Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-03-01 · Administracinė byla Nr. eI-952-189/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-03-01Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-05-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-03-01
Bylos Nr.
eI-952-189/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03887-2017-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Bronius Januška, Tomas Blinstrubis, Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
A. Y.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-0952-189/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03887-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irenos Paulauskienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (1 t., b. l. 1–6), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (15/5-7) 11U-1754(01871) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui A. Y., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nesutinka su atsakovo priimtu Sprendimu, nes UAB „I. Titorchuk“ (toliau – ir Įmonė) tinkamai ir laiku mokėdavo atlyginimus darbuotojams, o faktas, kad tam tikru laiku joje nebuvo tinkamų darbuotojų, pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) nesudaro atsakovui prielaidos teigti, kad tuo metu įmonėje nebuvo atitinkamo skaičiaus darbuotojų, kurie dirbtų visą darbo laiką. Be to, pareiškėjo nuomone, atsakovui negali būti suteikiamas pagrindas spręsti, kad UAB „I. Titorchuk“ netinkamai vykdo veiklą ir neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi Įmonės veikla buvo tinkamai vykdoma ir darbuotojai dirbo pagal darbo sutartyje nustatytas sąlygas, t. y. visą darbo dieną, tačiau dėl susiklosčiusios sunkios finansinės padėties šiuo metu įmonėje nėra įdarbintų 3 Lietuvos Respublikos piliečių. Pažymi, kad atsakovas neatkreipė dėmesio, kad, pagal naują Įstatymo leidimą, šiuo metu įmonėje gali dirbti ir vienas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris gali gauti reikiamą atlyginimą pagal Įstatymo nuostatas (tai yra 2 vidutinius atlyginimus (apie 1 680 Eur per mėnesį). Pareiškėjo nuomone, tai suponuoja išvadą, kad UAB „I. Titorchuk“ atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytus reikalavimus, todėl panaikinti (duomenys neskelbtini) piliečiui A. Y. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra teisinio pagrindo. Pažymi, kad šiuo metu UAB „I. Titorchuk“ neturi jokių skolų (išskyrus menką 1,53 Eur įsiskolinimą „Sodrai“) valstybės institucijoms, todėl direktorius tinkamai ir sklandžiai rūpinasi Įmonės veikla.

Be to, pareiškėjo teigimu, tiek anksčiau galiojusi Įstatymo redakcija, tiek dabartinė Įstatymo redakcija (45 straipsnio 1 dalies 1 punktas) yra diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą (užsieniečiams nustato nekonkurencingas sąlygas), nes užsienio piliečiai iš trečiųjų šalių, vykdydami Lietuvoje smulkią ūkinę veiklą, privalo priimti į darbą darbuotoją, nesvarbu, ar jis reikalingas, ar ne, bei mokėti jam nustatyto darbo užmokestį (mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, t. y. apie 1 680 Eur). Ūkio subjektas, mokėdamas 1 680,00 Eur dydžio atlyginimą, negali tinkamai konkuruoti rinkoje, todėl ūkio subjektai, kurių savininkai yra užsienio piliečiai, privalo kelti prekių ir paslaugų kainas, kad galėtų išmokėti atlyginimą privalomai priimtam į darbą darbuotojui, nors jis įmonei gali būti visai nereikalingas. Tai, kad Lietuvos Respublikoje įtvirtintas teisinis reglamentavimas, kuriuo dirbtinai sukuriami papildomi formalumai užsieniečiams, kurių privalo laikytis vien tam, kad būtų išduodamas (pakeičiamas) leidimas laikinai gyventi, o ne tam, kad realiai užtikrintų verslo plėtrą bei asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, pareiškėjo nuomone, pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą, bei yra, be kita ko, diskriminacinis (1 t., b. l. 1–6).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (2 t., b. l. 1–4).

Nurodo, kad Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) informacinę sistemą, nustatyta, kad UAB „I. Titorchuk“ nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. yra įdarbinti trys asmenys, iš kurių du užsieniečiai, turintys leidimus laikinai gyventi. Pažymi, kad nuo 2017 m. birželio 12 d. UAB „I. Titorchuck“ nustojo dirbti Lietuvos Respublikos pilietis J. J., todėl Įmonėje iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. dirbo 2 Lietuvos Respublikos piliečiai. Kadangi Įmonė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo (įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai), Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2017 m. lapkričio 7 d. priėmė ginčijamą sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad darbuotojai nebuvo įdarbinti dėl sunkios finansinės padėties, kadangi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 50 straipsnio 1 dalyje išdėstyti reikalavimai yra imperatyvūs ir nėra nustatyta jokių išimčių, tai suponuoja, kad pareiškėjas neturi jokio teisinio pagrindo nepaisyti teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, šiam ginčui aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d., todėl UAB „I. Titorchuk“ turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Šią savo poziciją grindžia 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – Pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 2 dalimi ir naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose.

Atsakovo teigimu, ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymu ir kitais teisės aktais, remiantis „Sodros“ informacinės sistemos duomenimis dėl UAB „I. Titorchuk“, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos, todėl nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad priimtas ginčijamas sprendimas yra diskriminacinis ir juo pažeidžiamas sąžiningos konkurencijos principas, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą konstatuota, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (pvz., 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją), o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-l 810/2010), tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Ūner prieš Nyderlandus) praktikoje. Be to, tiek buvusiu, tiek esamu teisiniu reglamentavimu siekiama užkirsti nelegalios migracijos grėsmę bei stiprinti socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Pažymi, kad ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. (15/5-7) 11U-1754(01871) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui A. Y., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 24 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodė, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (1 t., b. l. 5–13).

Išnagrinėjęs pateiktą pareiškėjo prašymą, Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. rugsėjo 20 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą dviem metams (1 t., b. l. 13).

