- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-18
- Bylos Nr.
- eI3-9198-816/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05815-2023-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jovita Einikienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Jolanta Voroneckienė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. K. skunde prašo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2023 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. S-2023/56(7-2023/31) (toliau – ir MGK sprendimas), 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VMI) 2023 m. sausio 26 d. priimto sprendimą Nr. (21.222)500-65 (toliau – ir VMI sprendimas), kuriuo atsakovė neatleido pareiškėjo nuo 10 897,59 Eur GPM delspinigių ir 24 072,68 Eur PVM delspinigių už laikotarpį nuo 2019-05-03 iki 2022-12-31; 3) įpareigoti atsakovę iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo nuo skaičiuojamų ir priskaičiuotų GPM ir PVM delspinigių sumos mokėjimo (toliau – ir Prašymas).
Teigia, jog prašymą dėl atleidimo nuo GPM ir PVM delspinigių atsakovė išnagrinėjo formaliai, nepagrįstai atsisakė pareiškėją atleisti nuo 10 897,59 Eur GPM delspinigių ir 24 072,68 Eur PVM delspinigių.
Teigia, jog įstatymu nėra aiškiai apibrėžti kriterijai, kada turto pardavimas yra laikytinas veikla, o kada pardavimas laikytinas asmeninių poreikių tenkinimu. Pažymi, jog pareiškėjas 2018-2019 metais negalėjo numatyti, kad 2019, 2020 ir 2021 metais sudarys sandorius. Nurodo, jog atsakovė 2022 m. retrospektyviai tikrino mokesčių administratorius mokestinių prievolių vykdymą už laikotarpį nuo 2017 iki 2022 metų, VMI kontrolės veiksmai atlikti ne laiku, todėl darytos nepagrįstos išvados.
Pažymi, kad negavo jokių dokumentų, kad buvo padaryti pažeidimai, tik rekomendacijas patikslinti deklaracijas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad deklaracijos buvo pateiktos pavėluotai. Teigia, kad esant tam tikrų aplinkybių interpretavimui, ypatingai tais atvejais, kai nuo sandorių sudarymo praeina daug laiko, atleidimo nuo delspinigių klausimas turi būti sprendžiamas mokesčių mokėtojo naudai.
Nurodo, jog pateikė GPM deklaracijas už atitinkamus mokestinius laikotarpius, mokesčius sumokėjo, pareiškėjo veiksmuose nebuvo piktybiškumo, nesąžiningumo, tyčios, pareiškėjo elgesys nebuvo neteisėtas, atitiko vidutiniškai apdairaus ir protingo asmens elgesį. Pareiškėjas neturėjo tikslo ir nesiekė pažeisti mokesčių teisės reikalavimų, nevengė ir nevengia mokėti mokesčius, todėl nesutinka su MGK vertinimu, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus, rūpestingas ir apdairus.
Nurodo, jog sprendžiant mokesčių mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių klausimus, be kita ko, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, kaip nustatyta MAĮ 8 str. 3 d. ir išaiškinta LVAT praktikoje.
Pažymi, kad priskaičiuotos delspinigių sumos yra labai didelės palyginus su mokesčių nepriemokos sumomis, aiškiai viršija delspinigių kaip užtikrinimo priemonės ir kompensacinės sumos ribas, pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo priskaičiuotų GPM ir PVM delspinigių, remiantis protingumo ir teisingumo principais.
MGK išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių, laiko nepagrįsta. Nurodo, kad pateikė įrodymus, pagrindžiančius sudėtingą pareiškėjo finansinę situaciją, turimus didelius finansinius įsipareigojimus. Teigia, jog VMI sprendime aiškiai konstatuota, kad galimybės sumokėti mokestinę nepriemoką pareiškėjas šiuo metu neturi. Teigia, kad skundžiamais sprendimais formaliai vertinta situacija, neįsigilinant į susiklosčiusių aplinkybių visumą, sudėtingą pareiškėjo finansinę situaciją.
Teigia, jog susiklosčiusios situacijos kontekste, kai neteisėto pareiškėjo elgesio nebuvo, nes mokestinės prievolės tinkamas vykdymas buvo priklausomas ne tik nuo pareiškėjo valios, tačiau ir nuo mokesčių administratoriaus veiksmų, taip pat atsižvelgiant į tai, kad formalus situacijos vertinimas pažeidžia pareiškėjo interesus, skundžiami sprendimai turi būti panaikinti, o pareiškėjas atleistas nuo priskaičiuotų delspinigių, remiantis protingumo ir teisingumo principais.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepimu į skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, jog VMI sprendimas teisėtas bei pagrįstas.
