- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-08
- Bylos Nr.
- A-556-1073-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Aivaras Raišutis
- Kategorijos
- 6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja A. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 3-10), prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2009 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. S-126(7-63/2009) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2009 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 68-29.
Pareiškėja paaiškino, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką (administracinė byla Nr. A5-902/2006), pajamos gautos pardavus nekilnojamąjį turtą, nelaikytinos pajamomis, gautomis iš individualios veiklos, jei tokia veikla nuo pat jos vykdymo pradžios nebuvo turima tikslo gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Tuo tarpu nei mokesčių administratorius, nei Mokestinių ginčų komisija jos gautų pajamų priskyrimą individualios veiklos pajamoms savo sprendimų nemotyvavo, t. y. nepasisakė dėl versliškumo elemento atsiradimo pagrindų (dėl kokių faktinių aplinkybių buvo konstatuotas ekonominės naudos siekimas). Be to, paties mokestinio patikrinimo rezultatai grindžiami faktinėmis aplinkybėmis nepapuolančiomis į oficialų tyrimo laikotarpį (buvo vertinami ne tikrinimo laikotarpiu sudaryti sandoriai), t. y. neaišku, kodėl vadovaujamasi iki 2003-01-01 įvykusiomis faktinėmis aplinkybėmis. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVMĮ) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) objektu įvardija prekių ir paslaugų teikimą, kuriam be kita ko keliama sąlyga, jog prekės arba paslaugos būtų teikiamos apmokestinamojo asmens vykdant savo ekonominę veiklą. Apmokestinamasis asmuo turi veikti kaip toks. Tuo tarpu, kai fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis asmuo teikia prekes ar paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo. Mokesčių inspekcija rėmėsi PVMĮ 2 straipsnio 6 dalimi, apibrėžiančia, kad ekonominė veikla šio įstatymo prasme suprantama kaip veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno). Akivaizdu, kad parduodama minėtus žemės sklypus ji siekė gauti pajamų, nes kaip ir kiekvienas asmuo siekė išvengti nuostolių. Tačiau asmeninėms reikmėms įsigyto sklypo pardavimas dėl susiklosčiusių aplinkybių viseto nelaikytinas individualia veikla. Bendrine lietuvių kalbos prasme, veikla suprantama kaip veikimas, darbas. Vartodamas sąvoką „ekonominė veikla“, įstatymų leidėjas apmokestinimo PVM sąlygą sieja su pastoviu, ilgalaikiu, kryptingu ir tikslingu elgesiu, veikimu. Ekonominės veiklos buvimas galėtų būti grindžiamas pasitelkus individualios veiklos sąvoką apibrėžiančioje Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalyje išdėstytais požymiais pagrindžiančiomis aplinkybėmis, vadovaujantis pastarosios normos taikymo teismų praktika. Paaiškinimai, jog sklypas buvo įsigytas asmeninėms reikmėms (statyti gyvenamąjį būstą sau ir savo šeimos nariams), o suformuoti sklypai buvo parduoti tik kilus nesutarimams su bendrasavininkiais, liko neišnagrinėti. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalis įtvirtina principą, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, be to, turi atsižvelgti į mokesčių mokėtojo teikiamus paaiškinimus bei pastabas. Mokesčių administratorius šios pareigos nevykdė, nes sprendime nebuvo atsižvelgta į tai, kad kelių gyvenamųjų būstų ir/ar žemės sklypų jiems statyti įsigijimas ir turėjimas buvo sąlygotas objektyvių aplinkybių: pareiškėja su sutuoktiniu turi tris vaikus, kuriems augant (du vaikai jau pilnamečiai, o jauniausiam yra 15 metų) atsiranda būtinybė turėti nuosavą gyvenamąjį būstą, kartu norėta pasistatyti ir naują namą sau, todėl ir buvo nuspręsta pakeisti žemės paskirtį iš žemės ūkio į kitą, atitinkamai - individualiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti bei transporto, ryšių ir kitoms komunikacijoms statyti ir eksploatuoti. Skundžiamuose sprendimuose išdėstyta pozicija, jog statybos objektų projektavimo darbų neatlikimas ir statybos darbams reikiamų leidimų neturėjimas gali sąlygoti individualios veiklos vykdymą (būti kaip vienas iš individualios veiklos požymiu), yra klaidinga. Klausimas, ar asmuo gavo pajamų