Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-707-628/2013

Teisėja Nijolė Žimkienė Teisminio proceso Nr. 1-15-1-802-2011-2

2013 m. lapkričio 7 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės ir Algimanto Valantino, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorei Alai Petrenko, nuteistajam A. R., jo gynėjui advokatui Rostislavui Polubianko, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 str. bei 138 str. 1 d., ir nuteistas galutine subendrinta – laisvės atėmimo 2 (dvejiems) metams bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas A. R. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011 m. spalio 30 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d. (dvi dienos).

Tenkintas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinys, iš A. R. priteista 440,23 Lt žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. spalio 30 d., apie 3.10 val., Gerovės g. namo Nr. 9 kieme, Vilniuje, sulaikymo metu, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės antros kuopos 4 būrio vyresniajam patruliui J. S., kuriam sudavė ne mažiau kaip tris smūgius kojomis ir kumščiu į įvairias kūno vietas, vieną smūgį kumščiu į veidą, prakirsdamas žaizdą po kaire akim ir kairiame antakyje, tuo padarydamas nukentėjusiajam J. S. odos nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje, muštines žaizdas, odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, odos nubrozdinimus nosies dešiniajame sparnelyje, kairiame žande, pasmakrėje, dešinės plaštakos V-o piršto galinio pirštakaulio sąnario srities sumušimą, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, taip pat panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės antros kuopos 4 būrio vyresniajam patruliui T. U., kuriam sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu į galvą už kairės ausies, tuo padarydamas nukentėjusiajam T. U. paviršinę muštinę žaizdą kairėje užausinėje srityje, odos nubrozdinimus smakre, galvos smegenų sukrėtimą, poodinę kraujosruvą šlaunyje, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl galvos smegenų sukrėtimo T. U. sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Šiais veiksmais A. R. panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams ir nesunkiai sužalojo žmogų.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad konflikto metu nuteistasis su policijos pareigūnais bendravo ramiai, bandė išsiaiškinti jo sulaikymo pagrindą, tačiau policijos pareigūnams panaudojus prieš apeliantą fizinį ir psichologinį smurtą, A. R. bandė jiems pasipriešinti, išsilaisvinti. Konflikto metu nuteistojo patirtą fizinį smurtą patvirtina 2013 m. gegužės 8 d. ekspertizės aktas.

Nesutinkama su Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, kad apeliantas savo kaltės nepripažino. Nuteistojo teigimu, jis pripažino padaręs policijos pareigūnams tam tikrus kūno sužalojimus, tačiau tokius veiksmus atliko ne tyčia, bet gindamasis nuo pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas Rostislavas Polubianko prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė A. R. pagal BK 286 str. ir 138 str. 1 d. Nuteistojo kaltumą dėl jam inkriminuotų veikų padarymo patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, aptarti skundžiamame nuosprendyje. Veika kvalifikuota teisingai.

BK 286 str. numatyta atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuojau pat panaudoti fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad fizinis smurtas aptariamo BK 286 str. prasme - tai smūgiai, imtynių veiksmai, fizinio skausmo sukėlimas, apimantys nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam, ir pan. Tuo tarpu BK 138 str. 1 d. užtraukia baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo. Nagrinėjamu atveju A. R. nuteistas už tai, kad pasipriešindamas policijos pareigūnams jų atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, ko pasekoje, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiųjų J. S. ir T. U. sveikatą.

Nors nuteistasis prašo išteisinti jį dėl padarytų veikų, nurodo, jog su policijos pareigūnais bendravo ramiai, norėjo išsiaiškinti savo sulaikymo pagrįstumą, būtent policijos pareigūnai pirmieji panaudojo fizinį ir psichologinį smurtą, tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje surinktiems įrodymams.

