Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-06-08 · Administracinė byla Nr. A-180-1251-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-06-08
Bylos Nr.
A-180-1251-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Gintaras Kryževičius (pirm.), Nijolė Piškinaitė (pran.), Sigita Rudėnaitė
Atsakovas
Vilniaus teritorinei muitinės
Pareiškėjas
A. Ž.
Trečiasis asmuo
Muitinės departamentui
Kategorijos
  • 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A4-1251-2006Procesinio sprendimo kategorija 16.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. birželio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant atsakovo Vilniaus teritorinei muitinės atstovei Reginai Pavlovič,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus teritorinės muitinės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Vilniaus teritorinei muitinei, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Muitinės departamentui, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 9799, 18 Lt. Taip pat prašė priteisti bylos vedimo išlaidas. Nurodė, kad 2002 - 2003 metų laikotarpiu (iki jo išėjimo į pensiją), vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 ,,Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ ir 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 ,,Del valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ atsakovas buvo nustatęs darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą ir, jį taikant, buvo išmokamas ne visas priklausantis darbo užmokestis. 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad darbo užmokesčio indeksavimas buvo neteisėtas. Pareiškėjas teigė, kad atliko jam pavestą darbą, todėl Konstitucija jam garantuoja teisę reikalauti, kad būtų sumokėtas visas priklausantis darbo užmokestis.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad lėšų darbo užmokesčiui poreikiui viršijant atitinkamiems metams darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, Vilniaus teritorinės muitinės viršininko įsakymais 2002 – 2004 metų laikotarpiu kas ketvirtį buvo nustatomas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas. Atsakovas vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais - Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 ,,Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintomis Valstybė tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklėmis ir 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 ,,Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad minėtų teisės aktų nuostatos, nustačiusios indeksavimo koeficiento taikymą apskaičiuojant ir išmokant valstybės tarnautojams darbo užmokestį, prieštarauja Konstitucijai. Tačiau, kol įstatymai nėra pakeisti arba nėra Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nustatyta tvarka pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, visi teisinių santykių subjektai privalo juos vykdyti. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo atsakovas privalėjo vadovautis teisės aktais, kurie reglamentavo darbo užmokesčio indeksavimą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas pareiškėjo skundą prašė atmesti iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė jam iš atsakovo Vilniaus teritorinės muitinės 9799,18 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui dėl atsakovo vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužė 20 d. nutarimu Nr. 686 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 m. II pusmetį taisyklėmis bei 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis nustatyto darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo 2002 – 2003 metų laikotarpiu nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 3 dalis (2002 m. gruodžio 30 d. redakcija) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 686 ir šiuo nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 m. II pusmetį taisyklės, 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 1 ir 2 punktai bei šiuo nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio l ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio l daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo teisės buvo pažeistos nesumokėjus jam pagal įstatymus priklausančio darbo užmokesčio. Tik pareiškėjui realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymą priklausančių sumų, jam atsirado pagrindas ginti savo pažeistas teises teisme. Valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo taikytinas trejų metų senaties terminas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis, Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi 2005 m. spalio 21 d., o darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas pareiškėjo atžvilgiu pradėtas taikyti 2002 m. liepos mėnesį, t.y. laiko tarpas nuo darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo pradžios iki kreipimosi į teismą dienos yra ilgesnis nei treji metai. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), tačiau atsakovas nagrinėjamu atveju tokio prašymo nepareiškė. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 9 dalį valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos su tarnybos santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Ši nuostata analogiška Darbo kodekso 298 straipsniui. Pareiškėjo atžvilgiu darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas buvo taikytas nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2003 m. lapkričio mėnesio, t.y. ne ilgesnį laiko tarpą nei numatyta Darbo kodekso 298 straipsnyje. Teismas konstatavo, kad atsakovo atsisakymas išmokėti pareiškėjui Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu – pareiškėjas atliko jam pavestą darbą, o darbdavys privalėjo už tai jam atlyginti. Reikalavimą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas teismas atmetė, nurodęs, kad pareiškėjas nenurodė konkrečios bylinėjimosi išlaidų sumos, nepateikė dokumentu, patvirtinančių, kad tokios išlaidos buvo realiai patirtos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti. Kaip ir paaiškinimuose pirmosios instancijos teismui pažymi, kad, trūkstant lėšų darbo užmokesčiui, skaičiuodama ir mokėdama darbo užmokestį, Vilniaus teritorinė muitinė vadovavosi galiojusių teisės aktų nuostatomis. Pagal įstatymo teisėtumo prezumpciją įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teistu ir privalo būti vykdomas tol, kol įstatymų nustatyta tvarka konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų yra neskiriama arba jų skiriama nepakankamai, pabrėžė, kad 2002 m. balandžio 23 d. priimdama Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio įgyvendinimui reikėjo papildomų lėšų, įstatymų leidėjas privalėjo padaryti atitinkamus valstybės biudžeto pakeitimus ir numatyti tiek lėšų, kiek buvo reikalinga tam, kad šis įstatymas būtų įgyvendintas. Apelianto nuomone, kilusi problema dėl muitinėms pareigūnams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies turėtų būti sprendžiama įstatymų leidėjo arba vykdomosios valdžios veiksmais. Apeliantas pažymi, kad 2005 m. gruodžio 21 d. teismo posėdžio metu Muitinės departamento atstovas nurodė, jog senaties terminai suėję, todėl neatitinka faktinių aplinkybių teismo sprendimo motyvas, jog atsakovas neteikė prašymo taikyti senaties terminą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas – teisėtas ir pagrįstas.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prašo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas atmestinas.

pareiškėjas prašo priteisti 2002 – 2003 metais dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei su darbo užmokesčiu susijusias išmokas, nesiekdamas pripažinti neteisėtu tam tikro administracinio akto, veiksmo ar neveikimo. Tokio reikalavimo dalykas yra konkrečių piniginių sumų priteisimas. Reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį taip pat nelaikytinas reikalavimu dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte.

Darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai, apskaičiuojant pareiškėjo darbo užmokestį, buvo taikomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužė 20 d. nutarimu Nr. 686 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 m. II pusmetį taisyklėmis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu pareiškėjui buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir kurių pagrindu jam buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Tokiu būdu išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui. Ginčo dėl pareiškėjui neišmokėtų sumų dydžio nėra.

Tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų administracinėse bylose Nr. A(12)-219/2004, A(1)-638/2005 suformuluota praktika, ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties terminas. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 1 dalį ginčo šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. Nagrinėjamu atveju atsakovas, bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, ieškinio senaties taikyti neprašė. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalis). Kolegija pažymi, kad priteisiant dėl indeksavimo koeficiento taikymo neišmokėtą darbo užmokestį pakanka konstatuoti darbo užmokesčio neišmokėjimo faktą. Papildomai nuginčyti atitinkamos valstybės institucijos įsakymus dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo jos valstybės tarnautojams nėra būtina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(1)-638/2005).

Atsižvelgdama į išdėstytą, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas – teisėtas ir pagrįstas. Jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras KryževičiusNijolė PiškinaitėSigita Rudėnaitė