Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-06-17 · Byla Nr. Iv-1067-406/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-06-17Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-05-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-06-17
Bylos Nr.
Iv-1067-406/2013
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00423-2013-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
J. P.
Atsakovas
Kauno apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui
Advokatai
Ramūnas Gudašius
Kategorijos
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1067-406/12Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00423-2013-9Procesinio sprendimo kategorija 16.8; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 17 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,dalyvaujant pareiškėjui J. P.,jo atstovui advokatui Ramūnui Gudašiui,atsakovo atstovei Rimai Matusevičienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Kauno apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad 2013 m. balandžio 17 d. suėjo 20 metų tarnybos stažas, todėl 2013 m. balandžio 14 d. jis pateikė prašymą Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato viršininkui, prašydamas atleisti jį iš vidaus tarnybos nuo 2013 m. balandžio 19 d. Atsakovas 2013 m. balandžio 17 d. pranešime Nr. 20-IL-557 tenkinti jo prašymą atsisakė, nurodydamas, jog jis yra padaręs tarnybinį nusižengimą, galimai turintį nusikalstamos veikos požymių. Kaip šiame rašte nurodė atsakovas, pagal teisės taikymo taisykles teisinis vertinimas, nustatant reikšmingus tarnybos santykiams faktus (veikas bei įvykius), reiškia nuoseklų veiksmų (įvykių) kvalifikavimą pagal jų padarymo laiką. Kadangi pirmesnis veiksmas laiko požiūriu yra padarytas tarnybinis nusižengimas, atleidimas iš vidaus tarnybos nebus sprendžiamas tol, kol nebus priimtas galutinis procesinis sprendimas ir nuspręsta dėl drausminės atsakomybės. Pareiškėjas ginčydamas šį sprendimą, teigia, jog jis neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Konstitucijos, kuri yra tiesioginio taikymo teisės aktas, 48 straipsnio 3 dalyje nustatytas priverčiamojo darbo draudimas. Draudimas „Niekas negali veržiamas dirbti priverčiamąjį ar privalomąjį darbą“ nustatytas ir Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 4 straipsnio 2 dalyje. Mano, kad tokiu būdu nustačius jam pareigą dirbti, šiurkščiai pažeidžiama jo konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą, sprendimas prieštarauja konstituciniam priverčiamojo darbo draudimo principui. Konstitucinė teisė pasirinkti darbą yra absoliuti ir tai reiškia, kad jis turi teisę nevaržomai atsisakyti darbo, kurio dirbti nenori, nutraukti tarnybos santykius savo valia, o darbdavys neturi teisės versti jį dirbti prieš jo valią. Pažymi, jog Vidaus tarnybos statutas, nei kitų įstatymų nuostatos nesuteikia atsakovui teisės nesvarstyti ir netenkinti pareigūno prašymo dėl jo atleidimo iš tarnybos savo valia tuo atveju, jeigu pareigūno atžvilgiu pradėtas bet nebaigtas koks nors teisinio persekiojimo procesas, iki proceso pabaigos. Mano, kad atsakovas neteisėtai išplėtė įstatymuose nustatytas teises, viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir taip pažeidė elgesio draudimo principą. Sutinka su atsakovo vertinimu dėl nuoseklaus veiksmų (įvykių) kvalifikavimo pagal jų padarymo laiką, tačiau teigia, kad ginčo atveju vienintelis teisinis įvykis – tai prašymo, prašant atleisti iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją, pateikimas. Kitų teisinių faktų nėra, nes tarnybinio nusižengimo faktas, ar nusikalstama veika nekonstatuota. Be to, priimtas aktas, kuris jam nustato pareigą toliau tęsti tarnybą, tinkamai neįformintas, taip pažeidžiant Kauno apskr. VPK darbo reglamento reikalavimus. Prašo, patenkinus skundą, panaikinti

2

ginčijamą sprendimą bei įpareigoti atsakovą atleisti jį iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu.

Šalies argumentai

Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė su pareiškėjo skundu nesutinka. Nurodė, jog pareiškėjas 2013 m. balandžio 15 d. kreipėsi į Kauno apskr. VPK viršininką su prašymu atleisti jį iš vidaus tarnybos nuo 2013 m. balandžio 19 d. pagal LR Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 12 p., t.y. jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas, kol nebus išspręstas drausminės atsakomybės klausimas. Kauno apskr. VPK Vidaus tyrimų skyriuje 2011 m. birželio 21 d. buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas pagal Policijos registruojamų įvykių registre 2011 m. birželio 19 d. užregistruotą anonimo pranešimą, kuris pranešė jog Šauklių žiede už padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą jis policijos darbuotojams davė 40 litų. Kauno apskr. VPK Kauno m. Centro PK teritorijoje 2011 m. birželio 19 d. nuo 14.30 val. iki 21.55 val. patruliavo Kauno apskr. VPK Patrulių rinktinės 1-ojo būrio vyresn. patrulis A. Č. ir patrulis J. P.. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad dėl minėtos dienos įvykio LR Specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdyboje nuo 2011 m. birželio 20 d. atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 225 str. 4 d., 227 str. 3 d. 2011 m. liepos 19 d. tarnybinis patikrinimas buvo sustabdytas iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje. 2013 m. birželio 5 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal LR BK 225 str. 4 d. Atstovė nurodė, jog šiuo atveju pirmesnis veiksmas laiko atžvilgiu buvo pareiškėjo elgesys, susijęs su galimai padaryta nusikalstama veika, jo atžvilgiu 2011 m. birželio 20 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai pareiškėjo atliktų veiksmų, diskredituojančių pareigūno vardą, 2011 m. birželio 21 d. buvo pradėta tarnybinio patikrinimo procedūra. Pareiškėjo 2013 m. balandžio 15 d. prašymas atleisti jį iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją buvo vėlesnis veiksmas laiko atžvilgiu ir turi būti sprendžiamas eilės tvarka teisiškai kvalifikavus jo pirmiau padarytus veiksmus, susijusius su nusikalstamos veikos padarymu. Prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilęs dėl atsisakymo atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu.

Byloje nustatyta, kad Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno apskr. VPK) Vidaus tyrimų skyriuje, viršininko nurodymu 2011 m. birželio 21 d. buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas pagal Policijos registruojamų įvykių registre 2011 m. birželio 19 d. užregistruotą anonimo pranešimą dėl 40 Lt kyšio policijos pareigūnams. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad dėl šio įvykio Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdyboje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-209-11. Tuo pagrindu tarnybinis patikrinimas buvo sustabdytas iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje (b.l. 22-24). 2013 m. balandžio 15 d. pareiškėjas J. P. pateikė Kauno apskr. VPK prašymą, prašydamas atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 12 p. (paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) nuo 2013 m. balandžio 19 d. (b.l. 25). Kauno apskr.. VPK 2013 m. balandžio 17 d. pranešimu Nr. 20-IL-557 atleisti pareiškėją iš tarnybos buvo atsisakyta (b. l. 26). Pareiškėjas šį atsisakymą ginčija.

Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 53 straipsnyje reglamentuoti atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai. Šio straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatytas šiai bylai aktualus vienas iš pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų – jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Atleidimo iš vidaus tarnybos pareigūno prašymu tvarką detaliau reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnis, pagal kurį pareigūno prašymas nutraukti vidaus tarnybą pateikiamas vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų (1 dalis). Pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pasibaigimo, o vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, sutikimu – ir nepasibaigus šiam terminui (2 dalis). Pareigūnas turi teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik vidaus reikalų įstaigos vadovo sutikimu (3 dalis).

Minėta, kad pareiškėjas pateikė tokį prašymą atsakovui 2013 m. balandžio 14 d. Byloje nėra ginčo dėl jo tarnybos stažo, sudarančio teisines prielaidas ne tik prašymui dėl išėjimo į pensiją pateikti, bet ir tokiam prašymui spręsti. Darytina išvada, kad tokiu būdu pareiškėjui realizavus

3

įstatymu suteiktą teisę ir išreiškus savo tikrąją valią, vėliausiai po 14 kalendorinių dienų turėjo būti išspręstas jo atleidimo klausimas.