Nukentėjusysis J. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio naktį jis dirbo su T. U., stovėjo Gerovės gatvėje. Pro juos pravažiavo automobilis „Mitsubishi“, kuris važiavo link naktinės parduotuvės. Po kelių minučių važiavo atgal, pasuko į Pergalės g., pro pareigūnus suko į Gerovės g. Važiuodamas pro pareigūnus, jis įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, todėl pareigūnai įtarė, kad vairuotojas gali būti neblaivus, pradėjo jį vytis. Vairuotojas, pamatęs pareigūnus, padidino greitį, staigiai pasuko į Gerovės g. 9 namo kiemą. Jie važiavo iš paskos. Vairuotojas iššoko iš automobilio ir pradėjo greitu žingsniu šalintis. 10-15 metrų nuo stovėjimo aikštelės jis buvo sulaikytas. Automobilio vairuotojas A. R. sakė, kad jis norėjo nusišlapinti, jo buvo paprašyta prieiti prie tarnybinio automobilio, pasitikrinti blaivumą, nes nuo jo sklido alkoholio kvapas, pagal judesius matėsi, kad yra apsvaigęs. A. R. tai daryti atsisakė. Kai policijos pareigūnai paėmė jį (A. R.) už rankų, jis bandė išsisukinėti, kitiems, buvusiems automobilyje, sakė skambinti advokatui, pareigūnams sakė, kad turės nemalonumų tarnyboje, dar nespėję nuvežti į komisariatą turės jį paleisti. A. R. buvo atvestas prie automobilio, vedamas rėkė ir taip J. S. suprato, kad yra daromas psichologinis poveikis, jog pareigūnai skriaudžia žmones. Privedus A. R. prie automobilio, jam buvo liepta sėsti ant galinės sėdynės, nes reikėjo nustatyti jo asmenybę, įforminti Kelių eismo taisyklių pažeidimą. A. R. tai daryti atsisakė, pradėjo rankomis bei kojomis smūgiuoti J. S. ir porininkui. Buvo grumtynės, kurių metu pareigūnai bandė jį tramdyti. Grumtynių metu, J. S. pamatė, kad moteris (dabartinė A. R. žmona) įsibrovė į tarnybinį pareigūnų automobilį. Jis (J. S.) pribėgo prie tarnybinio automobilio, ištraukė ją iš automobilio, paguldė ant žemės ir uždėjo antrankius. Tuo metu ji spėjo ištraukti iš užvedimo spynelės automobilio raktelį, numetė jį po automobiliu. Grumtynių metu kartu su A. R. buvę keleiviai laikė pareigūnus, tempė už rankų, bandė padėti jam pasišalinti. Tuo metu, kai J. S. traukė M. V., T. U. liko vienas su A. R.. J. S. matė, kad T. U. buvo smūgiuota į pakaušio sritį dešine ranka, T. U. nugriuvo ant žemės. J. S. pribėgo prie A. R., pagriebė už kaklo ranka iš nugaros, bandė parversti. A. R. atsirado viršuje, ant J. S., jis gulėjo ant nugaros, A. R. sėdėjo ant jo, du kartus smūgiavo į kairę akį. Atsigavęs T. U. nutraukė A. R. nuo J. S.. Dar po poros minučių jiems pavyko A. R. sutramdyti. Uždėti antrankių nepavyko, jis visą laiką buvo rankas pasidėjęs po savimi. Atvažiavę į pagalbą policijos pareigūnai padėjo uždėti antrankius, A. R. buvo nuvestas į tarnybinį automobilį. Atvykus greitosios medicinos pagalbai, pirma medikai priėjo prie A. R., jo klausė, ar jam nieko neskauda, į ką jis įžūliai, necenzūriniais žodžiais siuntinėdamas medikus, grubia forma pasakė, kad jam nereikia pagalbos. Tada medikai apžiūrėjo pareigūnus, nusprendė pristatyti juos į gydymo įstaigą. Papildomai paaiškino, kad ašarinės dujos buvo naudojamos prieš keleivius, nes jie į reikalavimus pasitraukti nereagavo, tampė pareigūnus, ar buvo naudotos dujos prieš A. R., neatsimena (b. t. 2, b. l. 58-59). Analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes policijos pareigūnas nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. t. 1, b. l. 34-35). Nukentėjusiojo parodymus atitinka ir jo parodymų patikrinimo vietoje 2012 m. kovo 12 d. protokolo duomenys ( b. t.1, b. l. 37-40).

