Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija susidedanti iš Henricho Jaglinskio, Virginijaus Kairevičiaus ir Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės ieškinį atsakovams A. T. ir M. T. dėl iškeldinimo iš tarnybinių patalpų, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė iškeldinti atsakovus iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė tuo, jog ieškovas su A. T. 2015 m. kovo 2 d. sudarė Tarnybinės gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. 2015 m. gruodžio 28 d. A. T. buvo atleistas iš pareigų. Ieškovas raštais kreipėsi į atsakovą dėl išsikeldinimo iš patalpų, bet atsakovas nereagavo į šiuos raštus bei nesudarė galimybės ieškovo atstovams patekti į šias patalpas. Ieškovui paaiškėjo, jog šiose patalpose gyvena atsakovo motina M. T., kuri moka nuomos mokestį ir už kitas paslaugas. Pasirašytos sutarties 8 punkte yra numatyta, jog ji galioja iki atsakovas dirbs. Atsakovai neturi teisinio pagrindo gyventi tarnybiniuose patalpose, todėl turi būti iškeldinti. Atsakovė M. T. atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Nesutikimą su ieškiniu grindė tuo, jog ji, atsakovas A. T., jos sutuoktinis A. T. nuo 1998 metų apsigyveno tarnybinėse patalpose (duomenys neskelbtini), pagal sutartį, sudarytą su jos sutuoktiniu A. T.. 2010 m. spalio 11 d. mirė atsakovės sutuoktinis A. T.. 2015 m. sausio mėn. atsakovas A. T. išsikėlė iš tarnybinių patalpų. 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymu atsakovas A. T. buvo atleistas iš tarnybos. Nuo 2017 m. sausio mėn. atsakovas A. T. kartu su šeima išvyko gyventi į užsienį. Atsakovė vadovaudamasi 1994 m. CK 363 straipsniu gali būti iškeldinta tik suteikus kitą gyvenamąją patalpą, nes butas buvo suteiktas jo sutuoktiniui dirbusiam nuo 1993 m. iki mirties Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Atsakovė taip pat dirbo Laisvės atėmimo vietos ligoninėje nuo 1986 m. iki 2017 m., todėl remiantis Butų kodekso 105 straipsnio 6 dalimi, negali būti iškeldinama nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Atsakovas A. T. atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priimdamas sprendimą, teismas konstatavo, kad ieškovas reikšdamas ieškinį dėl atsakovo A. T. iškeldinimo iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių, jog atsakovas A. T. šiose patalpose gyvena. Dėl to, ieškovo reikalavimo atsakovo A. T. atžvilgiu netenkino. Pažymėjo, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia, jog atsakovė iki 2000 m. liepos 5 d., kol galiojo 1964 m. liepos 7 d. Civilinio kodekso 363 straipsnio 2 punkto redakcija, nebuvo įgijusi teisės būti iškeldintai suteikiant kitą gyvenamąją patalpą, nes jos sutuoktinis A. T. mirė 2010 m. spalio 11 d., kai ši teisės norma jau negaliojo, todėl laikė nepagrįstais atsakovės motyvus, jog remiantis 1964 m. Civilinio kodekso 363 straipsnio 2 punktu ji negali būti iškeldinta nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, teismo vertinimu, taip pat pagrindžia, jog atsakovė dirbdama pas ieškovą nuo 1986 m. rugpjūčio 1 d., 1998 m. liepos 1 d. iki kol galiojo 1982 m. gruodžio 2 d. Butų kodekso 105 straipsnio 6 punktas, būdama išdirbusi ne mažiau kaip dešimt metų, buvo įgijusi teisę būti iškeldinta tik suteikiant kitą gyvenamąją patalpą, todėl konstatavo, kad vėliau pasikeitęs ir šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas nepanaikino šios atsakovės teisės.Nurodė, kad byloje ieškovas pareiškė ieškinį dėl atsakovės iškeldinimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, o anksčiau nustatytos aplinkybės pagrindžia, jog atsakovė yra įgijusi teisę būti iškeldinta tik suteikiant kitą gyvenamąją patalpą, todėl toks ieškovo pareikštas ieškinys atsakovei laikomas nepagrįstu bei teismo atmetamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas Laisvės atėmimo vietų ligoninė pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. sprendimo ir prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų ieškinys patenkintas visiškai. Nurodo, kad skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė M. T. įgijo garantiją būti iškeldintai iš tarnybinių patalpų suteikiant kitas gyvenamąsias patalpas pagal Butų kodekso 105 straipsnio 6 punktą, kuris nustatė, kad asmenys, ne mažiau kaip dešimt metų išdirbę įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kurios suteikė jiems tarnybinę