Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės (toliau – VĮ) Turto banko pareiškimą suinteresuotiems asmenims Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Kybartų darna'“ A. B., V. B., K. B., I. B., J. L., A. S., J. J. S., T. B., L. G., T. G., E. G., I. B., B. B., S. S., L. K. (miręs), dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkinamas.

Vadovaujantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pagal Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašų duomenis yra akivaizdu, kad pareiškime nurodyti nekilnojamojo turto objektai yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto vienetai, o nuosavybės teisės į juos buvo įregistruotos jau nebeegzistuojančiam valstybiniam subjektui valstybės įmonei Kybartų namų ūkio valdybai, atsižvelgus į 1951-01-15 DŽDT vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 11 ir 1991-05-15 DŽDT vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 159 ir pagal šios institucijos 1951-01-15 – 1959-11-12 išvadas.

Panaikinus valstybės įmones Kybartų butų ūkio valdybą ir Kybartų namų valdybą ir jas išregistravus iš Juridinių asmenų registro, Vilkaviškio rajono savivaldybės bei UAB „Kybartų darna“ turto buhalterinėse apskaitose nurodytas turtas neapskaitytas.

VĮ Turto bankas nėra gavusi duomenų, kad minėtas nekilnojamasis turtas buvo perduotas Vilkaviškio rajono savivaldybės nuosavybei ar kitiems subjektams.

Iš teismui su pareiškimu pateikiamų Nekilnojamojo turto registro išrašo kopijų yra akivaizdu, kad šiame pareiškime nurodytas turtas buvo sukurtas iki 1989 metų, valdomas kaip valstybės nuosavybė, o jo teisinė registracija buvo atlikta Nekilnojamojo turto registre valstybės institucijoms dėl to priėmus sprendimus.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad minėti nekilnojamojo turto objektai nėra perimti valstybės institucijų, kaip valstybės nuosavybė.

Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija taip pat nurodė, kad nėra konkrečių duomenų, jog pareiškime nurodyti nekilnojamojo turto objektai buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Šiuo atveju minėtas turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas, parduotas ar kitaip perleistas privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas, kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Be to, minėtas turtas turi būti valdomas kaip valstybės nuosavybė ir vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise.

Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tokiu būdu juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti.

Pagal 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Pagal 1964 m. CK 97-98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įsteigtų prekybos, komunalinių ir kitokių įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą ir kt.) savininkė. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka.

Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Vadovaujantis minėtu įstatymu ir Vyriausybės nutarimu, valstybės turtas, įskaitant neprivatizuotus savivaldybių butų fondo butus, buvo perduodamas pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn, miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turėjo teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu.

Pagal kasacinio teismo suformuotą 1964 m. CK ir kitų teisės normų, reglamentavusių viešosios nuosavybės teisę, aiškinimo ir taikymo praktiką, galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai yra valstybės nuosavybė, jeigu neįrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000, 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

Aptartų įrodymų ir aplinkybių visuma pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad minėti nekilnojamojo turto objektai iki šio momento išsaugojo valstybės nuosavybės statusą, kadangi buvo sukurti ir valdomi valstybės subjektų, kai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė.

Pareiškėjos nurodytos aplinkybės nuosekliai sutampa tarpusavyje, jas patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai, jais netikėti teismas neturi pagrindo. Įvertinus, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos aukščiau nurodytos privalomos prašomo juridinio fakto nustatymui reikalingos sąlygos ir nėra aplinkybių, kurių buvimas neleistų nustatyti prašomą juridinį faktą, nuosavybės teisių įregistravimo tikslu nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad nekilnojamojo turto objektai, t. y. butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gyvenamieji namai, unikalūs Nr.(duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas ir kiemo statinys, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pastatas – gyvenamasis namas, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Valstybės nekilnojamojo turto centralizuotą valdymą įgyvendina centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas, kuris šiuo metu yra VĮ Turto bankas. Dėl šios priežasties teismo sprendimas pripažinti minėtus nekilnojamojo turto objektus valstybės nuosavybe leis pareiškėjai įgyvendinti teisės aktuose nustatytas centralizuoto turto valdytojo teises ir pareigas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 442 straipsnio 1 punktu, 444 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 445-448 straipsniais, 259, 260, 263, 265, 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nekilnojamojo turto objektai, t. y. t. y. butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gyvenamieji namai, unikalūs Nr.(duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas ir kiemo statinys, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pastatas – gyvenamasis namas, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė.

Juridinis faktas nustatomas valstybės daiktinių teisių įregistravimui Nekilnojamo turto registre.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmus.