Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamosios bylos Nr. 1A-618-175-2014

Teisėjas Algis Vieraitis Teisminio proceso Nr. M1-68-633/2014

2014 m. spalio 13 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Juozui Aurylai, baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką padariusiam asmeniui B. M., jo gynėjai advokatei Singridai Samoškienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką padariusio asmens B. M. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutarties, kuria buvo pripažinta, jog baudžiamuoju įstatymu uždraustą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 187 str. 2 d., B. M. padarė būdamas nepakaltinamu ir jam turi būti taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. M. būdamas nepakaltinamas padarė baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką, t. y. jis 2013-10-06, apie 03.30 val., (duomenys neskelbtini), tyčia padegė L. B. 10000 Lt vertės ūkinį pastatą su viduje buvusiais: 300 Lt vertės 6 tonomis šieno, 100 Lt vertės šaldytuvu, 100 Lt vertės indaujos dalimi, 100 Lt vertės bitininko įrankiais, ir taip tyčia, visuotinai pavojingu būdu, sunaikino 10600 Lt vertės jam svetimą nukentėjusios L. B. turtą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti. Asmuo, kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

B. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d. pažymėta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo. Apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tas faktines aplinkybes, dėl kurių yra paduotas apeliacinis skundas.

Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, tai yra buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, ar ne, ar ją padarė būtent asmuo, kurio atžvilgiu prašoma taikyti priverčiamojo pobūdžio medicinos priemones, vadovaujamasi BPK 20 str. įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, va­dovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pa­grįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­jimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teis­mas išsamiai išnagrinėjo bau­džia­mąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tei­sin­gai nustatė faktines B. M. padarytos veikos aplinkybes. Nors skunde B. M. savo kaltės nepripažįsta ir nurodo, kad surinktoje bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad būtent jis tyčia padegė L. B. ūkinį pastatą, tačiau faktinės veikos aplinkybės įrodytos nukentėjusiosios L. B. ir liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros ir tarnybinio policijos šuns panaudojimo rezultatais. Apylinkės teismas skundžiama nutartimi pripažindamas, kad B. M. būdamas nepakaltinamas, padarė BK 187 str. 2 d. numatytą veiką, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteis­mi­nio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui nepriimtinos teismo iš­va­dos dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įsta­ty­mo tai­ky­mu ar BPK normų pažeidimu.

BPK 20 str. 1 d. nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Pažymėtina, kad nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė ne visada yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Netiesioginiais įrodymais taip pat gali būti grindžiama kaltė ir prieš juos tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Atsižvelgiant į tai, kaip visiškai nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas rėmėsi netiesioginiu įrodymu.

Skunde apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi vieninteliu netiesioginiu įrodymu, jog tarnybinis šuo aptiko žmogaus avalynės pėdsakus, kuriais nuvedė į M. kiemą, tačiau jis 2013-10-06 naktį iš namų išėjęs nebuvo, ką patvirtina ir jo motina. Nors apeliacinio teismo posėdyje liudytoja apklausta B. M. motina V. M. patvirtino, kad naktį jos sūnus iš namų išėjęs nebuvo, tačiau šie jos parodymai vertintini kritiškai. V. M. įvykio metu miegojo ir galėjo negirdėti sūnaus išėjimo ir grįžimo, taip pat byloje nustatyta aplinkybė, kad M. naudojosi lauko tualetu, nes gyvenamajame name tualeto nebuvo. Be to, priešingai nei parodė liudytoja, B. M. išeidavo iš namų ir vienas, kas matyti iš jos nurodytų aplinkybių, kad sūnus rytais eidavo parvesti karvės. B. M. kaltę patvirtina teisme apklaustos liudytojos D. K. parodymai, jog tarnybinis šuo apie 20-30 m. atstumu nuo gaisravietės išdirbtos dirvos sklype aptiko paviršinius neblogai atsispaudusius suaugusio žmogaus avalynės pėdsakus, kuriais šuo nuvedė į pat M. kiemą, abu M. buvo nustebę jų atėjimu, matėsi, kad B. M. yra išsigandęs, kalbinamas tylėjo. Taip pat nukentėjusiosios L. B. parodymai, kad po to, kai buvo kilęs gaisras M. sodyboje (apie 3 sav. atgal), B. M. apkaltino ją padegimu ir pagrasino, kad dėl to jis padegs jos namus, be to, jis padegti buvo grasinęs ir anksčiau, daugiau nei prieš metus laiko. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad B. M. asmens sveikatos kortelėje 2010 m. yra užfiksuoti įrašai apie jo grasinimus padegti namus ir nemotyvuotus pykčio protrūkius. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pati gynėja pritarė prokuroro siūlymui taikyti B. M. medicinines poveikio priemones. Nors apeliantas skunde nurodo, kad pėdsakus galėjo palikti bet koks kitas asmuo, norėjęs neteisingai jį apkaltinti, tačiau teismui nepateikta jokių tai patvirtinti galinčių duomenų, todėl šis skundo argumentas pagrįstai laikytinas tik gynybine versija.

BK 98 str. 1 d. nustato, jog priverčiamosios medicinos priemonės teismo gali būti taikomos asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Teisėjų kolegija pažymi, jog priverčiamosiomis medicinos priemonėmis siekiama asmenį ne nubausti, o neleisti jam padaryti pavojingų veikų. Tai daroma ne įtikinėjant jį atsisakyti pavojingos veikos, o taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Dėl pirmojo ir trečiojo kriterijaus įvertinimo teismui reikalingos specialios žinios, kurios gaunamos iš teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertų.

Bylos medžiagoje esančia kompleksine teismo psichiatrine psichologine ekspertize nustatyta, jog tiek nusikaltimo padarymo, tiek bylos nagrinėjimo metu B. M. dėl jam konstatuoto psichikos sutrikimo nesuprato savo veiksmų esmės, negalėjo ir negali jų valdyti, kas yra pagrindas pripažinti, jog baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką šis asmuo padarė būdamas nepakaltinamu (BK 17 str. 1 d.). Tiek teismo psichiatrijos psichologijos ekspertų komisija, tiek teismo posėdyje išvadą davusi teismo psichiatrė-ekspertė pripažino, kad B. M. dėl jo padarytos veikos tyčinio apysunkio pobūdžio, jos įvykdymo visuotinai pavojingu būdu ir nebuvimo dėl to jokios savikritikos yra reikalinga stacionariai stebėti ir gydyti sustiprinto stebėjimo sąlygomis, todėl pirmosios instancijos teismas baudžiamuoju įstatymu uždraustą nusikalstamą veiką padariusio B. M. atžvilgiu pagrįstai nutarė taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje (duomenys neskelbtini) psichiatrinėje ligoninėje (BK 17 str. 2 d., 98 str. 1 d. 3 p., BPK 403 str. 1 d. 1 p.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pir­mo­sios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visumą, teisingai B. M. taikė baudžiamąjį įstatymą pagal BK 187 str. 2 d. ir paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Teismas nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teis­mi­nio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti B. M. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis pa­lie­kama galioti nepakeista, o apeliacinis skundas at­metamas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 5 d. 1 p.

nutaria:

baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką padariusio asmens B. M. apeliacinį skun­dą atmesti.