Nurodo, jog po atlikto mokestinio tyrimo pareiškėjui buvo pasiūlyta pašalinti nustatytus trūkumus, rekomenduota pateikti GPM deklaracijas (patikslinti) bei pateikti PVM apyskaitas, atitinkamai apskaičiuoti ir sumokėti GPM bei PVM. Teigia, jog pareiškėjas 2022-12-19 patikslino 2017 m., 2019 - 2022 m. GPM deklaracijas ir 2022-12-19 pateikė PVM apyskaitas už 2019 m. 7, 9, 11 mėn., 2020 m. 8, 9 mėn., 2021 m. - 12 mėn., dėl ko susidarė mokėtina 135 500 Eur (83 032 Eur PVM ir 54 029,62 Eur GPM) suma. Teigia, jog pareiškėjo mokestinės prievolės GPM ir PVM srityje nebuvo įvykdytos, todėl jam buvo apskaičiuota sumokėti 10 897,59 Eur GPM ir 24 072,68 Eur PVM delspinigius.
Teigia, jog nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais. Pažymi, jog užtikrinant efektyvų mokesčių administravimą, kaip tai nustato MAĮ 8 str. 3 d., teisingumas reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros, atsižvelgiant į abiejų šalių interesus bei pareigas (mokesčių mokėtojo prievolę teisingai mokėti ir deklaruoti mokesčius ir mokesčių administratoriaus pareigą - skatinti savanorišką mokesčių mokėjimą), o protingumo kriterijus reiškia reikalavimą mokesčių administratoriui elgtis atidžiai, teisingai ir sąžiningai, taikant sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus, atsižvelgti į sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, taip pat priežastis, įtakojusias mokesčių įstatymų pažeidimus. Nurodo, jog atleidimas nuo delspinigių (jų dalies) paprastai taikomas tik esant išskirtinėms aplinkybėms, kurios buvo nulemtos norminių aktų reikalavimų neatitinkančių mokesčių administratoriaus veiksmų, jo neveikimo. Teigia, jog nagrinėjamu atveju vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ar atleisti nuo jų mokėjimo, nes delspinigiai susidarė mokesčių mokėtojui laiku nesumokėjus mokesčių, o konkretaus mokesčių administratoriaus veiklos neteisėtumo pareiškėjas nenurodo.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė iš esmės palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad GPMĮ nenustato kriterijų ir atvejų, kuomet pardavus nekilnojamąjį turtą, laikytina apmokestinama veikla, o įstatymo nuostatos neaiškios, pareiškėjas mokėjo mokesčius taip, kaip suprato. Nelaikytina, jog pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas, nes jis nevykdė komercinės veiklos, pardavė turtą asmeninių poreikių tenkinimui. Nurodo, kad pareiškėjas pasistatė sau namą, tuomet jį pardavė, po to pastatė kitą namą, jį vėl pardavė, apsimokėjo taip padaryt. Pažymi, jog pareiškėjas 2017 m. negalėjo numatyti, jog pastatys ir parduos kitus namus, vykdė veiklą savo asmeniniais poreikiais. Inspekcija vertino retrospektyviai, neatsižvelgė, jog buvo atliktas paprasto gyvenamojo namo pardavimas. Mokesčių administratorius neturėjo pretenzijų 2018, 2019 metais. Tyrimą atliko 2022 m. ir visus pardavimus laikė komercine veikla. Pareiškėjas nenorėjo padaryti jokių pažeidimų, tačiau jam priskaičiuotos didelės delspinigių sumos, pažeidžiant interesų pusiausvyrą. Pareiškėjas prašo atleisti nuo priskaičiuotų ir skaičiuojamų delspinigių.