Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-433-485-2014

Teisėjas Raimundas Krušinys Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01210-2013-2

2014 m. birželio 9 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Remeikos, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Simonai Naskauskaitei, nuteistojo gynėjai advokatei A. R., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. (dėl 2013-06- 23 veikos) 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuteistąjį per 4 mėnesius nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti pradžios neatlygintinai išdirbti 60 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais ar nusenusiais asmenimis;

pagal BK 140 str. 2 d. (dėl 2013-08-20 veikos) 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuteistąjį per 4 mėnesius nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti pradžios neatlygintinai išdirbti 80 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais ar nusenusiais asmenimis.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmę paskirtas 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimas, įpareigojant nuteistąjį per 5 mėnesius nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti pradžios neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais ar nusenusiais asmenimis.

Vadovaujantis BK 66 str. 2 d., į bausmę įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme nuo 2013-08-20 iki 2013-08-21.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. P. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., 140 str. 2 d., už tai, kad jis 2013 m. birželio 23 d., apie 22 val. 30 min., daugiabučio namo Nr. (duomenys neskelbtini), kieme, asmeninio konflikto metu, tyčia, vieną kartą ranka sudavė nukentėjusiajai E. P. į veido sritį, po to, rankomis suėmęs dešinę ranką, ją tempė ir dar vieną kartą ranka sudavė į veido sritį, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai E. P. fizinį skausmą,

be to, jis, 2013 m. rugpjūčio 20 d., apie 01 val., buto, (duomenys neskelbtini), balkone, būdamas neblaivus (nustatytas 2,64 promilės sunkus girtumas), asmeninio konflikto metu, tyčia, ranka sudavė vieną smūgį savo žmonai E. P. į veidą. Po to, tęsdamas konfliktą buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, tyčia, vieną kartą ranka sudavė žmonai E. P. į kaklo sritį, o jai nuėjus į svetainės kambarį, žmoną E. P. ranka sugriebė už kaklo ir stūmė, padarydamas kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke, dešinio dilbio srityje, kraujosruvą ir nubrozdinimą kaklo kairėje pusėje, dėl ko nukentėjusiajai E. P. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Visų pirma, teismas neobjektyviai vertino byloje esančius nukentėjusios E. P. parodymus, kurie skirtingose proceso stadijose iš esmės keitėsi dėl esminių įvykio aplinkybių, be to, pati nukentėjusioji nurodė, jog šiuo metu gali objektyviai vertinti įvykius, kurie tą pačią dieną, t. y. iškart po įvykio ją apklausiant, jai atrodė visiškai kitaip, kuomet nuteistojo veiksmus jos atžvilgiu –fizinius kontaktus, ji vertino kaip tyčinius smūgius, kontaktą su jos gerkle – kaip smaugimą. Tačiau šiuo metu, praėjus kuriam laikui po incidento ir galėdama blaiviai bei nesijaudindama įvertinti incidento metu buvusius tiek apelianto, tiek jos pačios veiksmus, nukentėjusioji nurodė, kad tyčinio smurto jos atžvilgiu nebuvo, buvo dviejų konfliktuojančių asmenų veiksmai – stumdymasis, kurio metu galėjo būti netyčia kontaktuojama su veidu, dėl ko ir galėjo būti padaromi sužalojimai. Taigi nukentėjusioji iš esmės paneigė tyčinį, tiesiogiai į sužalojimų padarymą ar skausmo sukėlimą nukreiptą fizinį smurtą. Apeliaciniame skunde pažymima, jog nukentėjusios teisme duoti parodymai iš esmės atitinka nuteistojo teisme duotus parodymus, taip pat iš dalies atitinka ir liudytojos K. P. parodymus. Skundo autoriaus nuomone, nukentėjusiosios, jo paties ir minėtos liudytojos teisme duoti parodymai bei kitos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad jis yra nuteistas tam nesant jokio pagrindo.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad 2013-08-21 specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai nuteistojo veide-kaktoje, kakle, ant abiejų žandų, buvo padaryti konflikto su sutuoktine metu, kuomet jie abu bandė paimti verkiantį vaiką, po to susistumdė ir nukentėjusioji puolė nuteistąjį nagais draskyti. Būtent nuo šio smurto nuteistasis gynėsi mojuodamas rankomis, stumdamas sutuoktinę nuo savęs, dėl ko ji parkrito ant lovos. Šias aplinkybes patvirtina ir nuteistajam padarytų sužalojimų pobūdis – jie padaryti aštriabriauniais daiktais, be to yra linijiniai, einantys vienas greta kito, kas būdinga draskantis nagais. Nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina apelianto parodymus dėl pačios E. P. naudoto smurto apelianto atžvilgiu, bet ne policijos pareigūnų, kurie nuteistojo veido, kaklo bei kaktos nedraskė. Policijos pareigūnai, panaudoję nuteistojo atžvilgiu kovinius veiksmus, jam sužalojimus padarė rankose, nugaroje. Todėl, esant tokioms aplinkybėms, E. P. sužalojimai gerklės ir veido srityje, jeigu ir buvo padaryti apelianto, turėtų būti vertinami ne kaip tyčinis fizinis smurtas, nukreiptas į skausmo sukėlimą ar sveikatos sutrikdymo padarymą, bet kaip gynybinio pobūdžio veiksmai. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti šiuos nuteistojo veiksmus ir per BK 28 str. numatyto būtinosios ginties instituto prizmę. Vertinant faktines aplinkybes, yra akivaizdu, kad kėsinimasis apelianto atžvilgiu buvo, jis buvo tebesitęsiantis, nuteistajam buvo padaryti sveikatos sutrikdymai, kurie pagal vertinimą yra analogiškos apimties, kaip ir konstatuoti nukentėjusiai, t. y. tiek nuteistajam, tiek jo sutuoktinei yra konstatuoti nežymūs sveikatos sutrikdymai, kas reiškia, kad būtinosios ginties ribų apeliantas neperžengė, o gynėsi nuo realaus, vykstančio bei tebesitęsiančio kėsinimosi. Tuo tarpu teismo išvada, kad sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti tyčia, o ne ginantis nuo nukentėjusiosios, yra nepagrįsta objektyvia duomenų analize. Byloje be pačios E. P. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos ji vėliau pati paneigė, kitų duomenų, patvirtinančių nuteistojo tyčią sužaloti ją, nėra. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad negalima apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien nukentėjusio asmens parodymais, nesant kitų kaltę patvirtinančių objektyvių duomenų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Apeliantas nuosprendį skundžia tik dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 140 str. 2 d., t.y. dėl 2013-08-20 padarytos veikos.