Policijos pareigūno – nukentėjusiojo J. S. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu, patvirtino ir kartu su juo nagrinėjamo įvykio metu buvęs pareigūnas T. U., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, paaiškinęs, kad 2011 m. spalio 30 d., patruliavimo metu, kartu su J. S. stovėjo Gerovės gatvėje, kai pastebėjo pravažiuojantį automobilį, kuris sukdamas į kairę išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, įtarė, kad vairuotojas gali būti neblaivus. T. U. užvedė tarnybinio automobilio variklį. Vairuotojas pamatė, kad jie pajudėjo, padidino greitį, po to pasuko į dešinę, į kiemą. Nuvažiavo iki kiemo galo, sustojo, atidaręs dureles išlipo iš automobilio ir pradėjo eiti link transformatorinės. Pareigūnai pribėgo prie automobilio vairuotojo (A. R.). J. S. paaiškino, dėl ko A. R. turi prieiti prie tarnybinio automobilio, tačiau A. R. pradėjo rėkti. Jis buvo privestas prie tarnybinio automobilio, atidarę dureles liepė jam sėstis į automobilį nustatyti asmenybę ir girtumą. A. R. pradėjo priešintis, mojuoti rankomis, bandė smūgiuoti, nevykdė reikalavimo sėsti į automobilį. Įvyko grumtynės. Grumtynių metu keleiviai, dvi moterys ir vyras, trukdė sulaikyti A. R., traukė pareigūnus už rankų. Iš pradžių T. U. buvo kartu su porininku, po to pamatė, kad porininkas pradėjo bėgti prie tarnybinio automobilio, šaukdamas, kad keleivis įlipo į automobilį. T. U. liko vienas su A. R., jis pataikė T. U.. T. U. nugriuvo, atbėgo porininkas, vėl buvo grumtynės. Iškvietė pagalbą, ji atvažiavo, kai A. R. jau buvo pargriautas. Prie transformatorinės vyko bendravimas, A. R. buvo paimtas už rankų, kad privesti prie tarnybinio automobilio, liepta sėsti į automobilį, tada prasidėjo smūgiai, grumtynės. T. U. gavo ne mažiau 5 smūgių, smūgiai buvo rankomis ir kojomis. T. U. buvo netekęs sąmonės nuo smūgio ranka, buvo smegenų sutrenkimas. Įvykio dieną buvo su uniformomis, liemenėmis, matėsi, kad yra pareigūnai. Pagalbos kvietėsi grumtynių metu, toks pasipriešinimas T. U. buvo pirmas per jo 15 darbo metų. Buvo nedarbingas virš 20 dienų (b. t. 2, b. l. 56-58). Analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusysis parodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. t. 1, b. l. 19-21).

Tokiu būdu, iš nuoseklių ir tarpusavyje sutampančių nukentėjusiųjų parodymų nustatyta, kad, kai A. R. buvo paprašyta eiti prie tarnybinio automobilio pasitikrinti blaivumo, jis tai daryti atsisakė. Paėmus policijos pareigūnui A. R. už rankų, jis bandė išsisukinėti. Vedamas prie automobilio A. R. rėkė. Kai jam buvo liepta sėsti ant galinės sėdynės, A. R. tai daryti atsisakė, pradėjo rankomis bei kojomis smūgiuoti policijos pareigūnams.

Nukentėjusiųjų parodymų analizė visiškai paneigia apelianto versiją, jog jis tik gynėsi nuo policijos pareigūnų, neturėjo tyčios jų atžvilgiu naudoti fizinį smurtą. Tokie nuteistojo veiksmai, kai jis dešine ranka smūgiavo pareigūnui T. U. į pakaušio sritį, du kartus, kai J. S. gulėjo ant nugaros, smūgiavo pastarajam į kairę akį, rodo kryptingą nuteistojo tyčia naudoti prieš pareigūnus fizinį smurtą ir jiems pasipriešinti.

Netikėti aptartais nukentėjusiųjų parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Abu nukentėjusieji tiek apklausiami ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu, buvo nuoseklūs, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė nagrinėjamo įvykio aplinkybes, parodymai esminėse aplinkybėse sutapo, nukentėjusiųjų parodymus patvirtino ir byloje pateiktos specialisto išvados su J. S. ir T. U. nustatytais sužalojimais.

Remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos specialisto 2011 m. lapkričio 4 d. išvados Nr. G 3334/11(01) duomenimis, T. U. nustatyti šie kūno sužalojimai: paviršinė muštinė žaizda kairėje užausinėje srityje, odos nubrozdinimas smakre, galvos smegenų sukrėtimas, poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje. Sužalojimai kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl galvos smegenų sukrėtimo T. U. sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Sužalojimai yra panašaus senumo, todėl galėjo būti padaryti ir vienu metu. Sužalojimai visumoje kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Vertinant sužalojimus atskirai, T. U. nustatyti sužalojimai galvoje vertinami visumoje nesunkiu sveikatos sutrikdymu, poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje – nežymiu sveikatos sutrikdymu. Odos nubrozdinimai smakre galėjo gautis griūnant. Poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje galėjo būti padaryta tiek suduodant smūgį, tiek ir atsitrenkiant ar užsigaunant į kietą buką ribotą paviršių. T. U. nustatyti sužalojimai nenurodo konkrečios nukentėjusiojo padėties bei tarpusavio išsidėstymo su užpuoliku sužalojimų padarymo metu. Sužalojimai padaryti trim trauminiais poveikiais, iš jų ne mažiau vienu smūgiu į kairę užausinę sritį. Sužalojimai padaryti nuo trauminių poveikių kietu, buku, ribotą bukabriaunį bei neribotą paviršių turinčiu daiktu ( daiktais) galimai įvykio aplinkybėse nurodytu būdu ir laiku ( 2011-10-30) ( b. t.1, b. l. 30-33).