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovė iš esmės palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai paaiškino, kad pardavimai negali būti traktuojami kaip pardavimai asmeniniams tikslams, nes nustatyta, kad parduoti ne pavieniai nekilnojamojo turto objektai, o ne mažiau 5 nekilnojamojo turto objektai. Atsakovė neperėjo prie mokestinio patikrinimo, atsižvelgdama, kad pareiškėjas patikslino deklaracijas, atitinkamai paskaičiuoti delspinigiai, kai mokestinio patikrinimo atveju tikėtina būtų buvę apskaičiuoti tokie patys nepriemokos dydžiai ir paskirta bauda. Dėl išskirtinių aplinkybių egzistavimo nurodė, jog VMI turi teisę atlikti patikrinimą už 5 metus, MAĮ nėra nustatyta galimybės atleisti nuo delspinigių dėl to, jog praėjęs tam tikras laikotarpis; išskirtinių aplinkybių (mokesčio administratoriaus neteisėtas veikimas, objektyvios priežastys sukliudę veikti) nenustatyta nagrinėjamu atveju. Skundžiamu sprendimu spręsta tik dėl atleidimo nuo delspinigių. Pareiškėjas turėjo teisę skųsti atskirai priimtą sprendimą neišdėstyti mokėjimo. Dėl pareiškėjo pateikto delspinigių skaičiavimo nurodo, jog jis neturi teisinės reikšmės šioje byloje, nes pareiškėjas skundžia Sprendimą, kurio surašymo metu buvo apskaičiuotas konkretus delspinigių dydis. Pareiškėjo pateiktame dokumente pateiktas skaičiavimas po skundžiamo sprendimo surašymo. Mano, jog deklaracijų patikslinimu pareiškėjas iš esmės pripažino padarytus pažeidimus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Ginčas kilo dėl VMI sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėją atleisti nuo priskaičiuotų GPM ir PVM delspinigių, taip pat MGK sprendimo, kuriuo išnagrinėtas pareiškėjo skundas ikiteismine tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 19 d. Elektroninio deklaravimo sistemos (toliau – EDS) išoriniame portale pagal mokesčių mokėtojo ir VMI duomenis pateikė metinę pajamų deklaraciją (forma GPM308, toliau – GPM deklaracija) už 2017 metų mokestinį laikotarpį bei Pajamų mokesčio deklaracijas (forma GPM311, toliau - GPM deklaracija) už 2019–2021 metų mokestinius laikotarpius, kuriose deklaravo į biudžetą mokėtiną 54 029,62 Eur GPM sumą. Taip pat 2022-12-19 pareiškėjas EDS išoriniame portale pateikė Pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitas (forma FR0608, toliau – PVM deklaracija) už 2019 m. 07, 09, 11 mėnesių, 2020 m. 08 ir 09 mėnesių bei 2021 m. 12 mėnesio mokestinius laikotarpius, kuriose deklaravo 83 032 Eur į biudžetą mokėtiną PVM sumą.
Nurodoma, jog atleidimui nuo delspinigių taikytinos MAĮ 100 str., 141 str. 1 d. , 131 str. 1 d. 3 p. ir Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 (toliau – ir Taisyklės) nuostatos. Nurodyta, kad GPM mokestinė prievolė už 2017 metų mokestinį laikotarpį nėra atlikta, o kitos neatliktos GPM ir PVM mokestinės prievolės, dėl kurių buvo apskaičiuoti delspinigiai, susidarė po Mokesčių administravimo įstatymo 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40¹ straipsniu įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 11 str. 3 d. nuostatų taikymo termino pabaigos, todėl sprendžiant pareiškėjo atleidimo nuo 10 897,59 Eur GPM delspinigių ir 24 072,68 Eur PVM delspinigių klausimą, MAĮ 100 str. 1 d. 2 p. nuostatos netaikytinos. VMI sprendime, vertinant MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose numatytus teisinius pagrindus, spręsta, jog nėra galimybės pareiškėją atleisti nuo sankcijų, nes mokesčių mokėtojas neatitiko nei vienos sąlygos numatytos minėto straipsnio 1 dalyje.
MGK sprendime dėl MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo nurodoma, jog nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjui reikia valstybės paramos. Pažymima, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, leidžiančių spręsti, jog pareiškėjui yra teikiama valstybės socialinė parama ar kad tokios paramos jam reikėtų, pavyzdžiui, dėl jo sveikatos būklės ar kitų aplinkybių, o turimi duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra darbingo amžiaus, kas mėnesį gauna 1 500 Eur darbo užmokestį. Pažymima, kad dalis pareiškėjo pajamų tenka vaikų išlaikymui, bankui ir skolos padengimui, tačiau mokesčių mokėtojas už 2021 m. deklaravo 174 915,36 Eur pajamų, turi 5 nekilnojamojo turto objektus (žemės sklypus, butus, garažą), valdo UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) (priklauso 100 proc. akcijų), pareiškėjas savo iniciatyva yra suteikęs 262 200 Eur paskolą UAB „Uosio projektai“, taigi nėra pakankamai duomenų spręsti, jog mokesčių mokėtojo socialinė ir ekonominė padėtis yra sunki, o dalis aplinkybių (kreditas bankui, paskola iš fizinio asmens, pagal kurią šiam įkeistas turtas, pareiškėjo suteikta paskola UAB „Uosio projektai“) buvo sąlygotos pačio pareiškėjo.
Dėl GPM įstatymo 17 straipsnio nuostatų taikymo nurodoma, jog pareiškėjas nuo 2017 m. vykdė nekilnojamojo turto pardavimo veiklą, mokestinį pažeidimą siejo su įstatyminės bazės neaiškumu ir skirtingu GPM ir PVM įstatymų nekilnojamojo turto pardavimą reguliuojančių nuostatų taikymu, akcentuojama, jog nekilnojamojo turto pardavimo veikla nelaikoma individualia veikla, todėl registruoti veiklos nereikia, nepriklausomai nuo parduotų nekilnojamojo turto objektų skaičiaus, ši nuostata galioja nuo 2010-12-11, todėl nuo 2017 m. vykdytai pareiškėjo ekonominei veiklai priešingas reguliavimas nebuvo aktualus, o pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti PVM atskaita, šia galimybe nepasinaudojo, nes nepateikė pagrindžiančių dokumentų.
MGK sprendime dėl MAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų protingumo ir teisingumo principų taikymo galimybės, nurodė, jog pritaria VMI sprendimo motyvams, jog nebuvo nustatyta išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu galėtų būti taikomas atleidimas.
Nesutikdamas su MGK sprendimu pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą.
Teismas pažymi, kad šioje byloje nenagrinėjami pareiškėjo argumentai dėl mokestinės nepriemokos (ne)išdėstymo, kadangi dėl prašymų išdėstyti mokestinę nepriemoką yra priimtas atskiras mokesčių administratoriaus administracinis sprendimas. 2023 m. kovo 13 d. Inspekcija priėmė sprendimą Nr. (23.24-08) 327-15041 „Neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“, kuriuo nutarta neišdėstyti mokestinės nepriemokos (135 300,87 Eur, t. y. 52 268,87 Eur pagal GPM deklaraciją ir 83 032,00 Eur pagal PVM deklaraciją) mokėjimo. Tai nesudaro šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyko.
Ginčo teisinius santykius (dėl (ne)atleidimo nuo delspinigių) reguliuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklės.
MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.
Šioje byloje nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusio MAĮ 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 str. pakeitimo bei įstatymo papildymo 40-1 straipsnio įstatymo (Mokestinės amnestijos įstatymas) 11 straipsnio nuostatos, numačiusios atleidimo nuo delspinigių galimybę, neaktualios, nes siekiant pasinaudoti mokestine amnestija, buvo būtina ne tik mokesčių deklaravimas, bet ir pavėluotai savanoriškai deklaruotų mokesčių sumokėjimas arba laikymasis sutarto su mokesčių administratoriumi įmokų mokėjimo grafiko. Tokių faktinių aplinkybių (dėl 2017 m. mokestinės prievolės) nenustatyta. Be to, mokestinės prievolės už 2019-2022 metus apskritai susidarė po nurodyto pakeitimo įsigaliojimo.
Pareiškėjas skunde iš esmės teigia, jog jis turėtų būti atleistas nuo delspinigių vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais kartu su 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu (mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo), 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu (nepriemokos neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu dėl sunkios fizinio asmens ekonominės padėties), taip pat 8 straipsnio 3 dalimi (mokesčiai administruojami vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais). Pareiškėjas su skundu teismui naujų faktinių aplinkybių nenurodė ir jas patvirtinančių įrodymų nepateikė.
Pareiškėjas deklaratyviai nurodo, jog nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, kadangi teisinis reguliavimas buvo neaiškus, nekilnojamojo turto pardavimo nelaikė apmokestinama veikla, nežinojo apie jam kylančią mokestinę prievolę, po mokestinio tyrimo nebuvo nurodyta apie padarytą pažeidimą, tik pateiktos rekomendacijos patikslinti deklaracijas, įvykdė rekomendacijas patikslinti deklaracijas, mokesčius sumokėjo, neatliko neteisėtos veikos, nesiekė išvengti mokesčių mokėjimo.
Dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas pateikė patikslintas GPM ir PVM deklaracijas po mokestinio tyrimo. Teismas pažymi, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų ginčijęs mokestines prievoles ir mokėtinas GPM ir PVM prievolių sumas. Pagal MAĮ 40 str. 1 d. 1 p. mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Už savalaikį ir tinkamą mokesčių apskaičiavimą bei sumokėjimą, pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas, kuris, atsižvelgdamas į teisės aktų reikalavimus, turi savarankiškai apskaičiuoti priklausančius mokėti mokesčius, užpildyti atitinkamas mokesčių deklaracijas ir mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto poįstatyminio teisės akto nustatytu terminu bei tvarka sumokėti mokesčius į biudžetą (MAĮ 40 str. 1 d. 4-5 p., 81 str. 1 d.). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir nurodytą teisinį reguliavimą darytina išvada, jog įstatymo nustatytais terminais nedeklaravęs ir nesumokėjęs GPM ir PVM, pareiškėjas pažeidė mokesčių įstatymus, taigi nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo delspinigių vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Vien tai, kad pareiškėjas po mokesčių administratoriaus tyrimo ir pateiktų išvadų patikslino mokesčių deklaracijas, nesudaro pagrindo atleisti pareiškėjo nuo priskaičiuotų nuo pažeidimo atsiradimo delspinigių sumų ar konstatuoti, kad nėra pareiškėjo kaltės dėl mokesčių nemokėjimo.
Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog skundžiamais sprendimais nebuvo įvertinta sunki finansinė padėtis, neatsižvelgta į visas faktines aplinkybes, kad dėl susidariusios padėties objektyviai negalėjo sumokėti mokestinės nepriemokos. Byloje nustatytos priešingos faktinės aplinkybės, paneigiančios pareiškėjo skundo argumentus.
Pirmiausia pažymėtina, kad MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama; šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys, arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis.
VMI teisingai nustatė, kad pareiškėjo finansinė (ekonominė) padėtis nelaikytina sunkia, kadangi pareiškėjo vardu įregistruotas ne vienas nekilnojamojo turto objektas (5 nekilnojamojo turto objektai), už 2021 m. pareiškėjas deklaravo 174 915,36 Eur pajamų (darbo pajamos bei nekilnojamojo turto, kito nei būstas, pardavimo pajamos, nekilnojamojo turto nuomos pajamos, palūkanos už paskolas, dividendai, pagal paslaugų sutartį už ne individualios veiklos paslaugas gautos apmokestinamosios pajamos). Be to, pareiškėjo finansinę padėtį įrodo ir aplinkybės, jog pareiškėjas valdo UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) (priklauso 100 proc. akcijų), pareiškėjas savo iniciatyva yra suteikęs 262 200 Eur paskolą UAB „Uosio projektai“, kas liudija komercinės ūkinės veiklos užsiėmimu. Tad tai, kad pareiškėjas turi išlaikytinių, kuriuos privalo išlaikyti pagal įstatymą, ar prievolių pagal kredito sutartį (suteikta buto įsigijimui paskola iki 2045 metų), nepaneigia mokesčių administratoriaus išvadų dėl sunkios finansinės padėties nebuvimo šiuo atveju. Aplinkybė, kad pareiškėjui galimai finansiškai nenaudinga reikalauti iš savo valdomos įmonės anksčiau laiko grąžinti suteiktą įmonei paskolą ir taip bent dalinai atsiskaityti su valstybės biudžetu, nesudaro pagrindo laikyti pareiškėjo finansinės padėties sunkia ir atitinkamai atleisti jį nuo pagrįstai priskaičiuotų delspinigių mokėjimo. Pažymėtina, kad šis atleidimo nuo delspinigių pagrindas sistemiškai yra susijęs su MAĮ 113 str. (beviltiška mokestinė nepriemoka). Tad pareiškėjas neįrodė reikšmingų MAĮ 100 str. 1 d. 4 punkte numatytam atleidimo nuo delspinigių pagrindui taikymui faktinių aplinkybių, t. y. kad išieškoti delspinigius iš pareiškėjo būtų netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu. VMI sprendimu ir MGK sprendimu pareiškėjo finansinė (ekonominė) būklė pagrįstai nelaikyta sunkia, šios išvados prieita įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismui naujų faktinių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų nebuvo pateikta. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindų pareiškėją atleisti nuo delspinigių vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu.