BK 140 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą arba nežymiai sužalojo arba trumpam susargdino savo artimą giminaitį ar šeimos narį.

BK 140 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurio pasėkoje artimam giminaičiui ar šeimos nariui sukeliamas fizinis skausmas arba jis nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Taigi, tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 140 str. 2 d., pakanka nustatyti, jog jis padarė bent vieną iš BK 140 str. 1 d. nurodytų veikų – mušė arba kitaip smurtavo, sukeldamas/padarydamas žmogui bent vieną iš minėtame straipsnyje nurodytų padarinių – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą arba trumpą susargdinimą. Subjektyvioji šios nusikalstamos veikos pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 1 d. nurodyti padariniai ir jų nori. Netiesiogine tyčia numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 1 d. nurodyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai nuteisė E. P. už tai, jog jis smurtavo prieš savo šeimos narį, t.y. 2013-08-20 apie 01.00 val. nakties, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio konflikto metu, panaudojo fizinį smurtą prieš sutuoktinę E. P., dėl ko jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d.

Nuteistasis E. P. apeliaciniu skundu, nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Skunde nurodoma, jog teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, o teismo padaryti esminiai BPK pažeidimai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 305 str. 1 d. ir 3 d. nuostatas, teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 str. nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl E. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus įrodymus (nuteistojo E. P. ir nukentėjusiosios E. P. teismo posėdžio metu duotus parodymus). Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis, teigia, kad E. P. sužalojimai gerklės ir veido srityje, jeigu ir buvo padaryti apelianto, turėtų būti vertinami ne kaip tyčinis fizinis smurtas, nukreiptas į skausmo sukėlimą ar sveikatos sutrikdymo padarymą, bet kaip gynybinio pobūdžio veiksmai. Faktą, jog jis gynėsi nuo nukentėjusiosios puolimo, nuteistojo nuomone, patvirtina 2013-08-21 specialisto išvadoje jam konstatuoti sužalojimai- nuteistojo veide-kaktoje, kakle, ant abiejų žandų. Tokį nuteistojo aiškinimą teisėjų kolegija vertina kritiškai, kaip jo gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pagal BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinųjų būtinosios ginties sąlygų, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti kaltininką veikus esant būtinosios ginties situacijai. Nagrinėjamu atveju jokio aiškiai gresiančio pavojaus nuteistajam nebuvo, priešingai, kaip matyti iš nukentėjusiosios ir liudytojos K. P. parodymų, jis pats pradėjo konfliktą ir smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką būtinosios ginties situacijos nėra tada, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Tad šiuo atveju E. P. veiksmai negali būti pripažinti veikimu esant būtinosios ginties sąlygomis, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal kilusius padarinius pagal BK 140 str. 2 d. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad minėtus sužalojimus nukentėjusioji galėjo padaryti nuteistajam gindamasi nuo jo smurto. Apygardos teismo nuomone, apylinkės teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes bei pagrįstai sprendė, kad E. P. buvo sužalota tyčia, o ne ginantis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, priimdamas E. P. apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai nesivadovavo nukentėjusiosios E. P. parodymais, duotais teismo posėdžio metu, kur jinai parodė, kad vyras namuose jos tyčia nemušė, per veidą jai tyčia nesudavė, ranką ji susimušė į lovos tarpe esančią medinę detalę, o nubrozdinimas kakle liko, nes vyras