- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-08-27
- Bylos Nr.
- I1-7232-362/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01249-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- L. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Arvydas Martinavičius
Rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. Ž. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas L. Ž. nurodė, kad nuo 2021 m. kovo 23 d. iki 2021 m. balandžio 06 d. jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Atvykus į tardymo izoliatorių, jam nebuvo išduotos jam priklausančios higienos priemonės, patalpinus į kamerą su dar penkiais asmenimis, prieš tai nebuvo padaryti testai dėl COVID-19, kamera buvo per maža, trūko ploto, ji nebuvo vėdinama, drėgna, kampuose pelėsis, apšvietimas per mažas. Pasivaikščioti buvo vedama tik vieną valandą per dieną, pasivaikščiojimo kiemeliai per maži. Jam nebuvo aktyvuota taksofono kortelė, tad jis negalėjo pasiskambinti, padavus prašymą apsipirkti parduotuvėje, bet jis nebuvo patenkintas. Dėl to buvo pažeistos jo teisės, atimta teisė bendrauti su artimaisiais, buvo sukeltas pavojus jo sveikatai, jis patyrė emocinę depresiją. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 4600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020-11-17 pažymos „Dėl L. Ž.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2021-03-23 iki 2021-04-06 buvo laikomas įstaigoje kameroje Nr. 40, kameroje būdavo 4-6 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,82 kv. m iki 5,73 kv. m gyvenamasis plotas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje minimalaus ploto pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti vertinamas.
Asmens higienos priemonės buvo išduodamos pagal teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas buvo mokus. Pareiškėjui testai dėl COVID-19 buvo atlikti, tai jis ir pats neneigia, reikalavimo testus atlikti iki patalpinimo į kamerą nėra. Kamera, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, jo buvimo laikotarpiu dėl atitikimo higienos normų reikalavimams tikrinta nebuvo, tačiau nebuvo gauta ir jokių skundų dėl sąlygų neatitikimo. Kameros vėdinamos natūraliu būdu, per langus ir skyles sienoje. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, pasivaikščiojimo kiemelių dydžio teisės aktai nereglamentuoja. Telefono kortelė pareiškėjui buvo išduota 2021-03-31, tačiau prašymų leisti pasiskambinti iš jo gauta nebuvo. Pareiškėjas buvo pateikęs prašymą leisti apsipirkti parduotuvėje prieš išvykstant etapu 2021-04-06, tačiau, kadangi tuo metu jo sąskaitoje buvo tik 0,68 Eur, toks prašymas buvo atmestas.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo L. Ž. skundas atmestinas.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų, trūko gyvenamojo ploto.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2021-07-05 pažymos Nr. 60-18053 „Dėl L. Ž.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu buvo nuo 2021-03-23 iki 2021-04-06. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kameroje Nr. 40 kalinamas 15 dieną, kameroje buvo 4-6 asmenys, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,82 kv. m iki 5,73 kv. m kameros ploto.
Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas visu aptariamu laikotarpiu, iš viso 15 dienų, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Vertinant baldų buvimą kamerose, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2017-09-06 pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“ matyti, jog baldų pertekliaus kamerose nėra.
Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kameroje. Skundų dėl sąlygų kameroje gauta nebuvo. Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, jog kamera vėdinama natūraliu būdu, per langą ir angas sienoje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2021-07-01 pažymoje Nr. 61-2011 „Dėl L. Ž.“ nurodyta, kad nuo 2021-03-23 iki 2021-04-06 pareiškėjas L. Ž. nesikreipė su skundais ar prašymais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių. Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2021-07-13 pažymoje Nr. 60-18599 „Dėl L. Ž.“ nurodyta, jog skambinimo kortelė išduota 2021-03-31, prašymų skambinti taksofonu negauta.
Teismui pateikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos – dezinfekcijos planai, duomenų, jog šie planai vykdomi nebuvo, pateikta nėra, priešingai, pateikti įrodymai apie atliktus pagal šiuos planus darbus.
Iš pateiktos Aprūpinimo apranga, patalyne, rankšluosčiais, indais, stalo įrankiais ir higienos priemonėmis Asmeninės sąskaitos Nr. 492 matyti, kad atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, pareiškėjas buvo parūpintas patalyne ir higienos priemonėmis, išduotas dantų šepetukas, dantų pasta, muilas, tualetinis popierius, dezodorantas, vėliau prašymų dėl higienos priemonių suteikimo neteikė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal nustatytą Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2019 m. birželio 06 d. įsakymu Nr. 1/01-149 tvarką, suimtiesiems užtikrinamas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore per parą (nerūkantiems suteikiama papildoma valanda). Duomenų, jog šis įsakymas nebuvo vykdomas, nepateikta, pareiškėjas tik nurodo, jog vienos valandos jam buvo per mažai.
Iš Laboratorinio tyrimo rezultatų (duomenų) protokolo matyti, jog COVID-19 mėginys pareiškėjui buvo paimtas 2021-03-25, SARS-CoV-2 RNR nerasta.