natūra, turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis LR finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 339 patvirtinta Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarka (toliau – ir Tvarka). Tvarkos nuostatos nenumato, kad vieno lygiaverčio daikto mainymas į kitą lygiavertį daiktą gali būti traktuojamas kaip pajamos natūra. Analizuojant Tvarkos nuostatas galima daryti išvadą, jog gyventojo pajamos natūra pripažįstamos tik tos pajamos, kurios tiesiogiai siejamos su gaunama ekonomine nauda. Tokia nauda analizuojamu atveju galėtų atsirasti tik keičiant daiktus bei papildomai gaunant priemoką. Iš sudarytų mainų sandorių aplinkybių matyti, jog ekonominės naudos negauta, o buvo patirta nemažai išlaidų susijusių su sandorių sudarymu.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 31-35) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad MAĮ 69 straipsnio 1 dalies teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio tikslas yra vienintelis - gauti minėtos mokestinės naudos. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma. Atsakovas pažymėjo, kad žemė, kuri skirta statybai, laikytina PVM objektu šio PVMĮ 32 straipsnio 2 dalies prasme ir apmokestinamojo asmens pajamos iš PVM apmokestinamos ekonominės veiklos, viršijančios 100 000 Lt sumą, apmokestintinos PVM, neatsižvelgiant į tai, ar asmuo įregistruotas PVM mokėtoju ar ne. Nurodė, kad nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog ji negavo jokios naudos ar pajamų, todėl jai negali būti skaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM). Pagal GPMĮ nuostatas apmokestinamos ne tik piniginės priemokos už mainų pagrindu perleistą turtą, tačiau ir kita forma gauta nauda, t. y. paties turto vertė. Taigi tai, kad pareiškėja mainais gavo mažesnės vertės turtą ir negavo jokios piniginės priemokos, nėra pagrindas konstatuoti, jog ji jokios naudos negavo ir nėra ką apmokestinti. Vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymius ir tokios veiklos tikslo - ekonominės naudos siekimo - buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardintoms veiklos rūšims. Mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su S. K. priklausiusio turto pardavimo veikla buvo savarankiška pareiškėjos bei jos sutuoktinio veikla, nes buvo atliekama nepriklausomai nuo kokių nors kitų asmenų, parduotas nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklausė pareiškėjai ir jos sutuoktiniui. Sudarytuose sandoriuose nenustatyta darbo santykiams būdingų aplinkybių. Pareiškėjos veikla 2004-2005 metais parduodant nekilnojamąjį turtą atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje nurodytus individualios veiklos požymius. Kadangi visas parduotas ar kitaip perleistas nekilnojamasis turtas bendros jungtinės nuosavybės teise priklausė pareiškėjai ir jos sutuoktiniui, todėl mokesčių administratorius pagrįstai visas iš minėto turto pardavimo gautas pajamas priskyrė lygiomis dalimis pareiškėjai ir jo sutuoktiniui.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Inspekcija atsiliepime (b. l. 38) paaiškino, kad su skundo reikalavimais nesutinka ir palaiko atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu (b. l. 62-71) pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad Inspekcija, atlikusi mokesčių mokėtojos A. K. mokestinį patikrinimą (tikrintas laikotarpis nuo 2003-01-01 iki 2006-12-31), 2008 m. rugsėjo 18 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.26-04)-77-88, kuriuo pareiškėjai priskaičiavo 297 315 Lt PVM, 100 887 Lt PVM delspinigių, 1 533 Lt GPM, 506 Lt GPM delspinigių, 1 357,36 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų bazinės pensijos daliai, 1 155,48 Lt VSD įmokų papildomos pensijos daliai bei paskyrė nuo priskaičiuotų VSD įmokų bazinei pensijos daliai 678,68 Lt (50 procentų) baudą, nuo priskaičiuotų VSD įmokų papildomai pensijos daliai 577,74 Lt (50 procentų) baudą. Inspekcijos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. (21.26-04)-256-298 minėtas patikrinimo aktas patvirtintas bei paskirta 69 393 PVM bauda ir 153 Lt GPM bauda. VMI prie FM 2009 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 68-29 minėtas Inspekcijos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimas patvirtintas. Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. S-126(7-63/2009) patvirtintas VMI prie FM 2009 m. vasario 5 d. sprendimas. Pareiškėja neginčija mokesčių administratoriaus atliktų mokestinių nepriemokų paskaičiavimų aritmetinio teisingumo, tačiau iš esmės nesutinka su mokestinio tyrimo eigoje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi GPMĮ 2 straipsnio 7 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A5-902/2006, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 1-5 punktais. Teismas konstatavo, kad iš minėtų nuostatų analizės darytina išvada, jog veikla, susijusi su nekilnojamojo turto sandoriais, ir atitinkanti kitus požymius, yra numatyta įstatymu bei pripažintina individualia veikla. Pareiškėjos veikla buvo savarankiška, atliekama nepriklausomai nuo kokių nors trečiųjų asmenų valios, veikiant savo iniciatyva. Parduotas ir perleistas mainų sandoriais nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklausė pačiai pareiškėjai bei jos sutuoktiniui. Sandoriai su nekilnojamuoju turtu buvo ne vienkartiniai ar atsitiktiniai, bet tęsėsi ilgą laikotarpį, t. y. 2004-2005 metais bei vėliau. Sudarytų sandorių su nekilnojamojo turto objektais didelis skaičius patvirtina vykdytos veiklos tęstinumą. Mokesčių administratorius, atlikdamas A. K. mokestinį patikrinimą bei spręsdamas apie šios veiklos priskyrimą individualiai veiklai, pagrįstai atsižvelgė į jos vykdytus sandorius, nepatenkančius į mokestinio patikrinimo laikotarpį, nes šie sandoriai akivaizdžiai patvirtina vykdytos veiklos tęstinumą. Be to, byloje nėra ginčo dėl tų aplinkybių, jog pareiškėjos 2004-2005 m. pajamos iš nekilnojamojo turto sandorių sudarė 72,1 procentų visų pajamų, o 2005 m. – 99,4 procentų visų pajamų. Minėtos aplinkybės neginčijamai patvirtina, jog pareiškėjos vykdyta veikla turėjo versliškumo požymį, t. y. ekonominės naudos siekimą. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos skundžiamuose sprendimuose padaryta išvada, jog A. K. tikrinamuoju mokestiniu laikotarpiu sudaryti nekilnojamojo turto sandoriai GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies prasme laikytini individualia veikla, yra pagrįsta. Teismas taip pat vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalimi. Teismas padarė išvadą, kad A. K. ir S. K. įvykdyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo A. K. bei vėliau šio žemės sklypo perleidimo UAB „Asko statyba“ sandoriai, turėjo vienintelį tikslą - išvengti mokestinių prievolių. Apdovanotasis asmuo, t. y. A. K., buvo tik tarpininkas tam, jog A. K. ir S. K. išvengtų mokestinių prievolių, minėtą žemės sklypą tiesiogiai pardavus UAB „Asko statyba“. Taigi, tiek dovanojimo sutarties, tiek vėlesnės sklypo perleidimo UAB „Asko statyba“ sudarymo tikslas buvo gauti mokestinę naudą, kas savo ruožtu mokesčio administratoriui suteikė įstatyminę teisę neatsižvelgti į šių sandorių formalią išraišką apskaičiuojant pareiškėjai mokėtiną PVM bei perskaičiuojant GPM. Teismas, įvertinęs LR finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 339 patvirtintos Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarkos 2.2., 5.1. punktų nuostatas, nurodė, kad mainų sandoriais įgytas turtas pripažįstamas natūra gautomis pajamomis, kurios įvertinamos to turto ar paslaugų tikrąja rinkos kaina pajamų natūra gavimo momentu. Teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai minėtose mainų sutartyse nurodytų nekilnojamojo turto objektų kainos dalį 19 918 Lt (39 836/2) ir 68 750 Lt (137 500/2), t. y. minėtų objektų rinkos kainos ½ dalį, atsižvelgus į tai, kad sandoriuose dalyvavo ir kartu su pareiškėja turtą lygiomis dalimis įgijo jos sutuoktinis, priskyrė pareiškėjos gautoms pajamoms. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius faktines aplinkybes vertino bei ginčo santykius reglamentuojančius mokestinius įstatymus taikė tinkamai, todėl naikinti ginčo sprendimus, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 75-83) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
1. Teismas sprendime iš esmės atkartojo motyvus, išdėstytus VMI prie FM atsiliepime į skundą. Ginčijamame sprendime visiškai nepasisakoma dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo teisėtumo. Be to, teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, privalo tirti visus įrodymus.