jai buvo suėmęs už kaklo, vyro veiksmai nebuvo tyčinis smurtas, vyko abipusis konfliktas, abu barėsi ir stumdėsi. Teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi šiuos parodymus iš esmės patvirtino ir liudytojos K. P. ir policijos pareigūnų duoti parodymai, kad iškart po įvykio ant nukentėjusiosios veido buvo matyti patinimas, kaklas buvo paraudęs. Be to, E. P. iš karto po įvykio apklausiama nurodė, kuo pasireiškė fizinio smurto prieš ją panaudojimas, nurodė suduotų smūgių skaičių, intensyvumą, kūno vietas, į kurias smūgiai buvo suduoti, be to, ji kreipėsi dėl sužalojimų konstatavimo, pasiėmė pareigūno surašytą užduotį kūno sužalojimams konstatuoti (b. l. 81, T. 1). Nukentėjusiosios duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad E. P. padarytos dvi kraujosruvos dešinės akies apatiniame voke, kraujosruva ir nubrozdinimas kaklo srityje, kurie galėjo būti padaryti ir trimis poveikiais bei sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (b. l. 82, T.1). Atsižvelgiant į tai, kolegija konstatuojama, kad aptarti įrodymai vienas kitam neprieštarauja ir patvirtina nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jos atžvilgiu sutuoktinis E. P. naudojo fizinį smurtą dėl ko jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir E. P. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, yra pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtų įrodymų visuma, nuosprendyje aptartais nukentėjusiosios E. P. 2013-08-20 pareiškimu (b. l. 32, T.1) ir 2013-08-20 apklausos protokolu (b. l. 78-79, T. 1), liudytojų – į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų A. K. ir D. V. tarnybiniais pranešimais dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (b. l. 37-41 T. 1) bei A. K. parodymais bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (b. l. 26, T. 2), liudytojos K. P. teisiamojo posėdžio metu (b. l. 25, T.2) ir ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (b. l. 93-94, T. 1), kuriuos liudytoja patvirtino teisiamojo posėdžio metu. Iš policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų ir paaiškinimų pirmosios instancijos teisme metu matyti, jog jiems atvykus, duris atidarė agresyviai nusiteikęs E. P., namuose matėsi sutrikusi ir susijaudinusi E. P., ant jos veido matėsi patinimas, kraujosruvos, matėsi paraudęs kaklas, sakė, kad vyras prieš ją smurtavo, sudavė į veidą, bandė smaugti (b. l. 37-42, T.1). E. P. buvo agresyvus, vengė sulaikymo (b. l. 41-42, T.1), kelis kartus buvo panaudotas elektros impulsinis prietaisas, siekiant sulaikyti E. P. ir jį pristatyti į policijos komisariatą (b. l. 41-42, T.1). E. P. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už teisėtų policijos pareigūnų nurodymų nevykdymą (b. l. 49, T.1 ). Nuteistojo ir nukentėjusiosios kaimynė K. P. patvirtino, kad įvykio vakarą E. P. buvo jos namuose, balkone, kai atėjo įsiutęs jos vyras ir pradėjo konfliktuoti, šaukti, stumdėsi, mosikavo rankomis, kai nuėjo vėliau į jų butą rado nukentėjusiąją su patinusia akimi (b. l. 26, T.2). Visos šios aplinkybes nuosekliai patvirtina, jog prieš E. P. realiai buvo panaudotas fizinis smurtas, suduoti smūgiai į veidą, padarytos kraujosruvos ir nubrozdinimai kaklo srityje ir tokiu būdu padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Įvertinusi visas nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam E. P. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pažymos matyti, kad E. P. paskirta gynėja advokatė A. F. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 50 Lt. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistąjį gynė advokatė A. R., su kuria nuteistasis sudarė susitarimą. Esant tokioms aplinkybėms Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje nurodytos išlaidos nepripažįstamos proceso išlaidoms ir iš nuteistojo E. P. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimu nuteistajam E. P., netenkinti.