- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-19
- Bylos Nr.
- 1A-87/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Algimantas Venckus (pran.), Rūta Mickevičienė, Violeta Ražinskaitė
- Nuteistasis
- G. J., A. K.
- Advokatai
- Jolanta Savickaitė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. J. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų. LR BK 64 str. 5 d. pagrindu paskirtoji bausmė apėmimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 1995-04-14 nuosprendžiu paskirta bausme, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 1995-08-07 nutartimi pakeista į laisvės atėmimą iki gyvos galvos, ir galutinė bausmė A. K. paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę paskiriant atlikti kalėjime.G. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 129 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų. LR BK 64 str. 5 d. pagrindu paskirtoji bausmė apėmimo būdu subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 1995-06-01 nuosprendžiu paskirta mirties bausme, kuri Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1995-10-05 nutartimi pakeista į laisvės atėmimą iki gyvos galvos, ir galutinė bausmė G. J. paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę paskiriant atlikti kalėjime.
Priteista solidariai iš A. K. ir G. J. 3337,55 litai Kauno teritorinei ligonių kasai už A. V. gydymą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. ir G. J. nuteisti už tai, kad veikdami bendrai, atlikdami laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę XXX, esančioje YYY, 2005 m. balandžio 24 d., apie 9.15 val., XXX prausykloje, pasikėsino nužudyti nuteistąjį iki gyvos galvos A. V. , t. y. durdami peiliu ir suduodami smūgius pagaliu padarė septynias muštines žaizdas galvos plaukuotoje dalyje, penkias durtines-pjautines žaizdas antakiuose ir kairiame smilkinyje, viena iš kurių su dešiniojo kaktikaulio ančio priekinės sienelės pažeidimu, durtinę-pjautinę žaizdą dešinės akies apatiniame voke su dešinės akies junginės pažeidimu, penkias durtines-pjautines žaizdas įvairiose veido srityse, viena iš kurių su kairiojo viršutinio žandikaulio ančio priekinės sienelės pažeidimu, šešias paviršines durtines-pjautines žaizdas nugaros ir juosmens srityse, vieną durtinę-pjautinę žaizdą kairiame klube, kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą krūtinėje su širdies paviršiniu sužalojimu, pjautinę žaizdą kairėje plaštakoje, tuo nukentėjusiajam A. V. padarydami sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusysis A. V. aktyviai priešinosi ir jam pavyko pabėgti. Taip A. K. ir G. J. pasikėsino nužudyti A. V. ir tokiais veiksmais jie padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 129 str. 1 d.
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. J. nesutinka su Kauno apygardos teismo nuosprendžiu ir teigia, jog jis A. V. nužudymu apkaltintas visiškai nepagrįstai, o tyrimo metu surinkti jį teisinantys įrodymai dingo. Pasak nuteistojo, liudytojas A. C. visuomet siekia naudos sau ir atitinkamai šioje situacijoje kaitalioja parodymus. Apeliantas mano, jog A. C. parodymams patikrinti turėjo būti apklaustas liudytojas A. G. , tačiau jis teisme nebuvo apklaustas, kaip nebuvo peržiūrėti ir biliardinėje esančių vaizdo kamerų įrašai. Taip pat negalima tikėti ir liudytojo K. J. parodymais, nes tai yra jo kerštas už tai, kad pats G. J. davė parodymus prieš K. J. kitoje byloje. Be to, jei K. J. , kaip jis teigia, pro virtuvę bei pro patalpą, kurioje stovi biliardo stalas, ėjo į lauką, tai jį turėjo matyti tiek A. C. , tiek A. G. , tiek ir tuo metu budėjęs E. L. , tačiau E. L. patvirtino, kad į lauką niekas nebuvo išėjęs, o A. G. , kaip jau minėta, teisme nebuvo apklaustas.