2. Mokesčių administratoriai pagrįsdami pareiškėjos gautų pajamų priskyrimą individualios veiklos pajamoms savo sprendimų nemotyvavo, t. y. nepasisakė dėl versliškumo elemento atsiradimo pagrindų (dėl kokių faktinių aplinkybių buvo konstatuotas pareiškėjos ekonominės naudos siekimas). Taip pat mokesčių administratoriai turto perleidimo sandorių nevertino ekonominės naudos siekimo aspektu.
3. Tvarkos nuostatos nenumato, kad vieno lygiaverčio daikto mainymas į kitą lygiavertį daiktą gali būti traktuojamas kaip pajamos natūra. Analizuojant Tvarkos nuostatas galima daryti išvadą, jog gyventojo pajamos natūra pripažįstamos tik tos pajamos, kurios tiesiogiai siejamos su gaunama ekonomine nauda.
4. Iš susiklosčiusių faktinių aplinkybių aiškiai matyti, jog jokios ekonominės naudos įsigydami ir parduodami aptariamus nekilnojamuosius daiktus neturėjo.
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 91-95) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 90) prašo apeliacinio skundo nepatenkinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad palaiko VMI prie FM atsileipime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar pareiškėja su savo sutuoktiniu, sudarydami turto dovanojimo savo sūnui sandorį, išvengė mokesčio (PVM) mokėjimo ir mokesčių administratorius, apskaičiuodamas PVM, pagrįstai taikė 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 69 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, ginčas šioje byloje kilo dėl 2003 - 2006 metais pareiškėjos kartu su sutuoktiniu vykdytos nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo veiklos pripažinimo individualia veikla bei dėl to, ar pagrįstai sudarytų mainų sutarčių pagrindu įgytas turtas pripažintas pareiškėjos pajamomis natūra. Ginčas taip pat vyksta dėl to, ar pareiškėjos vykdyta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veikla yra ekonominė veikla PVMĮ prasme ir iš šios veiklos gautos pajamos yra PVM objektas. Pareiškėja taip pat nesutinka su jai apskaičiuotomis VSD įmokų bazinei pensijos daliai bei VSD įmokų papildomai pensijos daliai sumomis.
Dėl Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjos ir jo sutuoktinio sudarytam dovanojimo sandoriui.
Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius, įvertinęs žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 2005 m. rugpjūčio 5 d. dovanojimo bei pirkimo ir pardavimo sandorių aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis, veikdami kartu su savo sūnumi A. K., būdami iš anksto susitarę, pasinaudodami nesąžiningai sudarytais sandoriais, siekė mokestinės naudos, turėdami tikslą išvengti nuo gautų individualios veiklos pajamų mokėtino PVM, o UAB „Asko statyba“ atsiskaičius pagal 2006 m. spalio 5 d. sandorį ir atsiradus prievolei mokėti GPM, sumažinti mokėtiną GPM. Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad mokesčio bazė A. K. buvo perkelta formaliai, o realiai minėtą žemės sklypą 2006 m. spalio 5 d. pirkimo - pardavimo sandoriu pardavė pareiškėja su sutuoktiniu. Mokesčių administratorius nurodė, kad MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo prasme 2005 m. rugpjūčio 5 d. dovanojimo sandoriu buvo siekiama tik mokestinės naudos, kitų tikslų siekimas šiuo atveju nenustatytas.
Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Interpretuojant nurodytą teisės normą, pažymėtina, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio (ūkinės operacijos), kurie gali būti tiriami šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007).