Ginčijamu 2011 m. balandžio 17 d. raštu atsakovas atsisakė pareiškėją atleisti Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 12 p. pagrindu ir šio klausimo sprendimą atidėjo iki nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-209-11 pareiškėjo atžvilgiu priėmimo. Atsakovas savo poziciją iš esmės grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika – Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-481/2005. Teismas pažymi, kad minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, kaip ir vėlesnėje praktikoje iš tiesų laikomasi nuoseklios pozicijos, jog nustatytų reikšmingų tarnybos santykiams faktų (veikų bei įvykių) teisinis vertinimas pagal teisės taikymo taisykles reiškia nuoseklų veiksmų (įvykių) kvalifikavimą pagal jų padarymo (vykimo) laiką. Todėl tuo atveju, kai dėl anksčiau (laiko prasme) vykusių veiksmų taikant teisę yra pagrindas neigiamoms teisinėms pasekmėms kilti: atleisti pareigūną iš tarnybos, kitų, vėlesnių, įvykių teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tampa nereikšmingas.

Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, jog tokia atsakovo pozicija nepagrįsta, nes bylos aplinkybės ir susiklosčiusi konkreti teisinė situacija nėra analogiška bylai, kuria atsakovas remiasi kaip precedentu. Teismo nuomone, minėta teismų praktikoje formuojama taisyklė dėl nuoseklaus veiksmų (įvykių) kvalifikavimo pagal jų padarymo laiką taikytina tais atvejais, kai sprendžiamas įsakymo dėl atleidimo iš tarnybos teisėtumo klausimas ir tokia taisyklė negali būti taikoma ginčo situacijoje, kai pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas joks įsakymas dėl atleidimo. Tokią teismo išvadą, be kita ko, suponuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tarptautiniuose, taip pat nacionaliniuose darbo, tarnybos santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas dėl priverčiamojo darbo draudimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą, verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, taip pat kad priverčiamasis darbas yra draudžiamas. (Konstitucijos 48 straipsnio 1, 3 dalys). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį ar privalomąjį darbą. Darbo kodekse taip pat įtvirtinti tokie darbo santykių teisinio reglamentavimo principai, kaip laisvė pasirinkti darbą, visų formų priverstinio ir privalomojo darbo draudimas (DK 2 str. 1 d. 2 ir 7 p.). Šios Konstitucijos, Konvencijos nuostatos yra reikšmingos aiškinant pareigūno teisę savo noru nutraukti vidaus tarnybą. 2007 m. spalio 22 d. Lietuvos Aukščiausiasis teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2007 pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą nevertintina kaip absoliuti. Ši nuostata jokiu būdu negali būti traktuojama kaip garantuojanti, jog kiekvienas asmuo turės darbą arba jog asmuo gaus konkretų pageidaujamą darbą. Nagrinėjamoje byloje, teismo nuomone, ši konstitucinė nuostata yra pažeista, nes pareiškėjui, priverstinai (ne savo valia) vykdant tarnybines pareigas, neteisėtai apribota jo teisė laisvai pasirinkti kitą darbą.

Minėta, kad Statuto 53 str. 1 d. 12 p. reglamentuojamas pareigūno atleidimas jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Darytina išvada, kad bet koks darbuotojas, tarnautojas, pareigūnas turi teisę savo noru išeiti iš darbo, jeigu jis to pageidauja ir jeigu tai yra jo asmeninės valios išraiška. Tokioje teisinėje situacijoje darbuotojui tėra nustatyta pareiga informuoti darbdavį apie tarnybos nutraukimą prieš 14 dienų, taip siekiant užtikrinti darbdavio interesus, jam sužinant darbuotojo valią iš anksto bei taip sudarant galimybes spręsti tokio darbuotojo vykdytų funkcijų tęstinumo klausimus. Jokiomis kitomis sąlygomis, išskyrus nustatytas įstatymo arba teismo sprendimu, darbuotojas negali būti saistomas. Tokia išvada darytina ne tik tokias teisines situacijas apibrėžiančių teisės aktų kontekste, bet ir remiantis pagrindiniais valstybės tarnybos reglamentavimo principais, įtvirtintais Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnyje.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nebuvo nušalintas nuo darbo, tokiu būdu jis, praėjus po prašymo atleisti iš tarnybos pateikimo 14 dienų, tarnybines funkcijas pradėjo atlikinėti prieš savo valią (dirbo priverstinai). Tai nurodo ir pats pareiškėjas.