Pareiškėjas nurodo, jog atsisakymas atleisti nuo delspinigių nesuderinamas su teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nėra padaręs pažeidimo, atsakovės kontrolės veiksmai buvo nesavalaikiai (atsakovė mokestinį tyrimą atliko tik 2022 m. už 2017-2021 m. mokestinius laikotarpius), dėl ko susidarė labai didelė, neproporcinga delspinigių suma, sudaranti didelę apskaičiuoto mokesčio dalį, tuo pažeidžiamas interesų balansas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas mokėtojų atleidimo nuo delspinigių ir baudų prašymus, vadovaujasi ne tik MAĮ įtvirtintais atleidimo nuo delspinigių (baudų) pagrindais, bet ir laikosi pozicijos, kad, sprendžiant mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų baudų ir delspinigių klausimus, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus. Reikšmingomis aplinkybėmis, sprendžiant atleidimo nuo ekonominių sankcijų (baudų, delspinigių) klausimą, Lietuvos vyriausiais administracinis teismas pripažįsta ir tokias aplinkybes kaip mokestinio patikrinimo, mokestinio ginčo trukmė.
Iš bylos medžiagos matyti, jog mokestinis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamas nuo 2022-11-21 iki 2022-12-20 už 2017-2021 mokestinius laikotarpius dėl GPM ir už 2019-2021 mokestinius laikotarpius dėl PVM. Teismas pažymi, jog mokestiniam tyrimui pasirinktų mokestinių laikotarpių trukmė neviršija MAĮ 68 str. 1 ir 4 d. nustatytų laikotarpių, todėl nėra pagrindo vertinti, jog kontrolės veiksmai buvo nesavalaikiai, neteisėti. Taip pat bylos duomenys patvirtina, jog mokestinio tyrimo trukmė neilga, nesudaro pagrindo vertinti, jog mokestinio tyrimo metu mokesčių administratoriaus veiksmuose buvo vilkinimo, taigi procedūriniai veiksmai atlikti per objektyviai įmanomą protingą laiką, siekiant objektyviai ir nuodugniai įvertinti su pareiškėjo apmokestinimu susijusias aplinkybes. GPM ir PVM delspinigių susidarymą sąlygojo ne mokestinio patikrinimo laikotarpis, o pareiškėjo nesavalaikis mokesčių deklaravimas (deklaracijų tikslinimas). Sutiktina su atsakovės atsiliepime išdėstyta pozicija, kad santykinai didelės delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo spręsti klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių ar baudos, nes jos paskaičiuotos už pakankamai ilgą laikotarpį tebesitęsiant pažeidimui. Be to, pareiškėjo teismui pateikti duomenys nepagrindžia, jog pagal pareiškėjo turtinės padėtį nustatyti mokėti delspinigiai yra per griežta poveikio priemonė. Todėl, teismo įsitikinimu, nėra pagrindų pareiškėją atleisti nuo delspinigių vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais.
Pareiškėjo papildomai pateiktas aktualus teismo posėdžio dienai mokestinių prievolių paskaičiavimas nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamus sprendimus, nes skundžiamo VMI administracinio sprendimo priėmimo metu buvo tinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, apskaičiuotos susidariusios mokestinės prievolės ir delspinigių sumos. Tai, kad delspinigiai, nedengiant pagrindinės mokestinės prievolės sumų, papildomai apskaičiuojami (jų suma auga), nėra aplinkybė, galinti sąlygoti mokesčių mokėtoją atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog VMI, priimdama ginčijamą sprendimą ir ikiteismine tvarka pareiškėjo skundą išnagrinėjusi MGK, veikė savo kompetencijos ribose, ginčijami sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas. Tiek VMI sprendime, tiek MGK sprendime buvo aiškiai, išsamiai ir argumentuotai išnagrinėtas pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo delspinigių. Ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, todėl spręstina, jog nėra pagrindo panaikinti VMI ir MGK sprendimus. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Netenkinus pagrindinių skundo reikalavimų, netenkintinas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjo R. K. skundą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.