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, jog mokesčių administratoriaus išvada, jog 2006 m. spalio 5 d. sandoriu žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), UAB „Asko statyba“ faktiškai pardavė pati pareiškėja su sutuoktiniu, o dovanojimo sandoriu buvo siekiama gauti mokestinės naudos, t. y. išvengti PVM mokėjimo (žemė, kuri skirta statybai, laikytina PVM objektu PVMĮ (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija) 32 straipsnio 2 dalies prasme, o apmokestinamojo asmens pajamos iš PVM apmokestinamos ekonominės veiklos, viršijančios 100 000 Lt sumą, apmokestinamos PVM, neatsižvelgiant į tai, ar asmuo įregistruotas PVM mokėtoju ar ne (PVMĮ 71 straipsnio 2 ir 4 dalis), yra pagrįsta. Priešingai nei teigia pareiškėja, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog iki minėto žemės sklypo pardavimo UAB „Asko statyba“ A. K., veikdamas savarankiškai, bandė parduoti šį sklypą ar vedė derybas su kitu galimu pirkėju. Be to, šis žemės sklypas nuo 2004 m. gruodžio 20 d. iki 2006 m. rugsėjo 29 d. buvo įkeistas hipotekos lakštu pareiškėjos sutuoktinio S. K. prievolėms užtikrinti. Hipotekos lakšto 2005 m. rugsėjo 2 d. priedo 8 punkte buvo nustatyta, jog įkeičiamo daikto savininkai, norėdami parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti įkeičiamą daiktą ar teises į jį, privalo gauti rašytinį kreditoriaus (Nordea Bank Finland Plc.) sutikimą. Byloje nėra duomenų, jog toks kreditoriaus sutikimas byloje buvo pateiktas ar kad į kreditorių buvo kreiptasi dėl jo gavimo. Priešingai, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog tiek iki dovanojimo sutarties sudarymo, tiek ir po šio sandorio realiai minėtą sklypą savo veikloje naudojo pareiškėja ir jos sutuoktinis (pareiškėja su sutuoktiniu 2006 m. rugsėjo 12 d. kredito sutarties pagrindu iš AB bankas „Hansabankas“ paėmė 1 200 000 Lt kreditą bei 788 000 Lt kreditą, kurio paskirtis nekilnojamam turtui - 12 gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini) - statyti. Kaip nustatė mokesčių administratorius, UAB „Asko statyba“, kurios vieninteliai akcininkai yra pareiškėja bei jos sutuoktinis, 2006 m. spalio 5 d. įsigijusi aptariamą žemės sklypą iš A. K., jį padalino į 3 sklypus, kuriuose atlieka gyvenamųjų namų statybas. Todėl akivaizdu, jog pareiškėjos motyvas dėl dovanojimo sandorio sudarymo pagrįstumo ekonomine ar kita objektyvia būtinybe prieštarauja bylos duomenims.
Dėl mainų sutartimis įgyto nekilnojamojo turto pripažinimo pareiškėjos pajamomis natūra.
Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, pažymi, kad nėra jokio teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjos argumentais, jog iš 2004 m. spalio 25 d. ir 2005 m. gegužės 9 d. mainų sandorių pareiškėja negavo jokios ekonominės naudos (nekilnojamojo turto objektai buvo mainomi be jokių piniginių priemokų), todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo gautos pajamos natūra. Vadovaujantis GPMĮ 2 straipsnio 15 dalimi (originali įstatymo redakcija), pajamos natūra laikomas neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal GPMĮ nuostatas būtų priskiriamas pajamoms. GPMĮ 9 straipsnis (originali įstatymo redakcija) nurodo, kad pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 339 patvirtintos Tvarkos 2.2 punkte nurodyta, kad pajamomis, gautomis natūra, pripažįstamos už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, perduotas ar suteiktas teises, parduotą ar kitaip perleistą ar investuotą turtą ar lėšas gyventojo gautas nuosavybėn turtas ir gyventojui suteiktos paslaugos. Pagal šios Tvarkos 5.1 punktą pajamos, gautos natūra, įvertinamos gauto turto ar paslaugų tikrąją rinkos kaina pajamų natūra gavimo momentu. Taigi pagal GPMĮ nuostatas apmokestinamos ne tik piniginės priemokos už mainų pagrindu perleistą turtą, tačiau ir kita forma gauta nauda, t. y. paties turto vertė. Vien tik tai, kad pareiškėja negavo jokios piniginės priemokos, nėra pagrindas konstatuoti, kad ji jokios naudos negavo ir nėra ką apmokestinti.