Nuteistasis nurodo, jog į pataisos namus 2005-02-02 atvyko kartu su A. K. . G. J. pasakius, kad jis priklauso ,,nuskriaustųjų“ kastai, pataisos namų administracija priekaištavo, kur jie jį dės ir pan. Viskas buvo daroma taip, kad G. J. būtų atskirai nuo kitų nuteistųjų. Apelianto teigimu, jis pats su kitais nuteistaisiais sugyveno neblogai, tačiau A. K. jau kitą dieną pareiškė, jog pataisos namuose jam nepatinka ir jis nori grįžti atgal į kalėjimą. A. K. pareiškė, jog vežtų jį į kalėjimą, nes priešingu atveju ką nors nužudys, tačiau valdžia jam pasakė, kad kelio atgal nėra. Tuo metu tarp nuteistųjų atsirado įtampa ir nepasitikėjimas, o pats G. J. psichologams pasakė, kad A. K. yra neprognozuojamas, žiaurus ir savo tikslo siekiantis žmogus, norintis grįžti į kalėjimą. Apeliantui buvo kilusi mintis, kad ir jis pats galėjo tapti A. K. auka. 2005-04-24 ryte užmerkęs drabužius skalbimui pastebėjo, kad A. K. dažnokai užeina į prausyklą, o iš spintelės kažkur dingo samtis. Po patikrinimo ruošiantis eiti maudytis ir kartu išsiskalbti drabužius, prausykloje pamatė stovintį A. K. . Einant maudytis, kažkas įėjo į tualetą. Iš prausyklos į gyvenamąsias patalpas ėjo per kitą įėjimą, kai išgirdo, jog tualete kažkas vyksta: girdėjosi bildesiai, aimanos. Pravėręs tualeto duris, pamatė betvarkę: iškruvintos tualeto sienelės, grindys, išmėtyti daiktai, o už kitų durų prausykloje išgirdo, kaip šaukia A. V. : ,,Aidai, nemušk, dovanosiu viską“. Pro praviras duris pamatė kampe tupintį A. V. , o A. K. rankoje turėtu pagaliu daužė į įvairias kūno vietas. Pasak apelianto, jis sušuko ,,o Dieve“ ir tuomet A. V. pakėlė galvą ir pažiūrėjo į jį. Nuteistasis teigia pabėgęs, t. y. per miegamąjį nuėjęs pranešti apie muštynes kitiems nuteistiesiems ir bokštelyje budėjusiam pareigūnui, tačiau pareigūnas E. L. pasakė, kad jau iškvietė medicinos pagalbą, o iš prausyklos išbėgo ir A. V. . Nuteistasis G. J. teigia grįžęs į miegamąsias patalpas, kur buvo du nuteistieji, tarp jų ir A. K. , kuris rankoje turėjo kruviną peilį ir kažko ieškojo, o pasiėmęs cigaretes ir tabaką bei G. J. padavus jam žiebtuvėlį, nuėjo į prausyklą. Nuo A. K. kraujas tiesiog varvėjo. Netrukus G. J. buvo išvestas apklausai, o vėliau atvestas į 19-ą būrį, kad surinktų visus A. K. drabužius. Jį apklausė pareigūnas R. L. , o vėliau grąžino į būrį. Grįžęs pamatė, kad tualetą ir prausyklą jau tvarkė A. C. , o jam liko susitvarkyti savo lovą, spintelę ir praėjimą nuo lovos iki tualeto durų, nes viskas, įskaitant durų rankenas, buvo ištepta krauju. Išvalęs kraują, susiruošė skalbtis, tačiau nuėjęs į prausyklą pamatė, kad indas, kuriame buvo užmerkęs drabužius, visas kruvinas, vanduo rausvos spalvos, o ant drabužių matėsi kraujo dėmės. Pasak nuteistojo, jis kiek įmanoma juos išskalbė ir padžiovė, o apie 19 val. atėjo pareigūnai ir liepė susirinkti visus savo daiktus, o patį nuvedė į medicinos punktą, kur buvo išrengtas ir patikrintas, ar ant kūno nėra kokių sužeidimų, įbrėžimų ir kraujo pėdsakų, po to padarė kratą, surinko beveik visus jo drabužius, įskaitant ir išskalbtus, ir uždarė į baudos izoliatorių. Kitą dieną buvo liepta parašyti prašymą, kad jis neva negali gyventi būryje su kitais nuteistaisiais, tačiau jis atsisakė tai daryti, o parašė, kad prašo uždaryti kuriam laikui į kamerą. Nepraėjus nei savaitei, savo sriuboje rado raštelį: ,,Gaidy, daryk viską, kad grįžtum atgal į kalėjimą. Tik negrįžk atgal į būrį, nes kitaip būsi pakastas po grindiniu“, raštelį pasirašė 19-as būrys. Vėliau paaiškėjo, kad raštelį rašė nuteistasis iš pataisos namų, o jo paprašė vienas pareigūnas. G. J. nuomone, visų šių bandymų ir grasinimų tikslas – išvežti jį į Lukiškių kalėjimą, kadangi jis kelia nemažai problemų rašydamas skundus į įvairias institucijas, kviesdamas Seimo kontrolierius, kreipdamasis į žmogaus teisių organizacijas, o tokie žmonės pataisos namuose yra nepageidaujami, todėl įvykdytas nusikaltimas yra puiki proga juo atsikratyti.
