėtų būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Leidimo medžių ir krūmų kirtimui ar kitokiam pašalinimui nereikia, kai jie auga ant pastatų stogų, pamatų ar kitų jų dalių, todėl medžio, augusio ant namo (duomenys neskelbtini) pamatų, priežiūra turėjo rūpintis minėto gyvenamojo namo administratorius, t.y. atsakovas UAB „Justiniškių būstas“, kuris ir yra atsakingas už ieškovei padarytą žalą. Be to ieškovė pati elgėsi nerūpestingai, statydama automobilį po medžiu.
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas UAB „Justiniškių būstas“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad žemės sklypas, esantis ties daugiabučiu namu (duomenys neskelbtini), nėra priskirtas konkrečiam daugiabučiam gyvenamajam namui, todėl atsakovas kaip daugiabučio gyvenamojo namo administratorius neturi pareigos prižiūrėti šį sklypą bei jame augančius medžius, tokiais medžiais privalo rūpintis atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Be to atsakovas 2010-05-13 raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūniją, informuodamas apie šalia daugiabučio gyvenamojo namo augantį pavojingai pasvirusį medį, tačiau jokių veiksmų nebuvo imtasi. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovė, statydama automobilį po nestabiliu medžiu, pati elgėsi nerūpestingai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovės O. Ž. naudai 1932,42 Lt žalai atlyginti, likusioje dalyje ieškinį atmetė. Nurodė, kad, kilus ginčui dėl nugriuvusių medžių padarytos žalos atlyginimo, jis spręstinas vadovaujantis savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustatančiais įstatymais. Žemės plotas aplink (duomenys neskelbtini) namą, nėra suformuotas kaip atskiras žemės sklypas, jam nėra paskirtas administratorius, už ginčo sklypo priežiūrą yra atsakinga savivaldybė, kuriai tenka pareiga atlyginti ieškovės patirtą žalą. Kadangi ši žala pagrįsta ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais, todėl 1932,42 Lt žala priteistina iš savivaldybės, pripažįstant, kad medis augo savivaldybei priskirtoje, o ne privačioje žemėje, todėl savivaldybės pareiga buvo prižiūrėti, o grėsmės aplinkiniams atveju – medį nukirsti. Žalos dydžio teismas nemažino atsižvelgiant į tai, jog medis augo miegamajame rajone, kur automobiliams pastatyti vietos yra labai ribotai, kas objektyviai riboja automobilio pastatymo pasirinkimo galimybes.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog medis, kuris nukrito ant ieškovės automobilio, augo ant (duomenys neskelbtini) namo pamatų. Pamatai yra neatskiriama pastato dalis. Būtent namą administruojanti įmonė turėjo pasirūpinti medžio, augusio ant pamatų, priežiūra, jį laikinai paremti ar nupjauti. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo nustatė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakomybę, nes medis nulūžo dėl stipraus gūsingo vėjo, t.y. nenugalimos jėgos (force majeure). Ieškovės prie ieškinio pateikta automobilio serviso apžiūros kopija ir nuotraukos neįrodo, jog ieškovei žala atsirado būtent 2010 m. gegužės 17 d. ir kad medis nukrito būtent namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme. Be to šiuo atveju nenustatytas priežastinis ryšys. Apeliacinės instancijos teismui palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teismas turėtų atsižvelgti į pačios ieškovės kaltę ir priteistą žalą sumažinti arba išvis nepriteisti. Ieškovė, statydama automobilį po medžiu, pati elgėsi nerūpestingai. Žinodama orų prognozes dėl stipraus vėjo, galėjo ir turėjo numatyti, jog automobilių statymas po medžiais, kelia didelę grėsmę automobilių saugumui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė O. Ž. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareiga buvo medį prižiūrėti, o grėsmės aplinkiniams atveju – medį nukirsti, kadangi medis augo nesuformuotame sklype, kuriam nėra priskirtas administratorius. Žalos pagrįstumą įrodo pačios ieškovės ir VPK Vilniaus miesto šeštojo PK Justiniškių PN tyrėjo A.Bračo surinkti dokumentai. Toks, žalos padarymo metu pūtęs gūsingas vėjas, kuomet didžiausias vėjo gūsis siekė 9 m/s, negali būti priskiriamas nenugalimai jėgai (force majeure). Ieškovė, statydama automobilį neprisiėmė ir negalėjo prisiimti žalos atsiradimo rizikos, kadangi manė, jog želdiniai prie namo yra prižiūrėti, automobiliai prie namo statomi kiekvieną dieną, šalia medžio yra pėsčiųjų takas, kuriuo nuolatos vaikšto žmonės, o tai kelia didesnius priežiūros reikalavimus.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Justiniškių būstas“ prašo sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas atsakovui UAB „Justiniškių būstas“, palikti nepakeistą, likusią dalį spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, jog nuvirtęs medis augo ne ant namo pamatų, bet ant žemės tarp namo pamatų ir nuogrindų, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėtų atsakyti už jai priskirtoje teritorijoje augusių želdinių priežiūrą. Administratoriaus pareiga prižiūrėti ir prie namo esantį sklypą atsiranda tik tada, kai žemės sklypas teisės aktų nustatyta tvarka yra priskirtas administruojamam daugiabučiui gyvenamajam namui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentus, jog medžio, augusio šalia namo (duomenys neskelbtini) nukirtimui leidimo nereikia, paneigia tai, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija šio medžio nukirtimui leidimą išdavė. Įstatymų leidėjo numatyta supaprastinta kai kurių medžių nukirtimo tvarka nepaneigia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigos rūpintis želdinių priežiūra. Be to įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs savivaldybės pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę. Prieš žalos atsiradimą namo (duomenys neskelbtini) gyventojas kreipėsi į atsakovą UAB „Justiniškių būstas“ dėl šio pavojingai pasvirusio medžio nupjovimo. Akivaizdu, kad medžio pavojingumas turtui buvo matomas ir ieškovė galėjo ir turėjo numatyti pasekmes, galinčias kilti jai ir jos turtui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti arba pakeisti.
Civilinės bylos duomenys tvirtina, kad ieškovei padaryta žala atsirado dėl to, jog 2010 m. gegužės 17 d. prie (duomenys neskelbtini) esančio namo ant ieškovei priklausančio automobilio užvirto medis ir jį apgadino. Ieškovė kelis kartus kreipėsi į atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir atsakovą UAB „Justiniškių būstas“, reikalaudama atlyginti 1932,42 Lt žalą (b.l. 9-10, 13-17, 30, 32-35). Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2010-11-10 raštu informavo ieškovę, kad atsisako atlyginti žalą, kadangi nenustatyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio bei nepagrįstas prašomos atlyginti žalos dydis (b.l. 11-12). Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2011-01-07 rašte nurodė, kad pakartotinai atsisakyta atlyginti ieškovei žalą, kadangi ant automobilio nuvirtęs medis augo ant gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pamatų, todėl juo privalėjo rūpintis gyvenamojo namo administratorius (b.l. 18-19). Vilniaus miesto savivaldybės Justiniškių seniūnijoje 2010-05-14 buvo gautas atsakovo UAB „Justiniškių būstas“ 2010-05-13 prašymas Nr. 10/19-4-2 nupjauti medį, augantį tarp namo pamatų ir nuogrindų prie (duomenys neskelbtini) namo (b.l. 65). Žemės plotas apie (duomenys neskelbtini) namą, nėra suformuotas kaip atskiras žemės sklypas (b.l. 131-133). Pirmosios instancijos teismas apskųstuoju sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė žalos atlyginimą ieškovei tik iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atmesdamas ieškinį atsakovo UAB „Justiniškių būstas“ atžvilgiu. Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, su kuriais sutikti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punkte nustatyta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punkte numatyta, kad viena iš savarankiškų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų yra savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimas ir stebėsena. Savivaldybėms įstatymų leidėjas taip pat yra įtvirtinęs pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją) (Želdynų įstatymo 10 str. 1 d. 1 p., 2 p., 18 str. 1 d., 2 d.). Nurodyti teisės aktai objektyviai tvirtina, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, būdamas atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydamas jų būklės stebėseną, organizuodamas valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad prie (duomenys neskelbtini) esančio namo augantis medis nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui.
Apeliantas skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovas UAB „Justiniškių būstas“ yra tik namo (duomenys neskelbtini) bendrojo naudojimo objektų administratorius ir neatsako už medžių priežiūrą, todėl ieškinį jo atžvilgiu atmetė. Tačiau LR Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 4 punkte numatyta, jog pagrindinis administratoriaus uždavinys – įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra. Iš teismui pateiktų dokumentų nustatyta, kad žemės plotas apie T(duomenys neskelbtini) namą, nėra suformuotas kaip atskiras žemės sklypas (b.l. 131-133), taigi ir nėra priskirtas šio namo naudojimui ir priežiūrai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas UAB „Justiniškių būstas“ yra tik bendrojo naudojimo objektų administratorius ir neatsako už konkrečių medžių priežiūrą.
Apeliantas skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatavimu dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų, pripažinimu ieškovės patirtos žalos pagrįsta į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais bei nustatytu priežastiniu ryšiu. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neturėjo pakankamo ir pagrįsto pagrindo konstatuoti, o priežastinio ryšio apskritai nenustatinėjo. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką, yra pažymėjęs, kad viešosios civilinės atsakomybės specifika yra ta, jog civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis juridinis asmuo – valstybė arba savivaldybė (CK 6.271 str. 1 d.). Pagal nurodytą teisės normą žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsakomybės subjekto – valstybės ypatumai lemia ir tam tikrus civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad delikto padarymas nulemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. valstybės civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos atliktų neteisėtų veiksmų (veikimo, neveikimo), 2) asmens patirtos žalos ir 3) priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (veikimo, neveikimo) ir žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009-04-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2009).
Byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas), būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas ieškovės nurodytus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, būdamas atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad ir prie (duomenys neskelbtini) esančio namo augantis medis nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Dėl to nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmai (neveikimas) nelaikytini neteisėtais.
Apeliantas skunde taip pat nepagrįstai tvirtina, kad ieškovė nepateikė teiginius dėl žalos dydžio pagrindžiančių įrodymų. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo – restitutio in integrum – principo (CK 6.251 str.), kurio esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Žalos dydis gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių. Iš byloje esančio registracijos liudijimo (b.l. 5) ir VĮ „Regitra“ informacijos (b.l. 82) matyti, kad automobilis Mitsubishi Colt, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovei O. Ž.; iš fotonuotraukų (b.l. 6) ir nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (b.l. 7) matyti, kad medis yra nuvirtęs ant ieškovės automobilio; iš prašymo dėl medžio nupjovimo (b.l. 65) matyti, kad apeliantui buvo žinoma apie pavojų žmonėms ir jų turtui keliantį medį; iš UAB Autovytaras serviso peržiūros (b.l. 8) matyti, kad ieškovės automobilio remonto kaina yra 1932,42 Lt. Įrodymų, paneigiančių nurodytas aplinkybes, apeliantas nenurodė ir nepateikė. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei padaryta žala yra pagrįsta ieškovės į bylą pateiktais įrodymais, yra teisinga, o apelianto argumentai dėl žalos dydžio neįrodytumo atmestini kaip nepagrįsti.
Nagrinėjamu atveju taip pat nėra abejonių, kad tarp neteisėtos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veikos ir ieškovės automobilio apgadinimu padarytos žalos yra priežastinis ryšys, kadangi apie medžio, už kurio priežiūrą buvo atsakinga Vilniaus miesto savivaldybės administracija, pavojingumą apeliantui buvo žinoma (b.l. 65), nepaisant to, nebuvo imtasi jokių saugumo priemonių ir medis nuvirto ant ieškovės automobilio, padarydamas turtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, būdamas atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių priežiūrą, netinkamai atliko savo pareigas, ieškovės patirta žala pagrįsta byloje pateiktas rašytiniais įrodymais ir yra priežastinis ryšys tarp ieškovės patirtos žalos ir neteisėtų atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nustatytos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Dėl to nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog už ieškovės patirtą žalą yra atsakinga Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir turi ją atlyginti.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog žala atsirado dėl nenugalimos jėgos (CK 6.253 str. 1 d.), t.y. įvykio metu pūtusio gūsingo šiaurės rytų krypties vėjo, kurio didžiausias gūsio greitis siekė 9 m/s (b.l. 66), ir tai šalina jo atsakomybę. Pirmiausia, žalos padarymo metu pūtęs gūsingas vėjas, kuomet didžiausias vėjo gūsis siekė 9 m/s, akivaizdžiai negali būti priskiriamas nenugalimai jėgai (force majeure). Be to, kaip jau minėta, prieš žalos atsiradimą namo (duomenys neskelbtini) gyventojas kreipėsi į atsakovą UAB „Justiniškių būstas“, o šis į apeliantą, dėl pavojingai pasvirusio medžio nupjovimo (b.l. 65). Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vėjo gūsiai tebuvo papildomas veiksnys, sąlygojęs šio medžio nuvirtimą būtent įvykio dieną. Atsižvelgiant į tai, kad medis nuvirto ne tiek dėl pašalinės jėgos (vėjo), kiek atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei neatlikus tų veiksmų, kuriuos jis pagal teisės aktus privalėjo atlikti, apeliantą atleisti nuo atsakomybės nėra pagrindo.
Apeliantas skunde, kaip ir kituose savo procesiniuose dokumentuose, taip pat prašo mažinti priteistinos žalos dydį, atsižvelgiant į pačios ieškovės kaltę, kuri, atsakovo tvirtinimu, pati nesilaikė bendros pareigos elgtis atsargiai ir rūpestingai. Tačiau sutikti su apeliantu nėra pagrindo. CK 6. 282 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad mažinti atlygintinos žalos dydį dėl pačios nukentėjusiosios didelio neatsargumo nėra pagrindo, nes nėra pagrindo apskritai tokį nukentėjusiosios elgesį konstatuoti, atsižvelgiant į tai, kad medis augo miegamajame rajone, kur automobiliams pastatyti vietos yra labai ribotai, kas objektyviai riboja automobilio pastatymo pasirinkimo galimybes. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su tokia išvada. Iš byloje esančios vietovės schemos matyti, jog kiemas yra uždaras, aplink jį yra gyvenamieji namai, dėl to vietų statyti automobiliams nėra daug (b.l. 35). Be to ieškovės elgesys, statant automobilį kieme prie medžio, kur automobiliai statomi kiekvieną dieną, nelaikytinas nei neatsargiu, nei nerūpestingu.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.