Dėl 2003 - 2006 metais pareiškėjos kartu su sutuoktiniu vykdytos nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo veiklos pripažinimo individualia veikla ir pareiškėjai apskaičiuoto PVM.
Dėl šio mokestinio ginčo epizodo, susijusio su Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateiktos individualios veiklos sąvokos aiškinimu ir taikymu, pažymėtina, kad dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra priimta atitinkamų sprendimų (nutarčių), kurie vertintini kaip teisės šaltiniai ir jais būtina vadovautis priimant sprendimą tiek šioje, tiek kitose analogiškose bylose. Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas) ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina, teisėjų kolegija laikosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Šiame sprendime konstatuota, kad „Individualios veiklos sąvoka apibrėžiama GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Pagal šį apibrėžimą individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Iš pateikto apibrėžimo matyti, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims [...]. Vienas iš gyventojo individualios veiklos požymių yra jos versliškumas arba komerciškumas. Tai reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios (nagrinėjamu atveju jau įsigyjant nekilnojamąjį turtą) turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos“.
Iš vietos mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų matyti, kad pareiškėja 2003-2006 metais vykdė nekilnojamojo turto pardavimo veiklą, sudarė nekilnojamojo turto pardavimo ir kitų sandorių. Pagal byloje surinktus įrodymus, ši veikla buvo savarankiška, parduotas nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklausė pačiai pareiškėjai ir jos sutuoktiniui. Vietos mokesčių administratoriaus nustatytos pareiškėjos vykdomos veiklos aplinkybės - nevienkartinis, nuolatinis nekilnojamojo turto sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojamumas), sudarė pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį. Pareiškėja vietos mokesčių administratoriui nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad 2003-2006 m. parduoti nekilnojamojo turto objektai buvo įsigyti turint kitokį tikslą, nei gauti pajamų. Todėl vietos mokesčių administratoriui, įvertinus visų minėtų aplinkybių visumą, o taip pat atsižvelgiant ir į nekilnojamojo turto pardavimo pajamų dalį visose pareiškėjos per 2003-2006 metus gautose pajamose bei įrodymus apie iki ir po 2003 metų pareiškėjos vykdytą ir tebevykdomą nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo veiklą, turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti nekilnojamojo turto pardavimo veiklos 2003-2006 metais versliškumo požymį ir jos tikslą – ekonominės naudos siekimą. Šią aplinkybę pagrindžia ir tai, jog patikrinimo aktu buvo nustatyta, kad siekimą gauti pajamų ar kitokią ekonominę naudą rodo tai, jog nekilnojamojo turto perleidimo pajamų dydis sudaro didžiąją dalį pareiškėjos gaunamų pajamų. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo bei Mokestinių ginčų komisijos išvada, jog mokesčių administratorius nuo iš nekilnojamojo turto pardavimo ar kitokio perleidimo (mainų) pareiškėjos gautų 8 652 305 Lt individualios veiklos pajamų pagrįstai apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 1 533 Lt GPM.
Kadangi pareiškėja vykdė individualią veiklą, todėl taip pat konstatuotina, kad jos vykdyta veikla atitiko ir PVMĮ (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintus ekonominės veiklos požymius. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja kartu su sutuoktiniu, vykdydami individualią nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo veiklą, pagal 2004 m. spalio 7 d. pirkimo - pardavimo sandorį už 1 498 125 Lt pardavė 16 žemės sklypų dalių (duomenys neskelbtini), o pagal 2006 m. spalio 5 d. sandorį už 2 800 000 Lt pardavė 1,23 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurių paskirtis yra individualiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti, transporto, ryšių ir kitoms komunikacijoms statyti ir eksploatuoti. Todėl pareiškėja, vadovaudamasi PVMĮ 32 straipsnio 2 dalies, 71 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatomis, privalėjo nuo parduotų 16 žemės sklypų dalių vertės ir nuo parduoto 1,23 ha žemės sklypo vertės skaičiuoti ir mokėti PVM. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad mokesčių administratoriaus nurodymai pareiškėjai sumokėti 297 315 Lt PVM yra pagrįsti.