Migracijos departamentas 2017 m. lapkričio 7 d., vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, priėmė skundžiamą Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (1 t., b. l. 8–9, 2 t., b. l. 197–198).

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis: 1) yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo; 2) yra šios dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje.

Įstatymo 50 straipsnis reglamentuoja išduoto leidimo gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Kaip minėta, ginčijamu Sprendimu buvo išspręstas klausimas dėl jau išduoto leidimo (2 t., b. l. 24) pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo. Tokį sprendimą Migracijos departamentas priėmė, kadangi UAB „I. Titorchuk“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, kad joje turi dirbti ne mažiau kaip trys darbuotojai Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (1 t., b. l. 8–9, 2 t., b. l. 197–198).

Byloje esantys duomenys patvirtina šias atsakovo išvadas. Byloje esantys „Sodros“ informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad, 2016 m. rugsėjo 20 d. ir 2016 m. spalio 18 d. duomenimis, UAB „I. Titorchuk“ iš viso dirbo 8 darbuotojai, taip pat ir pareiškėjas (2 t., b. l. 163, 188). Pagal 2017 m. lapkričio 7 d. duomenis, UAB „I. Titorchuk“ nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. dirbo 3 darbuotojai: O. B. (O. B.), pareiškėjas A. Y. ir P. N. (P. N.) (2 t., b. l. 193). Iš darbo sutarties, sudarytos tarp UAB „I. Titorchuk“ ir pareiškėjo A. Y., matyti, kad pareiškėjui nustatyta 5 darbo dienų savaitė po 1 darbo valandą (sutarties 5 punktas) (2 t., b. l. 149–150). Taigi. darytina išvada, kad UAB „I. Titorchuk“ nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. visą darbo laiką nedirbo 3 darbuotojai.

Iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos formuluotės „yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai“ darytina išvada, kad šioje teisės normoje įtvirtintos trys imperatyvios sąlygos: 1) įmonėje, kurios dalyvis yra užsienietis, turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos; 2) jose turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai; 3) jose nurodyti asmenys turi dirbti visą darbo laiką. Šiuos reikalavimus įmonė atitiktų, jeigu visos sąlygos egzistuotų kartu. Išdėstyti reikalavimai yra imperatyvūs ir nėra nustatyta jokių šių reikalavimų netaikymo išimčių. Nagrinėjamu atveju „Sodros“ informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad UAB „I. Titorchuk“ laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. visą darbo laiką nedirbo 3 darbuotojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Pažymėtina, kad tokia pati situacija išlikusi iki skundžiamo Sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2017 m. lapkričio 7 d. Taigi, iki Sprendimo priėmimo Bendrovė apie 3 mėnesius neturėjo reikiamo skaičiaus darbuotojų.

Teismo nuomone, Migracijos departamentas tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, ir panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu, todėl pareiškėjo argumentai dėl skundžiamo Sprendimo nepagrįstumo atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog UAB „I. Titorchuk“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kadangi joje nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki skundžiamo Sprendimo priėmimo dienos nedirbo visą darbo laiką trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Vadinasi, Migracijos departamentas turėjo teisėtą pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., nutartį administracinėje byloje A-3329-662/2017).

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą, leidimas gyventi panaikinamas, jei paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti pagrindai. Neatitikus vienos iš privalomųjų sąlygų, nustatytų Įstatymo 45 straispnio 1 dalies 1 punkte, pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai. Pažymėtina, kad šiuo atveju skundžiamas Sprendimas priimtas apsiribojant juridinio fakto konstatavimu, kuris yra pakankamas pagrindas panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Analogiškos pozicijos laikosi ir LVAT (žr., pvz., 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016).

Pareiškėjas skunde teigė, kad dėl sunkios Bendrovės finansinės padėties nepriimami darbuotojai, tačiau, kaip jau buvo minėta, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 50 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) išdėstyti reikalavimai yra imperatyvūs ir nėra nustatyta jokių išimčių šių reikalavimų netaikyti, todėl tokie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip nurodo, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, taikė netinkamą Įstatymo redakciją. Pažymėtina, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl atsakovo netinkamos Įstatymo redakcijos taikymo priimant skundžiamą Sprendimą laikytini subjektyviu teisės normų interpretavimu, todėl atmestini.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad tiek anksčiau galiojusi Įstatymo redakcija, tiek dabartinė Įstatymo redakcija (45 straipsnio 1 dalies 1 punktas) yra diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą (užsieniečiams nustato nekonkurencingas sąlygas), nes užsienio piliečiai iš trečiųjų šalių, vykdydami Lietuvoje smulkią ūkinę veiklą, privalo priimti į darbą darbuotoją, neatsižvelgdamas į tai, ar jis reikalingas, ar ne, bei mokėti jam nustatytą darbo užmokestį.

Pažymėtina, kad tiek priimant ginčijamą Sprendimą galiojusia Įstatymo redakcija, tiek esamu teisiniu reglamentavimu siekiama užkirsti nelegalios migracijos grėsmę bei stiprinti socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. EŽTT praktikoje ne kartą konstatuota, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2012 m. birželio 12 d. EŽTT sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją), o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A858-l 810/2010), tiek EŽTT (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ūner prieš Nyderlandus) praktikoje. Todėl pareiškėjo argumentai dėl užsieniečių diskriminacijos Lietuvos Respublikos piliečių atžvilgiu bei dėl sąžiningos konkurencijos principo pažeidimų vertintini subjektyviu teisės normų interpretavimu, todėl atmestini.

Pažymėtina, kad skundžiamas sprendimas neužkerta teisės pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. (15/5-7) 11U-1754(01871) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui A. Y., panaikinimo“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Y. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Tomas BlinstrubisBronius JanuškaIrena Paulauskienė