Iš nuteistųjų pinigų paskaitos žiniaraščio matyti, kad 2021-04-06 pinigų likutis buvo 0,68 Eur. Prašymas leisti apsipirkti parduotuvėje buvo pateiktas, atmestas dėl pinigų trūkumo.
Žemesnės instancijos teismas
Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas pas Šiaulių tardymo izoliatoriaus gydytojus nesikreipė.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo netinkamos sąlygos gyvenamosiose kamerose. Iš pateiktos byloje medžiagos matyti, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, pažeistas nebuvo, viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje drausmės kameroje nuo 2021-03-23 iki 2021-04-06 metu (viso 15 dienų) pareiškėjui teko didesnis, nei šis įsakymas numato, kameros plotas, tad argumentas dėl kamerų perpildymo atmestinas.
Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai, tiek išorėje, tiek viduje, dėl šio pastato statuso yra negalimi. Ventiliacija užtikrinama per langą ar esamas ventiliacines angas, natūralaus apšvietimo galimas trūkumas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu.
Pareiškėjo pateikti argumentai dėl kamerų atitikimo higienos normoms dėl drėgmės, apšvietimo, yra visiškai abstraktūs, nekonkretizuoti, atsakovas neturi pareigos kiekvieną dieną fiksuoti duomenis apie higienos sąlygas kamerose, jokių skundų dėl sąlygų kamerose pateikta nebuvo, tad argumentai dėl netinkamų higienos sąlygų kamerose atmestini. Pareiškėjas nurodo konkretų pažeidimą konkrečioje kamerose, nurodydamas, jog kameroje Nr. 40 yra pelėsio, tačiau jis jokių skundų dėl sąlygų kameroje neteikė.
Pareiškėjas buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 09 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nauja redakcija, kurioje numatyta, jog nemokamas higienos reikmenų paketas išduodamas pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, o vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms, t. y., esant jų rašytiniam prašymui. Duomenų, jog buvo pateikti rašytiniai prašymai, nėra. Pats pareiškėjas nenurodė, jog jis teikė tokius rašytinius prašymus, kurie nebuvo tinkamai išspręsti, jam atvykus į tardymo izoliatorių, asmens higienos priemonės išduotos buvo, tad šis argumentas atmestinas.
Atmestini argumentai dėl netinkamo pasivaikščiojimo laiko, šis laikas yra nustatytas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu, tad teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi. Pažymėtina, jog teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ar inventoriaus juose buvimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateikti įrodymai, ir pats pareiškėjas to neneigia, jog jam buvo suteikta kortelė skambinimui, tačiau duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs prašymus paskambinti kam nors, byloje nėra, pats pareiškėjas to nenurodo, tad visiškai nėra aišku, kam buvo reikalinga, kaip nurodo pareiškėjas, aktyvuoti kortelę, jei jis neteikė prašymų skambinimui, tad šis argumentas atmestinas.
Vertinant pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog jam nebuvo suteikta galimybė apsipirkti parduotuvėje išvykstant, pastebėtina, jog prašymo pateikimo metu jo asmens sąskaitoje buvo 0,68 Eur, tad toks prašymas atmestas pagrįstai.
Vertinant pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog jam prieš patenkant į kamerą, nebuvo atliktas testas dėl COVID -19, atkreiptinas dėmesys į tai, jog teisės aktai nenumato reikalavimo patikrinti asmenis prieš patenkant jiems į kamerą. Testas pareiškėjui buvo atliktas, duomenų, jog kiti asmenys kameroje būtų sirgę ar pats pareiškėjas po to būtų sirgęs, byloje nėra.
Teismas atkreipia dėmesį, jog savo skunde pareiškėjas daug kur nurodo, kaip teisės aktai nurodo, kas turi būti tardymo izoliatoriuje, kas turi būti užtikrinama suimtųjų ir nuteistųjų atžvilgiu, tačiau nenurodo, ko nebuvo ar kas nebuvo užtikrinta konkrečiai jo atžvilgiu ir konkrečiai Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Vertinant pareiškėjo nurodymą, jog teismas, spręsdamas bylą, privalo vadovautis tarptautiniais teisės aktais, nurodant, jog žmogaus teisės numato 5 kv. m kameros ploto, pažymėtina, kad Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją), tad, spręsdamas bylą, teismas pirmiausia privalo vadovautis nacionaline teise.
Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo labai trumpai, tik 15 dienų, tad net jei ir būtų neužtikrintos higienos normos kameroje, poveikis būtų buvęs trumpalaikis.
Kaip jau nurodyta, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Byloje nėra nustatyta neteisėtų pareiškėjo veiksmų, užtikrinant pareiškėjui pakankamą gyvenamąjį plotą kameroje, užtikrinant higienos ir kitas sąlygas.
Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga, tad skundas yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo L. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) skundą atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.