Dėl pareiškėjos argumentų, kad sprendžiant klausimą dėl individualios veiklos vykdymo buvo vertinami ir kitais laikotarpiais (nepapuolančiais į oficialų patikrinimo laikotarpį) vykdyti sandoriai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjos mokestinį patikrinimą bei spręsdamas klausimą dėl individualios vykdymo, pagrįstai atsižvelgė į jos vykdytus sandorius, nepatenkančius į mokestinio patikrinimo laikotarpį. Aptariamu atveju mokesčio sumos pareiškėjai buvo paskaičiuotos tik už mokestinio patikrinimo laikotarpį, į kitais laikotarpiais (nepapuolančiais į oficialų patikrinimo laikotarpį) vykdytus sandorius buvo atsižvelgta tik kaip į bylai įrodomąją reikšmę turintį faktą, vertinant pareiškėjos 2003 - 2006 metų veiklos laikotarpį. Toks pareiškėjos veiklos vertinimo panaudojimas šios bylos aplinkybių įrodinėjimo procese yra pagrįstas ir įstatymams neprieštarauja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442 - 206/2009).
Dėl pareiškėjos prašymų pateiktų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pareiškėja teismui pateikė prašymus iškviesti bei apklausti liudytojos A. J. bei E. L., kurie galėtų pateikti paaiškinimus dėl kai kurių sudarytų nekilnojamojo turto sandorių aplinkybių (šių sandorių tikslų ir pan.), taip pat išreikalauti iš AB „Swedbank“ rašytinį patvirtinimą apie atsisakymą suteikti D. B. paskolą/kreditą 1,23 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įsigyti.
Teisėjų kolegija akcentuoja, jog šie prašymai yra nepagrįsti. Dėl įrodymų rinkimo, jų vertinimo bei įrodinėjimo naštos (onus probandi) paskirstymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 2 dalis ir 57 straipsnio 4 dalis). ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, jame buvo motyvuotai įvertinti byloje surinkti įrodymai. Aptartos teisinės ir faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų akivaizdžiai patvirtinančių mokesčių administratoriaus išvadas dėl pareiškėjos siekio išvengti mokestinių prievolių valstybei, taip pat dėl individualios bei ekonominės veiklos vykdymo fakto, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nebuvo objektyvios būtinybės išreikalauti ar tirti papildomus įrodymus bei apklausti liudytojus (šiuo aspektu taip pat atsižvelgtina į tai, jog pareiškėjos pateikiami duomenys apie papildomų įrodymų rinkimo būtinybę nėra sietini su esminių bylos aplinkybių nustatymu).
Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė ir prašymą sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą kol Vilniaus apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. I-3464/2010 pagal pareiškėjų A. K. ir S. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kuriuo prašoma teismo panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimus dėl atsisakymo suvesti pareiškėjų patikslintų deklaracijų duomenis į VMI duomenų bazę bei įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją atlikti pakartotinius pareiškėjų 2004 ir 2005 m. mokestinių laikotarpių mokestinius patikrinimus bei suvesti patikslintų deklaracijų duomenis į VMI duomenų bazę. Kaip matyti iš pareiškėjos nurodomų aplinkybių, administracinėje byloje Nr. I-3464/2010 vyksta ginčas tarp kitų šalių (atsakovu šiame ginče yra Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija), taip pat dėl kito dalyko ir kitu pagrindu (ginčas vyksta dėl pareiškėjų mokesčių deklaracijų tikslinimo). Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog šio ginčo nagrinėjimo rezultatai turi tiesioginę prejudicinę reikšmę nagrinėjamai administracinei bylai, o administracinės bylos nagrinėjimas privalo būti sustabdytas (ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 99 straipsnio 2 punktas). Įvertinus tai, kas išdėstyta, prašymas dėl administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymo yra atmetamas.
Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjant šį mokestinį ginčą, buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjai sumokėti apskaičiuotas mokesčių sumas. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.