Nuteistasis G. J. visišku absurdu vadina prokurorės teiginį, jog jo motyvas buvo sugrįžti atgal į kalėjimą, kadangi grįžti jis niekuomet nenorėjo ir nenori, o tai yra vien A. K. padaryto nusikaltimo motyvas. Tuo tarpu A. V. kraujo dėmė ant nuteistojo kelnių galėjo atsirasti paduodant žiebtuvėlį kruvinam A. K. ar valant kambarį, kuriame buvo kraujo. Be to, kraujo nebuvo rasta ant jo šlepečių. A. K. matė ir liudytojas A. B. , tačiau jis teisme irgi nebuvo apklaustas, o viską turėjo užfiksuoti vaizdo kameros. Tuo tarpu koridoriaus šiukšlių dėžėje peiliukas stovėjo jau keletą mėnesių ir juo naudojosi visi nuteistieji. Be to, ant to peiliuko nėra jokių kraujo pėdsakų. Pasak nuteistojo, jo charakteristikoje rašoma, kad jis linkęs viskam prieštarauti, laikosi neformalių nuteistųjų tradicijų ir kt. Tačiau G. J. teigimu, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jis yra daug kartų skatintas, nei karto neuždarytas į karcerį, o nuteistųjų išgalvotos tradicijos jo nedomina. Taip pat neteisingas ir nuosprendžio teiginys, jog iki nusikalstamos veikos padarymo jis buvo eilę kartų teistas, nes, pasak G. J. , vienintelį nusikaltimą jis įvykdė prieš 12 metų ir dėl to labai gailisi, prieš porą mėnesių pradėjo šiek tiek dirbti, moka priteistą sumą.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia neprarandantis vilties kada nors išeiti į laisvę: jis 12 metų nepažeidinėjo vidaus tvarkos taisyklių ir po 8 metų būtų galėjęs rašyti malonės prašymą, į kurį yra sudėjęs visas viltis, todėl tikrai nebūtų daręs nieko, kas jas visiškai sugriautų. Prašo išreikalauti filmuotą medžiagą iš pataisos namų bei iškviesti į eismą nuteistus iki gyvos galvos liudytojus A. G. bei A. B. , kuriems nuteistasis turi klausimų, ir nustatyti tikrąją tiesą bei jį dėl pasikėsinimo nužudyti A. V. išteisinti.
Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog jis iš anksto rengėsi ir 2005-04-24 pasikėsino nužudyti nuteistąjį iki gyvos galvos A. V. . Pasikėsino nužudyti tam, kad būtų grąžintas atgal į Lukiškių kalėjimą bei niekuomet neišleistas į laisvę, nes laisvės bijo. Norėjo grįžti, nes priklauso ,,nuskriaustųjų“ kastai, o pataisos namų direktorius atsisakė įrengti jam atskirai nedidelę virtuvėlę. Apie savo kėsinimąsi nužudyti papasakojo psichologei, kuri pranešė pataisos namų direktoriui, tačiau į tai niekas nereagavo. Pasak nuteistojo, tyrimą atliko šališka Vidaus tyrimų tarnyba, priklausanti pataisos namų administracijai, ir per 13 mėnesių nieko neištyrė, o į bylą įtraukė teismą klaidinančius įkalčius ir kažkokius papirktus liudytojas, kad atsikratytų tiek jo paties, tiek ir G. J. .
Apeliantas nurodo, jog net ir iš paties nukentėjusiojo parodymų nėra aišku, ar jį badė tik A. K. , ar ir G. J. . Liudytojas K. J. parodė matęs, kaip G. J. laikė A. V. prispaustą prie grindų. Tačiau, pasak A. K. , nukentėjusysis nebuvo prispaustas prie grindų. Tuo tarpu pačiam K. J. buvo iškelta baudžiamoji byla už vagystę, tačiau vėliau neaiškiomis aplinkybėmis nutraukta, kas leidžia abejoti, ar jo parodymai nėra susiję su minėtos bylos nutraukimu. Be to, K. J. parodymai prieštarauja pareigūno E. L. parodymams, jog tarp 9.15 val. iki tol, kol į lauką išbėgo A. V. , niekas nebuvo išėjęs į lauką. Atitinkamai A. C. teisme pakeitė parodymus, tačiau, nuteistojo nuomone, ir jie melagingi, nes A. C. negalėjo girdėti jokio triukšmo žiūrėdamas televizorių, kadangi nuo prausyklos jį skyrė trejos uždarytos durys, o kartu su juo televizorių žiūrėjęs A. G. kažkodėl nieko negirdėjo. Negana to, teismas vadovavosi A. C. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nors argumentai, esą A. C. bijojo susidorojimo, yra niekuo nepagrįsti. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog tiek prokurorė, tiek teisėjai pastebėjo, kad liudytojo A. C. ir nukentėjusiojo A. V. parodymai atitinka žodis žodin, ko negalėtų būti jiems laisvai pasakojant apie įvykį. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, A. C. pareiškė buvęs atėjęs prie prausyklos durų ir gana daug matė, tačiau liudytojas A. G. , kartu žiūrėjęs televizorių ir galėjęs patvirtinti ar paneigti, jog A. C. buvo išėjęs, nebuvo apklaustas. Be to, poilsio kambaryje, kur stovi televizorius, stovi dvi vaizdo kameros, kurios filmuoja ištisą parą, tačiau jokie įrašai teismui nebuvo pateikti, todėl akivaizdu, jog tyrimas buvo atliktas šališkai, siekiant dirbtinai įtraukti į nusikaltimo padarymą ir G. J. . Tuo tarpu pats A. V. turėjo motyvą kerštauti G. J. , nes G. J. kartą labai įžeidė A. V. ir šiaip abu pykosi. Nors teismas pareiškė, kad niekas nepatvirtino, jog po nusikaltimo A. K. buvo grįžęs kruvinas į miegamąjį, tačiau, pasak jo paties, tai matė du liudytojai, o taip pat miegamajame yra dvi vaizdo kameros. Nuteistasis neneigia, jog jį sulaikė prausykloje, tačiau teigia, kad jis į prausyklą per tualetą atėjo jau iš miegamojo.
Nuteistasis A. K. atkreipia dėmesį, jog ant G. J. šlepečių kraujo nebuvo rasta, nors prausyklos grindys buvo visos kruvinos, o ant jo drabužių rastas vienas ar keli lašeliai kraujo. Tuo tarpu paties A. K. drabužiai buvo visi kruvini, o kraujo buvo ir ant šlepečių, kurias tyrėjai jam atidavė, nes ir taip pakako įrodymų. Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį, jog iš pradžių jis pats buvo nuvestas į įvykio vietą parodyti, kaip viskas buvo, tik po pusės metų į įvykio vietą nuvesti liudytojai K. J. ir A. C. .Be to, visiškai neaišku, kodėl byloje atsidūrė jokios reikšmės neturintis koridoriaus šiukšliadėžėje rastas peilis, kuris ten buvo jau seniai ir jokių nusikaltimo pėdsakų ant jo nerasta.
A. K. nesutinka su psichologės išvada, kad jo charakteris neigiamas, nes ji tik du kartus su juo bendravo. Tuo tarpu neformalių nuteistųjų tradicijų laikosi patys administracijos pareigūnai, kuriems pasakius, kad nuteistasis priklauso ,,nuskriaustųjų“ kastai, liepė jam susidėti drabužius atskirai nuo kitų nuteistųjų, atskirai valgyti ir pan. Be to, per bausmės atlikimo laiką nuteistasis A. K. buvo skatintas kaip nepadaręs režimo pažeidimų, todėl, pasak nuteistojo, sunku suprasti, kaip gali sekti išvada, jog jis charakterizuojamas neigiamai.