Be kita ko, akivaizdu, kad pareiškėjo ginčijamas 2013 m. balandžio 17 d. pranešimas apie

4

atsisakymą atleisti iš tarnybos bylos aplinkybių kontekste nėra tik informacinio pobūdžio ir pripažintinas individualiu vienkartiniu vidaus administravimo teisės aktu, skirtu konkrečiam subjektui (pareiškėjui), neabejotinai darančiu įtaką pareiškėjo teisiniam statusui, tiesiogiai sukeliančiu jam tiek konkrečias pareigas (vykdyti tarnybines pareigas, atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir kt.), tiek teises (gauti teisingą apmokėjimą, socialinę apsaugą nedarbo, ligos atveju ir kt.). Akivaizdu, kad minėtu aktu atsisakius spręsti atleidimo klausimą ir taip nurodžius tęsti tarnybą, buvo neteisėtai apribotos pareiškėjo teisės ir laisvės, taip paneigiant ir pareiškėjo teisę dirbti kitą jo savanoriškai pasirinktą darbą, atitinkantį jo polinkius, interesus, galimybes, tomis sąlygomis, kurios jį tenkina. Aukščiau nurodytų argumentų pagrindu 2013 m. balandžio 17 d. pranešimas, kuriuo atsisakyta atleisti pareiškėją iš tarnybos ir kuriuo faktiškai suvaržyta jo konstitucinė teisė pačiam laisvai pasirinkti darbą bei sukurta pareiga priverstinai (privalomai) dirbti prieš valią, naikintinas.

Pareiškėjas antruoju reikalavimu prašo įpareigoti atsakovą atleisti jį iš vidaus tarnybos vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu ir tam yra teisinis pagrindas. Tačiau iš teismų informacinės duomenų sistemos LITEKO duomenų bazės taip pat matyti, kad 2013 m. birželio 5 d. pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-00209-11-4, kurioje jis nuteistas teisės dirbti valstybės tarnautojo ar prilyginto asmens darbą 1 (vieneriems) metams atėmimu pagal LR BK 225 str.4 d., ( b. l. 33-40). Tai reiškia, kad sprendžiant pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos klausimą svarstytinas ir Vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyto atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindo taikymas.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta darytina išvada, kad atsakovas, gavęs pareiškėjo prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją, privalėjo arba Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais spręsti jo atleidimo klausimą pagal Statuto 53 str. 1 d. 12 p., arba, prisiimdamas tam tikrą riziką, vadovaudamasis aukščiau nurodyta administracinių teismų praktikoje suformuota taisykle, vertinti reikšmingus tarnybos santykiams faktus atsižvelgiant į jų padarymo (vykdymo ) laiką, ir spręsti klausimą dėl atleidimo iš tarnybos kitu Statute numatytu pagrindu. Kadangi atsakovas nei vieno iš šių veiksmų neatliko, pareiškėjo nušalinimo nuo tarnybos klausimas taip pat nebuvo išspręstas, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl įpareigojimo įgyvendinti įstatymą – atleisti J. P. iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statyto 53 str. 1 d. 12 p. pagrindu tenkintinas iš dalies, įpareigojant atsakovą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos atsakovui pačiam parenkant atleidimo pagrindą.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu teisėjas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. balandžio 17 d. raštą Nr. 20-IL-557, kuriuo atsisakyta J. P. atleisti iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją ir įpareigoti Kauno apskrities Vyriausiąjį policijos komisariatą kitą darbo dieną po šio teismo sprendimo įsiteisėjimo atleisti J. P. iš vidaus tarnybos.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas