Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento skundą pareiškėjai L. A. V. dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus 2020 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 21R1-89 (AG1-96/10-2020) panaikinimo ir įpareigojimo priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patvirtinta, kad atsakovė priėmė teisėtą ir tinkamą sprendimą, neskirdama pareiškėjai savarankiškai dirbančio asmens išmokos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Taigi byloje nagrinėjamas ginčas dėl Užimtumo tarnybos 2020 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. SS(19.2)-277 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo”, t. y. dėl individualaus administracinio akto, priimto vykdant funkcijas, priskiriamas viešajam administravimui, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 4-6, Ginčų komisijos byla Nr. AG1-96/10-2020).

Pareiškėja gavo Ginčijamą sprendimą, kuriame nuspręsta neskirti išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims, motyvuojant tuo, kad ji neturi teisės gauti išmoką – neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos (Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 pažymėjo, kad kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas.

Nagrinėjamu atveju Ginčijamą sprendimą pareiškėja gavo su lydraščiu, kuriame buvo nurodyta, jog priimtas sprendimas neskirti išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims, vadovaujantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalimi. Asmuo neturi teisės gauti išmoką, nes neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos (Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalis).

Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje (akto redakcija, galiojusi nuo 2020-04-10 iki 2020-05-08) reglamentuota, kad kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje (akto redakcija, galiojusi nuo 2020-02-02 iki 2020-05-22) nustatyta, jog savarankiškai dirbantys asmenys – individualių įmonių savininkai; mažųjų bendrijų nariai; tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai; asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai, verslo liudijimus turintys asmenys ir kiti asmenys); fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, kai žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. yra lygus 4 ekonominio dydžio vienetams arba didesnis (toliau – ūkininkai ir jų partneriai); šeimynos dalyviai, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos šeimynų įstatyme (toliau – šeimynos dalyviai); asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos (išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje).

Paminėtas teisinis reglamentavimas reiškia, jog asmuo turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka savarankiškai dirbančio asmens sąvoką ir savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos.

Nurodyta teisinė situacija leidžia daryti išvadą, kad Užimtumo tarnybos priimtame administraciniame akte nenurodytas konkretus teisinis pagrindas šiam aktui priimti, t. y. nedetalizuota, kokia konkrečia teisės norma buvo pasiremta (ar pareiškėja neatitiko savarankiškai dirbančio asmens sąvokos, ar jos veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir buvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos). Argumentų išdėstymas tik atsiliepime į asmens skundą, pateiktą Ginčų komisijai ir skunde teismui, nėra tinkamas sprendimo pagrindimas.

Atsižvelgiant į byloje surinktus dokumentus bei įvertinus Užimtumo tarnybos priimto individualaus administracinio akto turinį, darytina išvada, kad nors Ginčijamame sprendime esantys viešojo administravimo subjekto patvarkymai yra suprantami, nukreipti į konkretų teisinį vienetą, tačiau jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. nėra tinkamai motyvuotas, teisiškai pagrįstas ir suprantamas, nes jame nenurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, nepateiktas konkretus (suprantamas) teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą.

Tokią teismo išvadą patvirtina ir pareiškėjos 2020 m. gegužės 29 d. skundas Ginčų komisijai, kurio 3 punktu pareiškėja prašė, jei būtų paliktas sprendimas neskirti išmokos, išsamiai paaiškinti, t. y. įvardyti, kokių konkrečių sąlygų ji neatitiko ir kuo vadovaujantis buvo priimtas sprendimas neskirti išmokos savarankiškai dirbančiam ir visas sąlygas gauti išmoką atitinkančiam asmeniui (b. l. 1-3, Ginčų komisijos byla Nr. AG1-96/10-2020). Taip pažeidžiama pareiškėjos teisė žinoti ir suprasti, kuo grindžiamas Užimtumo tarnybos sprendimas, sukeliantis pareiškėjai konkrečias neigiamas pasekmes, pasireiškiančias kaip išmokos neskyrimas.

Adekvataus, aiškaus ir pakankamo motyvų išdėstymo bei jų pagrindimo nebuvimas administraciniame akte laikytini esminiais trūkumais, todėl Ginčų komisija pagrįstai panaikino Užimtumo tarnybos 2020 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. SS(19.2)-277 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo” bei įpareigojo atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2020 m. balandžio 27 d. prašymą skirti išmoką savarankiškai dirbantiems asmenims karantino laikotarpiu ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą (b. l. 22-27, Ginčų komisijos byla Nr. AG1-96/10-2020). Būtina atkreipti dėmesį į tai, jog Ginčų komisija nėra nustačiusi aplinkybės, kad pareiškėjos L. A. V. vykdyta veikla atitiko Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Priešingai, Ginčų komisijos sprendime konstatuota, kad Ginčijamame sprendime nėra nurodyti argumentai bei motyvai, pagrindžiantys sprendimą neskirti išmokos, be to, jame visiškai nedetalizuota, kokių konkrečių reikalavimų pareiškėja neatitiko, kad gautų išmoką.

Konstitucinis atsakingo valdymo principas lemia tai, kad administracinis teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimo, priskirtino viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamą situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1606/2012). Kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, kur teismams pavesta vykdyti teisingumą. Ir tik tuo atveju, kai Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyti konkrečios valdžios institucijos įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iš jos tų įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimus).

Visa tai apibendrinus ir įvertinus, kad administracinis teismas neturi pareigos pats apsibrėžti faktines aplinkybes, jas patikrinti ir po to spręsti, ar atsakovės pritaikytas teisinis kvalifikavimas buvo pagrįstas, atsižvelgiant į tai, kokias aplinkybes nustatė pats teismas, Užimtumo tarnybos priimtas administracinis aktas turi esminių trūkumų, todėl darytina išvada, kad teismas neturi teisinio pagrindo panaikinti Ginčų komisijos 2020 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 21R1-89 (AG1-96/10-2020) ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patvirtinta, kad atsakovė priėmė teisėtą ir tinkamą sprendimą, neskirdama pareiškėjai savarankiškai dirbančio asmens išmokos (pareiškėjos skundą atmesti) (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.