- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-03-14
- Bylos Nr.
- 2K-204/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Vytautas Masiokas, Benediktas Stakauskas (pran.)
- Advokatai
- Ričardas Girdziušas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Masioko ir pranešėjo Benedikto Stakausko,
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, padariusio baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, L. G. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 22 d. nutarties, kuria
L. G. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 104 straipsnyje, jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, bylos nagrinėjimas sustabdytas.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 8 d. nutartis, kuria L. G. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, L. G. atstovų, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. G. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką – tyčia nužudęs L. M., t.y. 2003 m. vasario 10 d., apie 16 val. – 21 val. 30 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, tyčia sudavė ne mažiau penkiolikos smūgių kietais bukais daiktais į įvairias kūno vietas L. M., kuri nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu (komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, smegenų pabrinkimu ir antrinėmis kraujosruvomis galvos smegenų kamiene) mirė.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu asmens, padariusio baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, L. G. gynėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 22 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 8 d. nutartį, L. G. baudžiamąją bylą nutraukti. Nurodo, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų: nesivadovavo BPK 44 straipsniu, garantuojančiu kiekvienam nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui teisę į nešališką teismą, BPK 20 straipsnio 5 dalimi, užtikrinančia, jog teismas įrodymus vertins pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorius mano, kad sprendimas, kurį priėmė Kauno apygardos teismas, galėtų būti padarytas tik tuo atveju, jei būtų buvę įrodyta, jog asmens psichika sutriko po nusikalstamos veikos padarymo. Teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės akte tikslus laikas, kada L. G. susirgo psichikos liga, nenurodytas. Teismas, spręsdamas klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo, privalėjo išsiaiškinti, ar yra byloje faktinių duomenų, leidžiančių teigti, jog L. G. nužudė L. M. L.G. kaltė grindžiama liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymais, nors BPK 301 straipsnio 2 dalis draudžia kaltinančius teiginius paremti vien tokių liudytojų suteikta informacija. L. G. versija, kad L. M. į jo butą atėjo jau sužalota, teismų atmesta, remiantis tuo, kad jo parodymai buvo nenuoseklūs. Teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės akte konstatuota, kad L. G. po nusikaltimo padarymo susirgo psichikos liga, nenurodant tikslaus šio susirgimo laiko. Kasatorius daro prielaidą, kad jo ginamas asmuo psichikos liga sirgo jau ikiteisminio tyrimo metu, todėl jo minėtu laiku duotais parodymais negalėjo būti grindžiamas teismo sprendimas. Teismai turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad L. G. pasakojimai kardomojo kalinimo metu kartu su juo kameroje sėdėjusiems asmenims taip pat galėjo būti tik jo liguistos psichikos rezultatas. Liudytojo Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas, atpasakota psichikos ligonio duota informacija, turėjo priversti teismus suabejoti jos patikimumu. Kasatoriaus nuomone, teismai nutartyse apsiribojo tik įrodymų išvardinimu, nedetalizuodami, kokios faktinės bylos aplinkybės jais grindžiamos. Daugelis įrodymų, priešingai nei teigia teismai, patvirtina L. G. pateiktą L. M. mirties versiją (liudytojos A.B., teigusios, kad L. G. bute nesigirdėjo triukšmo, liudytojų A. D. bei E. M., laiptinėje mačiusių kraujo dėmes, o tai neprieštarauja teismo medicinos išvadai, parodymai). Minėtos versijos nepaneigia ir liudytojos V. B., patvirtinusios, kad nukentėjusiajai du kartus apsilankius kioske, ji dar nebuvo sužalota, parodymai – L. M. galėjo būti sužalota, jai grįžtant iš kiosko. Kasatorius pažymi, kad kairėje L. G. plaštakoje rasto nubrozdinimo, kaip ir jo bute aptiko nukentėjusiosios kraujo, nepakanka tvirtinti, jog jo ginamas asmuo nužudė K. M. Jo kaltę paneigia ir tai, kad kruvini buvo viršutiniai nukentėjusiosios drabužiai, be to, nerasti nusikaltimo įrankiai, nors medicinos specialisto išvadoje buvo konstatuota, kad sužalojimai L. M. buvo padaryti keliais skirtingais daiktais.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas
Dėl įrodymų vertinimo
Priverčiamoji medicinos priemonė L. G. paskirta konstatavus, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir vėliau susirgo psichine liga, dėl kurios negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė L. G. Jo nuomone, teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas pagrįstas įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalis, ir nenustatyta, kad būtų pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Teismo išvados grindžiamos įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – privalo turėti objektyvų pagrindą ir turi būti susiformavęs, kruopščiai išnagrinėjus bei atidžiai patikrinus informaciją, gautą iš kiekvieno šaltinio. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes teisėjų šališkumo faktas nagrinėjamoje byloje nenustatytas, skunde nenurodoma kokios aplinkybės neišnagrinėtos. Kita sąlyga įrodymų vertinimui – reikalavimas vadovautis įstatymu reiškia, kad vidinis įsitikinimas turi formuotis, neignoruojant procesinių taisyklių bei materialiųjų teisės normų, Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus. Kasatorius nurodė, kad teismas procesinį sprendimą grindė anoniminio liudytojo parodymais ir prieštaringais liudytojo L. G. parodymais, kurie galėjo būti tik liguistos psichikos rezultatas. Kolegija, atsakydama į šį argumentą, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, įrodymus vertino laikydamasis procesinių taisyklių, nutartyje atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Teismas, surinktus įrodymus aptaręs bendrame bylos duomenų kontekste, nurodė, kodėl kaltinančius įrodymus priėmė, o teisinančius įrodymus, tarp jųe ir liudytojų E. M., E. D. parodymus apie kraujo dėmes laiptinėje, kaip prieštaraujančius vieni kitiems, atmetė. L. G. dalyvavimo nužudant L. M. faktas nustatytas Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės ir įvykio vietos apžiūros protokolų duomenimis teismo medicinos specialistų ir biologinės ekspertizės išvadomis, liudytojų E. M., E. B., G. B., E. P., V. K., E. M. parodymais, kitais įrodymais. Šių įrodymų analizė, tarpusavio ryšys liudija, kad L. G. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką – nužudė kitą žmogų. Byloje nėra duomenų, kad visi faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis būtų gauti neteisėtais būdais. Pažymėtina ir tai, kad liudytojo Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymais teismo sprendimas grindžiamas ta apimtimi, kiek patvirtinami kiti įrodymai. Toks anoniminio liudytojo parodymų vertinimas atitinka BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į gynėjo apeliacinio skundo argumentus, akcentavo, kad L. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, įrodomosios galios neturi, nes dėl sutrikusios psichikos būsenos jis galėjo nesuvokti jų prasmės. Todėl kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog skundžiamos nutartys grindžiamos psichine liga sergančio L. G. parodymais.
Nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų bei teismų nustatytų faktinių aplinkybių kasacinės instancijos teismas neturi teisės (BPK 376 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 2 dalimi.
nutaria:
L. G. gynėjo kasacinį skundą atmesti.