Apeliantas pažymi, jog jei jis kartu su G. J. būtų badę ir mušę A. V. , tai pastarasis jau būtų nužudytas. Savo apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. teigia siekiantis, jog būtų atkurta teisybė, panaikinta bendrininkų grupė ir teismas nebūtų naudojamas kaip susidorojimo įrankis. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, prašo perduoti bylą nešališkiems tyrėjams, o jeigu byla nebus grąžinta naujam tyrimui, tai išteisinti G. J. , o jį patį nuteisti dar griežčiau, nes nenori vėl pakartoti panašaus nusikaltimo tik tam, kad nenori laisvės.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis G. J. prašė jo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. Nuteistųjų gynėjos prašė jų ginamųjų apeliacinius skundus tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus, tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes bei padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą..
Tiek G. J. , tiek A. K. apeliaciniuose skunduose ginčijamos faktinės įvykio aplinkybės, kurias teismas nustatė ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva ir jais remdamasis teismas daro motyvuotas išvadas apie vienokių ar kitokių faktinių aplinkybių buvimą. Tuo tarpu nuteistieji ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nurodo nuteistojo G. J. ir liudytojų K. J. , A. C. tarpusavio santykiais ir asmenybių bruožais grindžiamas aplinkybes, kurios, jų nuomone, turėtų lemti teismo atliekamą įrodymų vertinimą G. J. naudai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, Kauno apygardos teismas įrodymus įvertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, o teismo išvados yra pakankamai motyvuotos ir pagrįstos. Tuo tarpu apeliaciniuose skunduose nuteistųjų išdėstytos aplinkybės dėl liudytojų parodymų vertinimo bei nukentėjusiojo kraujo dėmių ant G. J. kelnių atsiradimo yra vien tik prielaidos ir spėjimai, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai, o atvirkščiai, jiems prieštarauja.
Nukentėjusysis A. V. parodė, kad jį bendrai žalojo tiek G. J. , tiek A. K. ir būtent G. J. pirmasis puolė nukentėjusįjį bei smūgiavo jam į galvą, po ko pribėgo A. K. ir toliau jie smurtavo prieš A. V. kartu. Nukentėjusiojo parodymus apie tai, jog A. K. veikė ne vienas, o kartu su G. J. , patvirtino liudytojas K. J. , kuris apklaustas Kauno apygardos teisme patvirtino pro durų plyšį matęs, kad A. V. laikė G. J. , o A. K. kažkuo jį mušė. Tiesa, nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde teigia, jog A. V. turėjo motyvą kerštauti G. J. , nes pastarasis kartą labai įžeidė A. V. . Tuo tarpu liudytojo K. J. parodymai, pasak nuteistojo G. J. , yra K. J. kerštas už tai, kad pats G. J. davė parodymus prieš K. J. kitoje byloje. Tačiau minėti nuteistųjų teiginiai yra tik jokiais įrodymais nepagrįstos prielaidos, kurios konkrečiu atveju neturi jokios įrodomosios reikšmės baudžiamojoje byloje. Be to, dar vienas įrodymas, patvirtinantis nuteistojo G. J. kontaktą su nukentėjusiuoju, o kartu ir A. V. bei K. J. parodymus apie G. J. dalyvavimą pasikėsinant nužudyti A. V. , yra specialisto išvada Nr. 5445, iš kurios matyti, jog ant G. J. juodų sportinių kelnių rastas nukentėjusiojo kraujas.
Nuteistieji taip pat ginčija ir liudytojo A. C. parodymus, nes, pasak G. J. , šis liudytojas visuomet siekia naudos sau ir atitinkamai kaitalioja parodymus. Be to, anot A. K. , šis liudytojas negalėjo ne tik matyti įvykio, bet ir girdėti, nes nuo prausyklos jį skyrė trejos uždarytos durys. Apklaustas teisme liudytojas A. C. savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų atsisakė bei nurodė, jog jis ne matė, o tik girdėjo įvykį, tuo tarpu matė tik iš vonios per biliardinę į virtuvę nueinantį G. J. . Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog toks liudytojo parodymų pakeitimas nepaneigia nuteistųjų kaltės, nes liudytojo parodymai apie tai, jog sklindant triukšmui jis matė iš prausyklos per biliardinę į virtuvę nueinantį G. J. , tačiau nematė A. K. , yra reikšmingi bylai ir patvirtina, kad A. K. iš prausyklos po įvykio nebuvo išėjęs, o paskutinius pasikėsinimo nužudyti veiksmus, jau išėjus G. J. , atliko A. K. . Tuo tarpu nuteistojo A. K. teiginys, jog A. C. negalėjo girdėti triukšmo, sklidusio iš už trejų uždarytų durų, yra tik prielaida, susijusi tiek su skleidžiamo triukšmo lygiu, tiek su žmogaus asmeninėmis fizinėmis savybėmis (klausa), todėl apklausti liudytoją A. G. siekiant nustatyti, ar A. C. galėjo girdėti iš prausyklos sklindantį triukšmą, nėra tikslinga. Visgi liudytojo A. C. parodymais, atsižvelgiant į jo parodymų pakeitimą, vadovaujamasi tiek, kiek jie atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Apklaustas teisme A. C. parodė, jog iš prausyklos per biliardinę į virtuvę nuėjo G. J. , tačiau A. K. grįžtančio nematė. Liudytojas V. K. , apklaustas teisme, patvirtino, jog darant kratą bei paimant rūbus gyvenamosiose patalpose kraujo nebuvo. Be to, liudytojai V. K. bei A. V. patvirtino, jog jiems atbėgus į prausyklą, iš tualeto išėjo kruvinas A. K. . Taigi iš liudytojų A. C. , V. K. ir A. V. parodymų daroma išvada, jog A. K. į gyvenamąsias patalpas po įvykio prausykloje nebuvo grįžęs, bei tokiu būdu paneigiama nuteistojo G. J. versija, jog kraujas ant jo juodų sportinių kelnių galėjo atsirasti kambaryje paduodant žiebtuvėlį kruvinam A. K. ar valant kambarį, kuriame buvo kraujo.
Pasak nuteistųjų, svarbias įvykio aplinkybes galėtų patvirtinti liudytojai A. G. bei A. B. , tačiau atkreiptinas dėmesys, jog abu minėti liudytojai buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir apie pasikėsinimo nužudyti A. V. aplinkybes nieko parodyti negalėjo. Tokiu būdu prokuroras, kaltinamajame akte nurodydamas pagrindinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, visiškai pagrįstai minėtų liudytojų parodymų nenurodė. Atitinkamai liudytojai A. G. ir A. B. nebuvo apklausti pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo išsamiai ir nešališkai ištirtais bei įvertintais įrodymais, kuriais abejoti nėra pagrindo. Be to, kaip nurodo ir patys nuteistieji, jokio ryšio su pateiktu kaltinimu neturi ir peilis, paimtas iš koridoriaus šiukšliadėžės, o duomenys apie jį byloje yra tik todėl, jog jis apžiūrėtas kartu su kitais įvykio vietoje rastais daiktais, siekiant nustatyti turinčius reikšmės nusikalstamai veikai ištirti daiktus.
Nuteistasis A. K. atkreipia dėmesį, jog ant G. J. šlepečių kraujo nerasta, tačiau tai, teismo nuomone, nepaneigia jo dalyvavimo pasikėsinant nužudyti A. V. . Iš nukentėjusiojo parodymų aišku, jog G. J. sudavė pirmuosius smūgius nukentėjusiajam į galvą, o vėliau prieš nukentėjusįjį smurtavo kartu su A. K. . Iš A. V. parodymų darytina išvada, jog jam labai kraujuojant, G. J. atsitraukė ir pasakė A. K. greičiau ,,dabaigti“ nukentėjusįjį. Tokiu būdu nustatyta, jog G. J. , atliekant paskutinius veiksmus A. K. siekiant nužudyti A. V. nedalyvavo, todėl kraujo ant nuteistojo G. J. šlepečių neatsirado, o tai, jog ant nuteistojo G. J. šlepečių nerasta žmogaus kraujo, vertintina kaip reikšmės bylai išspręsti teisingai neturintys duomenys.
Abu nuteistieji pažymi, jog byloje nėra pridėta filmuota medžiaga, kuri galbūt galėtų pakeisti nustatytas faktines aplinkybes. Tačiau iš Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros 2007-01-03 rašto Nr. 46-8 ir Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos 2007-01-02 rašto Nr. 15/16 matoma, jog vaizdo įrašai 2005-04-24 Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nebuvo daromi, todėl filmuotos medžiagos nėra išlikę. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių nuteistųjų G. J. ir A. K. kaltę, pasikėsinant nužudyti nuteistąjį iki gyvos galvos A. V. . Grąžinti bylą naujam ikiteisminiam tyrimui nėra pagrindo.