gyvenamąją patalpą negali būti iškeldinami iš šių patalpų nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Apeliantas pažymi, kad ginčui svarbi tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis buvo sudaryta 1998 m. vasario 26 d. tarp VRM Materialinio aprūpinimo ir statybos departamento (nuomotojo) ir A. T. (nuomininko). Šios sutarties sudarymo metu galiojo 1982 m. Butų kodeksas, 1964 m. CK bei 1992 m. gyventojų aprūpinimo gyvenamosios patalpomis įstatymas, taip pat LR Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 495 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų“. Iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, kad nuomininkui tarnybinės patalpos buvo suteiktos ne pagal Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto išduotą orderį, o Vidaus reikalų ministro 1998 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. 38 „ Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų skyrimo Vidaus reikalų ministerijos pareigūnams“ pagrindu. Dėl to, iškeldinimo iš tarnybinių patalpų klausimas buvo reglamentuojamas CK, bet ne Butų kodekso. Butų kodekso 105 straipsnio 6 punkte įtvirtinta garantija galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad asmeniui tarnybinės gyvenamosios patalpos buvo suteiktos Butų kodekse nustatytais pagrindais ir tvarka. Kitu atveju šiame kodekse nustatytos garantijos negali būti taikomos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šių aplinkybių nevertino ir nenagrinėjo, tik formaliai pasisakė, kad atsakovės M. T. iškeldinimo klausimas spręstinas pagal Butų kodekso 105 straipsnio 6 punktą. Atitinkamai toliau nebuvo vertinama ir tokia bylai reikšminga aplinkybė, kaip, kad nuo 1994 m. vasario 21 d. įsigaliojusioje Vyriausybės nutarimo Nr. 495 naujoje redakcijoje garantijos, iškeldinant asmenį turi būti suteikta kita gyvenamoji vieta, nebeliko ir tarnybinių patalpų nuomos sutarties sudarymo metu. Be to, ligoninė pabrėžia, kad Vidaus reikalų ministro 1998 m. vasario 6 d. įsakymu, gyvenamosios patalpos buvo suteiktos A. T.. Atsakovei tarnybinės patalpos skirtos nebuvo, ji šiose patalpose gyveno kaip A. T. šeimos narė, todėl jos atžvilgiu niekaip negali būti taikytina nuostata, kad asmenys, ne mažiau kaip dešimt metų išdirbę darbovietėje, negali būti iškeldinti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Atsakovė šios garantijos nebuvo įgijusi, todėl neįgyta garantija negali būti ginama. Taip pat pirmosios instancijos teismas dalyje dėl atsakovo A. T. iškeldinimo pasisakė, kad byloje neįrodyta, jog atsakovas gyvena tarnybinėse patalpose, o byloje surinkti įrodymai pagrindžia priešingas aplinkybes, jog jis negyvena šiame bute, todėl ieškovo pareikštas reikalavimas dėl A. T. iškeldinimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, kuriame jis negyvena, laikytinas nepagrįstu. Teismas vadovavosi išimtinai ik atsakovės paaiškinimais ir tuo, kad A. T. nepavyko įteikti procesinių dokumentų. Neįvertino aplinkybės, jog ligoninė neturinti duomenų ir nežino ar atsakovas gyvena bute, kadangi atsakovas neatsakė į jam siųstus raštus dėl išsikeldinimo iš patalpų, be to atsakovai nesudarė galimybės ligoninės atstovams patekti į šias patalpas ir tuo įsitikinti. Atsižvelgiant į tai, atsakovai neturi teisinio pagrindo gyventi tarnybinėse gyvenamose patalpose, kurias patikėjimo teise valdo ligoninė. Pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai išnagrinėjo bylą, nesigilino į visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai nenagrinėjo byloje surinktų rašytinių įrodymų, netinkamai aiškino ir taikė materialiąsias teisės normas, kvalifikuojančias tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo ir nuomos santykius ir asmenų turimas garantijas iškeldinant iš jų.Atsakovė M. T. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, teisingai įvertino tai, kad atsakovė dirbdama pas ieškovą nuo 1986 m. rugpjūčio 1 d., 1998 m. liepos 1 dienai, iki kol galiojo 1982 m. gruodžio 2 d. Butų kodekso 105 straipsnio 6 punktas, būdama išdirbusi ne mažiau kaip 10 metų, buvo įgijusi teisę būti iškeldinta tik suteikiant gyvenamąją patalpą, todėl vėliau pasikeitęs ir šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas nepanaikino šios atsakovės teisės. Baigiantis galioti Butų kodeksui, t. y. iki 1998 m. liepos 1 d. ligoninėje buvo išdirbusi 12 metų. Ieškovo teiginys, kad Vidaus reikalų ministro 1988 m. vasario 6 d. įsakymu gyvenamosios patalpos buvo suteiktos atsakovės velioniui vyrui A. T., todėl daro išvadą, kad atsakovei šios tarnybinės patalpos nebuvo skirtos ir jai negali būti taikytina nuostata, kad asmenys, ne mažiau kaip dešimt metų išdirbę darbovietėje, negali būti iškeldinti iš gyvenamosios patalpos, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos, yra nepagrįstas ir neatitinka galiojančių teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Nurodo, kad Butų kodekso nuostatos tipinei sudarytai su ieškovu nuomos sutarčiai ir iš to sekantiems nagrinėjamiems santykiams taikytinos nepaisant to, nurodytos jos šalių pasirašytoje sutartyje ar ne, nes sutarties sudarymo metu Butų kodeksas galiojo. Pasikeitus tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisiniam reglamentavimui, tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis be pakitimų galiojo ir toliau, ieškovo reikalavimu ji nebuvo pakeista ar kitaip modifikuota, atsižvelgiant į naujai įsigaliojusius įstatymus. Tai savo konkliudentiniais veiksmais įrodė ir ieškovas. Žinodamas, kad patalpų nuomininkas A. T. mirė 2010 m., iškeldinimo klausimą iškėlė tik 2016 m., tačiau keldino jau kitus asmenis: atsakovę, velionio našlę M. T. ir seniai tarnybiniame bute nebegyvenantį buvusį ieškovo pareigūną A. T.. Atsakovė taip pat pažymi, kad neturėjo nė mažiausios galimybės pasinaudoti teise apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, kadangi tarnybos metu, kaip tarnybinių patalpų nuomininkams, nebuvo suteiktas žemės sklypas, atsakovai nebuvo priimti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvus, įtraukti į sąrašus komunaliniam butui gauti, nes tuo metu jiems buvo skirtos tarnybos gyvenamasis plotas. Kadangi, atsakovai neįgijo minimalius reikalavimus atitinkančio gyvenamojo ploto, laikytina, kad neprarado teisinės apsaugos gauti kitą gyvenamąją patalpą. Atsakovas A. T. atsiliepimo į apeliacinį skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, teisingai įvertino tai, kad atsakovė dirbdama pas ieškovą nuo 1986 m. rugpjūčio 1 d., 1998 m. liepos 1 dienai iki kol galiojo 1982 m. gruodžio 2 d. Butų kodekso 105 straipsnio 6 punktas, būdama išdirbusi ne mažiau kaip 10 metų, buvo įgijusi teisę būti iškeldinta tik suteikiant gyvenamąją patalpą, todėl, vėliau pasikeitęs ir šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas nepanaikino šios atsakovės teisės. 1998 m. liepos 1 d. ligoninėje buvo išdirbusi 12 metų. Tai, kad Vidaus reikalų ministro 1988 m. vasario 6 d. įsakymu gyvenamosios patalpos buvo suteiktos atsakovės velioniui vyrui A. T., , nereiškia, kad kartu su juo patalpoje apsigyvenusiam jo šeimos nariui netaikytinos tokios pačios garantijos, naudojantis tarnybine patalpa, kaip ir kitam šeimos nariui, kuriam buvo paskirta patalpa. Nuostata, kad asmenys, ne mažiau kaip dešimt metų išdirbę darbovietėje, negali būti iškeldinti iš gyvenamosios patalpos, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos, taikoma ir atsakovei. Pasikeitus tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisiniam reglamentavimui, tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis galiojo ir toliau, ji nebuvo pakeista ar kitaip modifikuota, atsižvelgiant į naujai įsigaliojusius įstatymus. Žinodamas, kad patalpų nuomininkas A. T. mirė 2010 m., iškeldinimo klausimą ieškovas iškėlė tik 2016 m., prašė iškeldinti atsakovę, M. T. ir seniai tarnybiniame bute nebegyvenantį buvusį ieškovo pareigūną A. T.. Tai leidžia daryti išvadą, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos nebuvo reikalingos kitiems asmenims apgyvendinti ilgą laiką, ieškovas nenurodė, kokiems tikslams jam yra reikalinga šiuo metu ši patalpa. Atsakovė neturėjo galimybės pasinaudoti teise apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, kadangi tarnybos metu, kaip tarnybinių patalpų nuomininkė, turėjo patalpą, kuria galėjo naudotis. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad atsakovė pagrįstai tikėjosi, jog ir toliau galės naudotis jai suteikta gyvenamąja patalpa, tuo metu galiojusios įstatymo nuostatos jai suteikė teisėtus lūkesčius dėl tolimesnio naudojimosi šia patalpa, todėl jos iškeldinimas, nesuteikiant jai kitos gyvenamosios patalpos, pažeistų jos teisę, kurią ji buvo įgijusi iki teisės normos pasikeitimo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.