Pagal Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos specialisto 2011 m. lapkričio 5 d. išvados Nr. G 3350/11(01) duomenis, J. S. nustatyti šie kūno sužalojimai: odos nubrozdinimai kaktos kairėje pusėje, muštinės žaizdos, odos nubrozdinimas ir poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, odos nubrozdinimai nosies dešiniajame sparnelyje, kairiame žande, pasmakrėje, dešinės plaštakos V-o piršto galinio pirštikaulinio sąnario srities sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, odos nubrozdinimai kairėje plaštakoje. VRM poliklinikoje nustatytas krūtinės ląstos sumušimas sužalojimu nevertinamas, nes diagnozė paremta tik subjektyviais skausminiais nusiskundimais, bet nepagrįsta objektyviais traumavimo požymiais. Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Ilgesnis nei 10 dienų laiko gydymas neatitinka nustatytų sužalojimų pobūdžio, todėl vertinant sveikatos sutrikdymo mastą neimta domėn. J. S. nustatyti kūno sužalojimai yra panašaus senumo, todėl galėjo būti padaryti ir vienu metu. Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Odos nubrozdinimai kaktos kairėje pusėje, kairėje plaštakoje galėjo gautis griūnant. J. S. nustatyti kūno sužalojimai nenurodo konkrečios nukentėjusiojo padėties bei tarpusavio išsidėstymo su užpuoliku sužalojimų padarymo metu. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 7-iais trauminiais poveikiais. Iš jų galima išskirti 4 tiesioginius smūgius ( pvz., koja, ranka), ne eilės tvarka:1) į kairės akies sritį, padarant muštines žaizdas, odos nubrozdinimą bei poodines kraujosruvas kairės akies vokuose; 2) į kairį žandą, padarant odos nubrozdinimą kairiame žande; 3) į pasmakrę, padarant odos nubrozdinimą pasmakrės srityje; 4) į dešinės plaštakos V-ą pirštą, padarant sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu V-o piršto galinio pirštikaulinio sąnario srityje. Sužalojimai padaryti nuo trauminių poveikių kietais bukais daiktais, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu būdu ir laiku (2011-10-30) ( b. t.1, b. l. 45-48).

Dar kartą akcentuotina, kad nuteistojo pozicija vertinama kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad A. R. pasipriešino policijos pareigūnams atliekant jiems įstatymo pavestas pareigas, vykdant A. R., kuris kaip įtariama vairavo automobilį neblaivus, sulaikymą.

Lietuvos Respublikos policijos veiklos 2000 m. spalio 17 d. įstatymo 23 str. 1 d. numato, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus; 4 d. numatyta, kad fizinė prievarta suprantama kaip bet kokio pobūdžio fizinės jėgos bei kovinių imtynių veiksmų naudojimas, specialiųjų priemonių, t. y. policijos ginkluotėje esamų lazdų, antrankių bei surišimo priemonių, dujų, tarnybinių šunų, transporto priverstinio sustabdymo bei kitų įstatymais leidžiamų ir vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintų, policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemonių naudojimas. Šio įstatymo 24 str. 4 d. numatyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi; sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiųjų, policijos pareigūnų, veiksmų teisėtumas buvo vertintas tarnybine tvarka, taip pat buvo priimtas sprendimas pagal A. R. pareiškimą dėl policijos pareigūnų veiksmų. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimo skyriaus tarnybinio patikrinimo išvados dėl informacijos apie galbūt neteisėtus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmus prieš A. R. duomenimis, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmuose tarnybinio nusižengimo požymių nenustatyta (b. t. 2, b. l. 126-134). Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą duomenimis, 2011 m. lapkričio 29 d. atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal A. R. pareiškimą ( b. t. 2, b. l. 136).

Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad nei vienas iš įvykyje dalyvavusių asmenų nepatvirtino, jog A. R. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, liudytojomis apklaustos M. V. ir L. R. yra artimais ryšiais susijusios su nuteistuoju (M. V. – A. R. sutuoktinė, o L. R. – nuteistojo brolio žmona), L. R. nagrinėjamo įvykio metu buvo neblaivi. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad abi liudytojos gali būti suinteresuotos bylos baigtimi ir duoti nuteistajam palankius parodymus, neteisingus L. R. parodymus galėjo nulemti ir subjektyvus situacijos vertinimas, įtakotas alkoholio poveikio. Be to, remiantis policijos pareigūnų parodymais, tiek M. V., tiek L. R. trukdė policijos pareigūnams atlikti teisėtus veiksmus – sulaikyti A. R., laikė policijos pareigūnus, bandė padėti nuteistajam pasprukti.

Tuo tarpu vertinant liudytojų E. D. ir A. D. parodymus, pažymėtina, kad įvykio pradžios nei vienas iš šių asmenų nematė. E. D., apklausiama teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad paryčiais ji išgirdo siaubingą klyksmą rusiškai „žmonės, gelbėkite, plėšia, žudo“. E. D. bandė atidaryti langą, ten viskas apkrauta, girdėjo, kad reikia padėti, moteris rėkė. E. D. paskambino į pagalbos centrą, pasakė, kad kieme kažkas vyksta. Triukšmas nesibaigė, kol E. D. nusikraustė langą, pažadino vyrą (b. t. 2, b. l. 114-116). Liudytojas A. D. parodė, kad jį ir jo žmoną pažadino riksmas kieme „žmonės, gelbėkit, plėšia, muša“, jis (A. D.) išlindo pro langą ir žmonai liepė skambinti policijai. Ji pradėjo skambinti, bet ten, pasirodo, buvo policija. A. D. apsirengė, nusileido į apačią. Ten vyko grumtynės tarp policijos pareigūno ir A. R. (b. t. 2, b. l. 116-118). Iš šių asmenų parodymų matyti, kad E. D. įvykio pradžios negalėjo matyti pro langą, nes jis buvo užkrautas, langą nukraustė, po to ji žadino savo sutuoktinį, atkrausčiusi langą bandė pažiūrėti, kas vyksta kieme, tačiau nieko nematė, tik girdėjo žmonių šūksnius. Kaip nustatyta tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiųjų parodymais, įvykio vietoje garsiai šaukė nuteistasis A. R., darydamas pareigūnams psichologinį poveikį. Be to, patys nukentėjusieji, policijos pareigūnai, neneigė aplinkybės, kad prieš A. R. buvo panaudota jėga, koviniai veiksmai, bet tik po to, kai pastarasis atsisakė vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus – sėsti į tarnybinį pareigūnų automobilį, pasitikrinti blaivumą. Minėtą aplinkybę patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos specialisto išvados, atlikus A. R. sužalojimų vertinimą duomenys (b. t. 3, b. l. 64-68). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojai E. D. ir A. D. nagrinėjamo įvykio pradžios nematė, todėl jų parodymai negali būti laikomi patikimais ir objektyviais. Šiuo pagrindu atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad apylinkės teismas, nevertindamas šių liudytojų parodymų, buvo šališkas. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai, kaip to reikalauja įstatymas, išdėstytos šių asmenų parodymų atmetimo priežastys, kuriomis abejoti teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Vertinant A. R. apeliacinio skundo argumentą, kad apylinkės teismas nepagrįstai sprendė, jog dėl nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų jis savo kaltės nepripažino, pažymėtina, kad BK 59 str. 1 d. 2 p., inter alia, įtvirtinta, jog atsakomybę lengvinančia atsakomybe pripažįstama, jei kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba <...>. Atsižvelgiant į šios teisės normos sudėtį, spręstina, kad tam, jog aptariamame straipsnyje numatyta aplinkybė būtų pripažinta asmens atsakomybę lengvinančia, asmuo turi atitikti kelis reikalavimus: prisipažinti padaręs jam inkriminuojamą veiką ir nuoširdžiai gailėtis dėl jos padarymo. Nesant vienam iš paminėtų požymių, ši aplinkybė negali būti pripažinta lengvinančia asmens atsakomybę. Nagrinėjamu atveju, A. R. neneigė, kad galėjo padaryti tam tikrus sužalojimus nukentėjusiesiems, tačiau kategoriškai neigė tyčios buvimą savo veiksmuose. Byloje nenustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailėtųsi dėl savo padarytų veikų. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuoširdus kaltininko gailėjimasis pasireiškia tuo, jog jis neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Šios aplinkybės nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos, todėl apylinkės teismas pagrįstai nepripažino A. R. atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo pateiktus argumentus, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. nuosprendį, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, įvertino juos pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. nuosprendį palikti nepakeistą.