Kauno apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems A. K. ir G. J. , jų neindividualizavo ir tai lėmė teismo klaidas motyvuojant bausmių nuteistiesiems skyrimą. Antai G. J. iki Kauno apygardos teismo 2006-11-09 nuosprendžio priėmimo buvo teistas vieną kartą, todėl nuosprendžio teiginys, jog nuteistieji buvo eilę kartų teisti naikintinas pripažįstant, jog daugelį kartų teistas buvo tik A. K. . Be to, atsižvelgiant į tai, kad abu nuteistieji, būdami Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, buvo ne kartą skatinti, tačiau Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose – atvirtojoje kolonijoje charakterizuojami pakankamai blogai, nuosprendžio teiginys, jog nuteistieji charakterizuojami neigiamai, naikintinas pripažįstant, jog nuteistieji charakterizuojami patenkinamai. LR BK 58 str. 1 d. nurodyta, jog bausmė nusikaltimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. Tokiu būdu skiriant bausmę nuteistajam A. K. , atsižvelgiama į tai, jog pasikėsinta padaryti labai sunkų nusikaltimą veikiant tiesiogine tyčia atimti gyvybę, t. y. siekiant sukelti neatitaisomas pasekmes. Šį labai sunkų nusikaltimą kitam žmogui A. K. ketino įvykdyti asmeniniais tikslais, t. y. siekdamas pats sugrįžti į kalėjimą. Nusikalstamos veikos nepavyko pabaigti tik todėl, kad nukentėjusysis aktyviai priešinosi ir jam pavyko pabėgti bei šauktis pagalbos. A. K. buvo aktyvus pasikėsinimo nužudyti vykdytojas ir jo veiksmai žalojant nukentėjusįjį peiliu buvo tiesiogiai nukreipti atimti jam gyvybę. A. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad nusikaltimą įvykdė bendrininkų grupė. Tuo tarpu tai, jog A. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nelaikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti apie jo nuoširdų gailėjimąsi įvykdžius nusikaltimą. Nuteistasis visuomet neigė, jog darant nusikaltimą dalyvavo ir G. J. . Nors nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde prašo jį nuteisti dar griežčiau, tačiau LR BPK 320 str. 4 d. nurodyta, jog pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai, tačiau tokių skundų negauta, todėl griežtinti bausmę apeliacinės instancijos teismas negali, o Kauno apygardos teismo 2006-11-09 nuosprendžiu A. K. paskirta 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmė, paskiriant atlikti ją kalėjime, laikytina atitinkanti bausmės paskirtį.
Skiriant bausmę nuteistajam G. J. pagrįstai atsižvelgta į tai, kad pasikėsinta padaryti labai sunkų nusikaltimą, sukeliantį neatitaisomas pasekmes, t. y. kito žmogaus mirtį. Nusikaltimas įvykdytas tiesiogine tyčia, veikiant kartu su kitu nuteistuoju. Nusikalstama veika nebaigta dėl visiškai nuo nuteistųjų valios nepriklausančių priežasčių, nes nukentėjusiajam pavyko pasprukti ir prisikviesti pagalbą. Nuteistasis nusikaltimą įvykdė laisvės atėmimo vietoje, atlikdamas bausmę už kitą labai sunkų nusikaltimą. G. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad nusikaltimą įvykdė bendrininkų grupė. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nors pasikėsinant nužudyti aktyvesnis buvo A. K. , tačiau G. J. vaidmens taip pat negalima sumenkinti, nes būtent G. J. pirmas puolė nukentėjusįjį, o vėliau žalojo A. V. bendrais veiksmais su A. K. , kol manydamas, kad A. K. ,,dabaigs“ nukentėjusįjį vienas, pasišalino. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, kolegijos nuomone, G. J. paskirta 12 (dvylikos) metų laisvės bausmė, paskiriant atlikti ją kalėjime, atitinka bausmės paskirtį ir nėra per griežta, todėl švelninti ją nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistųjų G. J. ir A. K. apeliacinius skundus atmesti.